Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Jonas Galvydis-Bykauskas: prie kariuomenės ištakų 

2017 liepos 7 d. 12:00
Karo mokyklos viršininkas Jonas Galvydis-Bykauskas su adjutantu darbo kabinete.
Karo mokyklos viršininkas Jonas Galvydis-Bykauskas su adjutantu darbo kabinete.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka

Kitą savaitę sukaks 74 metai, kai mirė vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų, pirmasis Karo mokyklos viršininkas generolas Jonas Galvydis-Bykauskas. Prisiminkime ryškesnius šio kario kovų ir taikaus darbo epizodus.

J. Galvydis-Bykauskas buvo vadinamas populiariausiu vyresniosios kartos Lietuvos kariuomenės karininku. Jis stovėjo prie mūsų ginkluotųjų pajėgų ištakų, jo vardas minimas pirmajame krašto apsaugos ministro įsakyme, pasirašytame 1918 metų lapkričio 23-iąją, kai mūsų valstybei iškilo mirtina grėsmė iš Rytų. J. Galvydis-Bykauskas vadovavo pirmam suformuotam koviniam junginiui, iš kurio paskui buvo gana šiurkščiai pašalintas. Vėliau parengė ne vieną karininkų laidą.

Jis buvo vienintelis Karo mokyklos viršininkas, į šias pareigas paskirtas du kartus, ir vienintelis, vadovavęs karininkų kalvei prie visų trijų prezidentų – Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio ir Kazio Griniaus. Vėliau mėgino įsitraukti į politiką, tapo Seimo nariu, tačiau šių pareigų atsisakė, nes vėl reikėjo imti į rankas ginklą. O kario keliu J. Galvydis-Bykauskas pasuko tuomet, kai lietuviai dar tik svajojo apie būsimą nepriklausomybę, nors anksčiau buvo pasirinkęs visai kitą, labai taikią profesiją.

Jonas Galvydis-Bykauskas būsimiems karininkams įvedė ir privalomas šokių pamokas.

Girininkas tapo kariu

J. Galvydis-Bykauskas gimė 1864 metų gruodžio 3 dieną Utenos apskrities Užpalių valsčiaus Degėsių kaime. Apie jo šeimą ir ankstyvuosius gyvenimo metus žinių išlikę nedaug. Aišku tik viena – apie karininko karjerą būsimasis generolas iš pradžių nesvajojo. Kitaip nebūtų pasirinkęs Sankt Peterburgo vidurinės girininkų mokyklos, kurią baigė 1884-aisiais. Tačiau dar po metų Novgorode, o paskui Senojoje Rusioje dirbusio girininko padėjėjo gyvenime įvyko staigi permaina.

Kokie motyvai paskatino J. Galvydį-Bykauską atsisakyti taikaus darbo ir rinktis kario kelią, galime tik spėlioti. Šiaip ar taip, 1885-aisiais buvęs girininkas savo noru įstojo į Rusijos kariuomenės 86-ąjį pėstininkų pulką, o po kelių savaičių buvo pasiųstas į Peterburgo junkerių mokyklą. Ją baigė labai gerais pažymiais. Po metų Jonas, jau turėdamas karininko antpečius, buvo pasiųstas tarnauti į 87-ąjį pėstininkų pulką. Jaunas poručikas sparčiai kilo karjeros laiptais. 1905-aisiais, vykstant Rusijos ir Japonijos karui, jis jau vadovavo kuopai, o dar po ketverių metų, baigęs karininkų mokyklą, tapo kapitonu.

Pirmasis pasaulinis karas J. Galvydį-Bykauską užklupo 18-ajame Sibiro pulke, kuris nedelsiant buvo permestas į frontą Lenkijoje. Kaip nurodoma 1924 metų leidinyje „Trumpos Steigiamojo Seimo narių fotografijos su atvaizdais“, už narsą kovojant su vokiečiais jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis. Dar po metų karininkas paskirtas vadovauti pulkui. Nežinia, kaip toliau būtų susiklostęs J. Galvydžio-Bykausko likimas, jei 1916-aisiais per kautynes prie Lodzės jis nebūtų buvęs sužeistas ir patekęs į vokiečių nelaisvę, kurioje išbuvo dvejus metus. Per tą laiką ir Europoje, ir Rusijoje, ir Lietuvoje daug kas pasikeitė.

Be abejo, karo belaisvis nežinojo, ir negalėjo žinoti, kad jo gimtojoje Lietuvoje jau prasidėjo Nepriklausomybės apyaušris. Nežinojo ir to, kad po bolševikų perversmo Rusijoje kilo chaosas ir kad kovoti Rytų fronte vokiečiams nebeliko prasmės. Būtent tokia situacija atvėrė lietuviui karininkui kelią į Tėvynę. Mat 1918-ųjų pradžioje visiems vokiečių belaisviams, kilusiems iš jų okupuotų teritorijų, buvo suteiktos atostogos.

Tik grįžęs į gimtuosius Užpalius buvęs caro imperijos pulkininkas išgirdo apie Vasario 16-osios aktą. Sprendimas buvo žaibiškas – nedelsiant keliauti į Vilnių ir stoti į Lietuvos kariuomenę. Tačiau jokios kariuomenės dar nebuvo – Vilniuje ir visoje Lietuvoje tebešeimininkavo vokiečiai. J. Galvydžiui-Bykauskui teko grįžti namo ir laukti palankesnio laiko.

Toks metas atėjo rudenį, po spalio 9-osios, kai vos įkurtai Apsaugos komisijai buvo pavesta organizuoti Lietuvos kariuomenę. Atvykęs į Vilnių patyręs karininkas tuoj pat įsitraukė į šios komisijos veiklą ir ėmėsi rengti kariuomenės projektą. Ir nors tam projektui nepritarė nė viena valdžios įstaiga, jo rengėjas sulaukė istorinio Lapkričio 23-iosios įsakymo, kuriuo buvo paskirtas į pirmąsias pareigas Lietuvos kariuomenėje. Šio krašto apsaugos ministro Augustino Voldemaro pasirašyto dokumento trečiame punkte nurodoma: „Pulkininką Galvydį-Bykauską skiriu vadu pirmojo pulko, steigiamo Alytuje. Jam įsakau tuojau pradėti paruošiamąjį darbą ir pasirinkti sau reikalingą kadrą.“

Pulkas traukia į Alytų

Kodėl pirmasis mūsų kariuomenės pulkas buvo steigiamas Alytuje, o ne sostinėje Vilniuje? Į šį klausimą galime rasti kelis atsakymus. Žurnalisto Vidmanto Jankausko knygoje „Nepriklausomos Lietuvos generolai“ teigiama, jog besitraukiantys vokiečiai būtent Alytuje sutiko perleisti lietuviams maždaug trijų šimtų vietų kareivines. Be to, nutautėjusiame Vilniaus krašte buvo sunku surinkti reikiamą būrį savanorių. Karo istorikas Gintautas Surgailis viename iš straipsnių apie kariuomenės kūrimą priduria, kad tada vokiečiai dar nebuvo išsikraustę iš Alytaus kareivinių, tad pirmuosius pulko kūrimo organizacinius darbus vis dėlto teko pradėti Vilniuje. Kaip tik tuo metu Lietuvą pasiekė žinios, jog mūsų sienų link artėja bolševikinės Raudonosios armijos daliniai.

Generolas Jonas Galvydis-Bykauskas

J. Galvydžiui-Bykauskui teko nelengvas uždavinys – organizuojamam pulkui trūko karininkų, jų ieškoti reikėjo net per spaudą, o bet ko priimti į junginį taip pat nebuvo galima. Tokią padėtį gerai atspindi 1918 metų gruodžio 4-osios „Lietuvos aide“ paskelbtas pulko vado atsišaukimas: „1-ojo pėstininkų pulko Vadas kviečia įstoti pulkan buvusius jaunų kareivių mokytojus, paaficierius ir viršilas (feldfebelius), buvusį kadrą rusų ar vokiečių kariuomenėje. Išlaikymas ir atlyginimas patenkins kiekvieną kareivį. Kviečiami stoti tik tie, kurie myli Tėvynę, kurie trokšta išvaduoti ir paleisti iš vergijos, kurie karštai trokšta būti laisvai nepriklausomos demokratingos Lietuvos piliečiai, kurie, paėmę kardą į rankas, karštai gins sunkioje valandoje nuo priešininkų, tykojančių apipulti Ją, panaikinti, paniekinti, pavergti... Broliai kareiviai, jūs patys gerai išmanote, kad mūsų būryje neturi būti girtuoklio, paleistuvio bei kito kokio ištvirkusio gaivalo. Kiekvienas, kuris nori pasitarnauti Lietuvos laisvei, pasirūpinkite rekomendacijomis iš kokių nors žymių Lietuvos veikėjų arba įstaigų, nepriešingų Lietuvos labui ir Laikinajai valdžiai.“

Į pulko vado kvietimą atsiliepė kelios dešimtys jam tinkamų karininkų, tačiau junginio formavimas Vilniuje užtruko gerą mėnesį. Pirmą gruodžio savaitę jį sudarė 31 karininkas, du karo valdininkai ir 59 kareiviai. J. Galvydis-Bykauskas skubėjo perkelti pulką į Alytų: Raudonosios armijos tikslai pulti sostinę abejonių nekėlė, o pagalbos iš demoralizuotos vokiečių kariuomenės niekas nebesitikėjo. Tačiau atitinkamo Krašto apsaugos ministerijos įsakymo vis nebuvo ir nebuvo.

Vadinasi, į Alytų teks vykti be įsakymo. Juolab kad gruodžio 8-ąją J. Galvydį-Bykauską pasiekė žinia: vokiečiai pagaliau perduoda ten esančias kareivines. Pulko vadas pasiuntė į Alytų kelis karininkus, kurie, susitikę su vokiečių įgulos viršininku, gavo patvirtinimą – kareivinės tikrai perduodamos. Vienas lietuvių delegatų grįžo į Vilnių rengti perėmimo akto, kiti liko saugoti patalpų. Apsauga, žinoma, buvo silpnoka – viso labo du kareiviai, pora iš vokiečių pasiskolintų mauzerių ir pora kišenių šovinių.

Tačiau alytiškiai jau žinojo – mieste yra Lietuvos kariai. Apie tai pranešė vietos klebonas, paraginęs žmones kuo gali paremti mieste besikuriantį pulką. Miestiečiai entuziastingai atsiliepė į šį kvietimą – į kareivines ėmė plūste plūsti vežimai maisto, tad netrukus sandėlis buvo pilnas. Visi nekantraudami laukė, kada atvyks daugiau karių.

Pagaliau gruodžio 18-osios rytą pulkas iš Vilniaus geležinkelio stoties pajudėjo Alytaus link. Tiesa, pulku jį pavadinti buvo sunkoka. Pasak šių įvykių dalyvių prisiminimų, junginį sudarė 25 karininkai, trys karo valdininkai, gydytojas ir 32 kariai savanoriai. Kelionė buvo ilga – kariai pasiekė tikslą tik septintą valandą vakaro. Kaip vėliau prisimins karininkas Julius Čaplikas, stotyje jų niekas nepasitiko, patiems teko ieškoti, kas nugabens neįmantrią mantą į kareivines. Tačiau tai nuotaikos neaptemdė – išsirikiavę į vorą kariai dainuodami patraukė į naująją dislokacijos vietą, o visų priešakyje žengė pulko vadas J. Galvydis-Bykauskas.

Augimo sunkumai ir savųjų „maištas“

Kareivinės nesvetingai pasitiko pulką – išeidami vokiečiai kažin kodėl nepaliko langų stiklų, durų, o svarbiausia – krosnių. Tiesa, anksčiau atvykę savanoriai spėjo įstiklinti kelių patalpų langus, kad kariai bent jose galėtų apsiginti nuo vėlyvo lapkričio gėlos. Žinoma, per porą artimiausių dienų pulko vadui įsakius kareivines pavyko šiek tiek aptvarkyti. Ir tai nebuvo sunkiausias uždavinys. Kur kas sudėtingiau sekėsi formuoti patį pulką, nes stigo savanorių. Vyrai gana vangiai rašėsi į jį, nors tai galima suprasti. Išvarginti ir nuskurdę aplinkinių kaimų vaikinai buvo prašomi ateidami atsinešti ir savo daiktus – drabužius, patalynę, kitą mantą, bet visu tuo galėjo apsirūpinti tik retas, o pinigų pulko reikmėms trūko.

Tuomet J. Galvydis-Bykauskas nutarė prašyti aplinkinių parapijų kunigų pagalbos ir siųsti į kaimus karininkus, kad šie asmeniškai agituotų vyrus stoti į kariuomenę. Gruodžio pabaigoje pulko vadas paskelbė tokio turinio atsišaukimą: „Piliečiai! Kiekvienas iš jūsų žinot, koks svarbus yra dabar laikas mūsų Tėvynei, žinot, kad nepriklausomybė mūsų Tėvynės dar tik ant popieriaus, žinot gerai svetimą globą – lenkų, rusų ir vokiečių, žinot gerai, kad mūsų globėjai rūpinas visokiais būdais mus nuskriausti ir dargi išrauti iš mūsų meilę brangios Lietuvos Tėvynės, niekino viską, kas buvo mūsų. Taigi, turime progą pasiliuosuoti iš vergijos pančių. Stokime į darbą visi ir kiek galime prisidėkime darbu ir aukomis atstatymui Lietuvos Tėvynės. Pirmas mūsų uždavinys, t. y. tvėrimas kariuomenės, nes be kariuomenės negali būti šalyje tvarkos ir ramybės. Geras šalies pilietis nusimano apie reikalingumą kariuomenės ir privalo padėti ją tverti. Kariuomenė palaikys tvarką šalyje, ramybę, kariuomenė apgins Tėvynę nuo priešų. Norėdami matyti šalį nepriklausomą ir jos piliečių savivaldą, turime tverti, ir visi geriausieji Lietuvos sūnus testoja į kariuomenę.“

Beje, šis atsišaukimas paskelbtas tuo metu, kai Raudonosios armijos daliniai jau buvo įsiveržę į Lietuvos teritoriją ir artėjo prie mūsų sostinės. Tad gruodžio 29-ąją stoti į kariuomenę visus krašto gyventojus jau ragino ir Lietuvos Vyriausybė. Matyt, šios dvi aplinkybės lėmė, kad pačioje metų pabaigoje J. Galvydžio-Bykausko vadovaujamas pulkas Alytuje ėmė gausėti. 1919 metų sausio 5-ąją, kai bolševikai užėmė Vilnių, jį jau sudarė daugiau kaip 300 karių.

Tuomet J. Galvydis-Bykauskas, paskirtas visų Vilniaus srityje veikiančių karinių dalinių vadu, nė nenumanė, kad jis, užuot kovojęs su bolševikais, turės susiremti su savo pulko karininkais ir kad tą kovą pralaimės. Viskas nutiko taip. Tą pačią sausio 5-ąją pulko vadas nurodė 1-ojo bataliono vadui Kaziui Ladigai su viena kuopa vykti į Lentvarį, iš kurio neseniai pasitraukė vokiečiai, o bolševikai dar nepasirodė. Didžiausiai vado nuostabai ir pasipiktinimui, karininkas atsisakė vykdyti įsakymą: esą kuopa prastai ginkluota ir neaprūpinta maistu, o Lentvaryje jai gali tekti susidurti ir su bolševikais, ir su šiame rajone veikiančiais lenkų legionieriais.

Įtūžęs pulko vadas tuoj pat įsakė savo adjutantui suimti K. Ladigą, tačiau nei jis, nei kiti karininkai šiam įsakymui nepakluso. Tai buvo pabaiga: vadas visiškai prarado autoritetą, tad vadovauti pulkui ėmėsi K. Ladiga. Regis, už tokį „sukilimą“ jaunųjų karininkų turėjo laukti karo lauko teismas, bet viskas baigėsi kitaip. Po kelių dienų sušauktas pulko karininkų susirinkimas surašė kreipimąsi į Apsaugos štabą, kuriame, be kita ko, sakoma: „Tarpe karininkų (...) nusistačiusi nuomonė, kad dabartinis lietuvių pėstininkų 1 pulko vadas nesugeba organizuoti dabartiniame laike pulko ir abelnai šiam momentui netinka, nes negali paimti iniciatyvos į savo rankas ir kitiem kliudo. Todėl kreipiamės su prašymu į Viršininką štabo, kad tai paaiškintumėt Apsaugos Ministeriui ir būtų paskirtas jo vietoje tinkamas karininkas 1 pėstininkų pulko vadu. Karininkai 1-mo pulko daro tai vardan meilės savo Tėvynės.“

Pralaimėta kova ir naujos pareigos

Senasis pulkininkas neketino pasiduoti. J. Galvydis-Bykauskas krašto apsaugos ministrui Mykolui Velykiui nusiuntė raportą, kuriame informavo apie kilusį maištą, o kaip svarbiausią jo organizatorių įvardijo K. Ladigą, ir paprašė šį bei dar daugiau kaip dvi dešimtis karininkų atiduoti karo teismui. Tačiau niekas maištininkų nesirengė teisti. J. Galvydis-Bykauskas tik sulaukė štabo karininko Prano Tvarono, kuriam ministras nurodė ištirti padėtį pulke.

Reikia pažymėti, kad inspektoriaus ataskaitoje nebuvo nė žodžio apie pulko vado nekompetenciją, iniciatyvos ar organizacinių gebėjimų stoką ir kitus dalykus, kuriais jį kaltino kreipimąsi į Apsaugos štabą pasirašę karininkai. Užtat P. Tvaronas nurodė daug kitų trūkumų, daugiausia – ūkinių, bet šie buvo per menki, kad dėl to reikėtų keisti pulko vadovybę. Vis dėlto ministras nusprendė savaip. Sausio 9-ąją į pulką atskriejo tokio turinio telegrama: „Vadui 1 lietuvių pėst. pulko tuojau pat atvykti į Kauną dėl tarnystės pasitarimų. Laike tamstos nebuvimo valdymą pulke perduoti kapitonui Ladigai. Apsaugos ministras Velykis.“

Tokia telegrama J. Galvydžiui-Bykauskui nežadėjo nieko gero. Jau vien faktas, jog eiti pulko vado pareigas oficialiai pavesta ne kam kitam, o „maištininkų“ įkvėpėjui K. Ladigai, rodė, kad jokio karo teismo nebus ir kad mūšį su jaunesniais bendražygiais pulkininkas pralaimėjo. Ir tikrai – netrukus J. Galvydis-Bykauskas neteko pulko vado pareigų. Tiesa, Alytuje neliko ir K. Ladigos – jis buvo perkeltas į 2-ąjį pulką. Jau vien iš to galima spręsti, kad ministerijos vadovybė paaukojo pulkininką ne dėl jo darbo trūkumo, o paprasčiausiai nenorėdama palikti pulke konflikto židinio. Tai vėliau prisiminimuose pripažins ir pats J. Galvydis-Bykauskas: „Mano vadovavimas pulkui buvo neilgas dėl blogos sveikatos, kaip pamatinės priežasties, ir nuomonių skirtumo su kai kuriais karininkais dėl labai svarbių reikalų...“

55 metų pulkininkas labai skausmingai išgyveno atleidimą iš pareigų ir vis baudėsi įvesti tvarką bei atsilyginti savo skriaudėjams. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Būtent dėl šio konflikto J. Galvydis-Bykauskas labai greitai atsidūrė ten, kur galėjo geriausiai panaudoti savo, kaip kario ir žmogaus, patirtį bei jaustis daug laimingesnis nei tarnaudamas pulko vadu. 1919 metų sausio 25-ąją jis buvo paskirtas pirmuoju ką tik įsteigtos Karo mokyklos viršininku.

Beje, naujieną apie tai J. Galvydis-Bykauskas tuomet vertino nevienareikšmiškai. 1929-aisiais žurnale „Karys“ jis pasakojo: „Šita žinia buvo kartu ir linksma, ir liūdna. Linksma todėl, kad man pirmam teko garbė rengti Lietuvos karininkus; liūdna todėl, kad grynai kautynių karininkui, kuris nuo jaunų dienų svajojo apie kautynes už Tėvynę, atėjus laikui svajones realizuoti teko nuo jų atsisakyti ir imtis pasirengimo darbo, taikaus darbo.“

Jonas Galvydis-Bykauskas nutarė prašyti aplinkinių parapijų kunigų pagalbos ir siųsti į kaimus karininkus, kad šie asmeniškai agituotų vyrus stoti į kariuomenę.

Vis dėlto pulkininkas, jau tapęs generolu leitenantu, dar turėjo galimybę pakariauti. Tačiau tai nutiko kiek vėliau. O tuo metu J. Galvydis-Bykauskas rinko personalą, rengė mokymo programas, formulavo „pamatinius Karo mokyklos dėsnius“. Minėtame žurnale jis prisiminė sau ir mokyklos dėstytojams iškėlęs tikslą – „parengti naujo tipo Lietuvos karininką perimant šį tą iš kitų, o svarbiausia – vertingos patirties semiantis iš senovės ir viską taikant pagal situaciją“.

Pirmasis Karo mokyklos viršininkas siekė, kad karininkai būtų rengiami ir kaip specialistai, ir kaip piliečiai, atsakingi už savo valstybės ateitį. Todėl čia labai daug dėmesio buvo skiriama ne vien kariniam rengimui, bet ir dvasiniam bei moraliniam būsimų karininkų ugdymui. Kaip rašo karo istorikas Gintautas Jakštys, visi kariūnai katalikai kiekvieną sekmadienį eidavo išsirikiavę į Įgulos bažnyčią, mokykloje švęsdavo visas religines šventes, o ne katalikai turėjo galimybę lankytis savo bendruomenių maldos namuose. Be to, J. Galvydis-Bykauskas būsimiems karininkams įvedė privalomas šokių pamokas. Matyt, abu šiuos dalykus generolas laikė labai svarbiais, kitaip visuomenėje nebūtų paplitusi jo aukštaitiškai kartojama frazė: „Žmagus be tikėjima, kara maksla ir nemakąs šakti – tai kiaula, o ne žmagus.“

Juodos lemties išvengė

Per pirmąją savo kadenciją, trukusią iki 1919 metų gruodžio 31-osios, J. Galvydis-Bykauskas spėjo parengti dvi karininkų laidas. Tada senam kariui atėjo laikas vėl grįžti į rikuotę. Vėliau J. Galvydis-Bykauskas prisimins labai apsidžiaugęs pasiūlytomis divizijos vado pareigomis. 1920 metų sausio 1-ąją jis, jau generolas leitenantas, paskirtas vadovauti Latvijos teritorijoje dislokuotai 3-iajai divizijai, kuriai priklausė visi Daugpilio fronte esantys daliniai. Tiesa, aktyvių kovų su lenkais šiame fronte tuomet nebuvo, todėl J. Galvydis-Bykauskas galėjo pasinaudoti Karo mokykloje įgyta patirtimi ir laisvesnes valandas skirti kariams rengti bei mokyti.

Tais pačiais metais J. Galvydžio-Bykausko gyvenime būta ir netikėto posūkio – karininkas tapo politiku. Balandžio 15-ąją, jau laikinai eidamas vyriausiojo kariuomenės vado pareigas, gimtojoje Utenos rinkimų apygardoje jis, kaip Krikščionių demokratų bloko sąrašo kandidatas, buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Tik štai posėdžiauti teko neilgai – spalio mėnesį, susikomplikavus kovų su lenkais padėčiai, J. Galvydis-Bykauskas nedvejodamas paliko Seimą ir ėmėsi vadovauti Antrajai pėstininkų divizijai. Kario troškimas su ginklu rankoje stoti ginti Tėvynės išsipildė.

1921-ųjų vasarį, pasibaigus karo veiksmams, J. Galvydis-Bykauskas vėl sugrįžo į Seimą, o tų pačių metų gruodį antrą kartą buvo paskirtas Karo mokyklos viršininku. Pasak karo istoriko G. Surgailio, sugrįžęs generolas pradėjo naują šios įstaigos etapą, iš esmės ją reformavo ir pertvarkė į tikrą taikos meto karininkų meką. Beje, turbūt nedaug kas žino, kad toks mūsų ausiai įprastas žodis „kariūnas“ atsirado būtent J. Galvydžio-Bykausko iniciatyva. Mokyklos viršininkui nepatiko, kad jos mokiniai vadinami junkeriais, tad įsakė savo pavaldiniui kapitonui Vaclovui Biržiškai per savaitę rasti naują, lietuvišką terminą. Įsakymas buvo įvykdytas pasitarus su kalbininkais. Teigiama, jog žodį sugalvojo garsusis Kazimieras Būga.

Karo mokyklai J. Galvydis-Bykauskas vadovavo iki 1926-ųjų vasaros, kai buvo išleistas į atsargą. Pasak vienų šaltinių – paties prašymu, pablogėjus sveikatai, kitų – kairiųjų Vyriausybei mažinant karinės vadovybės etatus. Belieka pridurti, kad abi versijos viena kitai nelabai prieštarauja.

Civiliniame gyvenime atsargos generolas dalyvavo visuomeninėje veikloje: dirbo Lietuvos ūkininkų kooperatyvų sąjungoje, Katalikų veikimo centre, buvo aktyvus Krikščionių demokratų partijos narys. To visiškai pakako, kad Lietuvą okupavus sovietams jis patektų į NKVD akiratį. J. Galvydis-Bykauskas buvo suimtas beveik iškart, liepos 4-ąją. Apkaltintas keliais antikomunistiniais pareiškimais nepriklausomos Lietuvos spaudoje. Tačiau net ir čekistiniam „teisingumui“ tokių įkalčių nepakako, tad J. Galvydis-Bykauskas buvo paleistas, bet ramybėje nepaliktas.

Antrą kartą karininkas suimtas 1941 metų birželio 12-ąją. Šį sykį padėtis buvo rimtesnė – generolas apkaltintas priklausymu organizacijai „Lietuvos gynimo gvardija“, planavusiai Lietuvoje nuversti sovietų valdžią, ir areštuotas iki teismo. Nėra abejonių, kad po kelių dienų J. Galvydis-Bykauskas turėjo atsidurti kuriame nors Rusijos kalėjime, tačiau likimas jam buvo palankus – kitą dieną po NKGV komisaro nutarimo prasidėjo SSRS ir Vokietijos karas. Generolą sovietai, matyt, užmiršo, o po kelių dienų jį išvadavo į Kauną atėję vokiečiai.

Galima sakyti, J. Galvydžiui-Bykauskui pasisekė dar vieną kartą. 1943 metų liepos 16-ąją, eidamas aštuoniasdešimtuosius, jis paliko šį pasaulį, nesulaukęs raudonųjų okupantų sugrįžimo. Senas karys išvengė mirties Sibiro lageryje ar priverstinio pasitraukimo iš Lietuvos, už kurią troško kautis iki paskutinės akimirkos.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika