Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Ką atneš MO muziejaus atidarymas? 

2018 lapkričio 5 d. 11:29
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Šešiasdešimt metų kūrybos. Dešimtmetis renkant modernaus ir šiuolaikinio meno kolekciją. Apie 5 000 sukauptų lietuvių menininkų kūrinių. Štai tiek prireikė, kad pagaliau šį spalį sulauktume MO muziejaus atidarymo. Iš pastarojo tikimasi daug ko: pradžiai – užkaišyti mūsų skylėtas žinias apie 1960–2018 metų lietuvių meno paveldą.

Vilniaus centre, kino teatro „Lietuva“ vietoje, neseniai išdygo akį traukiantis tarptautinės architektų įmonės „Studio Libeskind“ ir vietinės architektų komandos „Do architects“ suprojektuotas neįprastas MO muziejaus pastatas. Ypatingi namai – ypatingam menui.

Įžengus į vakarėjančios saulės apšviestą pagrindinę parodų salę (čia laukia pokalbis su kolekciją sukomplektavusia menotyrininke prof. dr. Raminta Jurėnaite), apima džiugesys. Nujauti, kad tai nebus tiesiog dar vieno muziejaus atidarymas. Ne, čia ambicijos siekia kur kas toliau: lietuviams bandoma grąžinti svarbią sovietinės okupacijos metais nuvertintą ir griežtos cenzūros ilgai į paraštes stumtą nacionalinės kultūros dalį.

„Žaviuosi, kad muziejaus steigėjai Danguolė ir Viktoras Butkai ėmėsi titaniško darbo plačiai atspindėti šį laikotarpį. Kolekcijoje yra ne tik pagrindinių to meto autorių kūriniai – durys buvo atviros viskam, kas yra vertinga“, – pažymi profesorė.

Kolekcijos šerdį sudaro tapyba, tačiau gausu ir fotografijos, grafikos, videomeno kūrinių, taip pat rasime ir įdomiosios skulptūros, instaliacijų bei tarpdisciplininių darbų. Didžioji dalis jų priklausė kūrėjams arba jų paveldėtojams, bet dalis pateko iš kitų privačių kolekcijų, galerijų, meno aukcionų. Vis dėlto atidarymu jos kaupimas nesibaigs. MO muziejaus direktorės Mildos Ivanauskienės teigimu, bus ir toliau siekiama išlaikyti reprezentatyvią lietuvių modernaus ir šiuolaikinio meno kolekciją, tad ji bus vis pildoma vertingais naujai sukuriamais darbais.

Lietuvių moderniam menui skirto muziejaus atidarymas – svarbus kultūrinis įvykis. Kadangi sovietmečiu valstybinių muziejų kolekcijos komplektuotos veikiant cenzūrai, daugelio svarbių menininkų kūryba nebuvo pakankamai atspindėta ir platesnės auditorijos nepasiekdavo. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kitaip nei daugelyje Rytų Europos šalių, tai netapo postūmiu istorinei neteisybei ištaisyti ir užkaišyti nacionalinio kultūros paveldo spragas. Negana to – jos tik gilėjo. Pasak R. Jurėnaitės, tuo laikotarpiu valstybiniai muziejai įsigijo labai mažai naujų kūrinių. Tęsiantis tokiai problemiškai situacijai buvo būtina ko nors imtis – čia atsakomybę ir prisiėmė MO muziejus.

„Tikiuosi, kad šio muziejaus atsiradimas paskatins ir valstybę noriau kolekcionuoti lietuvių šiuolaikinį meną, pildyti valstybinių muziejų kolekcijas. Norėčiau, kad tai taptų postūmiu labiau domėtis šio laikotarpio menu. Be to, visiems muziejams geriau, kai jų daugiau. Manau, jei turėtume didesnę pasiūlą, ne tik suintensyvėtų vietinis kultūrinis gyvenimas, bet ir ilgiau išlaikytume užsienio turistus. Deja, Vilniuje apskritai trūksta meno muziejų“, – konstatuoja menotyrininkė.

Kadangi sovietmečiu valstybinių muziejų kolekcijos komplektuotos veikiant cenzūrai, daugelio svarbių menininkų kūryba nebuvo pakankamai atspindėta ir platesnės auditorijos nepasiekdavo.

Muziejus prabunda

Nors MO muziejaus kolekcija tokia įvairialypė, kad galima sukomplektuoti įvairiausių temų parodų, įžanginėje norėta „kuo plačiau atverti langą į kolekciją“, parodyti jos apimtį laike, atskleisti charakterį, medijų įvairovę.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Debiutinę iki vasario pabaigos rodomą pagrindinę parodą pasirinkta statyti ant keturių polių – keturių per pastaruosius šešis dešimtmečius lietuvių mene dažnai analizuotų ir įvairiai interpretuotų temų: „Esmės ir universalumo paieškos – abstrahuota gamta ir abstrakcija“, „Didžiosios dramos ir mitai“, „Praeinantis kasdienis gyvenimas“, „Kintanti realybė. Kontrolės praradimas“. „Nors skirtingos kartos apmąstė tas pačias temas, jas atskleisdavo savitai, pasitelkdamos skirtingą stilistiką, kas yra labai įdomu“, – dėmesį atkreipia R. Jurėnaitė.

Sovietmečiu abstraktusis menas, kaip egzistencinis „Vakarų dekadentizmas“, buvo draudžiamas eksponuoti didelėse viešose salėse, tad posūkis į grynąją abstrakciją visų pirma buvo protestas prieš ideologinius suvaržymus. Tarp tokių kūrinių paminėtini parodoje eksponuojami Kazimieros Zimblytės, Vytauto Šerio, Povilo Ričardo Vaitiekūno, Laimos Drazdauskaitės, Rūtos Katiliūtės, Leono Lino Katino, Žilvino Landzbergo darbai. Po antrosios temos skėčiu patenka mūsų istorijos skaudulius fiksavę ir apmąstę Silvestras Džiaukštas, Petronėlė Gerlikienė, Vilmantas Marcinkevičius, Rimvidas Jankauskas-Kampas, Arvydas Šaltenis, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Svajonė ir Paulius Stanikai. Kadangi tokią tematiką okupacijos sąlygomis perteikti itin sudėtinga, iki Nepriklausomybės į tai besigilinusiam menui būdinga daug ką užšifruoti, t. y. pasitelkti metaforas, alegorijas.

Daug Lietuvos menininkų įkvėpimo sėmėsi ir iš kasdienio gyvenimo, tarp jų – Antanas Gudaitis, Saulutė Stanislava Kisarauskienė, Kostas Dereškevičius, Eglė Ridikaitė, Vygantas Paukštė. Matyt, vienas iš labiausiai dėmesį patraukiančių šios plačios temos darbų – brolių Algirdo ir Remigijaus Gataveckų tapyta Alytaus vaikų namų globotinių realistinių portretų serija. Čia nepamatysi romantizavimo ar glamūro: blyški oda, rausvos kambarinės šlepetės ar treningai – Gataveckai ištikimi realybei. Šį emocionaliai paveikų projektą jie kūrė apie dvejus metus. Beje, šie menininkai yra tarp jauniausių parodoje eksponuojamų kūrėjų. Taip pat verta atkreipti dėmesį ir į videomeno darbus: ypač į Eglės Rakauskaitės „Gariūnus“ (2002) ir Dariaus Žiūros „Veidus“ (2011). Pirmajame menininkė domisi neįprasta šios triukšmingos prekyvietės trauka, o antrajame projekte susiduriame su skausmingai iškalbingais stoties prostitučių žvilgsniais.

Galiausiai apie kontrolės praradimą greitai kintančioje realybėje pasakoja Mindaugo Skudučio, Henriko Natalevičiaus, Raimundo Sližio, Andriaus Zakarausko, Jono Jurciko, Elvyros Kairiūkštytės, videomenininkų Jurgos Barilaitės, Evaldo Janso, Andriaus Kviliūno ir kitų darbai. Jei norite išvysti šį tą tikrai neįprasto, nepraleiskite E. Janso pseudodokumentinio kūrinio „Būti išstatytam“.

MO muziejuje visos parodos reguliariai keisis: didžiosios – dukart per metus, mažosios – tris ar keturis. Kaip sako M. Ivanauskienė, MO muziejus yra didelis eksperimentas ir prie modernaus meno lietuviai bei užsienio svečiai bus pratinami įvairiais būdais. Taip pat į parodas pakvies ne po kartą, kad kaskart pažvelgtume vis nauju žvilgsniu. Laiko neturintiems miestiečiams sukurtas formatas, kai galima užbėgti papietauti ir kartu patyrinėti parodą. „Pasimatymas su meno kūriniu“ meno gerbėjus pakvies į susitikimus su įdomiais įvairių sričių profesionalais pasikalbėti apie jų mėgstamus modernaus meno kūrinius. Trečiadieniais bus rengiamos išvykstamosios paskaitos, kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį, vėlyvais vakarais, MO muziejuje karaliaus muzika ir linksmybės (beje, penktadieniais bus dirbama iki 22 val., kad prieš džiaugdamiesi darbo savaitės pabaiga miestiečiai turėtų progą pasidomėti menu), o sekmadieniais muziejuje bus laukiamos šeimos – čia netrūks smagių užsiėmimų vaikams. Paminėtina, kad reguliariai vyks ir kino vakarai.

„Mūsų tikslas – kad MO muziejus taptų gero laisvalaikio vieta ir suburtų skirtingų interesų žmones, kurie rastų sau patrauklią formą dalyvauti muziejaus gyvenime, – apibendrina MO direktorė. – Dar atkreipčiau dėmesį, kad po atidarymo muziejuje laukia dviejų reikšmingų instaliacijų pristatymai. Taip pat paminėčiau edukacinę į mokyklas orientuotą veiklą: bandomosios pamokos jau įvyko, o po atidarymo to imsimės visu tempu.“

Viskas skamba daug žadančiai, bet kirba klausimas – kiekgi nacionaliniam menui dedikuotame muziejuje bus tarptautiškumo? M. Ivanauskienė patikina, kad nors kolekcija sudaryta išimtinai iš lietuvių menininkų darbų, o atidarymo parodoje eksponuojami vien lietuvių kūriniai, su kitų valstybių autoriais lankytojai bus supažindinami: „Pirmoji paroda – kaip kolekcijos parašas, bet jau į kitą planuojame įtraukti ir kitų šalių menininkų darbų. Svarbu, kad lietuvių modernus ir šiuolaikinis menas dalyvautų diskurse su užsienio autorių kūriniais.“

O dėl ne Lietuvoje kuriančių lietuvių menininkų? Ar jiems taip pat atsiras vietos MO muziejaus kolekcijoje? Pasak M. Ivanauskienės, nors artimiausių metų strategijoje planų kaupti išeivijos menininkų darbų nėra, šis klausimas atviras. Visgi bent šiuo metu neatrodo, kad tai būtų problema. Tokį meną į Lietuvą grąžina kiti kolekcionieriai, pavyzdžiui, Rolandas Valiūnas.

MO muziejaus atidarymas

Svarstoma ir apie lietuvių kūrinių eksponavimą kitų šalių muziejuose. Vis dėlto tai nulems MO muziejaus finansinės galimybės. Profesorės R. Jurėnaitės nuomone, lietuvių modernus ir šiuolaikinis menas neabejotinai būtų įdomus užsienio auditorijoms. Kol kas nesugebame panaudoti Lietuvos kultūrinio potencialo – juk neįmanoma pripažinti to, ko nepažįsti. Dėl to reikėtų rengti svarbių lietuvių kūrėjų parodų kitose šalyse, sudaryti geresnes sąlygas pažinti nacionalinį meną tiek paprastiems žmonėms, tiek tyrėjams. Nors turime tokių tarptautinį pripažinimą pelniusių menininkų kaip Deimantas Narkevičius, kitų vertinamų menininkų, to nepakanka. Vien logistiniu aspektu parodas užsienyje surengti nelengva, tad valstybė turėtų prie to aktyviau prisidėti: „Pati esu surengusi lietuvių kūrėjų parodų užsienyje ir visada iniciatyvą parodydavo, materialiai paremdavo kitos šalys. Esame tiek laiko nepriklausomi, tad tokia situacija nebėra normali. Dabar viskas pasibaigia pasirodymu Venecijos bienalėje. Be finansavimo, Lietuvai trūksta strategijos. Butkai turėjo strategiją surinkti kolekciją ir atidaryti muziejų – šiandien jau jį turime. Toks požiūris reikalingas ir valstybei.“

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"