Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Lengvi pasivaikščiojimai tarp likimo galvosūkių 

Feliksiukas, Antanas ir Snaigė Šileikos.
Feliksiukas, Antanas ir Snaigė Šileikos.
Vidmanto Ilčiuko nuotraukos

Marijos ir Jurgio Šlapelių namai-muziejus tęsia prieš pusantrų metų pradėtą renginių ciklą „Išėjusiems sugrįžti“ – tai vakaronės, skiriamos išeivijos kultūriniam palikimui ir šiuolaikiniams kūrėjams pagerbti. Ciklo (ar projekto) pavadinimas akivaizdžiai liudija paradoksalią laiko ir istorijos slinktį.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namai-muziejus tęsia prieš pusantrų metų pradėtą renginių ciklą „Išėjusiems sugrįžti“ – tai vakaronės, skiriamos išeivijos kultūriniam palikimui ir šiuolaikiniams kūrėjams pagerbti. Ciklo (ar projekto) pavadinimas akivaizdžiai liudija paradoksalią laiko ir istorijos slinktį. Lygiai prieš 60 metų Čikagoje išėjo Mariaus Katiliškio romanas „Išėjusiems negrįžti“ (kiek pamenu, kalbininkams pavadinimas užkliuvo). Tada, 1958-aisiais, nebuvo ne tik galimybės, bet ir vilties sugrįžti. Retas kas iš Katiliškio kartos sugrįžo ir daug vėliau, nes Lietuva atgavo nepriklausomybę jau po rašytojo ir daugelio kitų mirties. Sugrįžo tiktai kultūrinis tos išeivijos dalies palikimas.

Dabar sugrįžta jau tie, kurie nėra „išėjusieji“, nes gimė, užaugo ir kuria išeivijoje. „Išėjusiųjų“ vaikai ir vaikaičiai.

Gegužės paskutinę dieną Šlapelių muziejuje įvyko dviejų Kanados lietuvių kūrėjų retesnio pobūdžio, sakytum, dvigubos paskirties vakaras – dailininkės Snaigės Šileikos parodos atidarymas ir rašytojo Antano Šileikos atsiminimų knygos „Basakojis bingo pranešėjas“ pristatymas. Abu jie gimę Kanadoje šeštojo dešimtmečio pirmojoje pusėje, tais „išėjusiųjų negrįžti“ laikais. Abu subrendę Kanados kultūroje, į kurią įsiliejo ir jų darbai. Abu nebe pirmą kartą sugrįžta į tėvų žemę su savo kūriniais.

Tas vasariškas ketvirtadienio vakaras buvo šiltas ir triukšmingas. Mažoje muziejaus erdvėje sunkiai tilpo susirinkusieji, tarp jų nardė Šileikų anūkas Feliksiukas su kitais panašaus darželinukų amžiaus vakaro dalyviais. Per lankytojų galvas vos galėjai pamatyti kurį nors intriguojantį Snaigės sukurtos instaliacijos fragmentą sienų nišose. Balsų chore pynėsi lietuvių ir anglų kalbos (vyravo lietuvių). Skambčiojo vyno taurės. Kai atėjo laikas oficialiai vakaro daliai, triukšmas pritilo, bet jokių prakalbų nebuvo. Tik Vilniaus miesto mero atstovė pasveikino kūrėjus, padėkojo už lietuvybės puoselėjimą, įteikė gėlių. Tada kažkur aukščiau pasilypėjo (kad būtų geriau matyti) parodos autorė Snaigė Šileika žilstelėjusiais plaukais, it prikritusiais snaigių. Giedras, jaunatviškas veidas švietė džiaugsmu, regis, sakytų: kaip smagu, kad tiek daug jūsų čia susirinko, kad kartu su jumis esame mes visi – ir Antanas, ir sūnus Dainius, su šeima persikėlęs gyventi į Lietuvą, ir jo Feliksiukas, ir Antano knyga, ir mano darbai...

Padėkojusi rėmėjams, tarp jų ir Kanados ambasadai (kultūros atašė Beth Richardson stovėjo tarp svečių), parodos autorė papasakojo, kaip atsirado ši Šlapelių muziejaus erdvei skirta instaliacija „Reliktai“, užsiminė apie kitas savo parodas, apie ryšį su Lietuva. Kalbėjo dalykiškai, paprastai, emocingai ir nuoširdžiai, tarsi kreiptųsi į gerus pažįstamus, su kuriais ilgai nesimatė. Pažvelgusi į greta stovintį aukštaūgį Šileiką, pridūrė:

– Kai pradėjome susitikinėti, Antanas paklausė: „Žinai, koks dalykas man svarbiausias gyvenime? Rašymas. Ar galėsi su manim ir mano rašymu gyventi?“ Taip ir gyvenu su juo ir jo rašymu jau 40 metų.

Šileika šypsojosi, vis patempdamas žemyn tamsius palaidus marškinius, lyg stovėtų kokioje garbės sargyboje. Išleidęs jau ketvirtą savo knygą, išverstą į lietuvių kalbą, taigi būdamas jau gerai žinomas rašytojas tėvų žemėje, tą vakarą jis sutelkė dėmesį į žmonos kūrybą ir sklaidą Kanadoje. Juk tai jos parodos atidarymas, be to, Snaigės kūryba Lietuvoje mažiau žinoma, o naujoji jo knyga jau ne kartą pristatyta skaitytojams. Tad, užuot kalbėjęs apie savo „rašymą“ ir neseniai išėjusį „Basakojį bingo pranešėją“, paskaitė ištrauką iš atsiminimų, kaip susipažino su Snaige Toronto universiteto automobilių stovėjimo aikštelėje, mat baigęs studijas įsidarbino ten sargu (nors tėvas visiems sakydavo, kad sūnus triūsia universiteto administracijoje), apie pirmuosius jų susitikimus, iš anksto perspėjęs klausytojus, kad skaitys ne ilgiau 6 minučių. Tuo oficialioji dalis baigėsi.

…Kai vakaro svečiai, pasivaišinę jaukiame muziejaus kiemelyje, išsiskirstė, prisėdau ant palangės ištuštėjusioje salėje, kad geriau apžiūrėčiau Snaigės tapybinę instaliaciją, išdėstytą keliose salės nišose ir greta jų. Tapybiniais įvaizdžiais virto šių namų daiktai juoduose stačiakampiuose, lyg kaladėlių statinyje, ir tuščių kėdžių siluetai ant rūpestingai sudėliotų knygų sienos, primenančios tiltą. Tamsokas sodrus koloritas, viena ant kitos sluoksniais užklotos gilios šiltos spalvos, kurių fone daiktų formos ir linijos byloja apie sluoksniuotą šių namų praeitį. Dabar jau žinojau, kaip ir kodėl „Reliktai“ atsirado šiame muziejuje. Kelias vedė iš Antano Mončio galerijos Palangoje, kur Snaigė surengė savo parodą „Pakelė“ (2016). Ten pradėjo sieti tapybą su instaliacijomis. Gavusi pasiūlymą surengti parodą Šlapelių muziejuje, domėjosi jo istorija, tyrinėjo architektūrinę erdvę, piešė eskizus, matavo sienų nišas ir suko galvą, kokius darbus sukurti, kad tiktų šiai erdvei ir kad nebūtų sudėtinga atsigabenti juos lėktuvu iš Kanados.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

– Pirmiausia supratau, kad tai turi būti darbai, bylojantys ne apie mane, bet apie juos, žmones, mylėjusius knygas, puoselėjusius lietuvių kalbą ir dvasią, apie Šlapelių knygyną – namus, ilgai buvusius svarbiu kultūros židiniu, kur susikaupė ištisa to meto istorija, susipynė tiek daug likimų. Todėl čia knygos, knygos, knygos, tų namų reliktai ir tuščios kėdės, ant kurių sėdėjo Basanavičius, Jablonskis ir daugelis kitų ano meto asmenybių. Išėjusiųjų kėdės.

Snaigė Šileikienė. Žiedas (2004)
Snaigė Šileikienė. Žiedas (2004)

Apie tuščių kėdžių prasmę ji kalbėjo ir parodos atidaryme, rašė reklaminiame tekste: „Ko gero, kiekvieno lietuvio giminės istorija daugiau ar mažiau palytėta tremties, represijų, netekčių ir emigracijos. Todėl tiek daug tuščių kėdžių (kai susėdama) prie stalo šiame mažame žemės lopinėlyje.

Grįžusi į Kanadą, Snaigė išsimatavo didžiausią lagaminą ir ėmė lankstyti kartonus. Iš vienų sudėstė juodų kvadratėlių/kubelių konfigūraciją su išmėtytais daiktiškų formų akcentais (miniatiūrinė senovinė lempa, arbatinukas, šviestuvas...), iš kitų – aukštesnius stačiakampius, padengtus keliais spalvų sluoksniais (akrilas, kartonas) su „vienietiškų“ kėdžių kontūrais, išnyrančiais iš gilaus fono. Po poros metų, kaip buvo sutarta, ji grįžo su pilnu lagaminu ir savo „sulankstytą“ tapybą įkurdino skirtingo dydžio kreivokose namo nišose, sustatė ant suneštų iš mansardos sovietinius laikus menančių knygų – iš jų pagal storį sumūrijo sieną savo „kėdėms“. Atsirado savita, tik šiai muziejaus erdvei pritaikyta instaliacija „Reliktai“. Apžiūrinėdama ją, prisiminiau ir mūsų pažinties „reliktus“.

Snaigę ir Antaną Šileikas pažįstu seniai, nors įvairiose geografinėse platumose susitinkame gana sporadiškai, bet susirašinėjame dažnai. Susipažinome Barselonoje 1987-aisiais, kai mudu su Jurašu atvykome ten iš Miuncheno, o jiedu – iš Paryžiaus, kur kadaise susituokė, o tąsyk paminėjo savo bendro gyvenimo dešimtmetį. Pataikėme karštu metu, kai katalonai išsiveržė į gatves, reikalaudami nepriklausomybės. Vyko audringos demonstracijos su miškais plevėsuojančių raudonų ir geltonų Katalonijos vėliavų, su prakalbomis, kurias lydėjo minios šauksmai, siautėjimas gatvėse ir susirėmimai su policija. Tuo metu nepriklausomybės sąjūdžio nuotaikos jau brendo ir Lietuvoje, per Geležinę uždangą pasiekdavusios ir mus. Žiūrėdami į katalonus, galvojom apie saviškius, visai nesitikėdami (nebūtume ir patikėję), kad lietuvių nepriklausomybės siekis išsipildys taip greitai – vos po trejų metų. Su Šileikomis susibičiuliavome lengvai, bet bendravimas buvo trumpas. Jie grįžo į Torontą, mes – į Miuncheną, paskui į Niujorką. Susitikom po kelerių metų jau Toronte, kur Jurašas teatre Canadian Stage Company statė spektaklį „Mirtis ir mergelė“, vėliau „Prarastus vaikinus“. Viešėdami Snaigės ir Antano namuose, jautėmės pas savus. Tada kalbos dažniausiai sukosi trikampiu – Lietuva su visiškai naujomis problemomis (jau atgavusi nepriklausomybę), teatras (Jonas), literatūra (Antanas). Apie Snaigės kūrybą kalba sukdavosi, deja, retai. Pasidžiaugdavom vienu kitu jos darbu, kabančiu ant sienos ar studijoje, kuri įrengta rūsyje, ir tiek. Gal tada nebuvo pats kūrybingiausias jos gyvenimo etapas (augino du sūnus), bet vis dėlto jau kuris laikas rengė asmenines parodas Toronte.

Dabar atsigręžiu į pastaruosius jos kūrybos dešimtmečius, žiūriu į darbų nuotraukas internete ir atsiranda daugybė dalykų, kuriais verta pasidomėti, apie ką įdomu pasikalbėti. Su Snaige Šileika ar jau Šileikiene Vilniuje kalbuosi ir apie tą mano pražiūrėtą, ir apie dabartinį jos kūrybos laiką. Atsiveria subtilių gamtos įvaizdžių ir formų pasaulis, kurio kardiogramą brėžia bėgančios, plaukiančios, judesį fiksuojančios linijos. Kūrybai būdinga grafikos ir tapybos sintezė. Iš grafikos piešinio išauga, išsiskleidžia spalvinga tapybinė dėmių, plokštumų ir formų panorama. Instinktyvūs potėpiai spalvomis apgaubia virpantį linijų ritmą ir išsilieja kintančio, skubančio laiko horizontalėje. Lyg kas primerktomis akimis stebėtų prabėgantį, abstraktėjantį peizažą. Noriu grįžti į pačią kūrybos kelio pradžią, dar prieš tai, kai ji baigė dailės studijas Toronto universitete ir išvyko studijuoti grafikos į Ecole des Beaux Arts Paryžiuje.

Snaigė Šileikienė. Instaliacija „Reliktai“. Fragmentas. Iš parodos Šlapelių muziejaus galerijoje.
Snaigė Šileikienė. Instaliacija „Reliktai“. Fragmentas. Iš parodos Šlapelių muziejaus galerijoje.

– Mano pirmasis mentorius buvo nuostabusis dailininkas, grafikas, puikus pedagogas Telesforas Valius. Lankiau jo grafikos pamokas vakarinėje meno mokykloje Toronte, mieste, kur gimiau ir užaugau. Tada man buvo 16 metų. Dariau ofortą, raižiau sausa adata. Telesforas Valius padarė man didžiausią įtaką. Norėjau būti grafikė, – sako Snaigė, tada Valiūnaitė. – Jeigu jau užsiminiau apie įtakas, dar pridursiu, kad mane labai paveikė mama. Niekada nestudijavusi meno, ji buvo menininkė iš prigimties, turbūt drąsesnė kūrėja už mane. Piešė, lipdė keramiką, o iš daiktų, surankiotų gatvėse, pakelėse, darė kažką panašaus į koliažus ir instaliacijas, kai apie tai dar niekas čia nieko nežinojo. Mūsų namuose sienos nuo grindų iki lubų buvo nukabinėtos paveikslais (Adomo Galdiko, kitų dailininkų), butas prigrūstas ne tik mamos keramikos, piešinių, visokių dirbinių, bet ir nebūtų dalykų... Ji buvo prasta šeimininkė, bet originali menininkė... Ir vardus mudviem su broliu davė pačios sugalvotus....

Apie save Snaigė sako:

– Kone visą gyvenimą buvau grafikė. Grįžusi po studijų Paryžiuje, prisijungiau prie grafikų ateljė Open Studio. Kūriau litografijas („Greitkelių“ ciklas), ofortus. Dalyvavau grupinėse parodose... Kartą vienas kolega pasiūlė išbandyti akrilą. Užsikrėčiau. Ėmiau tapyti. Nuo to laiko tapau, bet darau tai kaip grafikė. Sieju spalvas ir formas. Kūrinių šaknys glūdi grafikoje. Pradedu nuo formos, bet spalva mane užvaldo. Tapau akrilu ant popieriaus, kartono... Kai važiuojame Kanados greitkeliais, žiūriu į bėgantį pro šalį peizažą, darau eskizus, bandau pagauti gyvą, skubų, nenutrūkstamą judesį, fiksuoti nesibaigiančią peizažo juostą. Paskui imu teptuką... Dažniausias mano įvaizdžių šaltinis – gamta. Paežerės augalai, išstypę stiebai, pjuvenų sluoksniai už sugriuvusių lentpjūvių, užlieti vandens, nukirstų medžių atplaišos... Gamta man padeda išreikšti savo nuotaikas, jausmus.

Vienas iš jos tapybos ciklų pavadintas Bloom („Žiedas“, 2004). Vyrauja gili mėlyna spalva. Koloritas perteiktas niuansuotai – iš juodos, tamsiai mėlynos pereinama į rusvą, gelsvą, balzganą, gęstančią ir vėl tamsėjančią. Iškyla aukšti mėlyni irisai, melancholiškų žolynų stiebai, kartais gretimoje plokštumoje užsislėpusi vieniša mėlyna arba tamsiai raudona kėdė. (Ak, štai iš kur tas kėdžių įvaizdis muziejaus instaliacijoje!) Prie ciklo parašyta keletas autorės žodžių: „Šis kūrinys – apie gyvenimo laikinumą ir sunkias pastangas suprasti nebūtį.

Žiūriu ir nusmelkia skausmas... Snaigė sako, kad po brolio Auksuolio laidotuvių parsinešusi vystančias gėles, tuos mėlynus irisus, ir ėmusi tapyti... Brolis mirė staiga, pakirstas ligos, liko dvi mergytės... Jam skirtas šis ciklas.

Suprasti nebūtį... Ši mintis nėra atsitiktinė dailininkės kūryboje. Jos kūrinių cikluose pasikartoja gyvenimo trapumo, laikinumo tema. Kintančios peržydėjusių, vystančių augalų formos jai reiškia ne vien metų laikus, bet ir laiko slinktį, su kuria nepasigalynėsi… Intymių tapybos paveikslų „personažai“ yra ne „apdainuotos“, išaukštintos gėlės, bet augalai, kurių dažnai nė nepastebėsi, – aukšta pakelės žolė, nušiurę stiebai su vos keliais lapeliais ar vėjų nudraskyti stagarai. Ją traukia šiaurės peizažas – uolos, skurdi augmenija, vanduo, susiliejantis su dangum (North Shore). Pastangos pagauti, sustabdyti pro šalį bėgančius vaizdus atskleidžia ir atminties netobulumą, ribotumą. Dabartis, kurią dailininkė bando išreikšti, – tai gyvybinga, pulsuojanti, tačiau visai trumpa akimirka, kuri virpėdama slysta iš rankų…

Jautrūs, subtilūs paveikslai atsiveria žvilgsniui ne iš karto, jie laipsniškai įsismelkia į atmintį.

– Kanadoje, laukinės gamtos apsuptyje, turime vasarnamį. Mėgstu ten būti, pabėgusi iš miesto, – sako Snaigė. – Mėgstu stebėti trapių, trumpaamžių augalų, kaip ir mūsų, gyvenimą („Botanikos eskizai“). Mėgstu plaukioti valtimi ežerais, upėmis. Vis prisimenu kelionę baidare iki jūsų sodybos. Mudu su Antanu ilgai plaukėme Merkiu, supami miškų ir žolynų. Paskui visi ilgai sėdėjome, žiūrėdami į tekantį vandenį ir artėjančias sutemas. Atsimeni? Ne taip seniai tas buvo... Į atmintį giliai įstrigęs vaizdų atvirukas. Panašiai esu pavadinusi vieną savo darbų ciklą Postcards from Thornbury. Spalvinės plotmės ir naratyvinės linijos – tai įvaizdžiai, įsirėžę praeities atvirukuose...[1]

Dabar su Šileikomis Lietuvoje susitinkame kasmet – Vilniuje ar Merkinėje. Geografija pasikeitė. Ir ne tik. Dažniau susitinkam su Antanu, nes jis nuolat lankosi Lietuvoje – renka medžiagą savo romanams.

– Kiek čia įdomių, sudėtingiausių siužetų! Kolegos man pavydi. Rytų Europos, Lietuvos naujausia istorija yra neišsemiamas šaltinis, – sako Antanas. Jis mėgsta dramatiškas, intriguojančias, aštrias, kontroversiškas temas. Tuo atžvilgiu jį ypač domina Dzūkija, Merkinės apylinkės – čia vaikščiojo partizanų takais, rinko medžiagą, rašydamas romaną „Pogrindis“ (Underground). Jis įtrauktas į Globe and Mail 2011 m. geriausių knygų šimtuką, lietuvių kalba išleistas 2012-ųjų pabaigoje. Dabar rašo romaną, kurio tema susijusi su vaikų poeto Kosto Kubilinsko, užverbuoto KGB, išdavystės istorija. Kitas jau parašytas ir perrašytas, Kanados leidyklai įteiktas romanas pasakoja apie neeilinę politinę figūrą – žvalgybininką ir diplomatą, ilgametį Lietuvos generalinį konsulą Niujorke Joną Budrį. Šis romanas, sunkiai išverčiamu pavadinimu Provisionally Yours („Laikinai Jūsų“), išeis Toronte ateinančiais metais, vertimą žadama išleisti ir Lietuvoje.

Snaigė Šileikienė. Instaliacija „Reliktai“. Fragmentas. Iš parodos Šlapelių muziejaus galerijoje.
Snaigė Šileikienė. Instaliacija „Reliktai“. Fragmentas. Iš parodos Šlapelių muziejaus galerijoje.

O šiemet pasirodžiusi atsiminimų knyga rašytojui jau lyg ir praeitas etapas. Tad plačiau į kalbas apie „Basakojį bingo pranešėją“ jis nesileidžia, sako, jau tiek prikalbėta, kad nuo visokių interviu galva sutino. Pernai skaičiau tuos memuarus anglų kalba, šiemet – lietuvišką vertimą. Kai bandau pagirti, Antanas numoja ranka:

– A, čia tik lengvas pasivaikščiojimas. Snaigė su redaktorium įkalbėjo surašyti, ką jiems pasakodavau. Rašiau lengva ranka. Romanai – kitas reikalas. Čia sunkus darbas. Rašau ir perrašau. Tada dar kartą perrašau. Romaną apie Budrį jau gal dešimt kartų perrašiau... – sako Antanas.

Aišku, perlenkia lazdą, gal kokius kelis kartus ir perrašė, kol pasiekė, ko nori. Antra vertus, ką čia žinai, juk rašyti – ne malkas skaldyti. Sakoma, Flaubert’as kiekvieną puslapį po aštuonis kartus perrašydavo. Svarbu, kad romanas jau leidykloje. O dėl „Basakojo“ – ne viskas taip jau lengva ir paprasta toje knygoje. Nerimtai kalbant, daug rimtų dalykų pasakoma, ypač kad su geru humoru, lengva ironija ir didele išminties doze. Rimtuose dalykuose galima ir įklimpti…

– Tai ir klimpstu su tuo Kubilinsku, kuris dabar jau ne Kubilinskas, bet išgalvotas personažas, Kubilinskas bus tik prototipas. Romano veiksmas nuvingiavo į Knygų rūmus, į 1957 ir 1958 metus Vilniuje. Apie tai noriu su tavim pakalbėti, juk tais laikais ir tu Vilniuje gyvenai, studijavai.

– Su manim? Betgi aš ketinau tave apklausti, nes noriu apie tave parašyti!

– Tai kas dabar ką kalbina? – dalykiškai klausia Šileika telefonu.

– Norėjau kalbinti aš, bet, girdžiu, tau rūpi visai kiti dalykai... Beje, kaip vadinsis tavo romanas apie Kubilinską – ne Kubilinską?

– „Vyturys ir barsukas“ (Skylark and Badger), toks darbinis pavadinimas. Gal bus kitaip. Romanas jau eina į pabaigą. Gal dar reikės perrašyti, gal jau ne. Pagaliau, pagaliau turiu laiko rašymui! Šiemet išėjau į pensiją po penkiolikos metų direktoriavimo Humberio kolegijoje (Humber School for Writers). Tai kada mudu pasikalbėsim? – neleidžia man išsisukti.

Vartau Šileikos „Basakojį“. Šią knygą galima skaityti kaip biografinių apsakymų („Sena skola“, „Alaus statinės polka“ ir kt.) ir eseistinės prozos („Bažnyčios rūsys prieš Kremlių“, „Trys Viešpaties veidai“) rinkinį. Bet galima žvelgti į ją ir kaip į spalvingą autobiografiją – nuo paauglystės imigrantiškoje Toronto priemiesčio aplinkoje („imigrantų vaikas, nors ir gimęs Kanadoje, vis tiek imigrantas„...) su visomis brendimo „kančiomis“, išdaigomis ir tapatybės paieškomis iki pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, kuris ir jo, Kanados rašytojo, kelią pasuko kita linkme. Šioje knygoje daug lietuvių išeivijos gyvenimo realijų, akyla akim pastebėtų detalių, komiškų situacijų, humoro, išskylančio, kai kanadietiška tikrovė susiduria su tėvų atsineštomis pažiūromis, morale, papročiais, su lietuvių vaikams privalomais jūrų skautais, su tautiniais (nori nenori) šokiais… Žaismingai, su lengva ironija parašytus skyrius keičia sudėtingesnis žvilgsnis į pasaulį ir savo vietos jame ieškojimas. Iš pradžių svajojęs išsiveržti iš uždaro, „etniško“ Vestono priemiesčio, tapti tikru anglosaksu, išvykti į Australiją, jaunas rašytojas, baigęs Toronto universitetą, vydamasis Snaigę, atsidūrė Paryžiuje, susižavėjo juo, bet grįžo į anglosaksišką aplinką, kurioje susiformavo, juk jis rašo anglų kalba. Dirbo redakcijoje, vakarais rašė prozą, kurios spausdinti Kanados žurnalai neskubėjo...

Staiga iki Kanados atsirito Lietuvos laisvės Sąjūdžio banga, pagavo jį, nelauktai įtraukė į politinę veiklą – reikėjo įtikinti Kanados vyriausybę, kad pripažintų nepriklausomą Lietuvą. Šileika, atidėjęs rašymą į šalį, sutikinėjo Lietuvos delegacijas, varstė Kanados valdžios duris, rašė straipsnius, dalijo interviu, rengė televizijos programas. Prisimindamas tą laiką, jis ir čia nestokoja lengvos ironijos, tarsi žvelgtų į praeitį iš šalies.

Pasaulio politikos vėtrungė pasisuka, ir nutolę planetos taškai priartėja. Lietuva, iki tol Šileikai buvusi greičiau vizija, iš tėvų pasakojimų įsivaizduota keista šalis, neegzistuojanti žemėlapyje, staiga tampa realybe. Atsiveria naujas horizontas. Kuo labiau rašytojas atsigręžia į Lietuvą, lankosi joje, tuo sudėtingesnis darosi tapatybės klausimas, keblesnis savo vietos žemėje suvokimas.

Šeštame dešimtmetyje imigrantai buvo vadinami Displaced Persons („perkeltaisiais asmenimis“), sutrumpintai DP. Aš žengiau tokiu pat keliu kaip ir jie, tik priešinga kryptimi – judėdamas atgal laiku ir erdve.“

Snaigė Šileikienė. Iš ciklo „Greitkeliai“. 1982. Litografija. VU Grafikos centras
Snaigė Šileikienė. Iš ciklo „Greitkeliai“. 1982. Litografija. VU Grafikos centras

Istorijos ir gyvenimo gijos susipainioja neišnarpliojamai. Kanados rašytojas rašo apie kraštą, iš kurio atvykę jo tėvai. Tam skirta puiki paskutinė šios knygos esė „Iš kur aš ateinu, kur aš einu“.

Šiais pavojingai didėjančios migracijos ir emigracijos laikais tapatybės klausimas ir painus grįžtamasis ryšys darosi ne mažiau aktualūs, negu buvo tada, kai apie egzilį rašė Czesławas Miłoszas. Gal net aktualesnis Egzilis jau prarado dramatiškąją aureolę. Terminas pasaulio pilietis neteko romantinio atspalvio. Pastaroji gausi ekonominės emigracijos banga gyvenimą svetur pavertė banalia kasdienybe. Bet žmogaus prigimtis nesikeičia, o jeigu ir keičiasi, tai labai pamažu. Savo genų kaip ir šaknų neatsikratysi, nors gal tariesi jas be gailesčio nutraukęs... Psichologiškai dažnas emigrantas ar jo palikuonis, pragyvenęs didesnę amžiaus dalį, ima klausti to paties: iš kur aš ateinu, kur link einu. Ne visi „išėjusieji“ nori ar gali sugrįžti, ne visi „neišėjusieji“ grįžta. Tačiau tapatybės klausimas dažną priverčia pajusti, kad atsidūrė kryžkelėje, ir susimąstyti.

Kartos nuklysta viena nuo kitos. Vaikai nutraukia savo šaknis ir išskrenda, nes žmonijos istorija, kaip žinome, yra migracijos istorija. Tik kur link pasukti? Aš, kaip ir seniau, vis dar stoviu kryžkelėje – klajūnas, neapsisprendžiantis, kuriuo keliu pasukti.“

Šiuo likimo galvosūkiu, kuriuo baigiama „Basakojo“ knyga, ir aš baigsiu savo „lengvą pasivaikščiojimą“ su Snaige ir Antanu Šileikomis, prasidėjusį muziejaus vakare „Išėjusiems sugrįžti“.

[1]

Dailininkė Snaigė Šileika yra surengusi 16 asmeninių parodų. Iš jų dvi buvo Lietuvoje, ši yra trečioji. Dalyvavo grupinėse parodose Kanadoje, Australijoje, Taivane, Peru, JAV, Ispanijoje, Anglijoje. Penki jos darbai bus eksponuojami Pasaulio lietuvių meno parodoje Vilniaus rotušėje liepos mėnesį. Jos darbų yra įsigijusios įvairios institucijos Toronte, jų turi Vilniaus universitetas.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"