Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Kinas ir propaganda. Rasizmo manifestas 

2019 vasario 25 d. 12:55
8diena.lt nuotr.

XX a. pirmoje pusėje kino filmai tapo itin svarbiu propagandinės kovos lauku. Taip įvyko, viena vertus, dėl to, kad šis naujas medijų pavidalas sparčiai tobulėjo ir atskleidė vis naujų galimybių. Kita vertus, labai talentingi režisieriai kūrė, estetine prasme, šedevrus, nekreipdami dėmesio į tai, kokį politinį, kultūrinį, ideologinį vaidmenį atliks jų kūriniai. 

Šiandien gali atrodyti paradoksalu, bet pirmas ryškus propagandinis kino filmas buvo sukurtas JAV. Tad nuo jo ir pradėsime, o vėliau pristatysime ir rusų bei vokiečių režisierius, kurie labai pasitarnavo nacizmo bei komunizmo ideologijų įtvirtinimui.

Tikrasis tautos gimimas?

1916 m. vasario 8 d. JAV įvyko režisieriaus Deivido Grifito (Davido Warko Griffitho) filmo „Klano narys“ premjera. Tiesa, netrukus po premjeros buvo nutarta, kad filmo pavadinimas būtų pakeistas ir į kino istoriją jis įėjo kaip „Tautos gimimas“. Šio filmo premjera buvo neeilinis įvykis keliomis prasmėmis.

Pirmiausia, režisierius atskleidė didžiules kinematografo galimybes. Net ir nebylus kinas, kaip parodė Deividas Grifitas, gali būti dramatiškas ir epiškas. Kaip teigia kino ekspertai, būtent šiame filme įvesti didingų mūšių filmavimo principai, kurių kinematografas laikosi iki šiol. Nematyta naujove buvo ir masinės scenos – filme įsiamžino aštuoniolika tūkstančių žmonių bei trys tūkstančiai žirgų. Tokie skaičiai galbūt neatrodo pritrenkiančiai šiandien, bet prieš šimtą metų tai buvo kažkas iš fantastikos srities. Na, o ypatingą dramatizmą atskiroms filmo scenoms teikė vokiečių kompozitoriaus Richardo Vagnerio muzika.

Teigiama, kad filmą peržiūrėjo net milijonas žiūrovų. Nematyti skaičiai XX a. pradžiai. Tai buvo pirmasis kino filmas, kuris, prezidento Vudrou Vilsono pageidavimu, buvo rodomas Baltuosiuose rūmuose. Po peržiūros prezidentas esą pareiškė, kad tai žaibo nutvieksta JAV istorija.

Kita vertus, šis beveik trijų valandų trukmės filmas iki šiol vadinamas pačiu rasistiškiausių per visą kinematografo istoriją. Filmas buvo toks įtaigus, kad tapo stipriu postūmiu Kukliam Klanui atgimti JAV. Filmas buvo sukurtas pagal XX a. pradžioje išleistą populiarią Tomo Diksono knygą „Klano narys“. Knygos autorius buvo griežtos rasistinės segregacijos gynėjas ir tvirtino, kad juodaodžiai yra problema Amerikai, nes jie linkę smurtauti ir yra veltėdžiai.

Juodaodžių grėsmė ir Kuklusklanas (KKK)

Filmas „Tautos gimimas“ Amerikos istoriją perteikia per dviejų šeimų likimą. Filmas prasideda nuo idiliškų scenų apie laimingą Kameronų šeimą, kuri gyvena nedideliame Pietų Karolinos miestelyje. Šeimos tėvas yra gydytojas Benas Kameronas, rūpestingas penkių vaikų tėvas. Į svečius pas juos atvyksta visa Stoumenų šeima. Nenuostabu, kad tarp abiejų šeimų suaugusių vaikų užsimezga meilės ryšys.

Tačiau prasideda Pilietinis karas tarp Šiaurės ir Pietų, jis supriešina amerikiečius, skirtingose pusėse atsiduria ir Kameronai bei Stoumenai. Benas Kameronas vaizduojamas kaip narsus Pietų kovotojas, o Ostinas Stoumenas – kaip gudrus ir labai valdžios trokštantis šiaurietis. Ilgainiui jis tampa praktiškai svarbiausia figūra JAV ir, apakintas valdžios bei juodaodžių raginimų, vykdo pražūtingą politiką: iš baltaodžių atimamas turtas, jiems neleidžiama dalyvauti rinkimuose, jie genami net iš gatvių.

Benas Kameronas vis dar jaučia draugiškus jausmus Stoumenui, bet tiesa svarbiau už draugystę ir jis tampa pasipriešinimo juodaodžių tironijai lyderiu. Kartą jis pamato, kai keli baltaodžiai berniukai gąsdina juodaodį, apsigaubę paklodėmis. Tai duoda impulsą sukurti naują organizaciją, kuri kovotų už Ameriką. Benas Kameronas ne tik sukuria Kuklusklaną, bet ir tampa jo lyderiu, pasivadina Naujuoju drakonu.

Stoumenas labai ilgą laiką nepripažįsta, kad kovoja prieš savo šalį. Akis jam atveria tragiška scena, kurios liudytoju jis buvo: mulatas bando išprievartauti baltaodę merginą. Tada net ir Stoumenas pripažįsta, kad tik KKK, kaip kovos už „baltąją Ameriką“, už tuos idealus, kurie sukūrė JAV, įrankis gali padėti.

Kino filmas įtvirtino juodaodžio kaip veltėdžio, prievartautojo, keliančio grėsmę Vakarų civilizacijai, stereotipą. Aišku, jis sukėlė nemažai protestų, bet tai, kaip palankiai jį priėmė didelė dalis žiūrovų, liudija, jog XX a. pradžioje amerikiečių širdyse ir protuose buvo giliai įsismelkę rasizmo nuodai.

Beje, labai taikliai šį filmą įvertino tie kino kritikai, kurie rašė, kad didžiausias paradoksas yra tai, jog jis niekada nebūtų tiek pavojingas, jei nebūtų toks geras meniniu požiūriu. Įdomu ir tai, kad pats režisierius Grifitas, kilus diskusijoms apie filmą, pareiškė, jog turime atskirti meną ir politiką (skamba labai šiuolaikiškai), neigė, kad pats yra rasistas ir net paskelbė svarbų tekstą „Žodžio laisvės pakilimas ir nuopuolis JAV“.

Žodžio laisvė ir atsakomybė

1915 m. JAV Aukščiausiasis teismas sprendė sudėtingą galvosūkį. Ar teisus Grifitas ir jo bendraminčiai, teigdami, kad kinematografą turėtume vertinti pirmiausia per žodžio laisvės prizmę. Kitaip sakant, ar leistina valstybei cenzūruoti kino filmus, vertinti jų socialinį poveikį. Beje, tuometiniai Aukščiausiojo teismo teisėjai buvo baltaodžiai ir dauguma jų su malonumu žiūrėjo „Tautos gimimą“, o vienas iš teisėjų net kažkada priklausė KKK, tačiau jie pripažino, kad kinematografas pirmiausia yra ne menas ar žodžio laisvės išraiška, bet verslas. Pasak teisėjų, spauda ir kinematografas atlieka skirtingas funkcijas visuomenėje. Tad kinematografas tapo vienintele medija, kuriai leistina taikyti teisinius turinio apribojimus.

Šis sprendimas turėjo labai svarbių padarinių. Nors jis suteikė galimybę riboti tokius neapykantos manifestus, kuriuos randame „Tautos gimime“, tačiau tuo pat metu jis atvėrė kelią valstybės socialinei inžinerijai, Holivudą panaudojant kaip savo įrankį. Taip buvo tiek per Antrąjį Pasaulinį karą, tiek per Šaltąjį karą.

Režisierius D. Grifitas labai emocingai reagavo į tokį teismo sprendimą ir parašė pamfletą, kuriame ragino visus intelektualus drąsiai ginti žodžio laisvę Amerikoje. Tekste „Žodžio laisvės pakilimas ir nuopuolis Amerikoje“ Grifitas atkreipia dėmesį, kad laisvės gynimas yra esminė vertybė, kuri grindžia JAV Konstituciją. Deja, pasak Grifito, atėjo laikas, kai laisvei iškilo pavojus ir būtina į tai reaguoti. Tekste apeliuojama į Sokrato procesą, Žanos D‘Ark sudeginimą, teigiama, kad negalima toleruoti netolerancijos. Juk būtent iš netolerancijos gimsta cenzūra, netolerancija buvo pirmas žingsnis į Kristaus nukryžiavimą. Tekste reikalavimai cenzūruoti „Tautos gimimą“ pateikiami šalia Sokrato ir Kristaus persekiojimų. Grifitas siekia parodyti, kad per visą žmonijos istoriją vyksta kova tarp kūrėjų ir fanatiškų biurokratų, kurie nori užgniaužti bet kokią kūrybą. Pamfletas baigiamas perspėjimu, kad, jei šiandien atsitrauksime bent žingsnį ir leisime biurokratui-cenzoriui pajusti savo valdžią, tai jau rytoj mūsų laisvės plotai bus vėl ir vėl mažinami, nes fanatiški biurokratai niekada nesustoja.

Atsietai nuo paties kino filmo „Tautos gimimas“, šie režisieriaus argumentai skamba labai įtaigiai. Jie atskleidžia sudėtingą dilemą, kuri vargu ar turi vienintelį sprendimą: kaip reaguoti į tokias situacijas, kai, prisidengiant žodžio laisve, bandomos primesti klišės, pamėklės, stiprinama neapykanta kitoniškumui? Kitas klausimas – ar meno kūrėjo genialumas, novatoriškumas „kompensuoja“ tai, kad jo kūryba paverčiama propagandos įrankiu? Kaip šiandien turėtume vertinti tokius režisierius, kaip Grifitas, Eizenchaueris ar Ryfenštal, kurie neabejotinai buvo puikūs menininkai ir būtent dėl to KKK, Lenino ar Hitlerio heroizavimas ir estetizacija jų kūriniuose itin pavojinga?

Pabaigai – apie Kuklusklaną (KKK)

1865 m. šv. Kalėdų išvakarėse Tenesyje, pietinėje JAV valstijoje, buvo įkurta organizacija, kurią sudarė Pilietinio karo veteranai. KKK pasivadinusi organizacija siekė dviejų tikslų – padėti kare žuvusių kareivių šeimoms, taip pat kovoti prieš juodaodžių integraciją ir teises. Organizacijos kūrėjai buvo geri psichologai ir įvertino vizualizacijos svarbą. Netrukus baltu gobtuvu apsigobęs vyriškis ant žirgo su fakelu rankoje tapo Klano simboliu. Kaip ir degantis kryžius bei linčo teismai juodaodžiams. Klano tikslas buvo pirmiausia įbauginti juodaodžius, priversti juos pačius atsisakyti siekio būti lygiateisiais.

Netrukus baltu gobtuvu apsigobęs vyriškis ant žirgo su fakelu rankoje tapo Klano simboliu. Kaip ir degantis kryžius bei linčo teismai juodaodžiams. Klano tikslas buvo pirmiausia įbauginti juodaodžius, priversti juos pačius atsisakyti siekio būti lygiateisiais.

Po šešerių Klano gyvavimo metų JAV valdžia ėmėsi griežtų priemonių ir uždraudė šią organizaciją, kaip keliančią grėsmę visai valstybei, kaip darančią nusikaltimus. Kurį laiką Klano nariai dar veikė pogrindyje, tačiau apie 1882 metus Klano vieši išpuoliai baigėsi.

Antroji KKK banga kilo pasirodžius „Tautos gimimui“. Šįsyk Klano nariai bandė veikti atsargiau, vadino save Nematoma imperija, laikėsi konspiracijos taisyklių. Dar viena naujovė – priešais buvo paskelbti ne tik juodaodžiai, bet taip pat žydai, ispanakalbiai, homoseksualai, komunistai, ateistai ir net katalikai. Buvo pabrėžiama, kad KKK – tai baltųjų protestantų organizacija.

Po kurio laiko išsikvėpė ir Nematomoji imperija. Trečioji Klano banga kilo iš karto po Pasaulinio karo, kai vyko naujas juodaodžių kovos už savo teises etapas. Iš karto po karo atrodė, kad KKK gali pavojingai sustiprėti, bet taip nenutiko ir ilgainiui jis vis traukėsi, kol 1970 m. natūraliai sunyko.

Vėliau taip pat buvo kelios Klano atgimimo bangos, bet jos daugiausia buvo lokalios ir neilgaamžės. Tiesa, baiminamasi, kad Donaldo Trampo retorika ir laikysena gali ir vėl įkvėpti naują KKK bangą. Teigiama, kad 2018 m. JAV teritorijoje veikė apie dvylika tūkstančių Klano narių. Tai labai nedaug, jei lyginsime su šios organizacijos „aukso amžiumi“, kai narių buvo keliolika milijonų, tačiau neramina tai, jog šiuo metu pastebima augimo, o ne traukimosi tendencija.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika