Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Kultūrinio atgimimo siekis. Pokalbis su maestro Gintaru Rinkevičiumi 

2019 sausio 27 d. 14:54
Gintaras Rinkevičius (2005 metai)
Gintaras Rinkevičius (2005 metai)
Lietuvos žinių archyvo nuotrauka

Prabėgo lygiai trys dešimtmečiai nuo to laiko, kai 1989 m. sausio 30 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre suskambo pirmieji maestro Gintaro Rinkevičiaus diriguojamo tuometinio Jaunimo simfoninio orkestro garsai.

Sausakimša salė klausėsi užgniaužusi kvapą – tai buvo naujo kultūrinio reiškinio, naujos muzikinės eros pradžia. Ir nors šiandien Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro reikšme Lietuvos muzikinei kultūrai jau niekas neabejoja, kolektyvui vis dar tenka įrodinėti profesionaliosios muzikos svarbą, kovoti dėl simfoninei muzikai pritaikytos koncertų salės. Vasario 1 ir 2 d. Vilniaus kongresų rūmuose nuskambės 30-ojo gimtadienio koncertai. Ta proga ir kalbiname orkestro įkūrėją, meno vadovą ir vyr. dirigentą Gintarą Rinkevičių.

– Maestro, kai 1985 m. laimėjote prestižinį Herberto von Karajano dirigentų konkursą, Jums buvo pasiūlyta suburti savo orkestrą. Papasakokite, kokia buvo pradžia.

– Tai buvo ypatingas laikotarpis. Pats H. von Karajanas dirbo su manimi kaip su konkurso finalininku – esu laimingas žmogus, kad teko pamatyti jo akis. Galbūt ne vien dėl to, kad laimėjau H. von Karajano konkursą, man buvo pasiūlyta įkurti simfoninį orkestrą. Po konkurso gavau pasiūlymą tapti Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu. Galbūt tai irgi tapo tam tikru postūmiu. Lietuvoje jau seniai buvo galvojama apie naujo simfoninio orkestro steigimą, ir kaip tik susiklostė palanki situacija. Tuometinis aukštojo ir specialiojo viduriniojo mokslo ministras Henrikas Zabulis, kuris ir įsteigė Jaunimo simfoninį orkestrą, kultūros ministras Jonas Bielinis ir finansų ministras Romualdas Sikorskis buvo simfoninės muzikos gerbėjai. Svarbus ir dar vienas momentas – mūsų laisvės siekiai tuo laiku buvo neatsiejami nuo kultūrinių siekių, nacionalinis ir kultūrinis atgimimas ėjo kartu. Tai buvo pats laimingiausias ir daugiausia vilčių teikiantis laikotarpis. Kai dabar politika ir kultūra yra skirtingose barikadų pusėse – visiškai neteisinga. Esu įsitikinęs, kad be kultūrinio atgimimo nebus sėkmingos ekonomikos ir sąžiningos politikos.

– Tuometinį orkestrą sudarė daugiausia jauni muzikantai. Jums pačiam buvo 28-eri. Atrodo, kad nestigo nei drąsos, nei ambicijų. Kokią tuo metu turėjote orkestro veiklos viziją?

– Simfoniniai orkestrai, kuriuose groja jaunimas, pasižymi polėkiu ir emocijomis, kurios galbūt kai kada ir trukdo akademinei atlikimo kokybei, bet užburia ir pagauna publiką, nes yra didelė meilė muzikai. Aš manau, kad mes tai stengiamės išlaikyti visus tuos 30 metų. Nežinau, ar visada pavyksta.

Tuomet taip buvo galvojama: kuriasi naujas simfoninis orkestras – antrasis, kuris galbūt taps konkurentu. Kaip bus su publika? Anuomet žmonės nelabai vaikščiodavo į simfoninės muzikos koncertus. Vieno orkestro Lietuvai buvo lyg ir per daug, o kai atsirado antras, dviejų orkestrų tapo per mažai. Todėl, kad tai konkurencija pačia geriausia prasme – atsiranda programų, atlikėjų įvairovė. Galiu pasakyti be perdėto kuklumo: mūsų orkestro gimimas tikrai pakėlė visą muzikinę kultūrą į kitą lygmenį, ir Filharmonijos simfoninis pradėjo rengti geresnes, įdomesnes programas. Pas mus visi supranta krepšinį, bet labai mažai kas supranta simfoninę muziką. O panašumų yra tikrai labai daug: jie turi treniruotes, mes turime repeticijas; jie turi rungtynes, mes turime koncertus. Mes atstovaujame Lietuvos profesionaliajai muzikinei kultūrai ir mūsų profesija turi būti laikoma tokia pat prestižine kaip medikų, chirurgų. Manau, nei biurokratai, nei didelė visuomenės dalis nesupranta, kam gi reikalinga profesionalioji muzika. Laikas suprasti.

– Kas buvo sunkiausia per visus orkestro veiklos metus?

– Manau, sunkiausia vis dėlto yra pasiekti, kad Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre grotų aukščiausio lygio muzikantai. Lietuvoje yra daug gerų muzikantų, ir labai norisi, kad patys geriausi grotų pas mus. O geriausi kartais išvažiuoja į užsienį... Greta to, visą laiką vyksta kova už būvį. Ne taip paprasta, kai buvo vienas didžiulis konglomeratas – Nacionalinė filharmonija, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir Kultūros ministerija, – kuriam vadovavo tie patys žmonės. Mes buvome atskira, tam tikra prasme konkuruojanti institucija. Konkurencija ne visada būna tik kūrybinė. Yra ne tik atlyginimų, bet ir finansavimo, pavadinimo skirtumai. Biurokratų požiūriu, kažkodėl valstybinis ir nacionalinis simfoninis orkestrai labai skiriasi. Nors iš esmės mes nesiskiriame nuo nacionalinės institucijos, su mumis groja visi tie patys solistai, gastroliuojantys dirigentai, mes atstovaujame Lietuvai prestižiniuose festivaliuose užsienyje ir pan. Labai sunku, kai simfoninio orkestro vertinimą lemia ne profesionalūs muzikiniai kriterijai.

– O kas, prabėgus trims dešimtmečiams, Jus labiausiai džiugina?

– Labiausiai džiugina tie žmonės, dėl kurių mes grojame ir dėl kurių gyvename, – publika. Mes turime savo gerbėjus, kurie ateina ir į ne pačios geriausios akustikos Vilniaus kongresų rūmų salę – nerekonstruotą nuo pat pastatymo. Bet žmonės ateina klausytis muzikos, vadinasi, mes esame reikalingi. Taip pat mane labai džiugina orkestro muzikantai, kurie sąžiningai ir atsakingai dirba savo darbą, nors atlygis yra visiškai kitoks, nei turėtų būti normalioje Europos šalyje. Lietuva per beveik tris nepriklausomybės dešimtmečius pasiekė labai daug, bet, žinoma, norėtųsi, kad ekonomine, politine ir visuomenės supratimo prasme viskas vyktų kur kas greičiau. Turime suprasti – jeigu nekreipsime dėmesio į kultūrą, mūsų ekonominė padėtis nesikeis.

– Ne vienus metus keliate ir Vilniaus kongresų rūmų rekonstrukcijos klausimą. Rodos, pagaliau pranešta, kad ilgai laukta rekonstrukcija įvyks?

– Taip, mes dabar turime didžiulį istorinį šansą už palyginti nedidelius pinigus Vilniaus kongresų rūmuose padaryti gerą koncertų salę. Manome, kad už nepilnus 5 milijonus eurų, kuriuos jau turime, galime įrengti tokią salę, kurioje nebus gėda apsilankyti publikai, muzikantams ir užsienio solistams. Turiu omeny ne tik gražų interjerą – bus labai smagu klausytis simfoninės muzikos, nes ji skambės turtingai akustine prasme. Tai bus visiškai kitas įspūdis žmogaus jausmams, širdžiai, ausims, akims. Todėl mes būtinai turime tai padaryti.

– Kokios Jūsų kūrybinės svajonės, kurių dar nespėjote įgyvendinti?

– Dabar mano kūrybinėse svajonėse yra Antonas Bruckneris ir Dmitrijus Šostakovičius. Esu nemažai dirigavęs jų kūrinių ir manau, kad tai genialūs kompozitoriai, kurie tikrai verti daugiau dėmesio. Ir aš, kaip dirigentas, kartu su orkestru supažindindamas publiką su šių kompozitorių muzika, atlikčiau šviečiamąjį darbą.

– Kaip Jūs matote ateities orkestrą?

– Manau, jog Lietuvai labai reikalingi skirtingi prestižinės muzikos kolektyvai. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vieta yra šalia Nacionalinio simfoninio orkestro ir Nacionalinio operos ir baleto teatro, taip pat šalia kitų kamerinių ir simfoninių orkestrų, kurie, tikiuosi, dar susikurs didesniuose Lietuvos miestuose. Taip pat tikiuosi, kad ateityje simfoninės muzikos atlikėjo profesija Lietuvoje bus laikoma prestižine, kaip ją supranta Vakarų Europos šalys, nebus prilyginama visiems kultūros darbuotojams. Tai ne masinė profesija. Galbūt atrodo, kad aš aršiai ginu profesionaliąją muziką, bet, mano nuomone, ši muzika yra tam tikras dvasios gydymas, kuris pagal svarbą turėtų būti prilyginamas darbui aukščiausio lygio chirurgų, gydančių kūną.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika