Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Kuršių nerijos tapatybės beieškant 

2018 rugpjūčio 8 d. 16:00
Būdami Kuršių nerijoje ir žvelgdami į krantą, vadinamąją Didžiąją žemę, daugelis pajunta, kad šioje smėlio juostoje viskas kitaip./Jūratės Mičiulienės nuotrauka
Būdami Kuršių nerijoje ir žvelgdami į krantą, vadinamąją Didžiąją žemę, daugelis pajunta, kad šioje smėlio juostoje viskas kitaip./Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Prieš trisdešimt metų nutekėjusi į Kuršių neriją Raimonda Ravaitytė-Meyer su šiuo kraštu glaudžiai suaugo. Norėdama labiau pažinti išskirtinį kampelį, pririšusį prie savęs visa jėga, Raimonda nuo 2010 metų pradėjo leisti kultūros almanachą „Dorė“, kurį pristatė Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje.

Almanacho sumanytojos teigimu, tai lyg savotiška padėka už neįkainojamą privilegiją gyventi žemėje, kurioje įkvėpimo šaltinį rado daugelis mokslo ir meno žmonių.

„Dorės išstūmė kurėnus, kaip mes, naujakuriai, istorinėms aplinkybėms susiklosčius, išstūmėme senuosius gyventojus kuršininkus.“

„Kuršių nerija – mano visų trijų vaikų tėviškė, todėl jaučiu moralinę atsakomybę, privalau ir sau, ir jiems atsakyti, kokia gi ši žemė, kurią gavome kaip dovaną. Tai mane verčia gilintis į krašto istoriją.

Be to, jau subrendome atsakyti sau, kokia yra ta Kuršių nerijos tapatybė“, – aiškino Raimonda.

Kultūrinė atmintis

Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešosios bibliotekos almanacho, kurio sudarytoja ir redaktorė yra R. Ravaitytė-Meyer, iš viso jau yra išleisti penki numeriai.

„Kalbiname čia gimusius žmones, atvažiavusius, čia suradusius savo namus, atiduodame duoklę pamirštoms šio krašto asmenybėms, taip pat apžvelgiame, kas dabar vyksta Kuršių nerijos kultūriniame gyvenime, – kalbėjo Raimonda. – Kai po Antrojo pasaulinio karo čia liko vos keli senieji gyventojai kuršininkai, vietos tapatybės suvokimas dabarties neringiškiams yra be galo svarbus.

Mes bandome atsakyti į šį klausimą. Pasiremdami naujausiomis tyrinėtojų įžvalgomis, rašome aktualiomis Mažosios Lietuvos ir Kuršių nerijos istorijos, kultūros atminties temomis, skaitytojams atveriame ideologizuotų mitų apgaubtą ir užmarštin nugrimzdusį pasaulį. Almanachas pristato ir Neringoje teikiamos Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premijos laureatus.“

Kaip pasakojo iš Šiaulių kilusi R. Ravaitytė-Meyer, iš pradžių baigusi Vilniaus universitetą ji gyvendama Kuršių nerijoje dirbo „Klaipėdos“ dienraščio žurnaliste. „Tai padėjo pažinimo pagrindus, pradėjau geriau orientuotis šiame krašte.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Be to, čia tapau ir Evangelikų liuteronų bažnyčios nare, vietiniai žmonės su manimi darėsi atviresni. Kartu su paskutiniais kuršininkais giedodama evangelikų giesmes ėmiau suvokti tą tapatybę, kuri suformavo šio krašto kultūrą, – prisipažino pašnekovė. – Dabar esu susijusi ir su vokiečių kultūra – Dievas davė mylimą vyrą vokietį Uwe Meyerį, kuris taip pat dabar čia gyvena ir yra didelis Lietuvos patriotas. Lankydamiesi jo gimtojoje Vokietijoje esame užrašę daug neįkainojamų prisiminimų, kuriuos mums pasakojo su Kuršių nerija susiję žmonės ar jų palikuonys (visa Kuršių nerija 1939 – 1945 metais priklausė Vokietijai).“

Raimonda Ravaitytė-Meyer su vyru Uwe Bernd Meyer prie savo namo Preiloje./Darijos Vasiliauskienės nuotrauka
Raimonda Ravaitytė-Meyer su vyru Uwe Bernd Meyer prie savo namo Preiloje./Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Naujakuriai ir jų dorė

Almanacho pavadinimas – „Dorė“ – simboliškai atskleidžia dabartinių šio krašto gyventojų būseną. „Dorė – tai laivas, išstūmęs senųjų kuršininkų žvejybai naudotus kurėnus, – aiškino R. Ravaitytė-Meyer. – Kuršininkai Kuršių nerijoje gyveno 400 metų. XIX amžiaus viduryje pirmąją dorę į Nidą atvežė kuršis. Šios medinės, 5 metrų ilgio, jau su varikliais buvusios valtys greit prigijo, nes buvo patogesnės žvejybai. Dorės išstūmė kurėnus, kaip mes, naujakuriai, istorinėms aplinkybėms susiklosčius, išstūmėme senuosius gyventojus kuršininkus. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jie buvo priversti išvažiuoti, tai buvo didžioji katastrofa, istorinis šio krašto lūžis.“

Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, vykusiame kultūrinio almanacho „Dorė“ pristatyme dalyvavo daug su šiuo kraštu susijusių žmonių. Vieni čia dirbo, gyveno, kiti tiesiog Kuršių neriją įsimylėjo. Pasak R. Ravaitytės-Meyer, šiam kraštui abejingų nėra. Jis vertas pagarbos vien jau už nuopelnus lietuvių kalbai.

Jūratės Mičiulienės nuotrauka
Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Dievo dovana Lietuvai

Kuršių nerija, kaip ir visas Klaipėdos kraštas bei Mažoji Lietuva, priklausė Prūsijos kunigaikštystei. Šioje valstybėje nugalėjo Reformacija, kurios 500 metų sukaktį pernai minėjome. Domėjimasis Kuršių nerijos kuršininkais leidžia pažinti ne tik šio krašto istoriją, bet ir jos įtaką Lietuvos istorijai. Kaip yra sakiusi M. L. Rėzos kultūros ir meno premijos laureatė, Reformacijos tyrinėtoja dr. Ingė Lukšaitė, lietuvninkai buvo Dievo dovana Lietuvai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lietuvių kalba netapo literatūrine kalba. Tokia ji pradėjo formuotis Prūsijos (Mažojoje) Lietuvoje tik dėl Reformacijos.

Pasak „Dorės“ pristatyme dalyvavusios dr. I. Lukšaitės, kadangi Dievo žodį daugiatautėje Prūsijos kunigaikštystėje buvo privalu skelbti visų tautinių mažumų gimtosiomis kalbomis, nuo XVI amžiaus Kuršių nerijos bažnyčiose žmonės meldėsi ir giedojo lietuviškai, nes kuršininkų tarmė, kuria kalbėjo žvejų bendruomenė, niekada netapo rašto kalba. Prie bažnyčių buvo įsteigtos ir lietuviškos mokyklos.

Kaip Nida tapo centru

Raimonda Ravaitytė-Meyer ir Stanislovas Valančius džiaugėsi, kad ne viską Kuršių nerijoje užpustė smėlis - pavyksta atrasti vis daugiau svarbių praeities puslapių.Jūratės Mičiulienės nuotrauka
Raimonda Ravaitytė-Meyer ir Stanislovas Valančius džiaugėsi, kad ne viską Kuršių nerijoje užpustė smėlis - pavyksta atrasti vis daugiau svarbių praeities puslapių.Jūratės Mičiulienės nuotrauka

„Dorė“ iškapsto daug jau pamirštų šio krašto istorijos faktų. O užsimiršta ir ne tokie seni. Pavyzdžiui, kiek mena daugelio atmintis, pusiasalio centru visada buvusi Nida. Tačiau, kaip paaiškėjo, tai įvyko tik 1961 metais. Iki tol svarbiausia gyvenvietė buvo Juodkrantė.

Kaip per almanacho pristatymą pasakojo pirmasis Neringos vykdomojo komiteto pirmininkas, dar būdamas jaunas, tik mokslus baigęs ir vos pusmetį Palangoje padirbęs inžinierius statybininkas hidrotechnikas Jonas Vaikėnas, 1961 metais paskirtas dirbti į Nidą, valdžios buvo nuspręsta administraciniu centru padaryti Nidą. „Oficiali tokio sprendimo versija – tai stambesnė gyvenvietė, joje yra šiek tiek pramonės, poilsio namų, daugiau gyventojų (Juodkrantėje – 600, o Nidoje – 1100 gyventojų). Buvo daug diskusijų, žmonėms nepatiko, kad ne Juodkrantę daro administraciniu centru. Tokios detalės žmonėms greitai užsimiršta. Gerai, kad „Dorė“, kaip šio krašto metraštis, suranda, fiksuoja viską, kas praėjo. Tai mums labai brangu“, – sakė jis. Tuomet, kai J. Vaikėnas buvo paskirtas į Kuršių neriją, jam neatrodė, kad tai kokia nors privilegija. Tai buvo atkampus kraštas, be vandentiekio, kanalizacijos, miesteliai be šaligatvių.

„Negaliu 100 proc. tvirtinti, tačiau Nida buvo padaryta centru dėl kitų priežasčių, – teigė J. Vaikėnas. – Tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas darė daug eksperimentų, tada Lietuvoje buvo sukurta liaudies ūkio taryba, prie kurios prijungta ir Kaliningrado srities ekonomika. Anuomet pasklido kalbos, kad ir visa Kaliningrado sritis su milijonu rusakalbių gyventojų bus prijungta prie Lietuvos. O kadangi Nida yra pusiasalio centre, tai ir būtų patogiau ją daryti viso pusiasalio, prijungus ir Kaliningrado dalį, centru. Kodėl taip neįvyko? Sovietinės Lietuvos vadovai išsigando tokių planų. Be to, didysis reformatorius buvo pašalintas iš pareigų, kitiems šie planai jau nerūpėjo.“

Po karo mokyta rusiškai

Kaip prisiminė R. Ravaitytė-Meyer, užrašinėjant vietinių gyventojų prisiminimus ją labai nustebino rasti jų rusiškai rašyti laiškai. Pasirodo, pirmosiose mokyklose po karo čia buvo mokoma rusiškai. „Dorėje“ tuos metus prisimena Nidos mokyklos direktorius Stanislovas Valančius, šiuo metu gyvenantis Širvintų rajone. „Tik pradinė mokykla buvo lietuvių, o septynmetė – rusų, – pasakojo 1954 metais čia pradėjęs dirbti (tuomet – dar tik 21 metų) S. Valančius. – Kaip pamenu, persikėlėme garlaiviu „Nevėžis“. Garlaivis iki Nidos plaukė 4 valandas: sustodavo Juodkrantės prieplaukoje, o Pervalkoje švartuotis negalėjo, tad jei būdavo iki čia plaukusių keleivių, jų paimti iki garlaivio atplaukdavo žvejų valtis.“

Kuršių nerija daugeliui žmonių yra tapusi įkvėpimo šaltiniu.Jūratės Mičiulienės nuotrauka
Kuršių nerija daugeliui žmonių yra tapusi įkvėpimo šaltiniu.Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Gyvenimo sąlygos naujai paskirtam direktoriui buvo gana kuklios – su žmona ir sūnumi jis gavo kambarėlį, neturintį jokių patogumų, šalia mokytojų kambario. Elektra Nidoje buvo tiekiama tik po kelias valandas per dieną.

Pasak buvusio mokyklos direktoriaus, mokykloje buvo jaučiama trintis tarp lietuvių ir rusakalbių mokytojų. Pamažu gyventojų pamario gyvenvietėse daugėjo, čia gyventi kėlėsi vis daugiau lietuvių. Rusų kalba besimokančiųjų sumažėjo, tad į Klaipėdą dirbti išvažiavo ir daug mokytojų. 1969 metais Nidos mokykla jau tapo vidurine.

Kaip prisiminė S. Valančius, į Klaipėdą parvežti mokytojams algų ir kitais reikalais tekdavo keliauti kaip papuola. Reguliaraus susisiekimo nebuvo, reikėjo ieškoti kas paveštų. Jei važiuodavo žuvininkystės ūkio automobilis, tai vykdavo juo. Jei prie vairuotojo sėdėdavo kitas ūkio darbuotojas, direktoriui tekdavo įsitaisyti ant žuvų dėžių. Asfalto irgi nebuvo. O keltas – dvi sujungtos baržos, lentomis sukaltu deniu, – vadinamasis kaliošas. Į jį tilpdavo tik du sunkvežimiai, aplink sustodavo žmonės.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"