Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Kelionė Nemuno link 

2017 rugsėjo 14 d. 09:18

Rugsėjo 14 d. sukanka 125 metai nuo žymiausio Lietuvos hidrologo Stepono Kolupailos (1892–1964) gimimo. Jis – vienas iš nedaugelio prieškaryje karjerą pradėjusių mūsų mokslininkų, kurių profesinė reputacija užsienyje ne menkesnė nei gimtinėje. Šio žmogaus pavardė minima tarp pirmųjų tyrėjų, nagrinėjusių rytų Europos upių režimą, tarp specialistų, prisidėjusių prie šiuolaikinės hidraulikos ir hidrometrijos teorijos kūrimo, tarp svarbiausių mokslų apie Žemę istorijos žinovų.

Rečiau prisimenama jo kultūrinė veikla, indėlis į lietuviškosios publicistikos, fotografijos, šalies viešojo gyvenimo raidą. Tai, jog S. Kolupailos darbai buvo kelrodis ne vien besidarbuojantiems vandens mokslų baruose, liudija apie 400 populiariųjų ir publicistinių rašinių, skelbtų beveik visuose tarpukario Lietuvos ir pokario išeivijos periodiniuose leidiniuose, straipsnių enciklopedijose ir žinynuose gausa, lig šiol deramai neįvertinta nuotraukų, įamžinusių ano meto kraštovaizdžius ir įvykius, kolekcija.

S. Kolupailos indėlis į mokslo ir visuomenės gyvenimo raidą Lietuvoje įvertintas dar jam esant gyvam, nepamirštas ir vėliau.

Daugialypės asmenybės aktyvumą puikiai atspindi ne itin nusisekę S. Kolupailos biografų mėginimai išvardyti visuomenines bendrijas, kurioms jis vadovavo ar priklausė: pradėję nuo skautų asociacijų ir studentiškų korporacijų, vėliau perėję prie profesinių ir dvišalio bendradarbiavimo draugijų, daugelis jų tam skirtą savo knygos ar straipsnio pastraipą dažniausiai priversti baigti daugtaškiu, nesugebėdami atsekti keliasdešimties įvairių organizacijų, su kuriomis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje nuolat bendradarbiauta, pavadinimų.

Vingiuotas kelias į Lietuvą

S. Kolupaila gimė dabartinės Latvijos teritorijoje, netoli Agluonos. Tėvas – Peterburgo felčerių mokyklą baigęs lietuvis – tuo metu čia nuomojosi ūkį. Namuose, kaip anuomet šiose apylinkėse įprasta, buvo šnekama lenkiškai. Ūkininkavimui nesiklostant, šeima pradėjo keliauti po Rusijos imperijos platybes paskui geležinkelio medicinos tarnyboje įsidirbinusį tėvą, o šis mėgino ištaikyti patogią darbo vietą šalia į mokslus pasukusio Stepono (jam besimokant gimnazijoje, gyventa Mintaujoje, įstojus į Maskvos matavimų institutą – vienoje iš priemiesčio geležinkelio stočių).

1915 m. baigęs institutą ir įgijęs geodezininko specialybę, S. Kolupaila ima specializuotis tuomet dar mažai žinomoje hidrologijoje. Ryžtas gilinti žinias inžinieriams reikalingoje srityje neliko nepastebėtas: iškart po instituto baigimo pasiūlyta likti čia dėstyti, o 1919 m. S. Kolupaila tampa profesoriumi.

Sėkmingą karjerą greitai apkartino bolševikų valdžia. Porevoliucinis sąmyšis, badas, epidemijos ir represijų grėsmė vertė bėgti iš Rusijos. Kilo klausimas – kur? Gabų jauną mokslininką kvietė Rygos ir Varšuvos aukštosios mokyklos, bet nepaisydamas to, kad beveik nemoka lietuviškai, S. Kolupaila ryžosi sukti savo tėvo ir žmonos (1916 m. vedė Janiną Tomaševičiūtę, kurios mama buvo kilusi iš senos žemaičių bajorų giminės) tėviškės link. 1921 m. su šeima parvykęs į Lietuvą, jis pradeda dėstyti Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokykloje, per metus išmoksta lietuviškai, o nuo 1922 jau dirba Kauno universitete.

Čia S. Kolupaila subręsta ir pagarsėja kaip mokslininkas, išpopuliarėja visuomenėje. Vadovėliai, monografijos, straipsniai susilaukia pripažinimo ir užsienyje (1939–1940 m. išėjusį „Hidrometrijos“ dvitomį siūloma leisti vokiškai). Deja, planus vėl suvelia karai ir suirutės: 1944 m. tenka palikti Lietuvą. Iki 1948 m. šeima gyvena „dipukų“ stovykloje Kemptene (Vokietija), 1949 m. pradžioje persikelia į South Bendą (Indiana, JAV), kur S. Kolupaila pradeda dirbti Notre Dame universiteto profesoriumi.

Nenustygęs vietoje

Visą gyvenimą laikęs save inžinieriumi (daugumą straipsnių pasirašydavo šį žodį iškeldamas į priekį, prieš kitas profesijas, pareigas ar titulus), profesorius rūpinosi inžineriniais dalykais ne tik moksle. Aplankęs daugelį Europos sostinių suvokė, kad modernios Lietuvos ateitis negalima be elektrifikacijos ir nuolat šią idėją propagavo: kūrė ir pristatinėjo elektrinių projektus, vadovavo protesto akcijoms prieš belgų elektros monopolį Kaune (vadinamojo „elektros streiko“ dėka, nepaisant net Belgijos vyriausybės grasinimų įvesti prekybos sankcijas, pavyko gerokai numušti kilovatvalandės kainas), skelbė spaudoje priemonių elektrifikacijai paspartinti planą, vyko aplankyti latvių ir lenkų statomų Kegumo (ant Dauguvos) ir Turniškių (ant Neries) hidroelektrinių, būdamas Šiaurės Amerikoje apžiūrėjo, o grįžęs aprašė didžiausias to meto JAV jėgaines. Iš inžinieriaus pozicijų vertino ir šalies melioracijos naudą, todėl ne tik dalyvavo rengiant pirmuosius kultūrtechnikos absolventus, bet ir spaudoje įrodinėjo ūkininkams žemių įsisavinimo būtinumą.

Tarpukario Lietuvoje S. Kolupaila garsėjo kaip itin veiklus žmogus (toks išliko ir vėliau, gyvendamas Vokietijoje bei JAV). Į dažnai rengiamas keliones po apylinkes automobiliais, žygius po Lietuvos upes baidarėmis, pažintines ir mokslines ekskursijas po Europą įtraukdavo šeimą, kaimynus, bendradarbius, studentus ir moksleivius. Profesorius pats vadovavo išvykoms, fiksuodamas esminius momentus nuotraukose ir spalvotose skaidrėse (jas šalyje ėmė kurti vienas pirmųjų), pristatydamas įspūdžius straipsniuose. Kelionėse pravertė mokėtos kalbos: nuo vaikystės kalbėjęs lenkiškai, rusiškai ir vokiškai, vėliau S. Kolupaila įvaldė lietuvių, prancūzų, anglų kalbas, susišnekėdavo daugeliu slaviškų dialektų.

Savo erudicijos ir energijos dėka jis greitai išsikovojo patikimo organizatoriaus statusą: dažnai siųstas į užsienį užmegzti ryšių su mokslo ir kultūros institucijomis, perimti svarbių šaliai objektų (atgavus Vilniaus kraštą, kartu su vyriausybės delegacija vyko apžiūrėti Turniškių HE statybvietės), sunkiais laikais draugų kviestas pagalbon išsaugant Lietuvos mokslo institucijų savarankiškumą (1939–1940 m. aktyviai dalyvavo reformuojant ir perkeliant į Vilnių VDU), gelbstint nuo uždarymo lietuviškus leidinius (1940 m. buvo paskutinis dienraščio „XX amžius“ redaktorius). Daugelis pamena jį ir kaip menų žinovą: rašyti atsiliepimai apie parodas, operas (savo ypač pamėgtą „Aidą“ S. Kolupaila lankė apie 80 kartų!), draugai dažnai kviesti į svečius paklausyti žmonos Janinos fortepijono skambesio.

Ilgalaikis ženklas pasaulio moksle

Vis dėlto labiausiai S. Kolupailą išgarsino jo mokslo darbai. Žymiausi pasaulio hidrologai iki šiol cituoja 1961 m. JAV angliškai išleistą jo „Hidrometrijos bibliografiją“. Tai veikalas, kurio dėka pasauliniu mastu buvo unifikuota daugumos upėse ir ežeruose vykdomų matavimų metodika. Knyga buvo kruopštaus ilgamečio darbo rezultatas: S. Kolupaila visą gyvenimą kaupė duomenis apie įvairiomis kalbomis parašytus straipsnius ir knygas vandens matavimų tema. Dalį šios informacijos jis panaudojo jau 1918 m. parengtame hidrometrijos vadovėlyje (tai buvo pirmas tokio pobūdžio leidinys Rusijoje), vėliau istorinės literatūros apžvalgos leistos ir Lietuvoje bei Vokietijoje. Anonsuojamus leidinius jis citavo tiesiogiai, nesinaudodamas vertėjų paslaugomis, taip išvengdamas panašiose knygose dažno faktų iškraipymo. Nuo jaunystės kaupta bibliografinės medžiagos kartoteka nuolat gausėjo (1921 m. joje buvo apie 600, 1948 m. – 8000, 1960 m. – 22000, o 1965 m. – 25000 kortelių, aprašančių darbus hidraulikos ir hidrometrijos srityje), tad profesorius tikėjosi išleisti antrąją knygos dalį, bet, staiga pašlijus sveikatai, nespėjo įgyvendinti sumanymo.

Nepaisant to, kad angliškai pradėjo skelbtis tik 1949 m., S. Kolupailos indėlis į hidrologijos mokslo vystymąsi neliko nepastebėtas. „Hidrometrijos bibliografija“ laikoma knyga, paveikusia hidrologinio pažinimo paradigmą. Ji atskleidė daugelio šalių tyrėjams iki tol nepažintą ankstyvųjų hidrologinių tyrimų įvairovę, įrodydama ilgą ir sudėtingą hidrologijos vystymosi evoliuciją. Kolupailos gebėjimas skaityti įvairiomis kalbomis sudarė galimybę anglakalbiams mokslininkams pažinti mažų tautų pasiekimus vandens matavimų srityje. Pasaulinio pripažinimo sulaukė ir kiti S. Kolupailos darbai: jis minimas kaip naujų hidraulikos lygčių, vandens debito nustatymo metodų atradėjas.

S. Kolupailos indėlis į mokslo ir visuomenės gyvenimo raidą Lietuvoje įvertintas dar jam esant gyvam (1928 m. jis apdovanotas DLK Gedimino 3 laipsnio ordinu), nepamirštas ir vėliau (turime jo vardu pavadintą gatvę ir memorialinę lentą ant jam priklausiusio namo Kaune, gabiausių šalies hidrologijos studentų pasiekimai kasmet įvertinami vardine S. Kolupailos stipendija). Tai darsyk liudija, kad kūrybingiausiais jo gyvenimo metais nuveikti darbai tebėra reikšmingi. Palinkėkime nepamiršti jų ir ateities kartoms.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika