Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Keisti dalykai traukia prie Litovkos ežero 

2018 lapkričio 25 d. 12:00
Sergejaus Kovalio kuriamoje sodyboje meistrai iš visos Baltarusijos apgyvendino daugybę keisčiausių personažų.
Sergejaus Kovalio kuriamoje sodyboje meistrai iš visos Baltarusijos apgyvendino daugybę keisčiausių personažų.
realt.onliner.by nuotrauka

Litovka – kaimas ir ežeras Baltarusijoje, 3 km nuo Naugarduko, išgarsintas Adomo Mickevičiaus poemoje „Gražina“. Jei ne vienas keistuolis vietos verslininkas, prie ežero nusipirkęs namelį ir pavertęs jį mistine sodyba, pilna žmogaus fantazijose gyvenančių personažų, į Litovką turistams lyg ir nebūtų dėl ko važiuoti.

Kaime beveik nelikę gyventojų, tačiau vieta šiuo metu gausiai lankoma. Ir vartai, ir sodybos durys užsukantiems keliautojams visada atviros. Jokių spynų, jokių bilietų. Eikite ir žiūrėkite. Kartais čia sukiojasi ir pats šeimininkas Sergejus Kovalis. Kai jo nebūna, svečius pasitinka sutaną vilkintis jaunuolis, prisistatantis Taikos apaštalu. Šį personažą jis kuria meistriškai, turi filosofinį atsakymą į kiekvieną klausimą. Pasiteiravus, kokia šios vietos prasmė, rimtu veidu kartoja šeimininko žodžius: „Aš tikiu, kad grožis išgelbės pasaulį, bet kažkam reikia išgelbėti grožį.“ Ši sodyba esą tai ir bando daryti. Jos įkūrėjas visuose interviu, kuriuos teko skaityti Baltarusijos spaudoje, tvirtino, kad ši vieta sukurta visiems žmonėms. Mums, grupei žurnalistų iš Lietuvos, čia apsilankius iš anksto nesitarus, su šeimininku neteko pasimatyti.

Apie laimę

Smalsuolių čia niekada netrūksta. Žmonės apžiūrinėja, šypsosi, bando suprasti, ką tokiu chaotiško meno pliūpsniu norima pasakyti. Sergejus yra tvirtinęs, kad šia sodyba jis norįs visame pasaulyje išgarsinti savo gimtąjį kraštą (jis gimęs ir tebegyvena Naugarduke). Kai verslininkas viename interviu Baltarusijos spaudoje pareiškė, kad sodybą įrenginėja visiems žmonėms, žurnalistė prisipažino: „Tai trikdo protą, iš pradžių netgi kelia įtarimą beprotyste ir verčia susimąstyti apie rezultatą.“

Tarsi paaiškindamas savo projekto prasmę, ne viename pokalbyje verslininkas teigė Indijoje supratęs, kad laimingas yra ne tas, kuris turi daug pinigų, o tas, kuriam jų pakanka. Tad ką uždirba kitur, investuoja čia. Pragyventi jam daug nereikia. Sergejus anksčiau užsiėmė prekyba, šiuo metu turi viešbutį Naugarduke. Šis jo projektas – tik sielai ir akims, pinigų iš jo užsidirbti neketina.

2012 metais įsigijęs mažą kaimo trobelę, pasikvietęs meistrų iš visos Baltarusijos, čia įgyvendina visus savo sumanymus. „Kai tik ėmiausi šio projekto, kasdien jaučiuosi laimingas. Stebiu, su kokiu entuziazmu dirba meistrai, kaip jie, įkvėpdami vienas kitą, įgyvendina savo svajones“, – pabrėžė Sergejus. Medžio drožėjų, kalvių, dailininkų darbai – tarsi išbandymas žmogaus psichikai, jie priverčia įsigilinti ir bandyti suprasti, ką norima pasakyti.

„Gražinos“ vaizdai – autobusų stotelėje

Pirmiausia, į ką vietos verslininkas S. Kovalis atkreipė visų dėmesį, – tai autobusų stotelė. Gavęs leidimą vietoj tipinės betoninės baidyklės Litovkos kaime jis įrengė nendrėmis dengtą, gražiausią Baltarusijoje autobusų stotelę, o jo pakviesti dailininkai vidinę sieną išdekoravo garsiojo romantizmo laikų poeto A. Mickevičiaus poemos „Gražina“ motyvais. Beje, A. Mickevičius gimęs netoli šių vietų, Zaosėje.

Stotelę puošiančiame paveiksle – vyriškus šarvus vilkinti Lydos kunigaikštytė Gražina (Naugarduko kunigaikščio Liutauro žmona) skuba į kovą su kryžiuočiais. Paveiksle įamžinta ir narsiosios karžygės mirtis. Per įvairias šventes stotelė prie ežero tampa improvizuota scena.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Norėdamas šias vietas paversti rekreacinėmis, S. Kovalis savo lėšomis sutvarkė ežerą, išvalė pakrantes, pastatė suoliukų. Žmonės šią vietą pamėgo. Leisdami laiką gamtoje visi užsuka ir į šalia vis tebegražinamą sodybą. Dabar čia darbuojasi ir dailininkė, prižiūrinti sodybos visumos kūrimą.

Keisti dalykai traukia prie Litovkos ežero

Pravardžiuoja prancūzu

Kai žmonės nusistebi, jog Sergejus sodybą kuria ne tik sau, o visiems žmonėms, jis paaiškina: „Šiaip tai aš viską gyvenime darau sau. Juk visa ko tikslas – patirti malonumą gyventi. Niekada nežinai, ar rytojaus sulauksi. Svarbiausia, kad tavo malonumai nežeistų artimųjų. Tada viskas bus gerai.“ Tačiau gyventi šioje visų dėmesį traukiančioje sodyboje, užsisklęsti tarp keturių sienų verslininkas neketina. Jam pakanka trijų kambarių buto Naugarduke. Už visą šį triūsą sodyboje Sergejus pasilieka teisę tik retkarčiais joje apsistoti. Tačiau ir tada, kaip tikina, žmonės galės čia lankytis. Jis nuo jų nesislėps.

Žiniasklaida yra išsiaiškinusi, kad jis buvo du kartus vedęs. Dabar turi katę ir du šunis. Kaime jį pravardžiuoja prancūzu, mat dar vaikystėje vilkėjo odiniu lietpalčiu, kurį jam atsiuntė giminaitis iš Amerikos.

Atskira planeta

Sodyboje girgžda amžinojo variklio modelis. Šeimininkas lankytojus tikina, kad pagrindiniai jo degalai bus nesibaigiančios žmonių svajonės. „Pasaulį suka mūsų norai. Svarbu, kur juos pakreipsime“, – viename interviu yra sakęs S. Kovalis. Dairantis į meno kūrinius akivaizdu, kad realybė čia praranda įprastą būseną.

Sodyba – tarsi atskira maža planeta, kai kiekviena detalė į reiškinius priverčia pažvelgti kitaip. Pavyzdžiui, akis patraukia nuo vienos betoninės sienos kieme žvelgiančios didelės liūdnos Miško sielos akys, tarsi primenančios žmonijai, kad su gamta mes elgiamės netinkamai. „Be to, žmonės visur primėto senų mobiliųjų telefonų, jie teršia gamtą, nesutrūnija 200 metų. Štai čia padaryta siena: atneškite ir prikalkite savo senuosius mobiliuosius telefonus, nemėtykite kur papuola“, – vedžiodamas po sodybą mums aiškino Sergejaus padėjėjasTaikos apaštalas. Ir pridūrė, kad nei jis, nei Sergejus žmonių neskirsto nei pagal politines pažiūras, nei pagal religiją, nei pagal seksualinę orientaciją. Toks skirstymas, anot jo, yra nepateisinamas genocidas. Čia kuriama atmosfera, kad kiekvienas pasijustų laukiamas. Ir niekas neklausinėja, kas tu toks.

Sodybos šeimininkas tikina Indijoje supratęs, kad laimingas yra ne tas, kuris turi daug pinigų, o tas, kuriam jų pakanka.

Prie Litovkos – su gitara

Sodyba vieniems primena sumažintą katalonų architekto Antoni Gaudi sukurtą parką Barselonoje, kitiems tai yra tiesiog pati mistiškiausia vieta Baltarusijoje. Kaip mums pasakojo gidė iš Naugarduko Galina Kavalčiuk, verslininkas S. Kovalis – aktoriaus, dainininko Vladimiro Vysockio kūrybos gerbėjas. Kadangi Litovkos kaime 1968 metais buvo filmuojama kino juosta „Sūnūs išeina į karą“, o jai dainas kūrė V. Vysockis, ilgais vakarais su gitara sėdėdamas prie Litovkos ežero, tad S. Kovalis čia atsirado, galima sakyti, neatsitiktinai. Jam norėjosi kaip nors įamžinti šią vietą.

„Štai ten, kitoje kelio pusėje, svirne ant šieno nakvodavo filmavimo grupė. Kai pas V. Vysockį atvyko jo žmona Marina Vladi, jie abu, norėdami išsivirti pietus, pasiprašė į gretimą sodybą, nes tik jos šeimininkai, vieninteliai visame kaime, turėjo dujinę plytelę. Šioje sodyboje Marina su Vladimiru gyveno dvi savaites, – pasakojo gidė. – Tai sužinojęs S. Kovalis, būtent tą sodybą ir nusipirko, vieną kambarį paskyrė V. Vysockiui. Ant sienos – dainininko bareljefas, sukurtas pagal jo pomirtinę kaukę.“

Nors viskas statyta perstatyta, atnaujinta, apvilkta nauju apdaru, naujasis šeimininkas sako, kad jam norisi nors istorines sienas išlaikyti. O visa kita – fantazijos, nesibaigianti kūryba, kuri, kaip prisipažįsta Sergejus, daro jį laimingą.

S. Kovalis Naugarduke žinomas ir dėl kito projekto – jis savo lėšomis Naugarduko žydų geto vietoje pastatė itin menišką paminklą. Sužinojęs vienos dvylikametės Michlos istoriją (jai pavyko ištrūkti iš geto, bet viena moteris, atpažinusi ją gatvėje, įskundė vokiečių policijai ir mergaitę sušaudė), muziejuje saugomą jos nuotrauką panaudojo paminklo prototipui.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"