Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Karvė ar vienaragis? Rimti Jolantos Kyzikaitės žaidimai 

2018 spalio 30 d. 14:00
Naujai atidarytame MO muziejuje saugoma trylika Jolantos Kyzikaitės paveikslų. Kai prieš dešimtmetį jos dirbtuvėse apsilankė kolekcininkai, tapytojai jų užmanymas pasirodė nerealus. / 
Naujai atidarytame MO muziejuje saugoma trylika Jolantos Kyzikaitės paveikslų. Kai prieš dešimtmetį jos dirbtuvėse apsilankė kolekcininkai, tapytojai jų užmanymas pasirodė nerealus. / 
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Šią vasarą Vilniaus dailės akademijos (VDA) doktorantė, dailininkė Jolanta Kyzikaitė apsigynė studijų baigiamąjį darbą „Žaisti tapybą“. Pastaruosius metus kurti paveikslai dabar bus rodomi dviejose sostinės galerijose. Šiandien, spalio 30 dieną, VDA parodų salėse „Titanikas“ atidaroma paroda „Be galo“. Antrąją ekspociziją bus galima išvysti galerijoje „Meno niša“ nuo spalio 31-osios.

Kūrybiški buvo tie metai, per kuriuos sukaupta tiek darbų, kad jiems parodyti reikia dviejų galerijų! O gal dėl J. Kyzikaitės galerijos konkuravo tarpusavyje? VDA – jos alma mater. Bet su „Meno niša“ Jolanta bendradarbiauja jau aštuonerius metus ir per šį laiką jos drobės pristatytos ne vienoje Europos meno mugėje.

„Kai tavo kūrinius įsigyja tokie žmonės (ne vien sau pasidėti, bet ir kitiems parodyti), tai veikia labai teigiamai.“

„Ne, jokios konkurencijos nebuvo, – juokėsi pašnekovė. – Priklausau abiem institucijoms – esu VDA doktorantė ir „Meno nišos“ menininkė. Derinau, kad paroda (ją įvardiju kaip vieną) vyktų tuo pačiu metu. Kadangi mano darbai nemaži ir jų nemažai, tiko erdvus „Titanikas“. „Meno nišoje“ – mažesni, piešiniai.“

„Be galo“ – doktorantūros parodos „Žaisti tapybą“ tęsinys. Ne visi ją, vykusią vieną birželio vakarą, pamatė. Dabar rodomi kūriniai – nauji. Menininkė iš savo archyvo netraukė visko, ką sukaupė per šešerius metus. Mat kasmet išsikeldavo kitus uždavinius, tapyboje naudodavo naujus žaidimus ir rezultatą vis pristatydavo parodose.

Žaisti tapybą

J. Kyzikaitė mėgsta serijas, kuriose plėtoja įvairias jai aktualias temas. Kelerius metus menininkę domino žaidimai.

Ankstesnę parodą „Kauliukų tapyba“ (2016) įkvėpė Luke‘o Rhineharto knyga „Kauliukų žmogus“. Joje pagrindinis veikėjas L. Rhinehartas nuobodžią kasdienybę praskaidrina savo sumanytu žaidimu, kai kauliuku išmetęs tam tikrą skaičių turi atlikti rizikingą veiksmą.

Tą patį principą panaudojo ir Jolanta, atsitiktinai atrinkusi, kuriuos vaizdus naudos kūryboje. Žaidimui tiko ryškiaspalvio komikso, plakato stilistika. Ir dabar drobėse dera tai, kas neįprasta – papūgėlė girioje ar sparnuotas šuo.

„Žaisti tapybą“ doktorantė liovėsi birželį – tada baigė trečiosios pakopos studijas. Tapybą rodė Trakų Vokės dvaro sodyboje. Į gynimą susirinko jos kolegos, draugai, šeima ir galerininkai.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

„Gynimo parodą planavau rengti VDA salėse. Bet praėjusį lapkritį atsitiktinai apsilankiau Trakų Vokės dvaro sodyboje ir ji mano idėją – žaisti tapybą – „susirišo“ į visumą. Sodyba – butaforija, jos patalpos paruoštos filmavimams. Tapetai, židinys – netikri, tik scenografija. Tas dirbtinumas tiko mano žaidimui“, – pasakojo J. Kyzikaitė.

Dukros suaugo

Siekti meno daktarės vardo buvo naudinga. „Kaip nešiosiu „dr.“ titulą? Dar nežinau. Bet jis davė daug – iš savo vadovų įgijau teorinių žinių, įsigilinau į filosofų ir kitų menininkų darbus. Viena – pačiam kurti, kas kita – tyrinėti kolegų kūrybą, viską nužvelgti plačiau“, – kalbėjo J. Kyzikaitė.

Karvė ar vienaragis? Rimti Jolantos Kyzikaitės žaidimai

Įtakos pasirinkti žaidimų temą turėjo anuomet pašonėje žaidusios dukros. Ir anksčiau Jolantos kūryboje dominavo vaikai, dukrų portretai. Šie paveiksluose bylojo apie kasdienius žaidimus, šeimos ir socialinius žmonių santykius, laiko akualijas bei realijas. Dukrų portretai buvo tarsi autoportretai, nes tapydama vaikus autorė juose įžvelgė dalelę savęs ir visuomenės.

Tiesa, per šešerius metus dukros užaugo. „Dabar jų mano tapyboje beveik nelikę. Paauglės nelabai nori atsidurti paveiksluose, tenka žaisti tais atvaizdais, kuriuos randu, – sakė Jolanta. – Taip, iš pradžių vaikų žaidimai darė įtakos. Vėliau jie peraugo į tapybos žaidimus. Man svarbus darbo procesas – išsikeliu klausimus, juos sprendžiu tapydama, vyksta savotiškas performansas.“

Be kauliukų buvo ir kitų meno žaidimų. J. Kyzikaitė žaidė su žiūrovu – vienai parodai parašė dvi skirtingas anotacijas. Po to stebėjo: ar įžvalgi publika suklus? „Dauguma nepastebėjo skirtumo. Supratau, kad pats menininkas kuria taisykles, kiti prisitaiko prie to, ką gauna“, – prie išvados priėjo ji.

Autoriui paroda – darbas, o mums, žiūrovams, – taip pat žaidimas? „Savita pramoga, nes čia irgi reikia pastangų – „perskaityti“ kūrinius, kad neprarastum jų džiaugsmo, ar bent anotaciją“, – juokavo J. Kyzikaitė.

Vaizdų dienoraštis

Visgi tapybos žaidimas nesibaigė – dailininkė jį tęs ir toliau. „Atrodo, kad tęsiu be galo. Mane visada domino, kas vyksta aplink, ir kaip tai perteikti tapyboje, – mąstė ji. – Kartais „suveikia“ netikėti dalykai. Važiavau, sutikau karvę, ji pasirodė miela. Pagalvojau: kas dabar vaikams artimiau – karvė ar vienaragis? Greičiausiai jiems labiau pažįstamas vienaragis. Kitas scenarijus – Labanoro girioje kertami medžiai. Žiūrėdamas į paveikslą veikiausiai to nepamatysi, bet kiekvienas susidėlios savą siužetą.“

„Kauliukų tapybai“ Jolanta rinko fotografijų archyvą, pernai sukaupė pieštų vaizdų dienoraštį. Tai – eskizai ateities temoms. „Sugalvojęs pamiršti, o užsirašęs mintį – prisimeni. Taip ir dėl vaizdo – reikia užrašyti, kad neprapultų, – paaiškino ji. – Tik atrodo, kad mus supa begalė vaizdų. Bet ne visi jie – artimi. Pripiešiu pilnus sąsiuvinius su pastebėjimais, archyvuoju, paskui atsirenku. Kiekvienas kūrėjas – tapytojas, rašytojas ar aktorius – renka tokius archyvus.“

Ne vien sau pasidėti

Kaunietė J. Kyzikaitė mokėsi Kauno dailės gimnazijoje, vėliau – VDA. Parodose ji dalyvauja nuo 2003 metų, nuo tada gyvena ir dirba Vilniuje. 2009 metais menininkė užėmė antrą vietą „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse, kitąmet laimėjo pirmą vietą. Iš viso surengė dešimtį personalinių parodų. Jos kūrinių įsigijo „Walter Bischoff“ galerija Vokietijoje, privatūs kolekcininkai, tarp jų – „Lewben Art Foundation“ ir MO muziejus.

Naujojo MO muziejaus kolekcijoje saugoma trylika J. Kyzikaitė darbų. Prieš dešimtmetį, kai muziejaus mecenatai – mokslininkai Danguolė ir Viktoras Butkai – pradėjo rinkti Lietuvos dailės aukso fondą, Jolanta nesitikėjo, kad kolekcija atsidurs įspūdingos architektūros pastate.

„Tai atrodė visiškai nerealu. Bet štai MO muziejus stovi. Butkai – šilti žmonės, apsiskaitę, besidomintys, buvo lengva bendrauti. Jie žinojo, ką renka, ko tiksliai ieško ir dėl ko tai daro, – prisiminė J. Kyzikaitė. Ir pridūrė: – Kai tavo kūrinius įsigyja tokie žmonės (ne vien sau pasidėti, bet ir kitiems parodyti), tai veikia labai teigiamai. Garbė būti šioje dar renkamoje istorijoje.“

Paroda „Be galo“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ veiks iki lapkričio 17 dienos, galerijoje „Meno niša“ – iki lapkričio 24 dienos.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"