Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Juozas Mikėnas: kūrėjas ir ideologinė prievarta 

2017 birželio 10 d. 12:00
Iš Paryžiaus 1931 metais grįžusį Juozą Mikėną Kauno meno mokykla pakvietė dėstyti freską.
Iš Paryžiaus 1931 metais grįžusį Juozą Mikėną Kauno meno mokykla pakvietė dėstyti freską.
Mikėnų šeimos albumo nuotrauka

Prieš keletą dešimtmečių dailės istorikės dr. Gražinos Marijos Martinaitienės užrašyti amžininkų prisiminimai apie vieną žymiausių XX amžiaus skulptorių Juozą Mikėną (1901–1964), ilgai gulėję stalčiuje, šiemet išvydo dienos šviesą.

Lietuvos dailės muziejaus išleista knyga „Atsiminimai apie skulptorių Juozą Mikėną“ atskleidžia kūrėjo asmenybę, jam nepalankų tuometį laikotarpį, kelią nuo gimtojo Skardupio, pažinties su Europos kultūra Paryžiuje iki paliktų pėdsakų Lietuvos skulptūros istorijoje.

Kaip sakė Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, jam trumpai dėstęs prof. J. Mikėnas buvo ne tik moderniosios Lietuvos skulptūros, profesionaliosios mozaikos, freskos pradininkas, bet ir puikus pedagogas, palikęs visą plejadą gabių skulptorių. „Jo mokiniai – Juozas Kėdainis, Gediminas Jokubonis, Konstantinas Bogdanas, Vladas Vildžiūnas, Alfonsas Ambraziūnas. Reikia paminėti ir Juozą Kalinauską, kuris baigė J. Mikėno skulptūrą „Pirmosios kregždės“, stovinčią sostinėje prie Nacionalinės dailės galerijos“, – kalbėjo R. Budrys.

Per knygos pristatymą J. Mikėno sūnėnas smuikininkas, pedagogas prof. Jurgis Dvarionas pasakojo, kad jo dėdė skulptorius skiepijo aplinkiniams meilę savo tautai, tradicijoms, kraštui. „Kai G. M. Martinaitienė užrašinėjo mano prisiminimus, maniau, jog J. Mikėnas labai brangus tik man. Dabar perskaitęs knygą matau, kad jis daug kam toks buvo“, – sakė J. Dvarionas. J. Mikėnas buvo vedęs smuikininko tėvo, žinomo lietuvių kompozitoriaus Balio Dvariono seserį pianistę Eugeniją Dvarionaitę (1910–1993).

Stasys Vaitkus: „Juozas Mikėnas buvo lietuvių skulptūros likimo totalitarizmo epochoje pavyzdys.“

Nelengvi kompromisai

Pasak dailės istorikės G. M. Martinaitienės, J. Mikėnas dirbo pačiu sunkiausiu Lietuvai okupacijos ir didelės ideologinės prievartos bei priežiūros laikotarpiu, bet iš visų jėgų, nesyk skaudžių asmeninių kompromisų ir kūrybinio aukojimosi kaina gynė, globojo jaunus žmones, siekė juos suburti ir išsaugoti laisvai kūrybinei ateičiai. Kaip teigė autorė, nedaug žmonių, pažinojusių skulptorių, dėl objektyvių priežasčių drįso atvirai pasakoti apie jį, bijojo pakenkti sau. Vis dėlto G. M. Martinaitienė praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį ėmėsi užrašinėti prisiminimus. Tam ją paskatino diplominio darbo rašymas, paskui – studijos aspirantūroje, disertacijai pasirinkta tema apie J. Mikėno kūrybą. Ir nors menininkas sukūrė skulptūrų, kurios tiko sovietinei santvarkai, knygos autorė disertaciją apie J. Mikėną apsigynė tik Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę (sovietmečiu Maskvoje disertacija buvo atmesta „dėl formalizmo“).

J. Mikėno kūrybinis kelias buvo nelengvas, reikalavo vidinių kompromisų ir dvasinės kančios, pradedant nuo 1937 metų pasaulinei parodai Paryžiuje sukurto „Rūpintojėlio“ ir Didžiuoju prizu apdovanoto bareljefo Baltijos šalių paviljonui, 1939 metų parodoje Niujorke eksponuotos „Lietuvos“, baigiant drauge su mokiniu J. Kėdainiu sukurta kompozicija „Besimokantis jaunimas“, stovėjusia ant Žaliojo tilto sostinėje, ar paminklu rašytojui Petrui Cvirkai Vilniuje. Pastaraisiais metais jis kėlė daug diskusijų. J. Mikėnui teko sukurti ir partizanę Marytę Melnikaitę, vėliau atsidūrusią Grūto parke, 1946-aisiais niekaip nepavyko išsisukti ir nuo Maskvos reikalavimo pastatyti memorialą „Pergalė“, skirtą Karaliaučiuje (jau pervadintame į Kaliningradą) žuvusiems kariams.

Knygos autorė jaunystėje, kai rengė spaudai interviu apie skulptorių Rapolą Jakimavičių, keletą kartų buvo susitikusi su J. Mikėnu. „Prisimenu tada vieną jo papasakotą epizodą apie paminklo Kaliningrade statybą. Iš tikrųjų jie, keli skulptoriai, ten buvo kaip areštantai. Juos maitino, girdė, netoliese buvo išrikiuoti tankai – kovinei atmosferai perteikti, o šalia – sargyba. Nueiti į miestą skulptoriai neturėjo galimybių. Apie tai J. Mikėnas man prasitarė lyg tarp kitko. Diktofono tada dar neturėjau, tačiau ir nežinau, ar būtų pasakojęs į jį“, – prisiminė G. M. Martinaitienė. Jos kalbinti žmonės pateikė tam tikrų liudijimų, kaip dabar kai kurių vertintojų niekinamas J. Mikėno konformizmas okupacijos metais apsaugojo lietuvių dailininkus nuo represijų, atvežtinių svetimtaučių skulptorių antplūdžio ir grėsmingos jų persvaros.

Šizofreniškas laikotarpis

„Turiu vilties, kad leidinys bus naudingas ir kaip istorinis šaltinis, primins žymųjį menininką, o kartu ir tą baisų šizofrenišką laikotarpį, kai jam teko gyventi ir dirbti, – kalbėjo knygos autorė. – Geru žodžiu noriu paminėti velionį dailėtyrininką Edvardą Pranckūną, kuris man perdavė kelis laikraščių redakcijose pasmerktus sunaikinti atsiminimų apie J. Mikėną rankraščius. Labai įdomią pagalbą renkant prisiminimus suteikė prof. Donatas Katkus. Jis su savo suburtu styginių kvartetu Lježe (Belgija) 1972 metais vykusiame konkurse laimėjo pirmąją vietą ir už gautą honorarą, kurio nespėjo atimti muzikos funkcionieriai iš Maskvos, nusipirko nedidelį diktofoną ir vėliau dovanojo man. Profesoriui K. Bogdanui esu dėkinga už tai, kad vieną gražią 1979 metų dieną būrelį J. Mikėną pažinojusių žmonių ištempė iš tuometinių parodų rūmų kavinės, nusivedė į savo kūrybinę dirbtuvę, o man liepė įjungti jau minėtą diktofoną. Jaunimui norėčiau paaiškinti, jog tuo metu tokius įrašymo aparatėlius galėjo turėti tik specialiųjų tarnybų agentai.“

Broliški santykiai

Kaip knygoje prisimena skulptoriaus brolis Jonas Mikėnas (1899–1988), Juozui sukūrus skulptūrą „Pergalė“ naujieji sovietiniai veikėjai stengėsi jį įtraukti į vadinamąjį tarybinį kultūrinį elitą. „Tikėdamas, kad taip galės padėti Lietuvos kultūrai, Juozas po truputį įsiliejo į tą veiklą, tapo viena pagrindinių mūsų dailės figūrų“, – dėstė Jonas.

Pasak brolio, Juozas, dar prieškariu dalyvavęs dailininkų grupės „Ars“ veikloje, piktinęsis miesčionijos ir kai kurių neišprususių valdininkų bandymais kištis į meno reikalus, labai greitai nusivylė. „Kai menas tapo valstybės ir partijos monopolizuotos propagandos įrankiu, kūrybinis darbas džiaugsmo neteikė. Suprato, kad tai jau nėra „Ars“ manifesto nubrėžti keliai, – prisiminimuose rašė skulptoriaus brolis. – Bandydamas atgauti dvasios pusiausvyrą, negausų laisvalaikį stengdavosi praleisti gamtoje su meškere, ten susirasdavo daug draugų iš paprastų žmonių aplinkos. Į programą taip pat įėjo dažnoki pasisėdėjimai prie kavos ir taurelės konjako, kuriuose stengdavosi dalyvauti ir saugumo tarnybų paskirti „kolegos“ iš Skulptūros ir Visuomeninių mokslų katedrų. Tačiau brolis vis tiek stengėsi, pasinaudodamas padėtimi, pagelbėti papuolusiems į bėdą. Taip buvo ir su skulptoriumi Gediminu Jokūboniu, kurį dar studijuojantį vadovybė bandė pašalinti iš instituto. Dėjo pastangas užtarti ir Juozą Keliuotį, grįžusį Vilniun iš lagerių ir tebepersekiojamą saugumo.“

J. Mikėno brolis Jonas – tarpukario Lietuvos karininkas, karo lakūnas. Pokariu baigė keramikos studijas. Vėliau tą karininko „dėmę“ jam vis primindavo tuometis Dailės instituto dėstytojas grafikas Vytautas Jurkūnas. Jonas iš jo išgirdo, kad nebuvo išvežtas tik dėl brolio skulptoriaus padėties. O Juozui V. Jurkūnas priekaištaudavo dėl to, jog nevisiškai atsiduodavo komunistinei sistemai. „Galutinai supratau Juozo „užnugario“ reikšmę, nors jis pats man apie tai niekada nepasakodavo, – rašė Jonas. – Nors mūsų charakteriai skyrėsi, santykiai su Juozu buvo tikrai broliški. O juk daug sovietinės aukštuomenės veikėjų norėdavo kaip galima daugiau pasirodyti atsidavę partijos reikalams, dėl to aukodami net „nepatogius“ artimuosius bei gimines.“

Juozas Mikėnas: kūrėjas ir ideologinė prievarta

Jono sūnus inžinierius architektas, akvarelininkas Algimantas Mikėnas (1929–2006) pasakojo, kad jo tėvo brolis krikštatėvis labai sielojosi dėl Trijų kryžių susprogdinimo, aiškino jų meninę vertę ir idealiai parinktą pastatymo vietą. Prisiminimuose Algimantas užsiminė ir apie paminklo „Pergalė“ Karaliaučiuje kūrimo aplinkybes. „Tai buvo lyg ir sovietinio etapo jo kūrybos pradžia, kuri nebeturėjo to paryžietiško mikėniško charakterio, bet suteikė galimybes patekti į sovietinio meno elitą. Nežinau, ar dėl siūlymo Karaliaučiaus paminklą premijuoti, ar dėl kitų priežasčių, Juozas turėjo įstoti į komunistų partiją, dėl ko mes su tėvu labai sielojomės, – neslėpė Algimantas. – Bet vėliau paaiškėjo, kad tai buvo ir mūsų šeimos išlikimo garantija, nes daugelis tokio laipsnio kaip mano tėvas aviacijos karininkų buvo likviduoti, jų šeimos ištremtos į Sibirą.“

Broliškai pasielgė ir Jonas – parėmė Juozo studijas. 1926 metais jaunasis tapytojas, Kauno meno mokyklos studentas, gavo Švietimo ministerijos stipendiją ir išvyko studijuoti į Paryžių. Tačiau stipendiją mokėjo tik metus. Ją nutraukus Juozui teko grįžti į Lietuvą. Karo aviacijoje tarnavęs brolis Jonas gyveno kukliai, buvo susitaupęs pinigų, tad parėmė brolio studijas. Juozas vėl išvyko į Paryžių ir ten praleido dar ketverius metus. Į Lietuvą jau grįžo kaip susiformavęs skulptorius.

Su J. Mikėnu Paryžiuje studijavęs dailininkas Liudvikas Strolis (1905–1996) prisiminimuose pateikė priežastis, dėl kurių Juozas atsisakė tapybos ir tapo skulptoriumi: „Nuo pat buvimo Paryžiuje pradžios pradėjome galvoti, ko Lietuvai labiausiai reikia. Tapytojų yra daug, reikia konkuruoti, Lietuva mažytė, ką joje veiksi, ką dirbsi ir iš ko gyvensi? Tokios mintys kildavo mums visiems, ir tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko Mikėnas pradėjo studijuoti freską ir mozaiką, kurių nebuvo Lietuvoje (...) Tai viena priežastis. Yra ir kita, apie kurią mažai, o gal ir niekas nežino – Mikėnas ir Ušinskas buvo daltonikai. Gal tai labiausiai ir nukreipė Mikėną į skulptūrą? Apie tai nesame kalbėję, bet jis, matyt, pats suprato, kad toli eiti šia linkme negalės.“ Tačiau J. Mikėnas, kaip teigė L. Strolis, mokėjo pasirinkti niekam nesuprantamus spalvų derinius, turėjo labai stiprų formos ir spalvinio niuanso pojūtį.

"Pirmąsias kregždes" Juozas Mikėnas sukūrė likus pusmečiui iki mirties. Jos Vilniuje puikiai prigijo.Romo Jurgaičio nuotrauka
"Pirmąsias kregždes" Juozas Mikėnas sukūrė likus pusmečiui iki mirties. Jos Vilniuje puikiai prigijo.Romo Jurgaičio nuotrauka

„Aš esu atskirai“

L. Strolis prisiminimuose mini, kad Antano Smetonos laikais J. Mikėnas savo politinėmis pažiūromis nebuvo nei dešinysis, nei kairysis, nors vieni jį traukė į dešinę, kiti – į kairę, tačiau skulptorius sakydavo: „Aš esu atskirai.“

Su rašytoju P. Cvirka (1909–1947) jis artimai draugavo dar prieškariu, paskui – Paryžiuje. Grįžęs iš Prancūzijos ir dirbdamas Kaune J. Mikėnas beveik kiekvieną sekmadienį praleisdavo Fredoje, kur gyveno jo brolio šeima. Čia susitikdavo ir su P. Cvirka bei Antanu Venclova (1906–1971). Fredoje gyveno jų žmonų Marijos ir Elizos Račkauskaičių tėvai. Rašytojų uošvis Merkelis Račkauskas – literatūros tyrinėtojas, vertėjas, klasikinės filologijos profesorius – buvo Kaune žinomas žmogus.

Grafikas Mečislovas Bulaka (1907–1994) su J. Mikėnu susipažino, kai šis grįžo iš Paryžiaus. Apie skulptoriaus draugystę su P. Cvirka jis pasakojo: „Cvirka buvo labai gyvas, judrus, linksmas, liežuvingas, todėl su daug kuo greitai susidraugaudavo. Tuo metu visuomenė buvo labai diferencijuota ir reikėjo prisilaikyt savo sparno, nes visi vieni kitus puldavo. Krikdemai puldavo visus (...) Kurie tik neidavo į bažnyčią, vadino bolševikais. Visuomenė susiskirstė – vieni į dešinę, kiti į kairę. Tie kairieji ir grupavosi, ir bendravo tarpusavyje. Mikėną su Cvirka tai daugiau žurnalistai vieną prie kito pririšo (...) Tik dabar Cvirka norimas padaryt vėliava, dideliu autoritetu, pas kurį visi lakstydavo. Priešingai, tai jis prie visų šliedavosi.“

Dar tarpukariu J. Mikėnui pozavęs A. Venclova stebėjosi: „Kaip galėjo susidraugauti tokie skirtingi jaunuoliai – Cvirka ir aštuoneriais metais už jį vyresnis Mikėnas. Gal kaip tik dėl to, kad Petras be galo ekspansyvus, judrus, nenustygstantis vietoje, o Juozas – ramus, susivaldantis, vienodas, visada kalba rimtai, lyg svarsto kiekvieną savo žodį.“

L. Strolio žodžiais, pirmaisiais sovietiniais metais dailininkų interesai buvo daugiausia profesiniai, o politiniai įsitikinimai kažkokie neaiškūs. Tačiau J. Mikėną seniai pažinojęs P. Cvirka ėmė pristatinėti jį naujajai valdžiai.

Gediminas Jokūbonis: „Juozas Mikėnas pasidarė kaip viso mūsų meno skydas.“

Gelbėjo ne vieną

L. Strolis knygoje prisimena, kaip J. Mikėnas išgelbėjo J. Kėdainį, po karo areštuotą už tai, kad buvo pabėgęs iš Raudonosios armijos 16-osios lietuviškosios divizijos ir per vokiečių okupaciją slapstėsi tėviškėje.

„J. Mikėnas, kadangi jau buvo įtrauktas į Kaliningrado paminklo ruošimo darbus, turėjo ryšį su kariškiais, kuriems pareiškė, kad jam būtinai reikia Kėdainio kaip gero skulptoriaus ir pagalbininko. Kėdainis buvo paleistas ir iš tikrųjų padėjo Mikėnui atlikti darbą iš patvarios medžiagos“, – aiškino L. Strolis. Pasak jo, įsakymas sukurti tą paminklą atėjo iš Maskvos – buvo liepta įtraukti visus žymesnius skulptorius. „Kompartijos CK nurodė Mikėno ir Pundziaus pavardes, bet jiems leido pasiimti pagalbininkų. Tai Pundzius ir Mikėnas pasiėmė R. Jakimavičių, Petrą Vaivadą, J. Kėdainį, iš studentų, rodos, kad Bronių Petrauską, – vardijo L. Strolis. – Kaliningrade jie išbuvo daugiau kaip mėnesį.“

Skulptorius G. Jokūbonis (1927–2006) teigė, jog lietuvių skulptoriams, sukūrusiems Kaliningrade valstybine premija įvertintą paminklą, atsivėrė galimybė išlikti: „Mikėnas pasidarė kaip viso mūsų meno skydas. Galbūt dėl to, kad negalėdavo jo įveikti, taip dažnai plėšydavosi V. Jurkūnas ir į jį panašūs.“

K. Bogdano (1926–2011) žodžiais, dėl šio paminklo įvertinimo J. Mikėnas Lietuvos valdžios akyse tapo beveik neliečiama figūra. „Buvo šnabždamasi, kad jis finansiškai remia esančius Sibire, kad ne vieną išlaiko, kad padeda legalizuotis ir įsikurti grįžusiems iš tremties ir lagerių“, – sakė K. Bogdanas.

J. Mikėnas yra padėjęs ir savo pusseserės Onos Mikėnaitės iš tremties grįžusiam sūnui Vaidučiui Kasperavičiui (g. 1933). Knygos autorei jis pasakojo, kaip 1940 metais jų šeimą vežant į Sibirą J. Mikėnas su P. Cvirka ieškojo giminaičių po ešelonus Naujojoje Vilnioje, bet nerado.

1959 metais Vaidutis grįžo į Lietuvą, atėjo į J. Mikėno namus ir padavė mamos raštelį: „Padėk mano vaikui.“ Perskaitęs jį skulptorius parodė sofutę valgomajame, pažadėjo įregistruoti. „Pagal dokumentus neturėjau teisės gyventi Vilniuje. Bet Mikėnas mane apgyvendino. Aš turėjau lovą, radijo imtuvą. Jo dukros tada dar buvo mažutės, prabėgdavo pirmyn, atgal, o čia sėdi toks laukinis...“ – prisiminė V. Kasperavičius. Vėliau pusseserės sūnus visur vežiodavo J. Mikėną jo „Pobeda“, kurią nusipirko 1959 metais pastatęs P. Cvirkai paminklą.

Su J. Mikėnu dar Paryžiuje bendravęs literatūros kritikas, žurnalistas, vertėjas Valys Drazdauskas (1906–1981) neslėpė, kad 1956 metais, kai grįžo iš lagerio, daugelis, net artimi buvę žmonės jo vengė. „O Mikėnas užėjo pas mane, pasikalbėjom, ir man tas jo gestas padarė labai didelį įspūdį. Kelis kartus buvau jo studijoj Antakalny, mačiau, kaip dirba. Po karo jis išgyveno didelę vidinę tragediją. Buvo visai kitoks žmogus, ne toks, kad galėtų lengvai sutikt su viskuo, ką jam liepė daryti. Daug nesipasakodavo. Bet kai žmogų labai gerai pažįsti, gali matyt, kad jam kažkas ne taip (...) Žinojau, kad geria. Paryžiuje negėrė visiškai, na, kiek ten to vyno, ir tai ne visada... Mes kavą gerdavom, ir viskas“, – pasakojo V. Drazdauskas.

Anot jo, sovietiniais metais P. Cvirka įtraukė skulptorių į valdžios žmonių aplinką. „Mikėnas prie politikierių nesidėjo. Jis bendravo su dailininkais, labiausiai –su rašytojais. Nelabai gaudėsi politikoj, svetimas dalykas jam buvo“, – tvirtino V. Drazdauskas.

Netekęs laisvės

Prisimindamas J. Mikėną skulptorius Stasys Vaitkus (1907–1989) svarstė, kaip jis turėjo jaustis, iš visiškos laisvės patekęs į visišką nelaisvę: „Dailininkas jautėsi laisvas, ką norėjo, tą darė. Duos iliustruot kokią knygą, jis padarys, gaus pinigų – sės ir nuvažiuos į Paryžių. Ką nori, tą daro. O dabar negalima (...) Kai darė Petro Cvirkos paminklą, vyko komisija po komisijos, viena sako taip, kita – kitaip (...) Arba paimkit paminklą Marytei Melnikaitei. Ta asmenybė tada buvo labai tokia neaiški, bet reikėjo patoso, reikėjo herojės, tai ją ir darė. Neprasta ta skulptūra, bet tai ne Mikėnas, ten gal tik trečdalis jo.“

Pasak S. Vaitkaus, J. Mikėnas įniko į svaigalus po karo. „Tada žmonės Lietuvoje nežmoniškai ėmė gert, aš matydavau tuos dalykus, – sakė jis. – Ir Bronius Pundzius baisus daiktas kaip gėrė. Visiškai blaivaus jo niekad nemačiau, amžinai būdavo girtas. Bet Juozas niekada neateidavo į institutą pas studentus išgėręs. Išgerdavo po viskam, bet irgi ne kasdien. Juozas Mikėnas buvo ne vien, o gal net ne tiek naujųjų laikų lietuvių skulptūros simbolis, kiek jos likimo totalitarizmo epochoje pavyzdys.“

Knygoje nėra J. Mikėno dukrų prisiminimų. Paprašius bent šiek tiek papasakoti apie tėvą „Lietuvos žinioms“, muzikologė Rima Mikėnaitė-Balakauskienė pabrėžė: „Per daug anksti netekau tėvo. Prisiminimai apie jį man pernelyg brangūs, kad galėčiau juos kam nors atiduoti.“

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika