Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Kaip Mindūnų vyrai žiemą „bobas“ suka 

2019 kovo 2 d. 12:00
Vyrai suka "bobas" ant Baltųjų Lakajų ežero. Tai senovinis stintelių ir seliavų gaudymas, prieš metus įtrauktas į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Vyrai suka "bobas" ant Baltųjų Lakajų ežero. Tai senovinis stintelių ir seliavų gaudymas, prieš metus įtrauktas į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Ramūno Guigos nuotrauka

Molėtų rajone ant Kamužėlio ežero sutiktas garsus Lietuvos archeologas, Vilniaus universiteto profesorius dr. Aleksiejus Luchtanas pasakojo, kad žvejybą ant ledo pamėgęs jau penkiasdešimt metų, o į Žiemos žūklės šventę Mindūnuose atvyksta gal dešimtą kartą. Šiemet gana šaltoką šeštadienį čia privažiavo automobilių kaip per gerus atlaidus – nusidriekė kilometrinė eilė.

„Žiemą archeologams kasinėjimų nebūna, tai lyg ir daugiau laiko turime, todėl esu apvažiavęs Utenos, Ignalinos, Švenčionių, Zarasų, Molėtų ežerus. Net mokykloje buvo žvejybos būrelis, kuriam vadovavo lietuvių kalbos mokytojas“, – pasakojo A. Luchtanas.

Dabar meškerioti – tikras malonumas: ir įrangos geros yra, ir pritaikytų drabužių, ir žuvų netrūksta.

Paklaustas, ar dažnai tarp kasinėjimo radinių archeologai aptinka žvejybos įrankių, archeologas tikino, kad jų tikrai dažnai pasitaiko. „Apskritai mūsų krašte pirmosios gyvenvietės pradėjo kurtis prie didžiųjų ežerų ir upių, kur buvo galima prasimaitinti ištisus metus. Tik tuo metu buvo gaudoma kitaip: bučiais, įvairiais užtvarais, žeberklais. Net žuvų šaudymas iš lanko buvo praktikuojamas, populiarus ir jų gaudymas rankomis, nes žuvų buvo labai daug, – aiškino A. Luchtanas. – Žvejybos kabliukų Rytų Lietuvos piliakalniuose randame jau nuo geležies amžiaus. O nuo viduramžių atsiranda žvejų iki šiol naudojamų blizgių, dvišakių ir trišakių kabliukų, įvairių plūdurų iš pušies žievės, beržo tošies.“

Ežerų kraštas

Beveik visi ežerų žūklės muziejuje eksponuojami apdovanojimai iškovoti Sigito Lukštos. / Ramūno Guigos nuotrauka
Beveik visi ežerų žūklės muziejuje eksponuojami apdovanojimai iškovoti Sigito Lukštos. / Ramūno Guigos nuotrauka

Neseniai tyrinėdamas Antilgės piliakalnį (Utenos r.) prie Sylio ežero A. Luchtanas rado daug su žvejyba susijusių įrankių, taip pat žuvų liekanų. Pasak archeologo ir žvejo mėgėjo, žvejyba Lietuvoje nuo seno buvo labai svarbi. Ypač Rytų Lietuvoje, kuri pelnytai vadinama ežerų kraštu.

Todėl neatsitiktinai čia, Mindūnuose, vietos bendruomenė atgaivino savo tėvų, senelių amatus ir juos rodo jau 24 metus rengiamoje Žiemos žūklės šventėje. Renginio sumanytoja buvo prieš 30 metų Mindūnuose įkurto ežerų žūklės muziejaus vedėja Alfreda Petrauskienė. Uždarius Mindūnų mokyklą, iš joje veikusio muziejėlio išaugo dabar jau solidus ir vienintelis toks Lietuvoje muziejus, kuriam buvo atstatyta XIX amžiaus etnografinė žvejo sodyba. Muziejaus kieme ir vyksta didysis šventės šurmulys: prekiaujama žuvimis, verdama žuvienė, organizuojami įvairūs žaidimai. Šventė jau gana plačiai žinoma.

Žvejyba avižėle - didelio susikaupimo reikalaujantis darbas. / Ramūno Guigos nuotrauka
Žvejyba avižėle - didelio susikaupimo reikalaujantis darbas. / Ramūno Guigos nuotrauka

Muziejuje eksponuojami ežerų žūklės įrankiai ir net du XV amžiaus iš medžio kamieno išskobti luotai, naudoti žvejybai. Kaip pasakojo muziejaus vedėja A. Petrauskienė, vienas luotas į ekspoziciją atkeliavo iš Tramio ežero, kitas neseniai buvo ištrauktas iš Peršokšnio ežero. „Pati konservavau sėmenų aliejumi. Iš Prano Gudyno restauravimo centro Vilniuje atvykę specialistai darbą įvertino gerai“, – džiaugėsi A. Petrauskienė.

„Mindūnuose rengiamai Žiemos žūklės šventei jau net reklamos nereikia – žinia sklinda iš lūpų į lūpas. O ir šventė buvo nenuleista iš kur nors, ji savaime natūraliai kūrėsi ir plėtėsi prie muziejaus. Labai džiaugiamės, kad nuo pirmųjų metų prie šventės organizavimo prisidėjo sportinės žūklės klubas „Ešerys“. Jo pirmininkas molėtiškis Sigitas Lukšta organizuoja gražias žūklės varžybas ant užšalusių ežerėlių, sukviečia daug šios pramogos entuziastų“, – pasakojo Molėtų krašto muziejaus vadovė Viktorija Kazlienė.

Prie ežero užaugęs

Kamužėlio ežerą nusėdo žvejai. / Ramūno Guigos nuotrauka
Kamužėlio ežerą nusėdo žvejai. / Ramūno Guigos nuotrauka

S. Lukšta, kiek pats mena iš savo vaikystės, vis su meškere. Augo Molėtų rajono Juodėnų kaime, prie Virintų ežero. Ten tiesiog negali nežvejoti. Tai buvo pagrindinis užsiėmimas. Šiuo metu Molėtuose gyvenančiam ir autoserviso įmonę turinčiam vyrui žvejyba – didžiulis malonumas, hobis. Ir pats organizuoja įvairias varžybas, ir jose su bičiuliais dalyvauja. Kur tik jam neteko žvejoti – Anglijoje, Airijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Prieš keletą metų Estijoje vykusiame pasaulio spiningavimo iš valčių čempionate su Gintautu Šiukščiu tapo nugalėtojais. „Valtyje sėdi du dalyviai ir teisėjas. Pagavai žuvį, teisėjas pamatuoja jos ilgį ir atgal į vandenį paleidžia. Apskritai dabar beveik per visas varžybas žuvys pasveriamos ir paleidžiamos“, – aiškino S. Lukšta.

Nenutuokiančiam apie žvejybą gali atrodyti, kokios čia varžybos, – sėdi ir lauki, kol užkibs. Pasirodo, tik vilkas pasakoje sėdėjo uodegą į eketę įmerkęs.

Mindūnuose, ant Kamužėlio ežero, netoli neseniai pastatyto apžvalgos bokšto, į poledinės žūklės varžybas praėjusį savaitgalį susirinko 72 žvejai. Susodinęs ant ilgo ežero varžybų dalyvius, S. Lukšta pasitikdavo kiekvieną atvykusį smalsuolį. Specialiai atsivežė senovinių peikenų, kad žmonės galėtų pabandyti smailiu įrankiu praskelti ledą taip, kaip seniau būdavo daromos eketėlės. Dabar žvejai modernūs, eketes gręžia ledo grąžtais. Kai kurie – ranka sukamomis, kai kurie įsigudrinę – motoriniais grąžtais. Tačiau kai spaudžia šaltukas, pasidarbuoti peikena – vienas malonumas. „Ledukams išgraibyti kai kurie atsiveža paprasčiausią virtuvinį kiaurasamtį“, – juokėsi S. Lukšta. Viskas tinka, svarbu – gera nuotaika.

Mindūnų šventės laužas. / Ramūno Guigos nuotrauka
Mindūnų šventės laužas. / Ramūno Guigos nuotrauka

„Ešerio“ vadovas į šventę atvežė ir kelerius senovinius kailinius, jie labai tiko kartu su varžybomis S. Lukštos organizuotam edukaciniam renginiui „Kaip žvejojo mūsų senoliai“. Bepigu dabar žvejams, atrodo, lengvai apsirengę, bet visas gudrumas, – specialūs termodrabužiai, pritaikyti žiemos pramogoms. Anksčiau senoliai prie ekečių vilkėdami kailiniais sėdėdavo. Jais mielai vilkosi ir su peikena ant ledo pozavo atvykę šventės svečiai. O jei dar kuris ir 26 cm ledą iki vandens pradaužė, meškerėlę įmerkė ir S. Lukštos pasakojimą, kaip žvejoti avižėle išklausė, gavo šventės dalyvio sertifikatą.

Molėtiškis Kajus Dadonas laimingas - poledinės žūklės varžybose tarp vaikų laimėjo pirmąją vietą. / Ramūno Guigos nuotrauka
Molėtiškis Kajus Dadonas laimingas - poledinės žūklės varžybose tarp vaikų laimėjo pirmąją vietą. / Ramūno Guigos nuotrauka

Azartiškos varžybos

72 varžybų dalyviai, pasklidę po ežero platybes, prie eketėlių sėdėjo beveik 4 valandas. Varžėsi trijose kategorijose: moterų, vyrų ir vaikų. Tarp moterų pirmąją vietą laimėjo Danguolė Ramoškienė iš Anykščių – pagavo 1 kg smulkių žuvelių. Antroji buvo Žana Nickienė iš Vilniaus, trečioji – Dovilė Kuodytė, taip pat vilnietė. Iš vaikų geriausias buvo molėtiškis Kajus Dadonas, sugavęs 1,8 kg žuvų. Antrąją vietą laimėjo taip pat molėtiškis Kajus Miltenis, trečiąją – Paulius Vėbra iš Vilniaus. Vyrų kategorijoje tris prizines vietas iškovojo molėtiškiai: pirmąją – Osvaldas Šeikis (2,9 kg), antrąją – Vilius Šeikis, trečiąją – Audrius Rinkūnas.

Po žvejybos šlapias tinklas sveria iki 2 tonų. Kad galėtų jį atgal parsivežti, Albertas Kaminskas pasigamino specialias roges. / Ramūno Guigos nuotrauka
Po žvejybos šlapias tinklas sveria iki 2 tonų. Kad galėtų jį atgal parsivežti, Albertas Kaminskas pasigamino specialias roges. / Ramūno Guigos nuotrauka

Nieko nenutuokiančiam apie žvejybą gali atrodyti, kokios čia varžybos – sėdi ir lauki, kol užkibs. Pasirodo, viskas kitaip. Tik vilkas pasakoje sėdėjo uodegą į eketę įmerkęs. Varžybose viskas priklauso nuo įgūdžių. Kai į prasikirstą eketę nuo pagaliuko nuvynioji valą ir įmerki metalinę avižėlę su kabliuku be jokio masalo, reikia susikaupus nuolat trūkčioti. Taip bandoma privilioti žuvis. Archeologo A. Luchtano teigimu, žvejyba avižėle yra palyginti naujas būdas, atsiradęs XIX – XX amžiuje Rusijoje ir išplitęs visame pasaulyje.

"Esu apvažiavęs daugybę Rytų Lietuvos ežerų", - sakė Mindūnuose žvejojantis archeologas, Vilniaus universiteto prof. dr. Aleksiejus Luchtanas. / Ramūno Guigos nuotrauka
"Esu apvažiavęs daugybę Rytų Lietuvos ežerų", - sakė Mindūnuose žvejojantis archeologas, Vilniaus universiteto prof. dr. Aleksiejus Luchtanas. / Ramūno Guigos nuotrauka

Paprastai avižėle gaudoma vandens telkiniuose, kur nėra srovės. Gaudymo procesas – nepertraukiamas avižėlės judėjimas aukštyn žemyn tam tikru greičiu. Viduržiemį, kai povandeninėje karalystėje viskas nurimsta, žuvys tampa pasyvios. Norint jas sudominti, pasak patyrusių žvejų, avižėlė turėtų virpėti iki 200 – 250 judesių per minutę. Tad žvejai tikrai turi ką veikti, tokiam žvejybos būdui reikia didelės koncentracijos.

Irenos Rimydienės pasididžiavimas - šamo šutinys. / Ramūno Guigos nuotrauka
Irenos Rimydienės pasididžiavimas - šamo šutinys. / Ramūno Guigos nuotrauka

S. Lukšta Molėtuose mėgstamas moksleivių. Kai mokslo metų pabaigoje vietoj pamokų galima rinktis įvairius edukacinius užsiėmimus, dauguma subėga į jo organizuojamas žvejybos valandas. „Jau ne vienus metus kartu su Molėtų policija moksleivius kviečiame į renginį „Neužkibk“. Raginame verčiau žvejoti nei užkibti už kokių nors priklausomybių, – šypsojosi S. Lukšta. – Renginys vaikams labai patinka. Tik nusileidžia iš mokyklos į pakalnę – ir Pastovėlio ežeras. Visi smagiai varžosi. Pagautas žuvis pasveriame ir atgal paleidžiame.“

Irena Rimydienė šventėje virė žuvienę. / Ramūno Guigos nuotrauka
Irena Rimydienė šventėje virė žuvienę. / Ramūno Guigos nuotrauka

Stintelės ir seliavos – į paveldą

Stintelių ir seliavų gaudymas sukant „bobas“ buvo tarp pirmųjų septynių vertybių, įtrauktų į nacionalinio Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Į Mindūnus atvykusius svečius sudomino Alberto Kaminsko demonstruojamas senovinis stintelių ir seliavų gaudymas sukant „bobas“. Šis žvejybos būdas prieš metus įtrauktas į nacionalinio Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Kai Lietuva ratifikavo UNESCO nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, Senovinis stintelių ir seliavų gaudymas žiemą sukant „bobas“ Mindūnų kaime ant Baltųjų Lakajų ežero buvo tarp pirmųjų septynių į sąvadą įtrauktų vertybių.

Sportinės žūklės klubo "Ešerys" pirmininkas Sigitas Lukšta džiaugėsi, kad šiemet į Mindūnus, į poledinės žūklės varžybas, iš visos Lietuvos suvažiavo 72 žvejai. / Ramūno Guigos nuotrauka
Sportinės žūklės klubo "Ešerys" pirmininkas Sigitas Lukšta džiaugėsi, kad šiemet į Mindūnus, į poledinės žūklės varžybas, iš visos Lietuvos suvažiavo 72 žvejai. / Ramūno Guigos nuotrauka

Kad amatas atsidurtų šiame sąvade, būtina sąlyga – jis turi būti ir šiais laikais puoselėjamas vietinių žmonių. Šis unikalus žvejybos būdas Lietuvoje mažai kur žinomas, naudojamas tik ant Baltųjų Lakajų ežero Mindūnų kaime. „Pamenu, dar vaikai visada bėgdavome pažiūrėti, kaip „bobas“ suka kaimo vyrai. Duodavo ir mums pasukti. Taip žuvis gaudė ir senelis, ir tėvas, ir dėdės, – pasakojo A. Kaminskas, vaikystę praleidęs Paąžuolių kaime prie Stirnių ežero. – Kurį laiką tokia žvejyba buvo pamiršta, bet prieš 16 metų atgaivinome, pradėjome rodyti per Mindūnuose rengiamą šventę.“

Alfreda Petrauskienė džiaugiasi iš Peršokšnio ežero ištrauktu XV amžiaus luotu. / Ramūno Guigos nuotrauka
Alfreda Petrauskienė džiaugiasi iš Peršokšnio ežero ištrauktu XV amžiaus luotu. / Ramūno Guigos nuotrauka

Pasirengimas tokiai žvejybai gana ilgas. Pirmiausia ant ledo reikia pragręžti daug skylučių. Šiemet A. Kaminskas ir dar septyni vyrai pragręžė jų 50. Tada po ledu nuo vienos skylės iki kitos stumiama ilga kartis su pritvirtinta virve. Taip po ledu panardinamas beveik 200 metrų ilgio, 23 metrų aukščio tinklas, aprėpiantis didelį ežero plotą. O tada, ant ledo sukant medinę „bobą“, traukiama virvė ir tinklas užraukiamas. Kaip pasakojo A. Kaminskas, šlapias tinklas sunkus – sveria iki 2 tonų, todėl ir jam sukti reikia jėgos. Kai mindūniškiai šį būdą atgaivino, tinklą naudojo tokį, kaip senovėje – su dviem sparnais (kiekvieno ilgis – 80 metrų). Prie tinklo dar tvirtinamas maišas – motnia (24x25 m). Seniau tinklas būdavo kanapinis, vėliau – lininis, o dabar naudojamas kaproninis.

Dabar žvejai eketėles prasigręžia grąžtukais, o archeologė Daiva Luchtanienė, Gyvųjų archeologijos dienų Kernavėje iniciatorė, atlydėjusi į varžybas savo vyrą Aleksiejų, išbandė peikeną - senovinį įrankį ledui pradaužti. / Ramūno Guigos nuotrauka
Dabar žvejai eketėles prasigręžia grąžtukais, o archeologė Daiva Luchtanienė, Gyvųjų archeologijos dienų Kernavėje iniciatorė, atlydėjusi į varžybas savo vyrą Aleksiejų, išbandė peikeną - senovinį įrankį ledui pradaužti. / Ramūno Guigos nuotrauka

„Stintelės ir seliavos – labai trumpaamžės žuvys. Pirmosios išgyvena tik 3–4 metus, antros – iki 6 metų. Jei negaudysim, jos vis tiek žus, didelės neužaugs“, – aiškino sertifikuotas tradicinės žieminės žūklės amatininkas A. Kaminskas. Jam yra suteikta kvota traukiamu tinklu specializuotai stintų ir seliavų žvejybai Baltųjų Lakajų ežere.

Šventės svečius žvejai viliojo kepamomis žuvimis. / Ramūno Guigos nuotrauka
Šventės svečius žvejai viliojo kepamomis žuvimis. / Ramūno Guigos nuotrauka

Dar įdomu, kad šios žuvys ne visuose ežeruose gali gyventi. Pasak žvejo, tai gėlavandenės ir šaltavandenės žuvys. Kad vanduo ir vasarą būtų vėsus, ežeras turi būti bent jau 30 metrų gylio. Baltieji Lakajai siekia ir 45 metrus gylio. Stintos daugelio žinomos, kaip jūrų žuvys. Molėtų rajono ežeruose, pasak mokslininkų, išlikusios dar nuo ledynmečio laikų. Kaip yra rašę šias žuvis tyrinėjantys gamtininkai, stintelės kenkia kitų žuvų populiacijoms – trumpaamžė žuvelė maitinasi kitų žuvų jaunikliais ir ikrais. Tad sugaudami kad ir didelį kiekį stintelių, galima sakyti, žalos gamtai nedarome.

„Girdėjau, kad Suomijoje irgi praktikuojamas panašus gaudymas, bet „bobas“ jie suka varikliuku. Mes – nemechanizuotai, senoviškai, jokio kuro nenaudodami“, – pridūrė žvejas.

Irena Rimydienė (sėdi) su dukra, sūnumi ir anūkais. / Ramūno Guigos nuotrauka
Irena Rimydienė (sėdi) su dukra, sūnumi ir anūkais. / Ramūno Guigos nuotrauka

Nors seliavų ir stintelių Baltuosiuose Lakajuose nemažėja, laimikį iš anksto sunku prognozuoti. Kaip prisiminė žvejas, būdavo, kad pagaudavo ir iki pusės tonos, kartais tik 100 kilogramų. Per šventę šiemet aštuoniese, dirbdami 4 valandas, pagavo 95 kilogramus.

Sertifikuotas žuvų šutinys

"Tokiais įrankiais senovėje gaudė vėžius", - pasakojo ežerų žvejybos muziejaus vedėja Alfreda Petrauskienė . / Ramūno Guigos nuotrauka
"Tokiais įrankiais senovėje gaudė vėžius", - pasakojo ežerų žvejybos muziejaus vedėja Alfreda Petrauskienė . / Ramūno Guigos nuotrauka

Kai nuo pat ankstyvo ryto Mindūnuose rengiamoje šventėje žvejai žvejojo, muziejaus kieme šeimininkės virė žuvienę. Paragauti ir nusipirkti čia buvo galima įvairiausių ežerų žuvų, jų jokiuose prekybos centruose nematyti.

Nuo didžiausio Molėtų rajone Stirnių ežero, Žagarų kaimo, kilusi Irena Rimydienė prisiminė, kad vaikystėje žuvys buvo kasdienis valgis. Žuvienę virdavo ir senelė Melanija Kraujelienė, pati su meškere mėgusi žvejoti, ir mama Ona Žalienė. Iš jų Irena išmoko gaminti ir žuvų šutinį, jam pati dabar išrūpino sertifikuoto tautinio kulinarinio paveldo statusą. „Kaime žmonės neturėjo daug laiko prie puodų stovėti, todėl pridėdavo į puodą žuvų, morkų, svogūnų ir įstumdavo į prikūrentą duonkepę krosnį, o ištraukdavo tik kitą dieną. Šutinys būdavo kaip šaltiena. Prie jo dar išvirdavo bulvių su lupenomis“, – pasakojo I. Rimydienė, kuriai šamo šutinį ir žuvienę šventei padėjo gaminti ne tik dukra, bet ir mažoji anūkė.
Kaip Mindūnų vyrai žiemą „bobas“ suka

Žuvų šutinys bei žuvienė puikuojasi ir jos sūnaus, garsaus virtuvės šefo, Lietuvos istorinės virtuvės restorano „Ertlio namas“ šeimininko Tomo Rimydžio meniu. Moteris džiaugiasi, kad šeimos tradicija nenutrūksta.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika