Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Ištikimas kario priesaikai 

2018 birželio 15 d. 13:00
Aleksandras Zapkus (viršutinėje eilėje trečias iš kairės) tarp Viekšnių savivaldos kūrėjų. 1941-ųjų birželis.
Aleksandras Zapkus (viršutinėje eilėje trečias iš kairės) tarp Viekšnių savivaldos kūrėjų. 1941-ųjų birželis.
Nuotrauka iš knygos "Du Aleksandro Zapkaus gyvenimai".

Gegužę sukako 102 metai kai gimė Lietuvos partizanų Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas Aleksandras Zapkus-Piliakalnis. Galėjęs pasirinkti ramų gyvenimą Vakaruose, šis žmogus vis dėlto liko ištikimas kario priesaikai ir pasirinko kovą ir žūtį okupuotoje Tėvynėje

Vėlyvas 1944-ųjų ruduo. Berlyno priemiesčio gatve tarp apgriautų namų darda apdriskęs tramvajaus vagonas. Tarp negausių jo keleivių – trisdešimties nesulaukęs vyras, kiek jaunesnė jo žmona ir šešerių metų sūnelis. Už tramvajaus lango slenkantys niūrūs vaizdai nė vieno jų netrikdo. Po ilgų išsiskyrimo ir nežinios mėnesių jie visi vėl drauge, o pasimetėliams karo vieškeliuose tai – didžiausias stebuklas.

„Dabar jau niekas mūsų nebeišskirs“, – mąsto jaunoji moteris. Laukianti nuostabi popietė po vokiečių stovyklos barakų atrodo kaip sapnas: kino teatras, pietūs restorane. Visai kaip senais ir jau spėjusiais išblėsti iš atminties laikais. Vėliau jų lauks laivas, išgabensiantis tiek daug išgyvenusią šeimą iš karo nualintos Europos anapus Atlanto – į naują, ramų, laimingą gyvenimą. Tai bus greitai, labai greitai – juk ji Amerikos pilietė, todėl jos šeimai jau užtikrinta kelionė vienu pirmųjų reisų.

Aleksandras Zapkus pasirodė kareivinėse įrengtoje stovykloje, pasiėmė iš ten savo šeimą, surado jai kitą pastogę kažkur Berlyno priemiestyje, o pats, nepaisydamas žmonos maldavimų kartu trauktis toliau į Vakarus, pasuko okupuotos Lietuvos link.

Vien nuo šios minties moters akyse tvenkiasi džiaugsmo ašaros. Ji nė nenujaučia, kad vėlų vakarą šios ašaros pritvinks begalinio skausmo. Ji nenumano, kad savo vyrą mato paskutinį kartą. Ji nežino, kad šis jau seniai priėmė sprendimą – pasirinko ne ramų gyvenimą su šeima, o ištikimybę kario priesaikai. Kad labai greitai, paskutinį kartą apkabinęs savo mylimuosius, prieš pabėgėlių srovę ir artėjančius Raudonosios armijos dalinius jis patrauks atgal į okupuotą Tėvynę, kad kovotų ir žūtų kaip Lietuvos partizanų Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas leitenantas A. Zapkus-Piliakalnis.

A. Zapkui šiame pasaulyje buvo atseikėta vos trisdešimt metų. Tačiau kiek per juos daug nutiko! Ramus mokytojo darbas nepriklausomoje Lietuvoje. Mokslai Karo mokykloje. Pirmieji mėginimai pasipriešinti ką tik Lietuvą okupavusiems sovietams ir NKVD persekiojimai. Birželio sukilimas ir tarnyba komendantūroje. Konfliktas su nacių administracija ir kovos su grįžtančiais bolševikais Tėvynės apsaugos rinktinėje. Dramatiška kelionė į Vokietiją, ieškant pasitraukusios šeimos, ir pabėgimas iš sovietų karo belaisvių ešelono. Ir galiausiai – pusantrų metų trukusi kova partizanų gretose, pasibaigusi didvyriška žūtimi. Belieka priminti, kad daugumą šių įvykių, ypač pastaruosius, lėmė ne šiaip likimo užgaidos, o paties A. Zapkaus pasirinkimas, kuris neretai buvo itin dramatiškas. Kad įsitikintume tuo, peržvelkime šio gerokai primiršto kovotojo gyvenimo kelią.

Mokytojas, kariūnas, rezistentas

Gimė A. Zapkus 1916 metų gegužės 17-ąją Petrapilyje. Kaip ir kodėl jis atėjo į pasaulį ne tėvų gyventose vietose palei Kėdainius, tikrų žinių nėra. Galima tik spėti, kad jo tėvai – Antanas ir Zofija – Rusijoje atsidūrė drauge su tūkstančiais lietuvių, bėgusių nuo Lietuvą užplūdusių kaizerinių okupantų. Lietuvą Aleksandras išvydo tik sulaukęs ketverių, 1920-aisiais sugrįžo į Tėvynę ir apsigyveno Kėdainiuose. Po penkerių metų Zapkai kažkodėl nutarė persikelti į Mažeikius. Aleksandras tuo metu buvo baigęs pirmąją Kėdainių pradžios mokyklos klasę ir tęsė mokslus naujoje vietoje.

1927-aisiais baigęs pradžios mokyklą, A. Zapkus įstojo į Mažeikių gimnaziją ir, baigęs keturias klases, apsisprendė tapti mokytoju. Deja, įgyvendinti šį sumanymą sekėsi sunkiai: po dvejų metų valdžia uždarė Plungės mokytojų seminariją, kurioje vaikinas tuo metu mokėsi. Aleksandrui teko tęsti mokslus Šiauliuose. Bet ir vėl nesėkmė: 1934-aisiais mirė jo tėvas. Likęs be paramos iš namų, vaikinas turėjo suktis pats, užsidirbdamas ir mokslams, ir pragyvenimui. Nuo didelių krūvių greičiausiai pašlijo vaikino sveikata ir jėgų baigiamiesiems egzaminams jau nebeužteko. Tai buvo labai apmaudu, nes A. Zapkus 1936-aisiais buvo išklausęs visą ketverių metų seminarijos kursą.

Nesėkmės siekiant mokytojo diplomo Aleksandrą lydėjo ir vėliau. Tais pačiais 1936-aisiais kreipęsis į Valstybinę egzaminų komisiją su prašymu leisti laikyti baigiamuosius egzaminus eksternu, atsakymo iš valdininkų jis laukė net trejus metus. O kai sulaukė, sužinojo, kad prašymas nėra patenkintas. Taigi, apie nuolatinę darbo vietą nebuvo galima nė nesvajoti. Tiesa, pažymėjimas apie išklausytą seminarijos kursą leido A. Zapkui dirbti laisvai samdomu mokytoju, tad beliko šia galimybe pasinaudoti. Žinoma, ramaus ir užtikrinto gyvenimo toks darbas negarantavo: Aleksandrui dažnai teko keltis iš vietos į vietą. Iš pradžių mokytojavęs Mažeikiuose, vėliau – Viekšnių valsčiaus Žvyrelės kaimo pradinėje, galiausiai – tame pačiame valsčiuje esančiuose Meškėnuose bei Dabikinėje. Paskutinėse dviejose vietose A. Zapkus dirbo jau nebe vienas – drauge su juo ten mokytojavo ir žmona. Florentiną Kondratavičiūtę Aleksandras vedė 1937-ųjų spalį. Būtent tuo metu, 1938-ųjų balandžio 22 dieną, jaunai šeimai gimė sūnus Edvardas, po metų šeima sugrįžo į Mažeikius. Tačiau tai buvo ne vienintelė permaina A. Zapkaus gyvenime. Tais pačiais metais jo laukė ir kiti likimo posūkiai.

1939-ųjų liepą A. Zapkus buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą ir pateko į Kauno karo mokyklą. Tačiau tarnauti Lietuvos kariuomenėje jam taip ir neteko – nepraėjus nė metams, Lietuvą užgrobė sovietai. Tiesa, baigti mokslų jam okupantai netrukdė, tačiau tuoj pat jo atsikratė: 1940-ųjų spalį baigusiam mokslus laipsnio nesuteikė ir nurašė į karininkų atsargą.

Šis momentas A. Zapkui, matyt, ir tapo pasipriešinimo okupantams pradžia. Tą patį rudenį, įsidarbinęs Viekšnių valsčiaus Krakių kaimo pradžios mokyklos mokytoju, jis tuo mat metu įsitraukė į pogrindinės Viekšnių nacionalinio pasipriešinimo organizacijos veiklą. Nežinoma, ką spėjo nuveikti ši organizacija, mat gyvavo ji vos porą mėnesių. Baigiantis metams, ją susekė ir išblaškė NKVD, tad A. Zapkui teko slapstytis iki pat SSRS ir Vokietijos karo pradžios, kai per visą Lietuvą nuvilnijo Birželio sukilimas. Savaime suprantama, kad į sukilėlių gretas nuo pirmųjų valandų įsitraukė ir A. Zapkus.

Ištikimas kario priesaikai

Birželio sukilėlis

Buvęs mokytojas ir Karo mokyklos kariūnas tapo vienu artimiausių Viekšnių valsčiaus sukilėlių vado buvusio Lietuvos kariuomenės kapitono Juozo Mačio padėjėjų. Ankstyvą birželio 22-osios rytą, vokiečių kariuomenei peržengus Lietuvos sieną, Viekšnių sukilėliai nutraukė telefono ir telegrafo laidus, o kitą dieną, per Kauno radiofoną išgirdę apie nepriklausomos Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (LLV) sudarymą ir paraginti kurti vietos valdžios struktūras, jie susirinko netoli miestelio esančiame miške. Būtent ten buvo nutarta įsteigti LLV Viekšnių valsčiaus komendantūrą. Komendantu buvo paskirtas J. Mačys, o jo pavaduotoju A. Zapkus. Kaip teigia A. Zapkaus veiklą tyrinėjęs rašytojas Stanislovas Abromavičius, jis ne iš karto ėmėsi tokių pareigų, mat nenorėjo būti palaikytas vokiečių talkininku. Vis dėlto supratęs, kad tai gali būti reali galimybė padėti nacių okupuojamo krašto žmonėms, sutiko.

Deja, komendantūroje A. Zapkus dirbo vos 23 dienas. Kaip žinoma, naciai ignoravo LLV nuo pat pirmos karo dienos. Taip buvo Kaune, taip buvo ir Viekšniuose. Nors ir draugiškai pasitikti prie balta staltiese užtiesto didžiulio stalo, vokiečių karininkai su neslepiama arogancija viekšniškiams patarė kuo greičiau atsisakyti iliuzijų dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės ir leido suprasti, kad pasitikėjimą pelnys tik tie, kas tarnaus Trečiojo reicho interesams.

Kadangi tarnauti vokiečių interesams LLV neketino, po šešių savaičių naciai ją išvaikė. Likviduotos ir sukilėlių įsteigtos komendantūros – jų funkcijos perduotos okupantams pavaldžioms vietos policijos įstaigoms. Taip A. Zapkus liko be darbo. Zapkų šeima būtų atsidūrusi skurde, jei ne Florentina, dirbusi vaikų darželio vedėja ir, regis, gaudavusi gana padorų atlyginimą. Tuo metuu Aleksandras ėmėsi kultūrinės veiklos: įkūrė dramos būrelį, subūrė chorą, su kuriuo koncertuodavo ne tik savo, bet ir aplinkiniuose valsčiuose. Toks gyvenimas truko iki 1944-ųjų, kai tapo aišku, jog tiek A. Zapkui, tiek jo bendraminčiams ir bendražygiams vėl teks stoti į kovos kelią.

Prisiminkime, kad 1944-ųjų vasarą fronto linija padalijo Lietuvą į dvi dalis. Liepos 13-ąją palaužusi vermachto pasipriešinimą Vilniuje, sovietų Pabaltijo 1-ojo fronto 5-oji armija po poros savaičių jau šeimininkavo Kaune, o iki rugpjūčio pabaigos užėmė Suvalkiją. Tuo pat metu Baltarusijos fronto daliniai okupavo Dzūkiją ir pasiekė Nemuną. Tačiau Žemaitijoje veržlus Raudonosios armijos puolimas užstrigo ilgesniam laikui. Tuo metu į Žemaitiją traukė tūkstančiai aukštaičių. Jų tikslas buvo kaip nors atitolinti fronto mėsmalę, o jau vėliau galbūt ir pamėginti pasipriešinti iš Rytų plūstantiems atėjūnams. Taip Žemaitijoje susitelkė maždaug 6 tūkst. kovoti nusiteikusių vyrų. Dabar šiai jėgai tereikėjo suteikti organizuotą formą. To ėmėsi 18 savisaugos būrių vadų, liepos 29-ąją susirinkusių Pievėnų klebonijoje. Šiame susirinkime ir buvo įkurtas lietuviškas junginys, pavadintas Tėvynės apsaugos rinktine (TAR). Jo vadu išrinktam kapitonui Izidoriui Jatuliui buvo pavesta užmegzti ryšius su Žemaitijoje dislokuotos vokiečių kariuomenės grupės vadu pulkininku Helmutu Maederiu. Šis mielai parėmė lietuvių iniciatyvą ir sutiko aprūpinti rinktinę ginkluote, apranga bei maistu. Taigi formaliai TAR tapo vermachto dalimi. Tačiau faktiškai jos santykiai su vokiečiais apsiribojo tik gynybos ruožo skyrimu bei aprūpinimu. Visais kitais klausimais lietuviai veikė visiškai savarankiškai, jokių įsakymų iš vermachto vadovybės negaudavo.

Prieš raudonąjį tvaną

TAR kovotoju tapo ir A. Zapkus. Kaip savo knygoje „Paniekinę mirtį“ pasakoja rinktinės veteranas Vladas Kazlauskas, jis buvo paskirtas skrajojančio smogiamojo Viekšnių būrio vadu. Pasak knygos autoriaus, „savanorių būrys tokį pavadinimą gavo, nes skubiems uždaviniams vykdyti panaudodavo gaisrininkų mašiną, į kurią susėsdavo keliolika savanorių, greitai pasiekdavo įvykio vietą, susikaudavo su bolševikų žvalgybos daliniais. Vėliau šio būrio vyrai buvo paskirti į 9-ąją kuopą“.

Iš S. Abromavičiaus surinktos medžiagos matyti, kad A. Zapkus su savo būriu kovėsi prieš sovietų kariuomenę ties Viekšniais, Zavente ir Daubiškėmis, o rugpjūčio 22-ąją buvo paskirtas TAR 4-osios kuopos būrio vadu. Su šiuo junginiu 1944-ųjų spalį jis dalyvavo garsiosiose Sedos kautynėse. Šį miestelį, vykdydama vyriausiosios sovietų kariuomenės vadovybės suplanuotą Klaipėdos operaciją, puolė Raudonosios armijos 1-ojo Pabaltijo fronto 6-oji armija, kurią sudarė keturi šaulių ir vienas tankų korpusas. Tuo metu miestelį gynęs majoro Alfonso Urbono vadovaujamas TAR 1-asis pulkas, kuriam priklausė ir A. Zapkaus būrys, turėjo vos tris prieštankinius pabūklus ir šešis sunkiuosius kulkosvaidžius.

Suprantama, kad sulaikyti Sedos link besiveržiančios raudonarmiečių lavinos be vokiečių artilerijos, aviacijos ir tankų paramos lietuviai negalėjo. Parama lietuviams buvo pažadėta, tačiau vokiečiai neištesėjo pažado. Tiesa, tankai buvo, tačiau jie riogsojo be darbo, nes nebeturėjo nei šaudmenų, nei degalų. Kita vertus, vokiečiai puikiai žinojo, kad lietuviams vis tiek nebus kur trauktis, nes už jų nugaros – Varduvos upė, o pasiduoti sovietams ir greičiausiai būti sušaudytiems kaip sovietinės „tėvynės“ išdavikams niekas nenorėjo. Tad mūsų kariai narsiai kovėsi tol, kol baigėsi šoviniai. „Pancerfaustų“ ugnimi jiems pavyko sunaikinti aštuonis raudonarmiečių tankus.

Pasibaigus amunicijai, maždaug 100 lietuvių karių krito prie Varduvos krantų. V. Kazlausko pateiktame sąraše – 47 pavardės. Kiti taip ir liko bevardžiai kovotojai, žuvę už Tėvynės laisvę. Likusiems vyrams pavyko persikelti per upę. Spėjama, kad iš viso iš Sedos ruožo pasitraukė maždaug tūkstantis TAR kovotojų. Vienas jų buvo A. Zapkus. Vis dėlto į tolimą, sunkų ir pavojingą kelią jis leidosi turėdamas visai kitų tikslų nei dauguma pabėgėlių, besitraukiančių nuo artėjančių raudonųjų.

Tuo metu, kai A. Zapkus kovėsi prie Sedos, jo šeimos Lietuvoje jau nebebuvo. Dar pavasarį dviem arkliais pakinkytu vežimu jis pats nuvežė Florentiną su sūnumi Kęstučiu į Platelius, kur jiedu įsimaišė į Vakarų kryptimi traukiantį pabėgėlių srautą. Pažadėjo, kad jei nepavyks sulaikyti sovietinės kariuomenės Žemaitijoje, šeimą būtinai susiras. Atėjo metas pažadą tesėti.

A. Zapkus negalėjo nuspėti tolesnių Florentinos ir Kęstučio kelių. Jis negalėjo žinoti, kad kažkur prie Berlyno pabėgėlių vilkstinę, kurioje buvo jo šeima, sustabdė vokiečių kareiviai. Atėmė vežimus, neįmantrią mantą, net kai kuriuos maisto produktus. Atskyrę vyrus, kažkur juos išvežė – greičiausiai kokiems nors pagalbiniams darbams, o moteris ir vaikus sugrūdo į stovykla pavadintas senas kareivines. Sąlygos ten buvo pasibaisėtinos: trūko maisto, apniko parazitai. Kaip rašo S. Abromavičius, naktimis moterys dažnokai eidavo iš stovyklos į geležinkelio stotį – galbūt pavyks rasti ką pavalgyti ir kuo pašildyti drėgnas nekūrenamas kareivinių patalpas.

Kaip A. Zapkui pavyko išsiaiškinti, kur yra jo šeima, mes vargu ar kada nors sužinosime. Kaip nesužinosime ir visų jo kelionės į Vokietiją detalių. Kiek aiškesnė tik šios kelionės pradžia. S. Abromavičiaus pateikiamoje medžiagoje galime rasti tokį Sedos kautynių dalyvio Vytauto Valento Kemčio pasakojimą: „Visi, kas išliko gyvi prie Sedos, visi mes atsidūrėme Šventupyje, Karaliaučiaus srityje. Ten mes apsupime ir papuolėm. Zapkus dingo Šventupyje prieš patenkant į nelaisvę. Karininkas lieka karininku. Jis buvo sumanus žmogus. A. Zapkus atsidūrė anapus marių, vadinamojoje Didžiojoje Vokietijoje. Zapkus paspruko su išvežamais iš apsupimo sužeistaisiais.“ Šiaip ar taip, vieną vėlyvo rudens dieną kariška uniforma vilkintis A. Zapkus pasirodė kareivinėse įrengtoje stovykloje, pasiėmė iš ten savo šeimą ir surado jai kitą pastogę kažkur Berlyno priemiestyje, o pats, nepaisydamas žmonos maldavimų kartu trauktis toliau į Vakarus, pasuko priešinga kryptimi – okupuotos Lietuvos link.

Kelias į miškus

Kelias atgalios buvo dar sunkesnis ir pavojingesnis nei karo keliuose pasimetusios šeimos paieškos – grįžtant teko irtis prieš nenutrūkstamą pabėgėlių ir į Vakarus besiveržiančių raudonarmiečių srovę. Vienas susidūrimas su šiais buvo lemtingas – vokiška uniforma vilkintis A. Zapkus pateko į rankas sovietams ir atsidūrė ešelone, vežančiame karo belaisvius į Daugpilį. Nežinia, kur ir kuo būtų pasibaigusi ši kelionė. Labai tikėtina, kad lietuvis karininkas po kurio laiko būtų patekęs į Sibiro lagerį ir iš jo nebesugrįžęs. Ne mažiau tikėtina ir tai, kad, sužinoję apie A. Zapkaus kovas TAR, rusai jį būtų tiesiog sušaudę, kaip po Sedos kautynių nutiko nemažai daliai į gimtąsias vietas sugrįžusių rinktinės kovotojų.

Tačiau A. Zapkus buvo ne iš tų, kurie nuolankiai sutinka savo lemtį. Ešelonui sustojus kažkur prie Žaslių ar Vievio, jis su dar keturiais belaisviais (vėliau įvykių liudytojai taip ir negalės pasakyti, ar jie buvo lietuviai, ar vokiečiai) sugebėjo praardyti vagono grindis ir ištrūkti į laisvę. Dabar A. Zapkui, kaip ir jo likimo draugams, tebuvo vienas kelias – į mišką, pas partizanus.

Nuo geležinkelio visas penketas patraukė į šiaurę Musninkų kryptimi. Kažkaip susirado partizanų ryšininkus. O gal jų nė nereikėjo ieškoti – greičiausiai su mišku susiję žmonės patys pastebėjo apdriskusiomis vokiškomis uniformomis vilkinčius išvargusius vyrus. Kad ir kaip būtų, netrukus A. Zapkus jau kalbėjosi su šiuose jam nepažįstamuose kraštuose veikusios Didžiosios Kovos rinktinės (vėliau apygardos, DKA) vadu – legendiniu Jonu Misiūnu-Žaliu Velniu.

Atrodo, kad papasakojęs savo istoriją A. Zapkus iš karto pelnė rinktinės vado pasitikėjimą. Žalias Velnias netgi nudžiugo galėdamas į savo kovotojų gretas priimti gerai apmokytą karininką, kokių rinktinėje trūko. Taip A. Zapkus tapo partizanu Piliakalniu, kurio tikrąją pavardę žinojo tik rinktinės vadas. Tiesa, iš karto kovinėse operacijose Piliakalnis nedalyvavo, o buvo paskirtas rinktinės štabo techniniu darbuotoju. Visiškai tikėtina, kad per tą laiką jis dar buvo tikrinamas, galbūt laukiama informacijos iš Žemaitijos. Šiaip ar taip, patikrinimas netruko ilgai, nes tą patį 1945-ųjų sausį A. Zapkus tapo rinktinės štabo apsaugos kovotoju, vasarį jau dalyvavo pirmame mūšyje su NKVD kariuomene Musninkų valsčiaus Pigonių kaime, o mėnesio pabaigoje maždaug 200 partizanų būryje kovėsi Pabradės valsčiuje.

Matyt, šiose operacijose Piliakalnis užsirekomendavo kaip drąsus ir sumanus karys, tad greitai jam buvo pasiūlytos aukštesnės pareigos. Kovo 27-ąją Čiobiškyje žuvus apygardos štabo viršininkui Jonui Markuliui-Vaiduokliui, naujasis jos vadas Mečislovas Kestenis-Serbentas neabejodamas paskyrė į jo vietą A. Zapkų.

Per jam likusius pusantrų metų Piliakalnis dalyvavo mažiausiai ketveriose didelėse kautynėse. Daugeliu atveju būtent dėl jo drąsos ir sumanumo pavyko išgyventi ne tik jam pačiam, bet ir jo kovos draugams. Apie vieną tokį epizodą verta papasakoti išsamiau.

Tai nutiko 1945 metų birželio 29-ąją Žaslių valsčiaus Budelių kaime, kur tuomet buvo įsikūręs Žalio Velnio štabas. Keliuose Adolfo Kinderevičius-Jurgino bunkeriuose ilsėjosi apie 30 partizanų. Prie bunkerio tą popietę sėdėjo penki kovotojai: pats Žalias Velnias, A. Zapkus-Piliakalnis, partizanai Zigmas Rudys-Smilga, Motiejus Bulauka-Kolumbas ir kažkokiu būdu pas partizanus patekęs jaunas klierikas. Netikėtai ramų vyrų pokalbį nutraukė prie Neries pasirodžiusi kareivių grandinė, pamažu slenkanti bunkerio link. Trauktis nebuvo kur – anapus upės taip pat buvo pilna kareivių. Supratę, kad yra apsupti, kovotojai nutarė pasislėpti gerai užmaskuotame bunkeryje.

Ešelonui sustojus kažkur prie Žaslių ar Vievio, jis su dar keturiais belaisviais sugebėjo praardyti vagono grindis ir ištrūkti į laisvę.

Deja, priešas tiksliai žinojo, kur įrengta partizanų slėptuvė, tad netrukus keli kareiviai jau buvo čia, o vienas jų ėmė grabaliotis apie bunkerio angą. Kai pro vyteles pasirodė automatą laikanti ranka, Piliakalnis stvėrė vamzdį ir patraukė į save, tačiau kareivis nesutriko ir paleido papliūpą, o ši vietoje pakirto Smilgą. Dar po kelių sekundžių į bunkerį įskriejo granata. Į tai žaibiškai sureagavo Kolumbas: čiupęs granatą jis pamėgino išsviesti ją lauk. Deja, granata atsimušė į bunkerio lubas ir vėl nukrito ant slėptuvės grindų. Užbaigti mirtino pingpongo partiją liko vos kelios sekundės. Jomis ir pasinaudojo Piliakalnis. Dar kartą sugriebęs granatą, kovotojas pagaliau išmetė ją pro bunkerio angą. Tą pačią akimirką nugriaudėjo sprogimas ir stojo tyla. Išsiropštę iš slėptuvės vyrai rado keletą nebegyvų priešo kareivių. Tačiau tuo niekas nesibaigė: iš kitos upės pusės į besitraukiančius kovotojus prapliupo švino liūtis. Vis dėlto žūties visiems, išskyrus Smilgą, tąsyk pavyko išvengti ir išsiskirstyti.

Tačiau vienas susirėmimas su enkavėdistais Piliakalniui buvo lemtingas. 1946 metų kovo 24 dieną, grįždami iš Ukmergės krašto į Kaišiadorių apylinkes, jo vadovaujami partizanai plyname lauke susidūrė su priešo kareiviais. Vėliau buvęs DKA kovotojas šį susirėmimą aprašė taip: „Sako, ten rusų kareiviai kirto mišką, krovė į automašinas ir vežė rąstus į vagonus Kaišiadoryse. Jie, matyt, ir pastebėjo partizanus, pranešė į Kaišiadoris. Greitai NKVD kareiviai iš Kaišiadorių ir Žaslių garnizonų partizanus atkirto nuo miško, buvo pragariška ugnis. Teko trauktis pažliugusiais keliais ir pievomis. Besitraukiant Piliakalnis buvo sužeistas. Gulėjo jis kiek aukščiau, ant kalnelio, kiti – lomelėje. Visi pamatė, kad sužeistos jo kojos, vyras smarkiai kraujavo. Judėti jau negalėjo. Tai pamačiusi ryšininkė Aldona Paulavičiūtė-Indyra puolė štabo viršininko gelbėti, o partizanas M. Bulauka-Kolumbas užstojo kelią sakydamas, kad tai labai pavojinga. Tačiau drąsi mergina, išvadinusi delsiančius bailiais, puolė padėti ir kulkosvaidžio serijos buvo pakirsta. Piliakalnis matydamas, kad neišsigelbės, išsiėmė iš planšetės štabo dokumentus ir juos sudegino, paskui pistoletu nusišovė.“

Laikydamiesi bjaurios tradicijos, Piliakalnio kūną enkavėdistai numetė prie savo būstinės Kaišiadoryse. Vėliau jis turėjo būti įmestas į netoliese esantį durpyną. Vis dėlto išniekinti kovotojo palaikų jiems nepavyko – kažkas, nepaisydamas mirtino pavojaus, sugebėjo jį išvogti ir palaidoti prie miesto kapinių tvoros. Tikslią kovotojo kapo vietą dabar žino tik prie kapinių sužėlę krūmynai, o Piliakalnio, kaip ir kitų šiame krašte žuvusių partizanų, atminimą saugo prie geležinkelio plytinčiame durpyne pastatytas kryžius.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika