Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Leonardas Peseckas: geležinio piloto istorija 

2017 birželio 16 d. 12:00
Leonardas Peseckas prie naikintuvo "Letov Š-20". 1925 m.Nuotrauka iš Leonardo Pesecko prisiminimų knygos „Karo lakūno pasakojimai“
Leonardas Peseckas prie naikintuvo "Letov Š-20". 1925 m.Nuotrauka iš Leonardo Pesecko prisiminimų knygos „Karo lakūno pasakojimai“

1976 metų gegužės 29-ąją Čikagoje mirė legendinis lietuvių karo lakūnas pulkininkas leitenantas Leonardas Peseckas. Prisiminkime šio karininko kelią į padanges ir ryškiausius jo tarnybos Lietuvai momentus.

Kadaise L. Peseckas buvo žmogus legenda. Kažkas jį yra pavadinęs žmogumi iš plieno. Ir ne veltui. Mirčiai į akis šis vyras žvelgė dešimtis kartų. Bet ji nedrįsdavo prieiti per arti. L. Peseckui stebuklingai pasisekė. Kur kas labiau nei jo ankstyvos jaunystės kovos draugams.

Geriau nei Vytautui Raubai, Juozui Kumpiui ar kitiems devyniolikmečiams leitenantams, kurie mūsų dabartiniu įsivaizdavimu dar tik turėjo svajoti apie savo ateitį. Daug labiau jam pasisekė ir už vyresniuosius, tokius kaip L. Pesecko vadas Antanas Gustaitis, kūręs Europą stebinusius orlaivius. 1940-aisiais raudonieji sovietų barbarai pavertė juos metalo laužo krūva, o aviakonstruktoriaus gyvybę brutaliai nutraukė Butyrkų kalėjime...

Ir šie jaunučiai vaikinai, ir vyresni jų kovos draugai turėjo tapti Lietuvos aviacijos šerdimi, bet istorija bei lemtis pagailėjo laiko. Jie buvo paprasti ir kuklūs kaimo bernužėliai, apie kuriuos po dešimtmečių garsus Lietuvos partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas dienoraštyje rašė: „Kaimas visada už tėvynę kovojo. Jis neklausė, kaip jam bus už tai atlyginta. Kai tėvynei kas nors grasindavo, kaimas išeidavo su savo tyra, paprasta ir kieta lietuviška širdimi kovoti. Jis žinojo, jog priešą reikia mušti, na, ir mušė…“ Ir jei ne tie dramatiški metai, šiandien gal nė nebūtų to romantiško prisiminimo apie L. Pesecką – karį, pilotą, didvyrį.

Paduok, sesule, kardą...

L. Pesecko kelias į Lietuvos kariuomenę buvo paprastas ir tiesus it šautuvo vamzdis. Būsimasis pilotas gimė 1899 metų rugsėjo 15-ąją Biržų apskrities Vabalninko valsčiaus Remeikių kaime. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą baigė šešias Vilniaus realinės gimnazijos klases, paskui – kaizerinės valdžios surengtus mokytojų kursus. Apsigyveno Aukštadvaryje, vietos mokyklėlėje mokė vaikus rašyti ir skaityti.

Tačiau toks darbas jauno pradžios mokyklos mokytojo nedžiugino. Drauge su bendramoksliu, taip pat būsimu karo lakūnu Antanu Majumi dažnai svarstydavo, kad tokius mokytojus vokiečių valdžia tikriausiai rengė tik dėl to, jog kaimo žmogus galėtų perskaityti jos paliepimus, nurodymus ir mokėtų pasirašyti. „Primityvi programa! Mokslo trupiniai! Su Majumi tarėmės, ką toliau darysime... Patys sieksime kuo daugiau prasilavinti ir įgytas žinias kuo gausiau skleisti tautiečiams... Mudviejų jaunatviška ambicija nenorėjo paklusti okupanto botagui“, – skaitome L. Pesecko prisiminimuose.

Tuomet bičiuliai dar nenujautė, kad labai greitai pats gyvenimas pakoreguos jų planus ir pareikalaus visai kitų dalykų nei šviesos sklaida. 1918-ųjų vasarį Lietuva paskelbė nepriklausomybę, o po poros mėnesių ją pripažino karą pralaiminti Vokietija.

Gruodį, kai jau turėjome savo pirmąją Vyriausybę ir kaizeriniai daliniai po truputį traukėsi iš krašto, iš Rytų į Lietuvą ėmė plūsti nuo pasaulinės revoliucijos idėjos apsvaigusios bolševikų ordos.

Apsispręsti dvidešimtuosius einantį Leonardą tomis dienomis paskatino iš Vilniaus į tėviškę atvažiavusi vyresnioji sesuo Adelė.

Moteris padovanojo broliui karišką balną ir įdavė į rankas Vilniaus karo komendantūros atsišaukimą: „Lietuva pavojuje. Į rytinę mūsų krašto pusę jau įsibrovė svetimoji Rusijos kariuomenė. Maskoliai ateina išsiurbti iš Lietuvos paskutinių vyrų, o mums su gaisrų pašvaiste neša badą, kankynę ir griuvėsius. Stokime visi Lietuvos ginti!“

Pagaliau suvokęs, kad nebeturi variklio, Leonardas Peseckas iš visų jėgų patraukė į save vairalazdę.

Leonardas ryžosi akimirksniu. Tačiau kur eiti, jei visa Lietuvos valdžia jau pasitraukė iš bolševikų užimto Vilniaus? Artimiausias kariuomenės pulkas – Alytuje, ne taip ir toli nuo Aukštadvario. Sakė, ten įsikūręs husarų eskadronas. Tačiau koks husaras su balnu po pažastimi, bet be žirgo? Padėtį išgelbėjo tėvas, skubiai nupirkęs arklį.

Dideliam Leonardo nusivylimui Alytuje jis jokių husarų nerado. Paaiškėjo, kad šie dislokuoti Kaune. Jaunas karys buvo priimtas į pėstininkų komendantūrą, kuriai verkiant reikėjo raito ryšininko. Ko gero, L. Peseckas niekuomet nebūtų tapęs tuo, kuo tapo, jei nuo pirmų akimirkų nebūtų siekęs savo svajonės. Taigi, sulaukęs ankstyvų žiemos sutemų, Leonardas tiesiog išėjo iš kareivinių, pasibalnojo arklį ir tamsiais laukais išjojo į Kauną ieškoti husarų. Net nenumanydamas, kad svajonių sparnai nuneš jį dar toliau ir dar aukščiau.

Pirmas krikštas, pirmas skrydis, pirma avarija

Pirmą kovos krikštą husaras L. Peseckas gavo 1919-ųjų vasarį. Tomis dienomis prie Jiezno jo eskadronui teko susiremti su Kauno link judančiais raudonarmiečių daliniais. Būtent ten Leonardas pirmą kartą iš arti pamatė lėktuvą. Tai buvo bolševikų orlaivis, priverstinai nutūpęs laukuose pasibaigus degalams. L. Peseckas kurį laiką turėjo lydėti vertingą trofėjų Kauno link. Matyt, šis įvykis jaunam husarui paliko neišdildomą įspūdį, nes po daugelio metų jis rašė: „Padangėmis lekiojanti mašina nuvažiavo plentu tolyn, o mes, husarai, vėl pasukome atgal, fronto pusėn. Jodamas kelis sykius atsigręžiau, žvilgsniu lydėdamas nutolstantį lėktuvą. Jis sukėlė daug įvairių minčių, visai naujų, nepatirtų. Kaip atrodo žemė aukštai pakilus? Kokie jausmai apvaldo žmogų, kai jis stengiasi prasibrauti į paukščių taką? Prasiveržti į spindintį kelią greta saulės?“

Po mėnesio nutiko dar vienas įvykis, galutinai nulėmęs L. Pesecko apsisprendimą. Vieną kovo naktį Aleksote užsiliepsnojo namelis, greta kurio stovėjo angaras, o jame – aštuoni ką tik Vokietijoje nupirkti lėktuvai. Husarų eskadronas buvo pasiųstas į pagalbą neseniai įsteigtos aviacijos mokyklos kursantams. Tarp jų Leonardas išvydo ir du buvusius husarus – V. Raubą ir J. Kumpį. „Aš žvilgčiojau į Raubą, Kumpį, į kitus mokinius-lakūnus. Pastebėjau, kad visi jie – mano bendraamžiai, niekuo ypatingai neišsiskirią. Argi aš negalėčiau būti jų būryje?“ – taip vėliau šią lemtingą naktį prisimins L. Peseckas.

Leonardas Peseckas: geležinio piloto istorija

Po numalšinto gaisro į kareivines sugrįžęs husaras iš karto parašė raportą ir paprašė jį perkelti į Karo aviacijos mokyklą. Taip prasidėjo būsimo aviacijos pulkininko leitenanto kelias į padanges.

Į aviacijos mokyklos kursantų sąrašus L. Peseckas buvo įrašytas 1919-ųjų balandį, tačiau rimtų mokslų turėjo laukti maždaug keturis mėnesius – trūko instruktorių, o tie užsieniečiai, kurie jais apsimesdavo, greitai išsiduodavo niekada nelaikę rankoje šturvalo. Taigi visomis skraidymo paslaptimis mokiniai dalydavosi tarpusavyje arba kamantinėdavo samdytus vokiečių pilotus, likusius Lietuvoje nuo karo ir dalyvavusius oro mūšiuose su bolševikais. Labiau pasisekė tiems, kurie buvo paskirti į vadinamuosius kovos būrius ir gavo pareigą saugoti lėktuvus, degalus bei amuniciją. Šiems kursantams pilotai ne tik leisdavo iki valiai sėdėti kabinoje, bet kartais ir paskraidindavo juos. Vienas tokių buvo L. Peseckas. Jį pirmas kelių minučių skrydis visiškai pakerėjo.

„Dabar turiu eiti taip, kad išmokčiau skraidyti, tapčiau pilotu! Jei reiks, galva sieną pramušiu – savo pasieksiu!“ – vėliau prisiminė aviatorius, 1919 metų rugpjūčio 1 dieną priimtas į mokinių pilotų grupę. Šio ryžto neužgesino ir pirma avarija, patirta skrendant su vokiečiu instruktoriumi. Užgesus varikliui (o tai pasitaikydavo kone kasdien) mokomasis „Albatrosas“ žnektelėjo ant Linksmadvario medžių. Tąsyk L. Peseckas atsipirko kojos lūžiu, nors apie jį sužinojo tik praėjus nemažai metų, jau atsiradus moderniai karo ligoninei. O tuomet, felčerio šiaip taip sutvarstytas ir suramstytas, nei dejavo, nei kam skundėsi, nei prašėsi į ligoninę. Priešingai, būsimasis pilotas, nepaisydamas geliančio skausmo, mokėsi skraidyti toliau ir net pradėjo žaisti futbolą.

Kovinės užduotys ir draugų žūtys

Pirma akistata su pavojumi vėliau atrodys kaip lengvas pasivaikščiojimas, palyginti su tuo, ką L. Peseckui teks patirti jau tarnaujant oro žvalgu ir pilotu. Bet iki tol jam dar teks išgyventi mokytojų ir bendramokslių tragedijas. 1919 metų rugsėjo 28 dieną nutiks pirma fatališka Lietuvos karo aviacijos nelaimė: per bandomąjį skrydį žus L. Pesecko mokytojas Fricas Šulcas. 1920-ųjų gegužę patekęs į suktuką užsimuš jo draugas V. Rauba, o dar po penkių mėnesių lenkų fronte bus nukautas kitas bičiulis – devyniolikmetis leitenantas J. Kumpis, tapęs pirmuoju karo lakūnu, kritusiu Nepriklausomybės kovose.

J. Kumpio pilotuojamą lėktuvą lenkai numušė virš jų užimtos Varėnos. Į galvą sužeistas pilotas po savaitės mirė šio miesto ligoninėje. Tądien, kai šešių lėktuvų eskadrilė skrido sunaikinti Varėnos stoties ir joje stovėjusio šarvuoto lenkų traukinio, viename iš orlaivių buvo ir oro žvalgas L. Peseckas. Nelaimės ženklų būta dar operacijos pradžioje – vienas lėktuvas, pilotuojamas A. Gustaičio, sudužo jau kildamas.

Ir atsitiko tai, ko niekas negalėjo tikėtis, – lėktuvo variklyje nugriaudėjo kurtinantis sprogimas.

Tiesa, užduotį vis dėlto pavyko įvykdyti – L. Pesecko išmestos bombos ir granatos sunaikino lenkų garvežį. Aviatorius džiaugėsi sėkme ir nė nenujautė, kad po dešimties dienų turės gabenti J. Kumpio karstą į jo gimtuosius Šiaulius, mat lenkai, nepaisydami priešiškų santykių, mūsų piloto kūną perdavė Lietuvos kariams.

Tos ilgos ir lėtos kelionės apmąstymus L. Peseckas vėliau perteiks tokiais žodžiais: „Nebėra dviejų, man artimiausiųjų. Juk Vytautas Rauba ir Juozas Kumpis, pažinti dar husarų eskadrone, karštai įkalbinėjo, kad aš pasirinkčiau karo aviaciją, lakūno likimą, eičiau kartu su jais, ieškočiau raktų nuo mėlyno dangaus, įgyčiau sparnus... Ir šit nebėra nė vieno... Palūžo jųdviejų sparnai. Taip greit ir netikėtai! Belikusi tik siaubi tikrovė – jie paskutinį sykį išskrido ten, iš kur nebegrįžtama į savo aerodromus pas senus ir artimus bičiulius.“

Mąstydamas apie lakūno likimą, L. Peseckas, be abejo, suprato, kad kitas žuvusiųjų būryje gali būti ir jis. Tiesa, į pirmą savarankišką skrydį lėktuvu „Albatros B. II“ aviatorius pakilo 1920 metų lapkričio 18-ąją, kai iki kovų su lenkais pabaigos buvo likusios vos kelios dienos.

Tačiau ir taikiomis dienomis karo lakūnų patiriamos katastrofos buvo beveik įprastas dalykas. Netobuli, kaprizingi orlaiviai krėsdavo jiems „pokštus“, kurie neretai baigdavosi labai liūdnai, o kartais – ir tragiškai. Mažiausiai pora L. Pesecko skrydžių taip pat turėjo baigtis mirtimi. Tačiau nesibaigė.

Susidūrimas virš Kauno

Vienas tokių incidentų galėjo pražudyti ne tik L. Pesecką, bet ir dar tris lakūnus. Jis įvyko Kaune 1923-iaisiais per Vasario 16-osios iškilmes. Į šventės programą buvo įtrauktas ir penkių lėktuvų „Halb“ pasirodymas. Vadovauti eskadrilei patikėta patyrusiam pilotui ir lėktuvų konstruktoriui J. Dobkevičiui. Jam iš dešinės skrido L. Peseckas, o už jo – dar vienas „Halb“, pilotuojamas jauno, bet labai gabaus lakūno Jono Mikėno.

Maždaug kilometro aukštyje eskadrilė, apsukusi kelis ratus aplink miestą, gavo vado nurodymą išsiskirstyti. Ir tuomet ūkanotame danguje atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo. Štai kaip tas akimirkas prisimena pats L. Peseckas: „Paverčiau „Halb“ į kairę. Staiga – svetimas ir tamsus kūnas! Jis švilptelėjo gretimai ir labai greit išnyko. Išgirdau trenksmą ir šiurpų sausą braškėjimą. Akinius nuo veido nuplovė karšta srovė. Užpylęs veidą skystis apakino. Nors nieko nebemačiau, jaučiau, kad lėktuvas staiga, lyg ant kokios ašies, vietoje apsisuko ir paniro žemyn. Jaučiau kvapus: vanduo, alyva, benzinas... Tas skysčio tvanas tvoskė ir tvoskė į veidą. Rankomis ėmiau valyti veidą, kad greičiau praregėčiau. Sąmonė veikė puikiai, mintys nardė kaip pašėlusios. Kas pasidarė? Į kokį pragarą patekau? Kodėl?“

O nutiko štai kas. Skirstantis rikiuotei L. Pesecko ir J. Mikėno pilotuojami lėktuvai buvo pavojingai arti vienas kito, todėl darydamas posūkį jaunesnysis kolega sparno galu kliudė L. Pesecko orlaivio variklį ir jį išplėšė. Kad nebėra variklio, Leonardas suprato ne iš karto – nusišluostęs nuo akių alyvą ir pagaliau atsimerkęs pilotas tik pastebėjo, jog lėktuvo priekyje neįprastai šviesu ir tuščia. Tuo metu „Halb“ pašėlusiu greičiu smigo žemyn.

Pagaliau suvokęs, kad nebeturi variklio, L. Peseckas iš visų jėgų patraukė į save vairalazdę. Sparnai klausė, tad lėktuvo smigimą pavyko suvaldyti. Dabar jis sklendė žemyn normaliu kampu. Tačiau be variklio aerodromo nepasieksi – per toli. Vadinasi, reikia rasti bet kiek lygesnę vietą ir mėginti nutūpti. Bet tokios nėra – po sparnais slenka tiltas per Nemuną, o už jo grėsmingai artėja Fredos šlaitai. Dar keli šimtai metrų. Štai ir lygi vieta, tačiau iš visų pusių apaugusi senomis liepomis, ir jos vis didėja, didėja... Atsidūręs tarp trijų alėjų L. Peseckas suprato, kad pateko į spąstus, iš kurių nebeištrūks. Teks leistis tame nedideliame trikampyje.

Deja, sklandžiai nutūpti nepavyko. Dėl staigių posūkių greitį praradęs benosis „Halb“ liovėsi paklusti vairalazdei, pilvu trenkėsi į žemę ir subyrėjo. Sunku patikėti, bet nei L. Peseckas, nei drauge skridęs jaunas aviacijos mokyklos kursantas smarkiai nenukentėjo, išsikrapštė iš nuolaužų atsipirkę tik keliomis mėlynėmis!

Vėliau avariją tyrusi komisija nustatė, kad nuo žūties L. Pesecką ir jo bendrakeleivį išgelbėjo lėktuvo priekyje įtaisyti du metaliniai trosai – ant jų ir pakibo išplėštas „Halb“ variklis. Jeigu motoras būtų nukritęs žemyn, orlaivis būtų praradęs centro ašį, ir joks, net labiausiai patyręs, aviatorius nebūtų pajėgęs jo suvaldyti.

Laimingai avarija baigėsi ir J. Mikėnui su oro žvalgu. Nors po susidūrimo jo lėktuvas beveik nebeklausė vairo, jaunas pilotas neprarado savitvardos ir nutupdė „Halb“ aerodrome. Kaip vėliau prisimins L. Peseckas, aviacijos dalies vadas generolas Juozas Kraucevičius abiem pilotams tuomet tepasakė: „Eikite į Karmelitų bažnyčią ir ant altoriaus pastatykite po žvakę, kad likote gyvi.“

Tada Leonardas nė nenujautė, kokį išbandymą likimas jam dar rengia. Po kurio laiko pilotas pateks į padėtį, iš kurios ištrūkti gyvam bent jau teoriškai nebus jokių šansų. Bet jam ir tąsyk pasiseks išsigelbėti.

Trofėjinio lėktuvo kerštas

1928-aisiais L. Peseckas jau buvo kapitonas ir 4-osios eskadrilės vadas. Eskadrilei priklausė ir senas angliškas „Sopwith“ – tas pats, kurį 1919-aisiais pavyko atimti iš bolševikų prie Jiezno ir kurio vaizdas pažadino jauno husaro svajonę apie sparnus. Šis orlaivis stovėjo angare nebenaudojamas – nors ir gerai veikė, karo reikmėms jis nebetiko. Vis dėlto viena proga pakelti į dangų pirmąjį Lietuvos karo aviacijos lėktuvą atsirado. Tų metų rugsėjį Lietuvoje viešėjo grupė latvių lakūnų. Sužinojęs, kad lietuviai turi „Sopwith“, Latvijos karo atašė ir patyręs pilotas pulkininkas leitenantas Janis Indanis paprašė leisti jam paskraidyti šiuo lėktuvu. Orlaivis buvo patikrintas, leidimas gautas. Tačiau prieš perduodant vairalazdę latvių karininkui vadovybė įsakė L. Peseckui išbandyti „Sopwith“ ore. Taigi rugsėjo 21-osios pavakarę eskadrilės vadas su oro žvalgu Kaziu Šimkumi pakilo virš Kauno.

Tąsyk niekas nepranašavo artėjančios bėdos. Oras puikus, dangus – be debesėlio, lėktuvo variklis dūzgia kaip bitė, mašina klusni ir stabili. Kai jau L. Peseckas, gerą pusvalandį pasisukiojęs virš miesto, nutarė grįžti į aerodromą, atsitiko tai, ko niekas negalėjo tikėtis, – orlaivio variklyje nugriaudėjo kurtinantis sprogimas. Į pilotų kabiną įsiveržusi ugnis ėmė svilinti Leonardui kojas ir veidą. Po keliolikos sekundžių kabina virto liepsnojančiu pragaru, kurio niekas nebeištvertų, todėl lakūnas buvo priverstas ropštis ant sparno.

„Mano sprendimas palikti lėktuvą ir pasileisti šuoliu į žemę tvirtas kaip akmuo. Geriau užsimušti iš 500 metrų, kaip spirgėti čia, ugnyje. Drabužiai, kojos, pirštinės jau dega. Tačiau aš į visa tai nekreipiu akies. Vis tiek man visa tai greit bus nereikalinga. Atsiduriu ant dešiniojo sparno briaunos. Palinkstu nugara į motorą žemyn. Galas turi ateiti greit!..“ – taip pirmąsias katastrofos akimirkas vėliau prisimins pats L. Peseckas.

Tuo metu už piloto sėdėjęs K. Šimkus kurį laiką nė nesuprato, kas vyksta. „Aš žiūrėjau atgal, aerodromo pusėn, kada aerodromas bus laisvas tūpimui. Kai atsigrįžau į priekį, labai nustebau pamatęs kpt. Pesecką, kuris valdė lėktuvą stovintį ant dešinio sparno. (...) Pagalvojau, jei jis mane gąsdina, tai nebijau, bet jei išprotėjo, tai blogiau, nes mano kabinoje nebuvo antrų lėktuvo valdymo vairų. Bet tuo pačiu momentu pamačiau dūmus, kurie veržėsi į mano kabiną. Kai atsistojau, pamačiau, kad kpt. Pesecko kabina pilna dūmų ir liepsnos. Tada supratau, kodėl jis išlipo ant lėktuvo sparno“, – daugiau kaip po keturių dešimtmečių pasakos tuometis leitenantas.

Pamatęs, kad liepsna tuoj pasieks ir jį, K. Šimkus taip pat išsiropštė iš kabinos, tik ant kairiojo sparno. Abu vyrai suvokė, jog padėtis beviltiška – lėktuvas arba tuoj sprogs, arba pateks į suktuką ir nukris. Vis dėlto, išvydęs ant priešingo sparno balansuojantį savo žvalgą, L. Peseckas pakeitė sprendimą šokti žemyn – juk negalima palikti jaunesniojo kovos draugo.

Ir štai tuomet prasidėjo stebuklas. „...iš kažkur blykstelėja mano sąmonėj greitas sprendimas. Aš turiu pasunkinti nosį, kad lėktuvas galėtų sklęsti! Kad išvengčiau pražūtingojo suktuko. Puolu į sparno priekį. Lendu pro sukryžiuotus tarpusparnio plieninius kaspinus. Griebiu rankomis už jų. Pasikabinu visu kūnu ore. Laukiu... Lėktuvas lyg ant sūpuoklių leidžiasi priekin“, – skaitome L. Pesecko prisiminimuose.

Šitaip balansuodamas ant degančio lėktuvo sparno eskadrilės vadas vis dėlto privertė „Sopwith“ paklusti. Štai fortų grioviai prie aerodromo krašto, plento juosta, tvirtovės pylimas. Pilotas supranta: reikia pataikyti ant jo, kitaip mašina nugarmės nuo stataus šlaito, o tada jau – sudie viskam. Ir staiga – trenksmas. Lėktuvas, kairiuoju sparnu kliudęs pylimą, apsisuko priešinga kryptimi ir nukrito nuo stataus 8 metrų šlaito. K. Šimkų smūgio jėga nubloškė apie 10 metrų, tuo metu L. Peseckas liko gulėti po degančiu orlaiviu. Laimė, iš liepsnojančių nuolaužų jį ištraukė netoliese treniravęsi policijos mokyklos auklėtiniai.

Vėliau paaiškėjo, kad K. Šimkus tik smarkokai susimušė petį. Eskadrilės vadas tąsyk sužeidimų neišvengė – jis gerokai apdegė, taip pat susižalojo rankas į sparno trosus, todėl du mėnesius buvo gydomas Karo ligoninėje. 1928 metų spalio 9-ąją specialiu prezidento aktu L. Peseckui, pirmajam Lietuvos aviacijoje, buvo suteiktas aviacijos majoro laipsnis, o apie precedento neturintį nusileidimą tuomet rašė visos Europos spauda.

Grįžęs iš ligoninės L. Peseckas dar dešimt metų liko rikiuotėje. Vadovavo kelioms eskadrilėms ir aviacijos grupėms, gavo pulkininko leitenanto laipsnį, skraidė 1250 valandų. Į atsargą pasiprašė 1938-aisiais. Iki sovietų okupacijos dirbo Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, vėliau – Trikotažo treste, vadovavo audinių fabrikui. 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją, dar po 5 metų – į JAV. Čia ilgą laiką dirbo Detroite įsikūrusioje „Ford“ gamykloje. Įšėjęs į pensiją įsikūrė Čikagoje. 1976-ųjų pavasarį po visų išgyventų negandų ir pavojų atgulė šio miesto lietuvių kapinėse.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika