Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Kas sieja Charlotte Gainsbourg ir Basanavičiaus gatvę 

2019 kovo 9 d. 15:19
Kadras iš filmo "Aušros pažadas".
Kadras iš filmo "Aušros pažadas".

Nemaža dalis prancūzų kino režisieriaus Erico Barbier filmo „Aušros pažadas“ – to paties pavadinimo rašytojo Ramain Gary biografinio romano ekranizacijos veiksmo vyksta tarpukario Vilniuje, Pohulianka vadintoje Basanavičiaus gatvėje. Rašytojo motiną šioje juostoje suvaidinusi Charlotte Gainsbourg leidiniui „Hello“ prisipažino, kad jos pačios šeimoje nemažai sąsajų su pagrindinio herojaus gyvenimo peripetijomis.

Filme „Aušros pažadas“ Ch. Gainsbourg suvaidino rašytojo motiną, kuri savo sūnui numačiusi didingą ateitį. Aktorė ir pati gali nemažai papasakoti apie perdėtus tėvų lūkesčius savo vaikų atžvilgiu. Garsaus prancūzų dainininko Serge Gainsbourg ir britų aktorės Jane Birkin dukrai nuo vaikystės teko nemažai iškęsti viešo gyvenimo keliamų problemų ir pakovoti su savo pačios abejonėmis, tačiau ji visada liko ištikima sau.

– Sakoma, kad jūs imatės tik tų projektų, kurie tikrai giliai sujaudina. Kuo jus patraukė ši istorija?

– Visų pirma, „Aušros pažadas“ – nuostabios R. Gary knygos ekranizacija. Antra, režisierius E. Barbier – didelis intelektualas, kuris ekrane perteikė romano dvasią. Niekas iki šiol man nebuvo pasiūlęs tokio didingo projekto: suvaidinti moterį, kuri tvirtai įsitikinusi, kad jos sūnus pasieks gyvenime visko, ko tik panorės. Jos tikėjimas nuostabus, o gyvenimas – nuo emigracijos iš Rusijos, gyvenimo Vilniuje ir persikėlimo į Prancūziją – pilnas netikėtų posūkių.

– Jos likimas kažkiek primena jūsų močiutės (Serge Gainsbourg motina po revoliucijos pabėgo iš Rusijos – red.).

– Įsivaizduojate, iki filmavimo aš prastai žinojau močiutės biografiją – ji nemėgo pasakoti apie praeitį. Mūsų šeimoje močiutė visada buvo žmogiškosios ištvermės pavyzdys ir tradicijų puoselėtoja. Kažkodėl ji labiausiai mylėto būtent mano tėvą, o ne jo seseris. Ne, ji nebuvo su jomis rūsti, tačiau mano tetos jos prisibijojo.

Prancūzų dainininkas Serge Gainsbourg ir britų aktorė Jane Birkin su naujagime dukra Charlotte. / "Hello" nuotrauka
Prancūzų dainininkas Serge Gainsbourg ir britų aktorė Jane Birkin su naujagime dukra Charlotte. / "Hello" nuotrauka

– Filme jūsų herojės amžius kinta nuo 30 iki 60 metų. Teko naudoti daug grimo?

– Žinoma. Mano personažui teko pridėti ne tik raukšlių, bet ir ne vieną dešimtį kilogramų, kad perteiktume autentiškos, apsunkusios senolės vaizdą. Man patiko tai, kad pagaliau nereikėjo galvoti apie tai, ar gražiai atrodau. Beje, dėl kelių scenų, kur mano herojė jau garbaus amžiaus, tekdavo pas grimuotojus užtrukti po keturias valandas. Neįsivaizduoju, kaip tai ištveria aktoriai, kuriems tai tenka daryti nuolat.

– Jūsų herojė mato savo sūnų didžiu rašytoju ir diplomatu. Ar savo vaikams kūrėte panašius didingus planus?

– Buvo tokių planų. Aš visada labai mėgau šokius, deja, ypatingo talento jiems neturėjau. Norėjosi, kad kuris nors iš vaikų ( aktorė augina dvi dukras ir sūnų) darytų karjerą būtent šioje srityje. Tačiau teko susitaikyti su tuo, kad mano vaikams visiškai neįdomūs nei šokiai, nei mano nuomonė. Jie turi savų svajonių ir planų ir kai tik aš bandydavau juos stumtelėti link savų svajonių, jie imdavo priešintis.

– Tad nutarėte nesikišti į jų likimus?

– Būtent. Laiku prisiminiau savo tėvus: jie niekada nevertė manęs daryti to, kas man nepatinka. Kinu ir muzika susižavėjau pati, tai buvo mano pačios sprendimas. Esu įsitikinusi: kai pats priimi sprendimą, suvoki, kad pats ir atsakai už savo gyvenimą.

– Jūsų tėvai gyveno viešą gyvenimą, nuo kurio ne visada galėjo apsaugoti ir jus vaikystėje. Stengiatės nekartoti jų klaidos ir apsaugoti savo vaikus nuo bereikalingo dėmesio?

– Labai gerai prisimenu tą metą, kai mama su tėčiu išsiskyrė ir spaudos garbinimas akimirksniu virto agresija. Jau tada nutariau, kad mano asmeninis gyvenimas nebus viešas. Bet prieš porą metų kažkas pasikeitė: supratau, kad noriu įtraukti vaikus į savo veiklą. Pavyzdžiui savo dainos Deadly Valentine klipe nufilmavau dukras. Kartu su Yvanu (Yvanas Attalis aktorės partneris nuo 1991 m.) sukūrėme filmą, kur pagrindinį vaidmenį vaidina mūsų sūnus Benas. Galbūt pati savo vaikus darau labiau pažeidžiamus ir pasiekiamus spaudai, bet negaliu atsisakyti malonumo dirbti su jais.

– Žinoma, kad pati kontroliuojate, ką parodyti visuomenei, o ko ne, o ne fotografai.

Aktorė sako, kad Niujorke jai lyg atsivėrė antras kvėpavimas, prasidėjo naujas gyvenimo etapas. / "Hello" nuotrauka
Aktorė sako, kad Niujorke jai lyg atsivėrė antras kvėpavimas, prasidėjo naujas gyvenimo etapas. / "Hello" nuotrauka

– Patikėkite, tai tik kontrolės iliuzija. Anksčiau Prancūzijoje ne kartą teisiausi su laikraščiais, kuriuose buvo spausdinamos mūsų paparacinės nuotraukos ir visad laimėdavau teismus. Neseniai norėjau taip pat pasielgti ir Amerikoje ir gavosi šnipštas. Man atsakė: „Jūs pati rodote savo vaikus kine, reiškia jūsų privatumo ribos pasikeitė.“ Laimei, Niujorke, kur dabar gyvename, mus atpažįsta ne taip dažnai kaip Paryžiuje, čia daug ramiau.

– Dėl to ir persikėlėte į Ameriką?

– Iš dalies ir dėl to, taip. Prancūzija visada liks mano namai, tačiau Niujorke man lyg atsivėrė antras kvėpavimas, prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Tai neribotos laisvės vieta, kur galiu kvėpuoti pilna krūtine ir visiškai nesirūpinu, kaip atrodau. Pabundu rytais, nuvedu vaikus į mokyklą ir tiesiog vaikštinėju po miestą mūvėdama džinsus ir striukę. Man ant visko nusispjaut ir tai nuostabu (juokiasi).

– Nejaugi visai nesidomite mada ir nevaikštote į jos pristatymus?

– Mėgstu madą ir man patinka kartais pasipuošti premjeros proga, tačiau mados industrija man visada buvo ją kuriantys žmonės, o ne prekių ženklai. Dievinu Nicolas Ghesquière, kai jis dirbo „Balenciaga“ mados namams, Anthony Vaccarello kuriantį „Yves Saint Laurent“ kompanijai. Iki pažinties su jais gėdijausi savo kūno, nepatikau sau, tačiau jie pavertė madą patraukliu žaidimu, o drabužių matavimąsi – būdu save pažinti. Tačiau tai raudonojo kilimo mada. Kasdieniame gyvenime man sunku išsirinkti tinkančius drabužius, tad jeigu randu kažką, kas man tinka – įsikimbu ir nepaleidžiu. Tiesa, iki šiol taip ir neradau man tinkančių džinsų modelio. Gal ateityje pati sukursiu drabužių liniją, kuri padėtų tokioms pat nelaimingoms, kaip aš, pagaliau atrasti laimę (juokiasi). Gal net atsidarysiu instagramo profilį, kurio iki šiol neturiu: pasakočiau jame apie darbą ir kūrybą.

– Ką iš garsenybių pakviestumėte tapti jūsų sekėjais instagrame?

– Nė vieno. Nelaikykite to snobizmu, bet man socialiniai tinklai nėra bendravimo instrumentas. Taip ir parašykite: aktorė Charlotte Gainsbourg siaubingai senamadiška ir bendrauja su žmonėmis tik susitikus asmeniškai (juokiasi).

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika