Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Kasdien gyveno laukimu, kada sugrįš 

2019 sausio 5 d. 12:00
Inesa Uktverienė nenori sutikti su mintimi, kad į užsienį
išvykę lietuviai yra didesni savo šalies patriotai nei čia gyvenantieji.
Inesa Uktverienė nenori sutikti su mintimi, kad į užsienį išvykę lietuviai yra didesni savo šalies patriotai nei čia gyvenantieji.
Alinos Ožič nuotrauka

Emigrantės duoną išbandžiusi ir po penkerių metų svetur į Lietuvą sugrįžusi žurnalo „Lietuvė“ leidėja Inesa Uktverienė prisipažino, kad savo krašto buvo tiek išsiilgusi, jog ketino vos tik išlipusi iš lėktuvo pabučiuoti Lietuvos žemę. Pašnekovė nenori sutikti, kad į užsienį išvykę lietuviai yra didesni savo šalies patriotai nei čia gyvenantieji.

Visai nenuostabu, kad iš didelio ilgesio imi ieškoti lietuviškumo apraiškų. „Taip norėjau namo, vėl visus pamatyti ir apkabinti! Kai namuose ilgai nebūni, savaime kyla poreikis ką nors daryti: vaikštai po lietuviškas parduotuves, perki lietuvišką duoną, lietuvišką spaudą, ieškai visko, kas lietuviška“, – sakė Inesa.

Ypač jei žinai, kad neturi galimybių sugrįžti. Tada imi lankyti tautinių šokių kolektyvą, dainuoji lietuviškas dainas, padedi organizuoti bendruomenės šventes. „Tačiau jei gyveni Lietuvoje, su visu tuo gyveni kasdien. Esi patriotas“, – įsitikinusi pašnekovė.

Iš Telšių kilusi Inesa save vadina gryna žemaite .“Tikra teisybė, kad žemaičiai – geri žmonės, bet užsispyrę. Eina iki galo“, – kalbėjo ji.

Į Kauną, kur dabar gyvena ir dirba, kitados atvyko studijuoti. Kauno technologijos universitete (KTU) baigė marketingo vadybos studijas.

Pašnekovė prisipažino visada buvusi prie meno, net ketino rinktis dizaino kryptį. Tačiau nuplaukusi su didžiąja banga ir pasirinkusi populiarią specialybę nesigaili – marketingo žinių nuolat prireikia. „Dabar, kai pati turiu savo vaikų, daug galvoju apie tai, kaip jiems padėti atrasti save, kaip pakreipti tinkama linkme. Juk ne visada gali tiksliai žinoti, ko nori, būna sunku pasirinkti“, – kalbėjo Inesa.

Juolab kad pačiai pašnekovei pritrūko drąsos pasirinkti širdžiai artimesnę specialybę. Turėjo gabumų dailei, baigė muzikos mokyklą, dainavo. Tad pastūmėjimas ta linkme, be abejo, būtų pravertęs. I. Uktverienė mano, kad meninė gyslelė užkoduota genuose, atėjusi iš prosenelių.

Moteris augina dvi atžalas: penkiolikmetę Kotryną ir devynmetį Gerardą. „Jie yra visiškai skirtingi, nors mato tą patį, auga toje pačioje aplinkoje. Taip, šeima turi įtakos, bet didumą talentų žmogus atsineša pats. Ypač menininkai“, – įsitikinusi Inesa.

Skynė braškes

Lietuvai dar netapus Europos Sąjungos (ES) nare studentams atsirado galimybė išvykti į užsienį padirbėti Anglijos, Škotijos ūkiuose. Buvo sudėtinga, bet Inesa nusprendė ja pasinaudoti. „Universitete mokiausi vokiečių, o ne anglų kalbą... Bet jausmas vis tiek buvo geras – įveikti uždarą sieną, atsidurti užsienyje. Didžiulė patirtis! Aišku, vykome vedami minties, kad ten užsidirbsime. Juk vieni per kitus kalbėjo apie puikų uždarbį. O kam gi nereikia pinigų? Na, o studentus traukė ir nuotykių troškimas“, – kalbėjo Inesa.

Lietuviai, pasak pašnekovės, darbo nebijo, tuo ir skiriasi iš kitų tautų. „Mes, būdavo, per dieną nuskiname pusę lauko braškių, o ispanai, prancūzai ir kiti – tiek pat per savaitę“, – įspūdžiais dalijosi I. Uktverienė.

„Parduota vasara“ netruko praeiti, tačiau pajutus finansinį pagrindą po kojomis, atsirado naujas postūmis. Taip Inesa atsidūrė didžiajame Londone, čia atskrido ir jos draugas – būsimas sutuoktinis – su kuriuo susipažino studijuodami KTU.

Inesa Uktverienė: „Kai namuose ilgai nebūni, savaime iškyla poreikis ką nors daryti: ieškai visko, kas lietuviška.“

Pradžia sunki – reikėjo susirasti darbą, gyvenamąją vietą. Čia padėjo jaunatviškas smalsumas, noras pažinti, nuolat ieškoti. Pradėję nuo paprastų darbų viešbutyje išmoko anglų kalbą, o ilgainiui perėjo prie vadybos, administravimo. „Visada sakiau – lietuviai yra verslūs ir sumanūs, – įsitikinusi pašnekovė. – Turime daug gebančių organizuoti verslą, vadovauti. Tačiau trūksta erdvės, todėl pasklidome po pasaulį.“

Lietuvių gabumai, anot I. Uktverienės, užsienyje nelieka nepastebėti: karjerą padarę, pagal specialybę dirba, verslą sukūrę. Pati Inesa svetur praleido penkerius metus, bet visada žinojo, kad sugrįš į Lietuvą, kiekvieną dieną tuo laukimu gyveno.

Būnant emigracijoje ateina metas apsispręsti: imti paskolą būstui ir prisirišti prie vietos arba susikrovus savo mantą keliauti namo. „Esu patriotė, man pernelyg brangūs artimieji – tėvai, močiutės, pusbroliai, pusseserės... Niekada net neįsivaizdavau, kad pasiliksiu svetur, – kalbėjo Inesa. – Mums būnant Londone, Lietuva įstojo į ES, džiaugėmės, kad pagaliau galime laisvai judėti, gyventi ir dirbti.“

Londonui I. Uktverienė jaučia nostalgiją, vis norinti jį aplankyti. Nieko keisto, juk Londonas atvėrė galimybes užsidirbti: nusipirkti būstą, pradėti verslą Lietuvoje.

Sugrįžo kelti vestuvių

Į Lietuvą su savo būsimu sutuoktiniu Donatu parvyko drauge – kelti vestuvių. „Visada vienas kitą palaikėme. Santykius kūrėme, kaip namą statėme – nuo pamatų. Parskridome iškelti vestuvių. Toks buvo mūsų noras – kiti juo stebėjosi, sakė: „Ai, geriau kokia kelionė.“ O aš tradicijų prisižiūrėjusi – Žemaitjoje keliamos didelės vestuvės. Su piršliais, duona ir druska, balius trunka dvi dienas – daug svečių, visi sveikina. Tradicijos įaugusios į kraują – mano tėveliai piršliaudavo vestuvėse. Todėl visada įsivaizdavau tradiciškas sutuoktuves, su visais papročiais“, – šypsodamasi dėstė Inesa.

Pirmo vaiko gimimas Uktverių šeimą sustabdė nuo emigracijos – liko Lietuvoje. „Verta išvažiuoti, pamatyti pasaulio. Grįžęs į viską žvelgi visai kitomis akimis – išlaisvėji, įgyji daugiau drąsos, pasitikėjimo. Parsiveži visokių idėjų, tik sugebėk realizuoti savame krašte“, – entuziastingai kalbėjo pašnekovė.

Uktveriams Kaunas tapo namais, – laikinąją sostinę Inesa vadina antruoju gimtuoju miestu. Inesos sutuoktinis – taip pat žemaitis, kilęs iš Klaipėdos. Du žemaičiai susitiko Kaune – ir čia liko gyventi.

Abu sutuoktiniai turi pomėgius, kurie išsirutuliojo į veiklą. Inesa mėgsta rankdarbius, visada jiems rasdavo laiko. Londono siūlų parduotuvėse galėdavo praleisti ne vieną valandą. „Negalėjau atsižiūrėti, anuomet Lietuvoje nebuvo tokių dalykų: įvairiausių karoliukų, siūlų...“ – prisiminė ji.

Kasdien gyveno laukimu, kada sugrįš

Grįžusi į gimtinę pradėjo nuo rankdarbių – ėmė leisti žurnalą „Mezginių pasaulis“. O jos vyro istorija taip pat ne mažiau įdomi. Donatas sportavo, tad ir Londone ieškojo sporto klubo. Surado brazilų džiudžitsu (BJJ) klubą. „Taip sutapo, kad pateko pas vieną garsiausių pasaulio meistrų ir su juo susidraugavo. Grįžęs į Lietuvą atidarė čia „Roger Gracie Academy“ filialą. Donatas yra BJJ Europos čempionas, turi BJJ juodąjį diržą, dabar moko kitus sportininkus. Jo mokinė – mišrių kovos menų kovotoja Julija Stoliarenko pirmą kartą Lietuvos istorijoje pateko į prestižinę pasaulio kovinio sporto organizaciją UFC (Ultimate Fighting Championship).

Vienija pasaulio lietuves

Londonas, pasak I. Uktverienės, davė pradžią. „Į Lietuvą grįžome pilni idėjų, euforijos. Aišku, susidūrėme su sunkumais, biurokratija, kartais būdavo ir nusiminimų... Dabar talentai graibstomi, yra aukso vertės, gabių trūksta, daug išvažiavusiųjų. O kai grįžome, taip neatrodė“, – patyrimu dalijosi ji.

Žurnalas „Mezginių pasaulis“ ėjo daug metų, o dabar jo gyvavimo laikotarpis kaip ir baigėsi – rankdarbių brėžinių visi dairosi „YouTube“ kanale. „Viskas yra internete, reikia persiorientuoti“, – skėstelėjo rankomis leidėja.

Verta išvažiuoti pamatyti pasaulio. Grįžęs į viską žvelgi visai kitomis akimis – išlaisvėji, įgyji daugiau drąsos, pasitikėjimo.

Kai grįžo į Lietuvą, I. Uktverienė pajuto didžiulį atotrūkį tarp čia gyvenančiųjų ir užsienio lietuvių. Jie buvo tarsi susiskirstę į priešingas stovyklas: čia esantys apie emigravusius lietuvius sakė, kad jie blogi, nes palieka savo šalį. O užsienyje gyvenantys kalbėjo, esą Lietuva nieko gero jiems nedavusi. „Tokios kalbos man nepatiko. Visą laiką maniau, kad mes turėtume bendradarbiauti, išlaikyti ryšį. Deja, žiniasklaida tapo palankia supriešinimo terpe, kurioje nuolat skelbiamos tik blogos naujienos: kas ką nužudė, pavogė...“ – aiškino Inesa. Esą iš to ir kilęs postūmis įkurti interneto portalą, kur būtų daugiau pozityvių naujienų. Žmonės turi žinoti, ką iš tiesų veikia užsienyje gyvenantys lietuviai. Yra gražių bendruomenių – rengia šventes, laikosi tradicijų, rengiasi tautiniais drabužiais, kuria verslą, vieni kitus palaiko.

Įkūrus portalą plėtėsi skaitytojų ratas, atsirado ir popierinis žurnalo „Lietuvė“ variantas, jungiantis visas pasaulio lietuves. Pasak Inesos, vyksta neblogi dalykai – gimsta draugystė, nauji kontaktai. „Pasaulis didelis, gyvename vieną kartą, tad kodėl jo nepamatyti? Tačiau norėtųsi, kad svetur padirbėję lietuviai uždirbtus pinigus investuotų į Lietuvą, o sugrįžę kurtų darbo vietas, priviliotų užsienio investicijas, – tai įmanoma ir sveikintina“, – įsitikinusi I. Uktverienė.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"