Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Lietuvį galima išmušti iš Lietuvos, bet Lietuvos iš lietuvio – niekaip 

2018 lapkričio 27 d. 10:36
Su žmona Meghan. /
Su žmona Meghan. /
Asmeninio albumo nuotraukos

Laurynas Latvis gimė ir augo Telšiuose. Skaitymas buvo vienas svarbiausių Lauryno užsiėmimų nuo mažens. Kai bendraklasiai rungda­vosi, kas pirmas gaus perskaityti reikiamą knygą iš mokyklos biblio­tekos, Laurynas galėdavo tiksliai pa­sakyti, kokioje lentynoje ta knyga yra jo namuose.

Tėvai mėnesio algą iš­leis­davo metinei pačių įvairiausių laikraščių ir žurnalų prenumeratai, o Laurynas turėjo užduotį sergėti paš­to dėžutę, nes visi spaudiniai kartais tiesiog netilpdavo. Didelė trauka knygų pasauliui atliepė Lauryno po­mėgį rašyti. Šiuo metu jis pirmuosius literatūrinius bandymus patiki kultūros laikraščiui „Šiaurės Atė­nai“. Kadangi studijavo vokiečių kal­bą ir literatūrą Vytauto Didžiojo universitete, iš vokiečių į lietuvių kalbą išvertė taip pat kelias krikščioniškas knygas. Toje pačioje Alma Mater stu­dijavo ir žurnalistiką. Laurynas yra žaidęs ir krepšinį. Krepšininku neta­po, bet vienerius metus treniravosi ir net vienoje komandoje žaidė su da­bartiniu nacionalinės vyrų krepšinio rink­tinės treneriu. Siūlome įdomų pokalbį su tautiečiu Laurynu Latviu, kuris beveik dvidešimt metų gyvena JAV.

Man daug įdomiau, ką veiksiu ne­tolimoje ateityje. Su žmona Meghan susikeisim vietomis: ji dirbs, o aš būsiu namie – auginsiu mūsų duk­rą. Neįsivaizduoju svarbesnio darbo.

– Laurynai, kokiomis aplinkybė­mis atsiradote JAV, o konkrečiau – Minnesotos valstijoje, Min­ne­a­polyje?

– Baigęs mokyklą blaškiausi po Europą ir Lietuvą. Tie jaunystės blaš­kymaisi padėjo pažinti save ir pa­sau­lį. Jau vėliau gyvenime tuo labai džiaugiausi, nors tada lengva nebuvo. Vieną dieną šalia centrinio pašto Kau­ne kaktomuša susidūriau su draugu iš Telšių. Užsikalbėjom apie būsimus vasaros planus. Prasitariau, kad galvoju apie Ameriką. Po tų žodžių jis tuoj pat užrašų knygelėje iš atminties užrašė adresą ir telefoną žmogaus Saint Paul, su kuriuo patarė susisiekti. Sakė: „Jie ten lietuvius la­bai mėgsta“. Taip 2000-aisiais, dieną po gimtadienio, atsidūriau Niujorke, o dar po dviejų dienų – Minesotoje.

– Kuo užsiimate šiuo metu?

– Negalėčiau kaip Henrikas Ra­daus­kas teigti, kad nestatau namų ir nevedu tautos, tik sėdžiu po šakom akacijos baltos, nes prie namų statybos prisidedu. O dar tiksliau – prie senų namų gražinimo, nors po šakom akacijos baltos taip pat mėgstu pasė­dėti. Ypač su geros kavos puodeliu. Ir tokią vietą turiu susiradęs. Amati­nin­kas – būtų bene geriausias mano šiandieninio darbo apibūdinimas.

Man daug įdomiau, ką veiksiu ne­tolimoje ateityje. Su žmona Meghan susikeisim vietomis: ji dirbs, o aš būsiu namie – auginsiu mūsų duk­rą. Neįsivaizduoju svarbesnio darbo. Tikiuosi, kad pagaliau rasiu daugiau laiko rašymui, bet turbūt labai dėl to klystu.

Su žmona Meghan ir neseniai gimusia dukra.
Su žmona Meghan ir neseniai gimusia dukra.

Tokį pasikeitimą vietomis plana­vom iš anksto. Norim, kad dukra su seneliais Lietuvoje ir su seneliais čia bendrautų jų kalba. Anglų kalba visada bus vyraujanti, todėl namie su žmona daugiausia kalbame lietuviš­kai. Na, nebent šneka pasisuka apie politiką ar santechniką. Tuomet – angliškai. Tokiais kartais dukra nu­stebusiu veidu mus labai rimtai ir nepatikliai nužiūri. Matyt, jai kalbos skambesys ne toks.

