Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Irena Milkevičiūtė: po laiminga žvaigžde 

2017 balandžio 15 d. 11:30
„Esu gimusi po laiminga žvaigžde. Anuomet į užsienį išvykti nebuvo taip paprasta, bet man pasisekė, teko dainuoti ir Niujorko Metropoliteno operos rūmuose, ir Milano "La Scalos" scenoje", - sakė bene visų ryškiausių operų solistė Irena Milkevičiūtė./Romo Jurgaičio nuotrauka
„Esu gimusi po laiminga žvaigžde. Anuomet į užsienį išvykti nebuvo taip paprasta, bet man pasisekė, teko dainuoti ir Niujorko Metropoliteno operos rūmuose, ir Milano "La Scalos" scenoje", - sakė bene visų ryškiausių operų solistė Irena Milkevičiūtė./Romo Jurgaičio nuotrauka
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Jau nugriaudėjo jubiliejinių koncertų Kaune ir Vilniuje ovacijos. Balandžio 14-ąją operos scenos primadona, sopranas Irena Milkevičiūtė paminėjo gražią gyvenimo sukaktį. Vienos ryškiausių Lietuvos muzikos asmenybių vaidmenų sąraše – Violetos, Normos, Čio-Čio san, Toskos, Aidos ir kitos įsimintinos operinės partijos.

Kai susitikome, muzikės dar tik laukė jubiliejiniai koncertai. Virpulį kėlė didelė atsakomybė – nenuvilti žiūrovų, savęs. „Parodyti tą šuolį, kuris buvo jaunystėje, solistui gal net sunkiau nei sportininkui. Kad pateisinčiau lūkesčius reikia skirti daugiau dėmesio kasdieniam trenažui, – prisipažino I. Milkevičiūtė. – Pasirinkau tokį repertuarą, kuris skamba geriausiai. Turėčiau būti rami, bet ką gali žinoti...“

Primadona neslėpė būgštavimų, dėliojo galimus nesėkmės scenarijus. Didžiausi turtai, anot jos, slypi solisto viduje, tad visi išoriniai veiksniai turi nemažai įtakos pasirodymams. „Stengiuosi išsimiegoti, bet pabudina neramūs sapnai, – buvo atvira. – Na, tikiuosi viskas bus gerai. Reikia įveikti jaudulį, pasikliauti jėgomis iš aukščiau. Be jų globos nebūčiau pasiekusi to, ką turiu.“

Pelnė pripažinimą

Pasiekta išties daug. Pasaulinį pripažinimą pelniusi dainininkė scenoje jau apie keturias dešimtis metų. 1976-aisiais Lietuvos muzikos akademijoje (prof. Zenono Paulausko klasė) baigė dainavimo studijas. Tais pačiais metais buvo pakviesta į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, jame, nors dabar čia nebedirba, dainuoja visas pagrindines lyrinio ir dramatinio soprano partijas. 1978–1979 metais solistė studijas tęsė garsiojoje Milano „La Scalos“ operoje, ten parengė Madam Baterflai, Mimi, Violetos bei soprano Giuseppe's Verdi „Requiem“ partijas, dainavo teatro rengiamuose koncertuose „Piccola Scalos“ scenoje, Romoje, Parmoje, Busete, Fidencoje.

„Stažuotė Milane – galimybė laimėti laiko, kad užaugtum ir subręstum kaip atlikėjas. Grįžus buvo daug lengviau, jaučiausi stabiliau.“

Profesorė I. Milkevičiūtė dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Paklausta, ar sukaupus tokią išskirtinę profesinę patirtį ne sunku taikstytis su jaunimo klaidomis, ji prisipažino, kad į ieškojimus žvelgia atlaidžiai. „Toks mūsų kelias, mokomės visą gyvenimą. Patariu jiems, ką reikėtų daryti, ko vengti, tačiau dažnai – žinau iš patirties – neišmėginęs savo kailiu, kito žmogaus patarimu nepatiki“, – sakė solistė.

Pasidžiaugė studentais, jų tarptautine karjera, sėkme. Atidžiai stebi savo dukros Asmik Grigorian, taip pat operos solistės, profesinį kelią. „Astutė (Asmik) labai daug dainuoja. Nors turi vos septynių mėnesių dukrytę, per šį laikotarpį padainavo apie 30 operos spektaklių, – stebėjosi mama ir linkėjo dukrai sveikatos bei ištvermės. – Meldžiuosi kas rytą, kad viskas būtų gerai. Kad mano vaikus ir visus aplinkinius lydėtų ta ranka iš viršaus, kuri ir mane lydėjo.“

Nukreipė muzikos keliu

I. Milkevičiūtės pastangos ugdyti savo vaikų muzikinį skonį, skiepyti meilę muzikai neliko bevaisės. Tačiau garsios mamos balse visgi buvo girdėti apgailestavimo gaidelės, kad sūnus, baigęs Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, vėliau LMTA (obojaus klasę), netęsė muziko karjeros, o pasuko į verslą. „Turi penkis vaikelius, iš muziko duonos būtų sunku prasimaitinti“, – pripažino liūdną tiesą.

Nusikėlusi į savo atžalų vaikystės laikus, pašnekovė prisiminė, kad sūnus Irvidas užmigdavęs skambant operai „Bohema“, o dukra mėgo „Traviatą“. Operos solistė paveldimumo ryšiu, įgimtu muzikalumu nesistebi, tačiau pabrėžė, kad nuo tėvų nemažai priklauso, kurlink jie nukreips savo vaikus.

„Mūsų namuose nuolat aidėjo muzika. Turėjome klavišinį instrumentą... Mano pačios kelias kiek kitoks. Pati siekiau. Nors, tiesa, tėvukas buvo atvežęs į M. K. Čiurlionio mokyklą, ketino leisti mokytis baleto. Buvau labai plonytė, mėgau šokti“, – prisiminė ji.

Irena Milkevičiūtė pirmoji Lietuvoje atliko Normos vaidmenį (kompozitorius Vincenzo Bellini)./Michailo Raškovskio nuotrauka
Irena Milkevičiūtė pirmoji Lietuvoje atliko Normos vaidmenį (kompozitorius Vincenzo Bellini)./Michailo Raškovskio nuotrauka

Abu operos solistės seneliai – muzikantai. Vienas grojo vestuvėse akordeonu, kitas – turėjo smuiką. Močiutės Domicelės Milkevičienės liaudies dainų įrašai saugomi archyve. „Muzikalūs žmonės buvo, gerą klausą turėjo, nors ne profesionalai, – kalbėjo Irena ir pridūrė, kad abiejų jos jaunesniųjų brolių mintys taip pat sukosi apie muziką. Tačiau vienam jų muzikos mokslus krimsti sutrukdė bėdos dėl sveikatos, o kito planus sugriovė lėšų stygius.

Būdama vos keturiolikos I. Milkevičiūtė paliko gimtuosius namus Dzūkijoje ir išvyko mokytis į sostinę. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume (dabar Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorija) pasirinko kanklių specialybę. „Buvau gyvas, judrus vaikas, tačiau atvykusi mokytis tapau užsidariusia tylene – visiškai pasikeičiau. Sunkūs mokslo, pragyvenimo ir bendravimo metai. Miestas, svetimi žmonės – viskas kitaip“, – pasakojo ji.

Vis dėlto kodėl kanklės? Pasirodo, būsima operos solistė nuo mažumės nebuvo mokoma groti jokiu instrumentu. Tad teko rinktis tai, kas siūloma. „Buvau muzikali pati iš savęs. Namuose paimdavau į rankas akordeoną, dvylikastygę mandoliną, vokiško tipo... Neįsivaizdavau, kas tos kanklės, bet žinojau viena – grosiu ir dainuosiu, – šypsojosi Irena. – Muzikos technikume išmokau skambinti ir fortepijonu.“

Norėjo dainuoti

Vis rezgė mintį pereiti į dainavimo specialybę. Tačiau aplinkybės susiklostė kitaip. Irena anksti ištekėjo, gimė sūnus. Teko suvaldyti vis didėjantį gyvenimo tempą. „Neištvėrusi pasakiau savo dirigavimo pedagogui Jonui Švedui, kad metu studijas, nes noriu būti gera mama. Tačiau jis įkalbėjo mane išeiti akademinių atostogų. Už tai esu jam labai dėkinga, – šypsojosi solistė. – Išsiilgusi muzikinės veiklos vėl kibau į mokslus.“

„Scenoje publikai atiduota energija grįžta atgal į tave per žmonių palaikymą, gerus atsiliepimus. Įgyji daugiau pasitikėjimo savimi, net ir sulaukus mano amžiaus...“

Sunkiai verčiantis nemenka paspirtimi tapo gautas kanklininkės darbas. „Žinojau, kad turiu užsidirbti pragyvenimui, ir tai mane sulaikė nuo minties rinktis vien dainavimą“, – pasakojo muzikė.

Irena Milkevičiūtė: po laiminga žvaigžde

Skirtingai nei karjera, santuokinis gyvenimas moteriai nebuvo toks sėkmingas. Nei pirmos, nei antros santuokos išsaugoti nepavyko. „Vienai auginti du vaikus – sunku. Bet, kaip sakoma, nežinai žmogus savo galimybių“, – atsiduso Irena.

Ilgainiui svajonė atsidėti vien dainavimui tapo realybe. „Radęs savo pašaukimą gali daug duoti kitiems, taip pat ir sau. Jauti esąs savo vėžiose“, – sakė profesorė.

Dar studijuojant vienas po kito pasipylė laimėjimai. 1976-aisiais laurai Jaunųjų atlikėjų konkurse Taline, po metų – pirmoji vieta Michailo Glinkos konkurse Taškente, po kitų – tarptautinio Piotro Čaikovskio konkurso Maskvoje diplomas ir kt., stažuotė garsiajame Milano „La Scalos“ teatre.

„Iškart po studijų – pagrindinės partijos. Trūkstant patirties, gali prarasti balsą. Stažuotė Milane – galimybė laimėti laiko, kad užaugtum ir subręstum kaip atlikėjas. Grįžus buvo daug lengviau, jaučiausi stabiliau“, – aiškino I. Milkevičiūtė.

Su savo studentėmis./Asmeninio albumo nuotrauka
Su savo studentėmis./Asmeninio albumo nuotrauka

Operos primadona yra koncertavusi žymiausiose pasaulio salėse. Yra surengusi apie 1000 solinių koncertų Lietuvoje ir svetur: Baltijos, Užkaukazės valstybėse, Rusijoje (Maskvos konservatorijos, P. Čaikovskio, Sankt Peterburgo M. Glinkos salėse), Anglijoje, Airijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Danijoje, Japonijoje, Filipinuose, Prancūzijoje, Austrijoje. Surengė daug įsimintinų pasirodymų JAV (Niujorko „Carnegie“ salėje, Bostone, Filadelfijoje, Baltimorėje, Los Andžele, Čikagoje, Detroite, Klivlande), taip pat Pietų Amerikoje (Rio de Žaneire, San Paule, Buenos Airėse, Montevidėjuje) ir kt.

Svetur gyventi nenorėtų

„Esu gimusi po laiminga žvaigžde. Anuomet į užsienį išvykti nebuvo taip paprasta. Bet man pasisekė, teko dainuoti ir Niujorko Metropoliteno operos rūmuose, ir Milano „La Scalos“ scenoje, – konstatavo sopranas. – Kai esi kviečiama, įgauni daugiau pasitikėjimo ir supratimo, kad pasirinkdama nesuklydai.“

Irena Milkevičiūtė ir Virgilijus Noreika. Ilgai gyvavo tradicija "Traviata" pasitikti Naujuosius metus.
Irena Milkevičiūtė ir Virgilijus Noreika. Ilgai gyvavo tradicija "Traviata" pasitikti Naujuosius metus.

Į klausimą, kodėl nesiryžo palikti Lietuvos, operos solistė turi paprastą atsakymą: „Neįsivaizduoju savęs gyvenančios kitur. Turbūt apskritai aš – kaimo žmogus. Tai išlikę iki šiol. Net gyvenamąją vietovę pasirinkau kuo panašesnę į kaimą – per langą matyti gamta. Dideli miestai mane visados trikdė. Dabar Lietuva šiek tiek pasikeitė, daugėja žmonių, viskas maišosi, keičiasi – o anksčiau nebuvo to skubėjimo, tvyrojo ramybė.“

I. Milkevičiūtė rodė nuotraukas, kuriose per savo buto Žirmūnuose langą pavyko užfiksuoti nekasdieniškus vaizdus. Jie atskleidžia metų kaitą: vienur Neries vingis paskendęs ūkanose, kitur sukaustytas žiemos stingulio. „Upė vis kitokia. Mėgstu gamtą. Tai meditacija, poilsis ir atgaiva, suteikianti daug fizinės bei dvasinės energijos. Vaikystėje, būdavo, atsigulu pievoje – įsistebeiliju į debesis“, – prisiminusi svajingai ištarė.

Fizinė bei dvasinė stiprybė, anot pašnekovės, ypač svarbi, nes per muziką išreiškiamos dvasinės vertybės. Svarbu jas tinkamai perduoti, įteigti. Čia, be abejonės, svarbus ir įkvėpimas. „Vis ieškai, stengiesi surasti, – šypsojosi ji. – Scenoje publikai atiduota energija grįžta atgal į tave per žmonių palaikymą, gerus atsiliepimus. Įgyji daugiau pasitikėjimo savimi. Net ir sulaukus mano amžiaus...“

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika