Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Komunikabilios muzikos paieškos 

2018 lapkričio 15 d. 16:02
Antanas Kučinskas./
Antanas Kučinskas./
Asmeninio albumo nuotrauka

Pokalbis su kompozitoriumi Antanu Kučinsku.

Šiais metais penkiasdešimtmetį švenčiantis kompozitorius Antanas Kučinskas drąsiai gali konstatuoti savo kūrybinio gyvenimo pilnatvę: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, nuo 2001 m. vadovauja viešajai įstaigai „Naujosios muzikos komunikacijos centras“, plėtojančiai meninės kūrybos ir interpretacijos, garso įrašų, knygų leidybos veiklą, yra ilgametis Lietuvos kompozitorių sąjungos tarybos narys. O visai neseniai laimėjo valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ vadovo konkursą. Greta šių ir ankstesnių įvairių darbų, A. Kučinskas išlieka nuolat naujomis idėjomis stebinančiu kūrėju, nenustygstančiu ieškotoju, vis bandančiu išpainioti kokį nors įdomų muzikinį mazgą. Tik, atrodo, jam svarbiausia ne tai, ne stebinti eksperimentais, o ieškoti prasmės, ne knaisiotis technologijose, o atsiverti klausytojams. Šį kartą kompozitorius atsiveria skaitytojams.

Kaip žiūrėsi, tiesa ta, kad Europai Amerikos reikia labiau, nei Amerikai Europos. Žiūrint iš ten, visa Europa atrodo tokia nedidelė, ką jau kalbėt apie Lietuvą, kuriai reikia stebuklo, kad pajėgtų neištirpti pasaulio vandenyne.

– Kaip save įvardytum: ar esi labiau muzikos teatre kompozitorius, ar teatro muzikoje? Kuris aspektas vis dėlto nusveria?

– Atsakyčiau bendriau. Sakyčiau, esu muzikos, kuri nėra hermetiška ir uždaryta vien savyje, autorius. Todėl man imponuoja visokios jos sąsajos su žodžiu, judesiu, kinu, aplinka (soundscape), žinoma, ir su teatru, kuris kiekybiškai užima gan didelę dalį mano kūrybos. Taigi laikyčiau save „negrynosios“ muzikos atstovu.

– Kadaise buvai pavadintas „regimosios muzikos“ kompozitoriumi, turint galvoj tavo instrumentinių kūrinių vizualiąją pusę – muzikantų judesius, išsidėstymą erdvėje, judėjimą ratu, jiems skirtą aktorinį vaidmenį grojant ir pan. Kodėl tai tave domino?

– Tai lėmė siekis kalbėti ir susikalbėti atrandant ar naudojant meninius kodus, atrakinamus ne tik „išrinktajai“ šiuolaikinio meno žinovų kastai. Kita vertus, neužsiėmiau kokiu nors supaprastinimu, supopuliarinimu. Muzikantų judesių konceptualizavimas man tuo metu atrodė įdomus ir tinkamas kelias tokiai komunikacijai pasiekti.

– Vėliau tavo instrumentinėje kūryboje vizualųjį aspektą aplenkė išradingas kūrybinių technologijų naudojimas (loop, dekonstrukcija, rekonstrukcija ir pan.). Ar tai eksperimentai, ar priemonė pasiekti meninį rezultatą? Čia galbūt ryškiausias pavyzdys būtų „ForRest“ simfoniniam orkestrui pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Miške“.

– Matyt, viskas veriasi vienu siūlu – tavo įvardytos vadinamosios perdirbimo technikos irgi yra to paties siekio išeiti iš puristinio meno uždarumo ir noro kalbėtis su kitais išdava. Šiuo atveju – ir su kitais muzikos autoriais. Netikiu baltu lapu, į kurį nežinia iš kur nutūpia mūzos įkvėptos gaidos, taip pat ir meninių idėjų „nekaltu prasidėjimu“ iš niekur. Meninį produktą visada suvokiu tik kaip keistą racionaliai neišpainiojamą kitų įtakų ir savo autentiškumo mazgą, kaip tašką nesibaigiančioje kelionėje iš kažko, per kažkur, į kažką.

– Labai įdomūs ir unikalūs tavo projektai su režisiere ir aktore Birute Mar – nepamirštamoji „Grimo opera“, „Apie žvėris ir žmones“ pagal Donelaitį. Kaip atradote idėjų bendrumą, kaip suderinate muzikinį ir teatrinį kūrinio matymą, kai gimsta netgi, sakyčiau, naujas scenos žanras?

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

– Birutė yra nestereotipinė, į lentynėlę sunkiai įspraudžiama menininkė – ji ir rašytoja, poetė, ir aktorė, ir režisierė, bendradarbiauja šokio projektuose, domisi Rytų kultūra ir t. t. Tai ne visiems kritikams yra patogu. Ko gero, šis jos kūrybinės natūros universalumas, derantis su aukštu profesiniu meistriškumu, subtiliu estetiniu skoniu, atliepė mano kūrybines komunikabilios muzikos paieškas ir lėmė mūsų ilgalaikį bendradarbiavimą. O nauji žanrai, formos ir meninė kalba juk ir gimsta mažiausiai galvojant apie kažkokias išankstines žanrines schemas ar teorinį apibrėžtumą, o tiesiog natūraliai ieškant tiksliausios išraiškos meninei idėjai.

– Kiek žinau, „Grimo opera“, nors pirmą kartą parodyta 2004 m. festivalyje „Gaida“, gyvavo gana ilgą laiką. Kokia jos ilgaamžiškumo paslaptis? Ar yra noras ją atgaivinti, redaguoti, keisti?

– „Grimo opera“ jau senokai gyvuoja tik įrašo pavidalu. Kurį laiką ji buvo eksploatuojama OKT teatro, vyko gastrolių į užsienio šalis ir, manyčiau, savo laikui tai buvo nestandartinis, ryškus teatrinis produktas. Jei dabar tektų grįžti prie šio žanro, ko gero, daug ką bandyčiau komponuoti kitaip. Daug drąsiau nerčiau į muzikos sluoksnius, slypinčius kasdienėje kalboje. Na, bet teatro spektaklis yra kolektyvinis procesas, dažnai kompromisų rezultatas. Ko nemažai, gal net per daug, buvo padaryta kuriant „Grimo operą“.

– Regis, 2014 m. pirmą kartą išgirdusi ir pamačiusi tavo teatralizuotas kamerines pasakėčias (kurias vadini „muzikėčiomis“) „Apie žvėris ir žmones“, išgirdau ne tik įdomią, dėmesį užvaldančią muziką. Nustebino Donelaičio pasakėčių aktualumas. Šiandien jos vėl scenoje: Valstybiniame jaunimo teatre buvo labai sėkmingai atliktos spalio 30 d. ir dar skambės lapkričio 14-ąją. Kaip tau dabar atrodo, kuo šiandien labiausiai šis kūrinys sudomina publiką?

– Moralinės pozicijos aiškumu ir bekompromisiškumu. To dažnai trūksta šių dienų atseit laisvame, pliuralistinių vertybių gyvenime. Man Donelaičio kūryba yra lyg koks chirurgo skalpelis, aštriai ir užtikrintai atveriantis moralines opas, negyjančias nuo jo laikų, lyg koks tiesiai į veidą šviečiantis prožektorius, neleidžiantis pasislėpti po jokia modernumo ar tolerantiškumo kauke, o pasakėčiose negailestingai statantis žmogų į lygią gretą su žvėrimi, bet vis dėlto tikintis žmogaus galėjimu juo netapti.

– „Muzikėčias“ atlieka labai profesionalių ir žinomų atlikėjų komanda – Andrius Bialobžeskis (skaitovas), Rolandas Romoslauskas (altas), Laima Šulskutė (fleita), Sergejus Okruško (klavesinas), Oliveris Ramonas (kontrabosas), Saulius Auglys (mušamieji), o su režisiere Birute Mar bendradarbiauja videomenininkas Džiugas Katinas. Muzikantai čia taip pat yra savotiški aktoriai. Ar teatralizuotas kūrinys buvo kuriamas specialiai jiems?

– Taip, jau kūrimo procese žinojau, kas bus atlikėjai, ir į tai atsižvelgiau. Džiugu, kad visi muzikantai lengvai pasidavė teatriniams žaidimams ir muzikėčių pokštams, per repeticijas nestokojo siūlymų. Ši nestandartinė sudėtis susilipdė pakvietus kolegas ir draugus, su kuriais jau anksčiau sėkmingai esu bendradarbiavęs. Ypač džiaugiuosi Andriumi Bialobžeskiu, jis ne tik puikus aktorius, bet ir gerai skaito natas, kas yra būtina atliekant šį kūrinį. Skaitovo partija yra tiksliai fiksuota partitūroje, tad ir teatrinė improvizacija joje turi išsitekti.

– Labai didelė dalis Lietuvos publikos tave pažįsta kaip vaikiškų operų kūrėją – „Bulvinė pasaka“ (apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“), „Makaronų opera“ (nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“), o gruodžio 9 d. Klaipėdos muzikiniame teatre numatoma „Žvaigždžių operos“ premjera. Kas inspiruoja kurti vaikams? Kokias aktualijas (vaikų ar suaugusiųjų) stengiesi perteikti šiame žanre?

– Manau, kad šios operos skirtos visai šeimai – jose savo aktualijų ras ir vaikai, ir suaugę. Bet turbūt ne aktualijos esmė. Svarbiau atverti platesnius klausimus ir problemas, kurios yra bendros ir vaikams, ir suaugusiems. O kurti vaikams mane inspiruoja galimybė nesilaikyti suaugusiųjų pasaulio logikos, viską grįsti fantazija ir žaisme, kitaip sakant, laisvės čia galbūt yra daugiau, bent jau suaugusiam taip dažnai atrodo...

– Neseniai grįžai iš JAV, Rod Ailando koledžo, kur pusmetį stažavaisi ir dėstei. Kokia tai buvo patirtis? Kas, žvelgiant bendru kultūriniu rakursu, tave ten nustebino? Ir ko per tiek laiko spėjai pasiilgti Lietuvoje?

Labai įdomu, kad teorinė kino muzikos mintis labiausiai telkiasi rytinės JAV pakrantės universitetuose, nors pati kino industrija – vakarinėje, Holivude.

– Taip, pagal JAV vyriausybės „Fulbright“ akademinių mainų programą visą šių metų pusmetį praleidau Rod Ailando koledže, kur stažavausi kino muzikos srityje. Labai džiaugiuosi šia galimybe, vertinu įgytą patirtį ir kaip pedagogas, ir kaip kūrėjas. Labai įdomu, kad teorinė kino muzikos mintis labiausiai telkiasi rytinės JAV pakrantės universitetuose, nors pati kino industrija – vakarinėje, Holivude. Žvelgiant bendriau, pirmiausia nustebino Amerikos dydžiai, tiek rinkos, tiek ir šiaip kasdieniai – automobilių, maisto porcijų kavinėse, drabužių ir pan., taip pat amerikietiškas praktiškumas ir paprastumas, būdingas bendravimui, aprangai, profesinėje srityje. JAV kur kas daugiau atsakomybės paliekama pačiam asmeniui, valstybė mažiau reguliuoja savo piliečių gyvenimą negu Europoje. Bet ir atsakomybė už savo klaidas yra kur kas didesnė, mačiau ir didelę socialinę atskirtį. Nors Amerika yra vakarietiškos kultūros dalis, ji, lyginant su Europa, ko gero, turi daugiau skirtumų nei panašumų. Kaip žiūrėsi, tiesa ta, kad Europai Amerikos reikia labiau, nei Amerikai Europos. Žiūrint iš ten, visa Europa atrodo tokia nedidelė, ką jau kalbėt apie Lietuvą, kuriai reikia stebuklo, kad pajėgtų neištirpti pasaulio vandenyne. O kad mes išliktume, viena yra aišku – mums patiems turi reikėti Lietuvos. Tada jos reikės ir kitiems.

– Ką tik tapai valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“ vadovu. Žinoma, smalsu, kaip šį kolektyvą matei anksčiau iš šalies? Ir kokias kūrybines idėjas jau kirba įgyvendinti?

– „Trimitą“ mačiau ir matau kaip labai profesionalų kolektyvą, gebantį atlikti pačią sudėtingiausią įvairių stilių muziką. Matyčiau ir toliau jį judantį šia linkme, besiimantį ambicingų partitūrų ir griaunantį vis dar gajų stereotipą, kad pučiamųjų orkestrų muzika skirta tik gatvėse žygiuojantiems ar valstybės svečius oro uostuose pasitinkantiems muzikantams.

–Dėkoju už pokalbį.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"