Kai Meghan viena važiavo į Lietuvą, daviau jai pata­ri­mą – jeigu nesuprasi, ką tau sako, tie­siog pasakyk: „Atsiprašau, bet aš nekalbu žemaitiškai“. Kiek žinau, mano patarimo neprireikė.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Neilgai trukus po mūsų pažinties Meghan pradėjo savarankiškai mo­ky­tis lietuvių kalbos. Jono Biliūno kū­rybą perskaitė jau bene visą, dabar ėmėsi Romualdo Granausko. Kazys Sa­ja jai truputėlį per sunkus dėl jo tarmiškų žodžių. Kai Meghan viena važiavo į Lietuvą, daviau jai pata­ri­mą – jeigu nesuprasi, ką tau sako, tie­siog pasakyk: „Atsiprašau, bet aš nekalbu žemaitiškai“. Kiek žinau, mano patarimo neprireikė.

– Kaip pavyko adaptuotis naujoje aplinkoje? Kas buvo sunkiausia apsigyvenant kitoje šalyje? Kas Jus stebina šioje valstijoje iki šiol ir prie ko veikiausiai Jums taip ir nepavyko priprasti?

– Prisimenu, dar studijų laikais girdėjau tokį pasakymą: „Viskas, ką esi girdėjęs apie Ameriką, yra tiesa“. Atrodo, kad iš tiesų visi dalykai, apie kuriuos girdėjau, vienoje ar kitoje Amerikos vietoje kažkada tikrai yra įvykę.

Kartais dar sunku suvokti, kad aš pats jau esu mažytė dalelė to, ką kasdien regiu, kas supa aplinkui, kas yra Amerika. Atrodo, užrakini namų duris, apsisuki ir atsiduri tarsi kino filme: aplink šmirinėja begalė perso­nažų, atliekančių savo roles. Belieka sugalvoti reikiamas jungtis, ir paties susikurtas filmas plaukia prieš akis. Tikrų tikriausių filmo personažų gat­vėse – nors vežimu vežk. Nenuostabu, kad kinas kaip meno forma Ameri­ko­je įleido gilias šaknis. Žinoma, meno holivudiniame kine jau beveik ne­liko.

Vis dar nepriprantu prie besai­kio ir nereikalingo daugžodžiavimo. Žmonės žodžių vartoja labai daug ir pernelyg nesivargina juos pasirink­dami.

– Kultūriniai, socialiniai, eko­no­mi­niai skirtumai tarp Lietuvos išeivių Amerikoje visais laikais brėžė aiškią ribą. Vadinamieji „di­pukai“, tremties ir karo audrų nu­blokštos šeimos savo mentalitetu labai skyrėsi nuo vadinamųjų „ta­ry­bukų“. Vėliau Ameriką užplūdo ekonominių emigrantų banga. Šie išeiviai vėl buvo kitokie. Nepai­sant visų šių skirtumų, mūsų net kelios kartos yra įleidusios šaknis į JAV žemyną ir galima matyti, kaip gražiai puoselėja savo tradicijas, išsaugoję tautinį identitetą. Laurynai, kaip Jūs vertinate visas šias mūsų išeivijos kartas? Ar bendraujate su vietos Lietuvių Ben­druomene, ar lengvai randasi lie­tu­vio ryšys su lietuviu šių dienų Amerikoje?

– Nuo karo ir okupantų bėgę žmo­nės turėjo aiškų tikslą – sugrįžti į Lie­tuvą, kai ji vėl bus laisva. Todėl būrimasis vienas prie kito ir parapijų bei organizacijų steigimas atrodė visiš­kai natūralus išlikimo garantas. Juk čia atsidūrė didžiulė dalis išsigandusios tautos. Beje, labai gabios, protingos ir kūrybingos. Tiesiog nebuvo ga­lima leisti tam talentui ir protui pra­žūti. Reikėjo ruoštis sugrįžimui. De­ja, tai užtruko. Ir užtruko per ilgai.

Vytauto Didžiojo universiteto at­kū­rimas buvo labai svarbus įvykis išeivijai ir Lietuvai. Išeivijos indėlis buvo pats didžiausias. Jo masto ir svarbos tuo metu iki galo mes gal ir nesupratome. Pamažu grįžta į Lietu­vą archyvai ir meno kolekcijos, di­džiulis kultūros paveldas. Tai yra labai reikšminga mums kaip tautai.

Vis dar nepriprantu prie besai­kio ir nereikalingo daugžodžiavimo. Žmonės žodžių vartoja labai daug ir pernelyg nesivargina juos pasirink­dami.

Mano pirma pažintis su išeivija vyko Vokietijoje, Vasario 16-osios gim­nazijoje Hütenfelde, kurioje 1993–1994 metų sandūroje praleidau apie tris mėnesius. Pats faktas, kad tokia gimnazija egzistuoja, byloja apie išvykusiųjų būrimosi svarbą. O juk tokių mokyklų Vokietijoje po karo buvo ne viena ir ne dvi. Gim­nazijos biblioteka man buvo tikras lobis.

Jeigu lietuviui ryšys su kitu lie­tuviu yra reikalingas, jis būtinai vienaip ar kitaip rasis. Esu lietuvių sutikęs ir dykumoje Šiaurės Arizo­noje, ir kavinėje šalia namų. Atrodo, kad mūsų yra visur ir netgi labai daug, nors iš tiesų taip juk nėra. Mū­sų yra labai mažai, tik mes esame išsibarstę labai plačiai. Esu užkalbi­nęs ir pats, kitais kartais esu buvęs užkalbintas kitų lietuvių ar lietuviškų šaknų turinčių žmonių. Matyt, kažkoks lietuvio archetipas yra – vieni kitus atpažįstam. Kartais net ir iš labai toli. Tik ne visada atpažinę norim apie tai išsiduoti ir bendrauti.

Man čia gyvenant Minesotos Lietuvių Bendruomenė smarkiai pasikeitė. Vieniems išvykus gyventi kitur, naujiems nariams prisijungus pasikeitė veiklos kryptys ir prioritetai. Tai suprantama. Svarbu, kad per visus pasikeitimus išliko Martyno Mažvydo lituanistinė mokykla. Tur­būt pati smagiausia visų lietuviškų renginių Minesotoje dalis yra ma­žųjų dainos ir šokiai.

Esu šiek tiek bendravęs su vyresnės kartos lietuviais išeiviais. Man labai patinka jų senoji – tarpukario Lietuvos lietuvių kalba. Tai kone in­kliuzas gintare – užkonservuota ir išlikusi iki šiol. Deja, šnekančių ja vis mažėja.

– Emigranto dalia plačiai apdai­nuota bei aprašyta egzilio kūryboje. Nostalgija psichologų manymu – emociškai asmenybę naikinantis jausmas. Emigracijos psichologi­nius ir kitokius krūvius nepaliauja tyrinėti sociologai ir politologai. Ar Jums teko Amerikoje išgy­venti panašią jauseną?

– Nostalgija neprapuola. Nostalgi­ja yra kaip laužas: vieni nori per jį šokinėti, kiti – pastoviai jį kurstyti, o treti – paprasčiausiai sėdėti šalia ir į tą laužą žiūrėti. Dar kiti turbūt ne­sitveria savo kailyje, kol laužo neuž­lieja vandens kibiru. Aš turbūt priskirčiau save prie tų, kurie prie nostalgijos laužo sėdi ir mąsto.

Būdamas emigrantas kažkuria prasme gyveni lyg apšviestas prožektorių šviesos – pasimato žmogaus tu­rinys.

Gyvendamas svetimoje šalyje gali būti tik savimi ir ne kitaip. Jeigu iki tol nuo kažko gyvenime ir bėgai, tai dabar bėgti jau nebėra nuo ko – nuo savęs juk nepabėgsi. Kai su tuo susitaikai, pasidaro kiek lengviau.

Būdamas emigrantas kažkuria prasme gyveni lyg apšviestas prožektorių šviesos – pasimato žmogaus tu­rinys. Sakoma, kad ekstremaliose situacijose atsiskleidžia tikrosios žmo­gaus spalvos. Kas, jeigu ne eks­tremali situacija, yra emigranto gy­venimas? Viskas aplink tave yra ki­taip negu buvo iki šiol. Ir iš karto. Ir kasdien. Labai daug laiko praeina, kol svetimus dalykus ir reiškinius prisijaukini ir jie tampa savais arba bent jau ne tokiais svetimais. Neži­nau, ar dar sykį pasiryžčiau tokiam žingsniui. Kita vertus, jau turiu šio­kios tokios patirties.

– Esate ne tik keliautojas, foto­grafas, vertėjas iš vokiečių kalbos, bet dar draugaujate ir su rašytojo plunksna. „Šiaurės Atėnuose“ skai­čiau Jūsų labai kritiškus pa­mąstymus apie Kauną. Kiek Jumy­se yra amerikiečio ir kiek dar likę lietuvio? Jeigu amerikiečio daugiau nei lietuvio, tai, sakyčiau, gal nelabai korektiška būtų taip atvirai pamfleto stiliumi rašyti apie vieną lietuviškiausių buvusios gim­tinės miestų? Ar tikrai tik to­kias emocijas Jums sukėlė laikinoji sostinė? Na, antra vertus, jeigu lietuvio Jumyse daugiau, viskas suprantama, savininkiškumo jaus­mas juk visada bus lydimas rūpesčio ir meilės tam, dėl ko skauda.

– Lietuvį galima išmušti iš Lietu­vos, bet Lietuvos iš lietuvio – niekaip. Tuo labiau, jeigu kalbama apie že­maitį su latviška pavarde.

„Šiaurės Atėnai“ išspausdino vie­nos knygos ištrauką, kurios autorius iš Lietuvos buvo išvykęs bene 1910 m. ir pirmą kartą į ją sugrįžo po dvidešimties metų. Na, man pritrūko poros metų iki dvidešimties. Ir tada sugrįžęs apie Kauną rašiau taip, kaip jį mačiau ir supratau. Kaune ir apie Kauną gyvenau beveik šešerius me­tus, todėl manau, kad šiek tiek šį mies­tą pažįstu. Pasikeitimų yra, bet jie daugiausia išoriniai. Deja, o tokie juk yra labiausiai pastebimi.

Grįžęs į Lietuvą vis girdėjau tą pačią dainą – „visai nepasikeitei“. Iš pradžių dėl to buvau kiek sutrikęs. Ar turėjau pasikeisti? Vis dėlto nusprendžiau, kad taip yra geriau, negu būti pravardžiuojamam „ameriko­nu“. Juk ant „amerikono“ galima vi­są įmanomą kitoniškumą nurašyti: ir aprangą, ir manieras, ir bendravimo būdą, ir ką tik dar nori – „taigi jis – iš ten“. Nieko panašaus nepatyriau.

Baisu matyti žmonių sudaiktėji­mą. Galima suprasti, kad besaikis daiktų norėjimas atėjo iš to laiko, kai tų norimų daiktų žmonės neturėjo ar turėjo labai mažai.

– Klausimas Jums kaip humanitarui. Jūsų akimis, kaip pasikeitė pasaulis ir pati Lietuva nuo sovietinio režimo iki šių dienų, kai modernybės laike, technologijų pasaulio galioje galima stebėti, kaip vis dažniau pasimeta tikrosios – pamatinės, humanitarinės vertybės, gilesnė mintis?

– Pasidarė sunkiau atsirinkti, kas yra tikra ir vertinga, o kas yra ne­rei­kalingos šiukšlės. Rodos, kad anksčiau buvo aiškiau. Per šiukšles kartais darosi net sunku prasibrauti. Daž­nam sunku susigaudyti, kai jos nuolat yra brukamos kiekviename žings­nyje: per reklamą, per televiziją, o labiausiai – per internetą. Tas srau­tas yra didžiulis ir nenutrūkstantis. Kaip tapti ta žąsimi, nuo kurios kaip vanduo visa tai nubėgtų?

Baisu matyti žmonių sudaiktėji­mą. Galima suprasti, kad besaikis daiktų norėjimas atėjo iš to laiko, kai tų norimų daiktų žmonės neturėjo ar turėjo labai mažai. Norėjimas peraugo į vaikymąsi, o tas savo ruožtu – į kaupimą. Kada daiktai pradeda imti viršų, nedaug vietos belieka šviesesnėms ir švaresnėms mintims. Net akims nebelieka erdvės – vis užkliūna daiktai.

– Ko palinkėtumėte Lietuvai, kuri šiandien atsidūrusi didelėje tautinių ir globalių idėjų kryžkelėje? Lietuvai, kurios politinio elito netvari tvarka vis gausesniais bū­riais gena iš jos žmones svetur, Lie­tuvai, kuri artimiausiu metu turė­tų priimti svarbiausius sprendi­mus: dvigubos pilietybės įstatymą ir išsirinkti (kol kas labai miglotai piešiamai ateičiai) Prezidentą?

– Būtų svarbu turėti kažkokią vie­ną kryptį ir gaires, kurios išliktų ne­pasikeitusios pasikeitus valdžiai. Ta­da žinotume, kurlink valstybė ir jos žmonės eina. Tada nebūtų didelio skirtumo, kas tuo metu yra vėliav­nešys. Vėliava juk ta pati.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"