Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

K. Ališauskaitė – kasdien skirtinga tapytoja 

"Tapydama galiu gyventi taip, kaip noriu, ir išgyventi tai, ką noriu", - prisipažįsta jaunoji dailininkė Kristina Ališauskaitė.
"Tapydama galiu gyventi taip, kaip noriu, ir išgyventi tai, ką noriu", - prisipažįsta jaunoji dailininkė Kristina Ališauskaitė.
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Leidykla „Thames & Hudson“ Londone pristatė knygą „100 Painters of Tomorrow“ apie perspektyviausius šių dienų tapytojus iš viso pasaulio. Į leidinį pateko ir lietuvė Kristina Ališauskaitė, kurios darbams būdingas lakoniškumas, minimalizmas, tuštumas, beveidžiai personažai, populiariosios kultūros kritika. Šešerių atradusi guašą ir akvarelę, mobilios galerijos „Gaidys“ dailininkė savo paveikslus eksponuoja Lietuvoje ir užsienyje, o juos nukabinusi - renka apdovanojimus.

Brangino dažus

- Knygos „100 Painters of Tomorrow“ aprašyme teigiama, kad XXI amžiaus tapyba išgyvena renesansą – daugybė reikšmingiausių pasaulio menininkų dirba šioje ilgalaikėje, viliojančioje medijoje. Kuo tave suviliojo dailė? Kristinos Ališauskaitės teiravosi LŽ žurnalistė.

- Tapybos istorijoje būta įvairių transformacijų, susijusių su fotografijos atsiradimu ar kitų medijų įsigalėjimu. Keitėsi tiek menininkų dėmesys tapybai, tiek ir pati tapyba, jos raiškos formos. Šiuo metu ši viena seniausių medijų išties patiria renesansą. Mane ji žavi tuo, kad tapydama galiu gyventi taip, kaip noriu, ir išgyventi tai, ką noriu.

- Niekada nebandei išsiaiškinti, kodėl tave dar mažą patraukė dažai? Neieškojai atsakymų šeimos istorijoje, vaikystės patirtyse?

- Dar visai maža negalėdavau atitraukti akių nuo piešiančių žmonių. Labai branginau dažus. Įstojusi mokytis į menų gimnaziją jau pradinėse klasėse žinojau, kad būsiu tapytoja.

- Tapydama naujausius darbus domėjaisi psichoanalizės teorijomis, įžvalgomis, analizavai žmogiškųjų patirčių universalumą, simbolinius vaizdinius, sapnus. Šiame amžiuje atgimsta ne tik dailė, bet ir psichoterapijos mokslas, tampantis reikšmingas menininkams?

- Psichoanalizė, žmogiškosios patirtys, racionalus ir sunkiai apčiuopiamas sapnų fenomenas domino mokslininkus ir menininkus nuo senų laikų. Toks pat sunkiai apčiuopiamas jis yra ir dabar. Diskutuojama, ar sapnai yra žmogaus pažinimo, užslopintų troškimų pasaulio raktas, ar tik beprasmiški dariniai, šalutiniai sąmonės produktai, kurių miegant atsikratoma? Manau, kad sapnų pasaulis vertas atidesnio dėmesio. Tačiau atitolstu nuo psichoanalitinio žvilgsnio ir, nors remiuosi asmenine patirtimi, nesiimu itin intymaus savianalizės gesto. Žvelgiu iš distancijos stengdamasi atkurti sapno atmosferą.

- Koks yra tapytojo ego? Gavęs įvertinimą jis giria save esant genijumi?

- Tai motyvuoja tęsti tai, ką esi pradėjęs. ir patikina, kad esi ten, kur ir turėtum būti. Nemanau, kad tapytojo ego kitoks nei muzikantų ar dizainerių. Kiekvienas daro tai, ką sugeba geriausiai, o pripažinimas teikia dar ir „emocinį pelną“.

Dažnas menininkės darbuose - tuštumo jausmas („Puota“, 2013 m.). /Nuotraukos iš mobilios galerijos „Gaidys“ archyvo
Dažnas menininkės darbuose - tuštumo jausmas („Puota“, 2013 m.). /Nuotraukos iš mobilios galerijos „Gaidys“ archyvo

Tušti žmonės

- Postmodernistinės dailės kalba vertina ne originalumą, o kartojimą, naudoja intertekstualumą, apropriaciją, pastišą. Kokius kalbos būdus, kurie tau priimtini, dar matai?

- Man svarbiausi – jausmai ir patirtys. Žvelgiu į pasaulį per savo aplinką. Turiu patirti fenomeną pati, kad jį suprasčiau ir galėčiau perteikti žiūrovui. Vienus įtikinu, ir jie paveiksle atpažįsta save. Man patinka tai stebėti – tuo metu jie labai susijaudina ir nežino kur dėtis. (Šypsosi.) O kiti tiesiog praeina, nes darbe savęs neranda.

- Tapai portretus su kauke, dažnai – tuščius veidus... Matai tuščius žmones?

- Visko pasitaiko. Gerai jaučiu žmonių būsenas. Kartais tikrai būname „tušti žmonės“ – nebematome vieni kitų, skubame gyventi. Ypač tai jaučiama dideliuose miestuose.

- Medijuota tikrovė patiriama ne tiesiogiai, o per ekraną, reklamą, žiniasklaidą. Tokią tikrovę kritikuoja ne vienas menininkas. Tačiau štai paradoksas – publikos favoritą „Jaunojo tapytojo prizui“ (konkurso favorite tapai 2013 metais) renka naujienų portalo skaitytojai. Susimąstai apie tai, kad dailė pakliūva į keistą terpę greta naujienų apie avarijas ir mielų kačiukų nuotraukų, surenkančių daug „like“?

- Dažniausiai ne nuo menininkų priklauso, kur atsiduria jų kūriniai ar kūrinių atvaizdai. Baigtas kūrinys tarsi įgauna atskirą gyvenimą ir pakliūva į netikėtus kontekstus. Stengiuosi pernelyg neteikti reikšmės tokioms detalėms, tačiau pastebiu, kad besikeičiantis žmonių gyvenimo būdas, naujienų priėmimas per savo feisbuko srautą, ne tik įkelia dailę į keistą terpę, bet ir bukina jausmus. Gauname daug skirtingos informacijos, bet nebeturime laiko į ją adekvačiai reaguoti. Žinią apie mylimo aktoriaus mirtį užgožia šuo, vaikštantis ant priekinių letenų, o mirtino viruso pavojus paskęsta naujos dainos melodijoje...

Stebi savo paveikslus

- Žvelgi į žmogų iš šalies. O pati kokią save matai iš šalies?

- Man labiau patinka stebėti kitus – viena mėgstamiausių mano veiklų yra žiūrėti, ką kiti veikia, kalba, jaučia, kaip reaguoja. Mane keičia ir formuoja aplinka, esu neatsiejama jos dalis, esu kasdien skirtinga. Kiekvieną akimirką esu jau kitokia ir negaliu grįžti į prieš ją buvusią būseną. Kai kur nors išvažiuojame, mums sako: „Tu grįžai.“ Bet niekada negrįžtame tokie patys. Galbūt rytoj vėl būsiu kitokia.

Į knygą „100 Painters of Tomorrow“ pakliuvęs portretas „Kaukė“ (2014 m.).
Į knygą „100 Painters of Tomorrow“ pakliuvęs portretas „Kaukė“ (2014 m.).

- Menotyrininkas Kęstutis Šapoka sako, kad pastaruoju metu kiekvienas save gerbiantis menininkas turi apsimesti šiek tiek „anarchistu“. Reikia nuolat kovoti, kritikuoti? O gal tavo prigimtis ramesnė – stebėti, reflektuoti, tada tapyti?

- Kūryba man yra tiesiog matymas, dažniausiai reflektuoju patirtis. Nors kartais neišvengiu tam tikros kritikos, stengiuosi nemoralizuoti.

- Keliesi 7 valandą. Esi vyturys ar tiesiog karjeristė?

- Kasdien keliuosi 6 val. 40 min. Ne, ne dėl to, kad esu karjeristė. Tapant man būtina dienos šviesa, tad negaliu sau leisti ją pramiegoti.

- Kūrėjai nuolat kovoja vidumi: ar darbai pakankamai geri, ar verta rodyti, ar bus pamatyta, suprasta... Dėl ko kovoji tu?

- Ir aš dažnai kovoju su savimi. Turėdama vaizdinį mintyse tikiu juo visa savo esybe. O kartais reikia laiko susigyventi su darbu, tada jį dažniausiai pasikabinu ant sienos ir ilgą laiką jį stebiu. Tuomet viskas išaiškėja. Daug kūrinių tiesiog nerodau.

- Vienas menas įkrauna, kitas – iškrauna. Kaip tu įsikrauni ir išsikrauni?

- Išsikraunu ir įsikraunu tuomet, kai tapau, klausausi klasikos, vaikštau, sapnuoju, patiriu, matau ir pastebiu – viskas eina išvien. Dievinu muziką. Ji man – magiškas dalykas, iki šiol neįmenu jos kodo. Norėčiau skambinti pianinu, tai man – tarsi laisvės forma. (Šypsosi.)

- Ką daryti, kad gyvenimas netaptų ta slogia tuštuma?

- Daryti nieko nereikia. Reikia tiesiog gyventi. Dabar – ne ateitimi ir ne praeitimi. Viskas susidėlioja taip, kaip turi būti. Ir dar – viskas turi priešpriešą – privalai išgyventi tuštumą, kad patirtum pilnatvę.

***

Kristina Ališauskaitė gimė 1984 metais Klaipėdoje, 2003-iaisiais baigė uostamiesčio Eduardo Balsio menų gimnaziją. 2003-2007 metais Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybą, 2009-aisiais baigė tapybos magistrantūros studijų programą. Konkursų „Jaunojo tapytojo prizas“, „Saatchionline Showdown Competition – Painted Faces“ finalininkė. Aktyvi grupinių parodų dalyvė, surengusi ir dvi individualias parodas su mobilia galerija „Gaidys“: „Distancija“ (2009) ir „Greitieji akių judesiai“ (2013).

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika