Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Klojęs valstybės pamatus 

2018 lapkričio 30 d. 14:18
Ketvirtasis ministrų kabinetas. Mykolas Sleževičius sėdi viduryje./
Ketvirtasis ministrų kabinetas. Mykolas Sleževičius sėdi viduryje./
Archyvo nuotrauka

Prieš tęsdami pasakojimus apie politinių partijų raidą Nepriklausomybės priešaušrio metais, kaip įvadą vėlesniems rašiniams pateikiame Vyriausybės vadovo Mykolo Sleževičiaus gyvenimo istoriją.

„Advokatas ir politikas“, – taip savo veikalą apie M. Sleževičiaus gyvenimą pavadino Julius Būtėnas ir Mečys Mackevičius. O mes pridursime: premjeras, bajoras, aktorius, režisierius ir valstiečių liaudininkų veidas.

Nuo bajoro iki režisieriaus

M. Sleževičius gimė 1882-ųjų vasario 21 dieną, Dremblių viensėdyje, tuometinėje Raseinių apskrityje. Abu jo tėvai buvo bajoriškos kilmės, tiesa, žemės neturėjo itin daug. Iki tol nuomojęsis žemę iš vietos dvarininkų, Mykolo tėvas Feliksas tik gyvenimo pabaigoje nusipirko maždaug 50 ha ūkį Daugėliuose. Jį paliko trims mažamečiams sūnums, nes pats mirė 1890 metais.

Globoti Mykolą ėmėsi jo teta Barbora Vizgirdaitė. Ji itin įsitraukė į jaunuolio auklėjimą: išmokė skaityti, rašyti ir net kartu su juo išvyko į Mintaują, kur Mykolas įstojo į gimnaziją. Už dalyvavimą streike (gimnazistai atsisakė lankyti pamaldas cerkvėje ir melstis rusų kalba) M. Sleževičius trumpam buvo išmestas iš mokyklos, tačiau vėliau sugrąžintas. Iš Mintaujos jis išvyko į Rygą ir nesėkmingai bandė stoti į politechnikumą, o 1902 metais patraukė į Odesą. Ten netrukus tapo vietos lietuvių bendruomenės vienu iš lyderių. Nors M. Sleževičius niekada nepasižymėjo itin dideliu religingumu, tačiau, kaip teigia istorikas Ričardas Čepas, būtent būsimasis premjeras pasirūpino, kad į šią katalikų parapiją būtų paskirtas lietuvis kunigas ir įvesti šeštadieniniai lietuviški pamokslai, giesmės.

Odesoje išryškėjo ir kitas būsimojo premjero talentas, gal kiek neįprastas politikui. 1904 metais M. Sleževičius su kolegomis pastatė pirmą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“, jį ne tik režisavo, bet ir pats jame vaidino. Regis, teatras tapo viena didžiųjų jo aistrų. Jau grįžęs į Lietuvą, 1908–1910 metais M. Sleževičius pastatė Juliaus Slovackio „Mindaugą“, Vinco Nagornoskio „Živilę“, Liudo Giros „Kerštą“. Šiuose spektakliuose būsimasis Lietuvos premjeras įsikūnydavo į mitinių Lietuvos kunigaikščių – Daumanto, Karijoto, Mangirdo – vaidmenis.

Klojęs valstybės pamatus

Mokslus M. Sleževičius baigė Odesoje, ten įgijo teisininko diplomą. Perspektyvus ir talentingas jaunuolis buvo pastebėtas ir Lietuvoje likusios šviesuomenės. 1905 metais M. Sleževičius (kaip Odesos lietuvių atstovas) dalyvavo ir Didžiajame Vilniaus Seime, kur susipažino su Felicija Bortkevičiene. Ši, anot R. Čepo, buvo sužavėta M. Sleževičiaus, „to jauno šviesiaplaukio studento pranešimo“, nusprendė susipažinti su juo ir susitarė dėl bendradarbiavimo Lietuvos demokratų partijoje bei spaudoje.

Iškėlęs valstiečius

Į Lietuvą grįžęs M. Sleževičius įsitraukė į Lietuvos demokratų partijos veiklą ir greitai tapo vienu jos lyderių – dar 1907 metais jam buvo patikėta redaguoti „Lietuvos ūkininką“, o nuo 1910 metų – ir „Lietuvos žinias“. Tai buvo itin svarbios pareigos, nes tuo metu partinė spauda buvo bene pagrindinė bendravimo su visuomene ar net politinės veiklos, politinio mąstymo plėtojimo priemonė. Tiesa, M. Sleževičius jau tuo metu jautė simpatijas Lietuvos demokratų partijoje veikusiai Lietuvos valstiečių sąjungos linijai.

Žinoma, „tautinio atgimimo veikėjas“ cariniais laikais nebuvo itin populiari ar juo labiau pelninga profesija, tad M. Sleževičiui reikėjo ieškoti ir mokamo nuolatinio darbo. Čia jam pagelbėjo studijų Odesoje metu įgytos žinios ir teisininko diplomas – iš pradžių jis buvo teismo tarnautojas Vilniuje, vėliau dirbo Jono Vileišio ir Tado Vrublevskio padėjėju, o dar vėliau ir pats tapo advokatu. Beje, net ir daktaras Jonas Basanavičius itin pasitikėjo M. Sleževičiumi – yra išlikęs dokumentas, kuriuo J. Basanavičius įpareigoja jaunąjį teisininką būti jo atstovu visuose teismuose ir visuomeninėse organizacijose.

Sėkmingai klostėsi ir politinė M. Sleževičiaus karjera. 1907 metais jis tapo ir Rusijos Valstybės Dūmos Lietuvių demokratų frakcijos sekretoriumi, iš Sankt Peterburgo lietuvių spaudai rašydavo Dūmos darbą atspindinčias korespondencijas. 1912 metais jis bandė dalyvauti naujuose rinkimuose į Dūmą, tačiau kelią jam užkirto caro administracija. Lietuviškoje politinėje erdvėje M. Sleževičiui sekėsi kur kas geriau: tais pačiais 1912 metais jis buvo išrinktas Lietuvos demokratų partijos centro komiteto pirmininku. Tiesa, kaip rašėme ankstesniame rašinyje, tuo metu ši politinė jėga jau artėjo prie savo veiklos saulėlydžio, tad netrukus M. Sleževičiui teko persiorientuoti.

Šiandienos skaitytojui į akis tikrai turėtų kristi viena šio atsišaukimo detalė, o tiksliau – tai, kad jos nėra: atsišaukime „Į Lietuvos piliečius“ nerasime nė žodžio apie dotacijas koalicijos partneriams ar kitoms politinėms partijoms.

Karo metais jis pasitraukė į Rusiją ir buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti vienas narių, jos ypatingasis įgaliotinis Rusijoje. Tuo metu jis nenutolo ir nuo politinės veiklos: 1917 metais M. Sleževičius buvo vienas iš tuo metu į politinę sceną išėjusios Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungos (kitur nurodoma – partijos) aktyvistų, kaip šios sąjungos narys dalyvavo pirmojoje Lietuvių Taryboje Petrograde. Tiesa, draugystė su Lietuvos socialistų liaudininkų sąjunga ilgai netruko, nes M. Sleževičius nebuvo patenkintas partijos programa. Mat ji buvo pernelyg nuosaiki tautiniais klausimais ir itin radikali socialinėje politikoje. Todėl jau 1917 metų rugsėjo 14 dieną per sąjungos (partijos) konferenciją buvo nutarta pašalinti M. Sleževičių, o kartu ir kitus vadinamojo dešiniojo sparno atstovus – F. Bortkevičienę, Albiną Rimką, Povilą Matulionį ir kitus.

Vis dėlto bendraminčiai ir toliau tvirtai laikėsi kairiųjų politinių pažiūrų bei neatsisakė politinės veiklos, todėl natūrali pasitraukimo iš Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungos pasekmė buvo naujos partijos – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos sukūrimas. Vėliau partijos pavadinime nebeliko žodžio „socialistų“, ji buvo pervardyta į Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą.

Apie šį politinį darinį ateityje dar bus progos pakalbėti, tad apsiribosime tik svarbiausiais faktais: 1919 metais išleistoje A. Rimkos brošiūroje „Trumpa Lietuvos socialistų liaudininkų demokr. partijos istorija“ teigiama, kad šios partijos ištakų reikėtų ieškoti „Varpe“ ir iš jo išaugusioje Lietuvos demokratų partijoje, jos veikloje tepristigdavo žodžio „socializmas“. Čia pat pabrėžiama, kad griežtai atsiribojama nuo kairiųjų rusų partijų ir jų revoliucingų tikslų. Tai buvo itin svarbu, nes pats A. Rimka neslėpė, jog karo metais vyko kairiųjų lietuvių ir rusų partijų suartėjimas. „Žodžiu, visu greitumu stengiamasi atitaisyti tai, kas karo metu organizacijoj buvo išgriauta ir savo keliu, taikinantis prie naujų aplinkybių, tiesiami nauji partijos organizacijos pamatai“, – tekstą užbaigė A. Rimka.

Iš traukinio – į premjerus

M. Sleževičius į Lietuvą grįžo su pirmąja pokario sugrįžėlių banga – jau 1918-ųjų gruodžio 19 dieną jis buvo Vilniuje. Ką tik užgimusi valstybė bandė susidoroti su viena po kitos ją užgriūvančiomis krizėmis, gruodžio 20-ąją buvo priimtas sprendimas evakuotis į Kauną, taip reaguojant į artėjančias bolševikų divizijas. Augustino Voldemaro Vilniuje jau nebebuvo, išvykti į Vokietiją rengėsi ir Antanas Smetona.

Tuo metu M. Sleževičius buvo ką tik sugrįžęs į Vilnių ir perspektyvos vėl kur nors trauktis jo neviliojo. Būtent liaudininkų iniciatyva imta brandinti idėją formuoti naują Vyriausybę. Kadangi ryškių asmenybių, nebijančių imtis šio uždavinio, neatsirado, ministru pirmininku tapo M. Sleževičius. Per mažiau nei savaitę šis politikas tapo valstybės vadovu, o jo suformuotam ministrų kabinetui teko nelengva užduotis. R. Čepo teigimu, ši Vyriausybė išgelbėjo Lietuvos nepriklausomybę.

Ką gi tokio svarbaus nuveikė antroji Laikinoji Vyriausybė, kad istorikas jai suteikė tokį skambų titulą? Atsakymas paprastas – ji suvaldė baigiantį pakrikti valstybės politinį ir administracinį aparatą bei sukūrė Lietuvos kariuomenę.

Jau gruodžio 29 dieną buvo išspausdintas vienas garsiausių, galbūt net svarbiausias Pirmosios Lietuvos Respublikos dokumentas – atsišaukimas „Į Lietuvos piliečius“. Jis skelbė: „Lietuva pavojuje! Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvon svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina, atimdama iš mus gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai. Tat ginkim Lietuvą! (…) Nelaukdami toliau nei valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos Krašto Apsaugą. Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą!“

Atsišaukimą pasirašė M. Sleževičius ir krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis, šalia buvo skelbiamos instrukcijos, kaip šaukti bei organizuoti savanorių būrius, taip pat tarnybos sąlygos: savanoriu išbūti ne mažiau nei metus, alga – 100 markių per mėnesį ir panašiai. Atvykdamas į tarnybą savanoris privalėjo turėti gerus batus, šiltus drabužius ir maisto penkioms dienoms.

Vienas svarbiausių valstybės kūrėjų Mykolas Sleževičius iškeliavo neišvydęs Pirmosios Respublikos okupacijos ir nesulaukęs sovietinio teroro, kuris neabejotinai būtų jį palietęs ir, ko gero, sunaikinęs.

Šiandienos skaitytojui į akis tikrai turėtų kristi viena šio atsišaukimo detalė, o tiksliau – tai, kad jos nėra: atsišaukime nerasime nė žodžio apie dotacijas koalicijos partneriams ar kitoms politinėms partijoms. Nors M. Sleževičius ir buvo tuometinių „valstiečių“ atstovas, tenka konstatuoti, kad tuo metu dar nebuvo įprasta prie krašto apsaugos problematikos „prikabinti“ ir dotacijų politiniams partneriams klausimų.

Tolesnis nepriklausomybės (į)tvirtinimas

Paskelbus šį atsišaukimą, Lietuvoje masiškai ėmė kurtis savanorių būriai, o krašto gynyba pajudėjo iš letargo miego. Jau 1919-ųjų sausio 3 dieną Vyriausybės posėdyje Kaune M. Sleževičius pranešė sutaręs su Vokietijos generaliniu įgaliotiniu Ludwigu Zimmerle dėl 10 mln. markių kredito, sausio 11 dienos posėdyje premjeras konstatavo, kad kariuomenės kūrimas vyksta sėkmingai.

1919-ųjų kovo mėnesį Vyriausybė pasirašė pirmąją prekybos sutartį su Vokietija, taip pat savitarpio pagalbos sutartį su Latvija. Rugsėjo mėnesį, jau po pirmųjų sėkmingų mūšių su Raudonąja armija, Maskva ėmė signalizuoti Lietuvos Vyriausybei, kad yra nusiteikusi derėtis ir ieškoti kompromiso. Lietuva pamažu tapo politiniu subjektu diplomatinėje arenoje – nebe kitų valstybių interesų objektu, o tai ir vėl buvo sėkmingo Vyriausybės darbo rezultatas.

M. Sleževičiaus iniciatyva 1919-ųjų sausio 16–22 dienomis buvo surengta ir II Lietuvos valstybės konferencija, kurioje premjeras vėl džiaugėsi sėkmingu Vyriausybės darbu. Tačiau jis įspėjo, kad tik mobilizavus jėgas, sukūrus kariuomenę ir vietos valdžios organus bus galima tikėtis paramos iš užsienio. Tiesa, pats sumanymas rengti konferenciją virto farsu: jos dalyviai prisiminimuose teigė, kad konferencija „nieko ypatingo nenuveikė“, o iš 45 Lietuvoje tuo metu buvusių apskričių tik 17 į Kauną atsiuntė savo atstovus. Taip pat joje išryškėjo nesutarimai tarp krikščionių demokratų ir liaudininkų, be to, netrukus iškilo trinties su Lietuvos Taryba klausimas.

Tuo metu nebuvo aiškiai reglamentuota, koks turėtų būti galios balansas tarp Valstybės Tarybos ir Vyriausybės: paskelbę Nepriklausomybę, kai kurie Valstybės Tarybos nariai neketino užleisti pozicijų kitam valdžios institutui, todėl intensyviai kišosi į Vyriausybės reikalus. Tuo metu M. Sleževičius primygtinai reikalavo, kad Taryba atliktų tik įstatymų leidžiamosios valdžios funkcijas ir šių ribų neperžengtų. Dėl šių konfliktų M. Sleževičius neapsikentęs netgi trumpam atsistatydino, o naują ministrų kabinetą kovo 12-ąją suformavo Pranas Dovydaitis.

Tiesa, šis kabinetas išsilaikė vos mėnesį, o į premjero postą netruko sugrįžti M. Sleževičius. Savotiška kompromiso išraiška tapo sprendimas įvesti prezidento instituciją: prezidentui suteikta daugiau galios, nei turėjo Taryba, kartu aiškiau apribotos Vyriausybės ir Tarybos kompetencijos. 1919 metų balandžio 4 dieną pirmuoju Lietuvos Respublikos prezidentu tapo A. Smetona.

Pasitraukimas į opoziciją

Būtent M. Sleževičiaus ministrų kabinetui teko susidoroti ir su Lenkų karinės organizacijos (Polska organizacja wojskowa; POW) organizuotu perversmu prieš Lietuvos valdžią. R. Čepas ir čia akcentuoja M. Sleževičiaus ryžtingumą bei politinį įžvalgumą. Kai Lietuvos žvalgyba pranešė apie perversmo pavojų, A. Smetona dar laikėsi santūriai ir nesiėmė konkrečių priemonių, tačiau M. Sleževičiaus nurodymu Kaune buvo įvykdytos kratos ir areštai, buvo likviduotas beveik visas Kaune veikęs POW štabas.

Tik nuslopinus šį perversmą, Šiaurės Vakarų Lietuvoje ėmė bruzdėti naujas priešas – bermontininkai, tačiau apie šias kovas nebepasakosime, nes jau esame rašę ankstesniuose rašiniuose.

Nevalia pamiršti ir vidaus politikoje M. Sleževičiaus ministrų kabineto nuveiktų darbų, kurių sąrašas – tiesiog įspūdingas. Buvo įkurta nauja Darbo ir socialinės apsaugos ministerija, pradėtas pasiruošimas žemės reformai, apmalšinti Kaune vykę darbininkų streikai, organizuota socialinė nepasiturinčiųjų globa ir kita.

Tačiau ministro pirmininko postui ir populiarumui išlaikyti to nepakako. Viešojoje erdvėje ar net istoriografijoje dažnai girdime teiginius apie tai, kad 1920–1926 metų parlamentarizmo laikotarpiu Lietuvoje nepavyko sukurti demokratinės kultūros ar tiesiog subrandinti pilietinės visuomenės. Vis dėlto ankstesniais (1918–1919) metais politinė kultūra buvo gerokai prastesnė – tuo metu kiekviena politinė jėga tikėjo, kad būtent ji turėtų valdyti ir išvesti Lietuvą iš susidariusios krizės, todėl nuolat keldavo intrigas prieš oponentus, o tai neprisidėjo prie stabilumo.

Ne išimtis buvo ir ketvirtasis laikinasis ministrų kabinetas, vadovaujamas M. Sleževičiaus. Nors tiek su vidaus krizėmis, tiek užsienio politikoje Vyriausybė veikė sėkmingai, vis dėlto ji buvo kritikuojama dėl privačios iniciatyvos prekyboje varžymo ir kairuoliškumo. Tęsėsi trintis su Valstybės Taryba, kur savo įtaką galutinai įtvirtino krikdemai ir A. Smetonos tautininkai, tuo metu dar vadinami „pažangiečiais“. Kylant įtampai tarp politinės kairės ir dešinės, būtent Tautos pažangos partija metė lemiamą kozirį – iš Vyriausybės 1919-ųjų rugsėjo 15 dieną pasitraukė keturi „pažangiečiai“. M. Sleževičiaus pastangos suformuoti naują kabinetą nebuvo sėkmingos, todėl jis atsistatydino.

Tik 1926 metais M. Sleževičiui vėl buvo lemta tapti premjeru, tiesa, jis pateko į visus keturis Lietuvos Seimus. Po 1926-ųjų perversmo M. Sleževičius dar kurį laiką buvo aktyvus opozicijos narys, tačiau pamažu silpo jo sveikata, o ir erdvės politinei veiklai buvo vis mažiau.

Kilęs su aušra, išėjęs...

Ko gero, nederėtų makabriškai konstatuoti, kad M. Sleževičius laiku iškeliavo iš šio pasaulio – tarsi egzistuotų tinkamas metas numirti. Vis dėlto jo mirties aplinkybės savotiškai legitimizuoja tokį teiginį.

1939-ųjų rudenį M. Sleževičius sunkiai susirgo ir po nesėkmingos operacijos mirė lapkričio 11 dieną. Vienas svarbiausių valstybės kūrėjų iškeliavo neišvydęs Pirmosios Respublikos okupacijos ir nesulaukęs sovietinio teroro, kuris neabejotinai būtų jį palietęs ir, ko gero, sunaikinęs. Iškeliavo tyliai, ramiai, jau kiek nutolęs nuo politinio gyvenimo pagrindinių įvykių, tiesa, nuo jo neatsiribojęs. Po Čekoslovakijos aneksijos 1939 metų pavasarį M. Sleževičius laišku dar kreipėsi į bičiulį, Čekoslovakijos atstovą Lietuvoje Janą Skalicky. Jis rašė: „Mes, lietuviai, geriau negu kas kitas suprantame Jūsų didelį skausmą dėl ištikusios Jūsų tautą skaudžios nelaimės. (...) Nuoširdžiai spausdami Jūsų dešines prašome priimti iš mūsų visos šeimos didžiausios pagarbos ir draugiško linkėjimo sukaupti jėgų, kad pakelti didį smūgį.“ Ko gero, politikas jau nujautė, kad Lietuvos gali laukti Čekoslovakijos likimas – apie tai liudijo 1939 metų kovo Vokietijos ultimatumas dėl Klaipėdos krašto bei spalio mėnesį pasirašyta savitarpio pagalbos sutartis su Sovietų Sąjunga.

Tai, kad M. Sleževičius iki pat mirties buvo gerbiamas plačiausiuose Lietuvos sluoksniuose, liudijama ir ilgamečio krikdemų veikėjo bei katalikiškojo jaunimo organizatoriaus, kunigo Povilo Dogelio dienoraštyje. P. Dogelis aplankydavo buvusį premjerą prieš šio mirtį, apie jį buvo geros nuomonės, nors tikėjimo klausimais, regis, būta tam tikrų nesutarimų. „Nors išpažinties prieš mirsiant Sleževičius ir nepriėjo, tačiau pastaruoju laiku a. a. velionis su savo šeima ateidavo Bazilikon jų intencija laikomų šv. Mišių išklausyti“, – P. Dogelis rašė dienoraštyje 1939 metų lapkričio 11 dieną.

Taip šį pasaulį paliko vienas didžiausių Lietuvos politikų – jam pavyko išvengti sunaikinimo sovietinio teroro mašinoje ir neprarasti žmogiškumo. Tačiau jo pakloti valstybingumo pamatai 1940 metais buvo sulyginti su žeme.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika