Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Kevinas Brooksas: „Jei tik lauktum mūzos apsilankymo, nieko taip ir neparašytum“ 

2019 vasario 7 d. 18:22
8diena.lt nuotraukos

Net tris kartus (2002, 2007, 2009 m.) Kevino Brookso pavardė buvo patekusi į trumpąjį Karnegio medalio sąrašą, o 2014 m. rašytojas šį medalį gavo. Bene kiekviena jo knyga, vos pasirodžiusi, sukelia prieštaringas diskusijas dėl perteikiamų temų, tikroviškų ribinių personažų būsenų aprašymų, atviro kalbėjimo apie jauno žmogaus gyvenimo iššūkius bei skaudulius.

„Gyvenimą leidžiu darydamas tai, ką labiausiai mėgstu, gaunu pinigus už tai, kad sėdžiu ir išgalvoju istorijas, keliauju po visą pasaulį apie tas istorijas pasakodamas, o tuomet, be viso to, kartais man pasiseka gauti už tai dar ir apdovanojimą. Geras, ar ne?“ – sako vienas žymiausių anglų paauglių ir jaunimo rašytojų Kevinas Brooksas (g. 1959). Lietuvių skaitytojams šio autoriaus knygos gerai žinomos, mėgiamos, o 2011 m. pats K. Brooksas lankėsi lietuvoje, tarptautinėje Knygų mugėje.

Lietuvių kalba turime išleistas šias Kevino Brookso knygas: „Martynas Pigas“ (iš anglų kalbos vertė Kęstutis Šidiškis, Alma littera, 2004), „Lukas“ (iš anglų k. vertė K. Šidiškis, Alma littera, 2005), „Kendė“ (iš anglų k. vertė K. Šidiškis, 2006, 2011), „Būtybė. Ar įmanoma pabėgti nuo savęs?“ (iš anglų k. vertė K. Šidiškis, Alma littera, 2008), „Mirusiųjų kelias“ (iš anglų k. vertė Daumantas Gadeikis, Alma littera, 2011), „Juodojo triušio vasara“ (iš anglų k. vertė D. Gadeikis, Alma littera, 2012), „Dienoraštis iš bunkerio“ (iš anglų k. vertė D. Gadeikis, Alma littera, 2015).

Kviečiame skaityti interviu su rašytoju – apie tai, kaip gimsta knygos, ką jam reiškia apdovanojimai ir kodėl rašo būtent šiai skaitytojų auditorijai.

– Kokio amžiaus būdamas pradėjote rašyti? Ar tai visuomet buvo jūsų hobis, aistra?

– Pradėjau būdamas labai jaunas. Manau, kad net prieš pradėdamas eiti į mokyklą. Neprisimenu, ką rašydavau, kai buvau to amžiaus (nors esu beveik įsitikinęs, kad tai nebuvo romanai!), tačiau labai ryškiai prisimenu, kaip sėdėjau prie mažo stalelio (kurį man padarė mano tėtis) ir į bloknotėlį rašiau visokius dalykus. Nuo pat tada nebuvo tokio meto, kad viena ar kita forma ko nors nerašyčiau. Tai neabejotinai viso gyvenimo aistra – ne hobis – ir net jei dabar nebūčiau publikuojamas autorius, žinau, kad vis tiek rašyčiau (nors tikriausiai ne į bloknotėlį).

Iš tiesų nemanau, kad yra didelis skirtumas tarp knygų apie jaunus ir vyresnio amžiaus žmones. Man jie visi tiesiog žmonės.

– Kokie romanai Jus patį labiausiai įkvepia?

– Iš tiesų nėra jokio konkretaus žanro ar kategorijos. Visuomet skaičiau labai įvairius dalykus – nuo vesternų ir nusikaltimų romanų iki teorinės fizikos ir filosofijos – ir man jokio skirtumo, ar knyga yra „nuo puslapių neleidžiantis atsiplėšti bestseleris“ ar „literatūrinis šedevras“, man svarbu tik ar tai, ką skaitau, man patinka, ar ne. Mane įkvepia tokios knygos, kurios man patinka.

– Kaip jūs rašote? Ar sistemingai planuojate būsimą romaną, ar tiesiog pradedate rašyti ir berašydamas tobulinate?

– Planuoju gana sistemingai siužeto ir struktūros prasme, tačiau tuo pačiu palieku pakankamai vietos lankstumui, kad man rašant knyga galėtų augti ir vystytis.

– Kokią patirtį įvardintumėte kaip padariusią Jums didžiausią įtaką rašytojo karjeroje?

Kai mano Pietų Amerikos leidėjai pasikvietė mane porai savaičių į Meksiką reklamuoti mano knygų – tai buvo nuostabiausia patirtis gyvenime. Aš visiškai pamilau tą šalį ir jos žmones, tai buvo dvi mano gyvenimo savaitės, kurių niekada nepamiršiu.

– Esate labai vertinamas paauglių ir jaunimo literatūros autorius. Koks jausmas būti nominuojamam įvairiems apdovanojimams ir juos gaunant? Ar yra apdovanojimas, kuriuo labiausiai didžiuojatės?

Visuomet nuostabus jausmas būti nominuojamam bet kokiam apdovanojimui, o jį gauti (būkim atviri!) – net dar geresnis. Tai lyg kremas ant torto. Gyvenimą leidžiu darydamas tai, ką labiausiai mėgstu, gaunu pinigus už tai, kad sėdžiu ir išgalvoju istorijas, keliauju po visą pasaulį apie tas istorijas pasakodamas, o tuomet, be viso to, kartais man pasiseka gauti už tai dar ir apdovanojimą. Geras, ar ne?

Nepaprastai džiaugiuosi tuo, kad dukart gavau Nacionalinį Vokietijos jaunimo apdovanojimą (Jugendliteraturpreis).

– O koks jausmas gauti Karnegio medalį?

– Tai lyg visi buvę gimtadieniai ir Kalėdos kartu sudėjus.

Jūsų antroji knyga, „Lukas“, labai skiriasi nuo pirmosios – „Martynas Pigas“. Gal galėtumėte papasakoti plačiau, kaip vieną po kitos parašėte tokias skirtingas knygas ir kas jus įkvėpė „Lukui“?

Iš tiesų „Luką“ pradėjau rašyti kai „Martynas Pigas“ dar nebuvo pasirodęs knygos pavidalu, tad tuo metu buvau dar nepublikuotas autorius. Nors „Martyną Pigą“ atmetė visi JK leidėjai, šios knygos rašymo procesas suteikė man pasitikėjimo būti atviresniam ir ambicingesniam, tad jaučiausi pasirengęs rašyti „Luką“, kurio idėją jau daug metų buvau nešiojęsis galvoje.

„Luko“ istorija įkvėpta daugybės dalykų, kai kurie jų yra labai asmeniški, ir daugeliu atžvilgių tai klasikinis pirmasis romanas, nors iš tiesų jis buvo antras. Turiu omenyje, tai buvo istorija, kuri su manimi buvo – ir tiek daug man reiškė – labai ilgą laiką iki tol, kol susikaupiau ją užrašyti.

– Jūsų veikėjos merginos tokios gyvos ir daugiabriaunės. Kaip Jums pavyksta taip gerai perteikti paaugles merginas? Galbūt kas nors jums padeda?

Man išties patinka rašyti iš moteriškos lyties personažo pozicijų, ir nežinia kodėl man tai labai natūraliai pavyksta, be to, tai darydamas jaučiuosi išties savo rogėse. Kartais turiu pasiklausti patarimo apie tam tikrus buvimo mergina aspektus, tačiau dažniausiai tiesiog tampu konkrečia veikėja – kaip darau ir su kitais savo veikėjais – ir matau pasaulį jos akimis.

– „Kendėje“ nagrinėjamos įvairios temos – pirma meilė, narkotikų prieinamumas ir poveikis paaugliams… Ar prieš rašydamas „Kendę“ domėjotės šiais dalykais papildomai?

Šiek tiek pasidomėjau narkotikų vartojimo nutraukimu, kad būčiau tikras, jog tai aprašiau tiksliai. Kaip ir su visomis mano rašomomis knygomis – aš domiuosi papildomai, skaitau, tikrinu faktus, kad vaizduočiau dalykus kaip įmanoma tiksliau.

– „Dienoraštyje iš bunkerio“ vaizduojate tokius skirtingus personažus, veikiančius viename pasakojime. Kaip juos kūrėte?

– Suburdamas tokius personažus draugėn pasinaudojau savo paties gyvenimo patirtimi – galvodamas apie įvairiausius žmones, kuriuos pažinojau, skolindamasis jų charakteristikas, įsivaizduodamas, ką jie darytų tokioje situacijoje ir visa tai panaudodamas savo personažų kūrimui.

Dažniausiai Jūsų kuriami personažai vaizduojami kaip jauni žmonės autsaideriai ar „kiti“, ar esantys „pereinamajame“ vaidmenyje. Kas Jus domina būtent tokiuose įvaizdžiuose?

Iš pasakojimo perspektyvos, tai leidžia man atsitraukti ir pažvelgti į pasaulį (autsaideriško pasakotojo žvilgsniu), ir man tai daug įdomiau, informatyviau, nei pasakoti apie pasaulį, kuriam pats priklausai. Be to, asmeniniame lygmenyje, autsaiderio žvilgsnis, požiūris man labai natūralus. Ką savo gyvenime esu padaręs bet kuriame amžiaus tarpsnyje – niekad nesijaučiau esąs kam priklausantis. Visuomet buvau lamingas kybodamas pakraščiuose, stebėdamas ir klausydamasis, žvelgamas vidun, bet nebūdamas kažko dalis.

– Kai kurios Jūsų knygos, pavyzdžiui, „Dienoraštis iš bunkerio“, sukėlė tam tikrą polemiką ir atnaujino susidomėjimą diskusija, ką vaikai turėtų ar ko neturėtų skaityti. Kartą Philipas Pullmanas, pasisakydamas šiuo klausimu, išreiškė susirūpinimą pavojumi „apstatyti vaikystę siena“. Ką Jūs manote šiuo klausimu?

Galėčiau prirašyti milijoną žodžių šiuo klausimu, o nuo tada, kai gavau Karnegio medali, atrodo, kad apie nieką kitą ir nekalbėjau! Valstybiniai laikraščiai laisvai prieinami bet kokio amžiaus vaikams – be jokios cenzūros, jokių erspėjimų „skirta suaugusiems“ ir jokių amžiaus apribojimų. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad dauguma suaugusiųjų būtų labai patenkinti, matydami jaunus žmones, skaitančius valstybinius laikraščius (nors, reikia pripažinti, kai kurie nerimautų, jei tai būtų „The Sun“ ar „Daily Star“). Bet kokiu atveju, iš esmės nėra jokių plačiai paplitusių reikalavimų cenzūruoti laikraščius, laikyti juos atokiau nuo nekaltų vaikų akių ar juos paslėpti. Net jei nekreipi dėmesio į siaubingą kai kurių laikraščių moralę ir rėksmingą šališkumą, jų skatinamus prietarus ir bigotizmą, net ir paprasčiausias visų laikraščių naujienų turinys būtinai yra pribloškiamas, žiaurus, siaubingas, keliantis pasibjaurėjimą ir šokiruojantis… koks ir turi būti. Pasaulis yra gąsdinanti vieta, jame pilna siaubingų dalykų. Laikraščiai neatliktų savo misijos, jei nerašytų apie kartais siaubingą gyvenimo realybę. Mano supratimu, jei viskas OK su tuo, kad vaikai laikraščiuose skaito apie „sudėtingus“ dalykus (nors dažnai pernelyg nesistengiama galvoti, kaip tuos dalykus parodyti), tuomet viskas OK, jei autoriai apie tuos pačius dalykus rašo apgalvotai ir gilindamiesi. Tiesą sakant, jei jie to nedarytų, neatliktų savo darbo.

– Iš kur semiatės idėjų rašymui?

– Iš visur, bet kur, o kartais net iš niekur.

– Ar rašydamas knygas patiriate „eurekos“ akimirkų?

– Taip, be abejo, ir kartais tos „eurekos“ akimirkos būna raktas į visą romaną. Tačiau 95% tikrojo knygos rašymo yra paprasčiausiai sunkus darbas, valandų valandos rašymo, kiekvieną dieną, ir labai daug apmąstymų. Jei viskas, ką darytum – tik lauktum mūzos apsilankymo, nieko taip ir neparašytum.

– Ar rašydamas galvojate apie skaitytojus, ar tiesiog rašote tai, kas patinka jums pačiam?

– Niekada negalvoju apie tikslinę auditoriją. Nerašau jokiai konkrečiai amžiaus grupei ar lyčiai, ar žmonių tipui… Tiesiog rašau knygą. Elgtis kitaip man atrodytų neteisinga.

– Ar yra kokia ypatinga priežastis, kodėl daugiausiai rašote paaugliams ir jaunimui?

– Iš tiesų nemanau, kad yra didelis skirtumas tarp knygų apie jaunus ir vyresnio amžiaus žmones. Man jie visi tiesiog žmonės. Rašydamas suaugusiems tikrai nerašau kaip nors kitaip.

– Kuo labiausiai mėgaujatės rašydamas?

– Viskuo.

Pagal theguardian.com, lib.latrobe.edu.au, thirstforfiction.com parengė Diana Gancevskaitė

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika