Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

In memoriam Claude'ui Lanzmannui 

2018 rugpjūčio 20 d. 14:49
Markas Petuchauskas pristato Claude’ą Lanzmanną (1997).
Markas Petuchauskas pristato Claude’ą Lanzmanną (1997).
Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip žaibas trenkė žinia – išėjo Claude’as Lanzmannas (1925.11.27–2018.07.05). Atminty iškilo jo viešnagė Vilniuje. O buvo taip.

Vienas pirmųjų stambių tarptautinių meno projektų, kurį 1997 m. surengė Lietuvos žydų kultūros klubas, buvo Tarptautinės meno dienos, skirtos Vilniaus geto teatro įkūrimo 55-osioms metinėms atminti. Pakviečiau Izraelio rašytoją Joshua Sobolį, plačiai išgarsėjusį pjese apie Vilniaus geto teatrą „Getas“, kurią jis parašė, niekada nebuvęs Lietuvoje. Pirmąkart atvykęs mano kvietimu, pakilo į savo aprašyto teatro sceną, kad papasakotų, kaip kūrė pjesę.

Garsų kino režisierių iš Prancūzijos Claude’ą Lanzmanną, pasaulinę šlovę pelniusio filmo „Shoah“ autorių, pakviečiau kartu su mano pažįstama prancūzų režisiere Brigite Jaque. Malonu buvo išgirsti jo, apskritai nelinkusio nieko girti, šiltus žodžius apie Dienų reikšmę, prikeliant ryškius Shoah puslapius.

Filmo kelionė į Vilnių buvo sunki. Net jo kopijos pervežimui per sieną reikėjo visokių leidimų, derinimų. Juostinis filmas vos tilpo į keliolika didelių sunkių dėžių, tai komplikavo jo gabenimą lėktuvu. Pagelbėjo Prancūzijos ambasados Lietuvoje kultūros atašė Patrickas Donabedianas, nuostabiai veiklus, draugiškas žmogus, su kuriuo man jau buvo tekę bendradarbiauti. Diplomatiniu paštu jis atskraidino filmą, o meno dienoms pasibaigus, grąžino į Paryžių.

Lanzmannas pasakojo, kad rinkdamas medžiagą filmui „Shoah“, norėjęs atvykti į Vilnių, tačiau sovietų valdžia režisieriaus neįsileido. Todėl filme nėra Panerių, Devintojo forto vaizdų. Pirmąkart Panerius aplankė, atvykęs į Geto teatro minėjimą.

Lanzmannas – stulbinanti asmenybė. Filosofas, žurnalistas, režisierius, buvęs Pasipriešinimo kovotojas. Filosofo Jeano-Paulio Sartre’o bičiulis, bendradarbiavęs jo žurnale Les Temps Modernes, kurio direktoriumi vėliau pats tapo. Nepaprastai drąsus, bekompromisis žmogus ir menininkas. Jo kraštutinis kategoriškumas, kurį patyriau ir savo „kailiu“, lėmė tvirtus įsitikinimus ir nuolatinius skaudžius konfliktus.

„Shoah“ Lanzmannas kūrė daugiau kaip dešimt metų (1974–1985). Devynias su puse valandos trunkantis filmas – žydų genocido liudijimas. Režisierius teigė nemėgstantis sakyti žmonėms, ką jie turėtų galvoti. Filme nėra komentarų už kadro. Nenaudojami archyviniai ar kronikos kadrai. Neparodytas nė vienas lavonas. Filme-liudijime pokalbių forma pateikiami atsiminimai tų, kurie dalyvavo genocide, – vieni kaip aukos, kiti kaip žudikai. Taikliai apibūdino Rogeris Ebert’as, kad tai „skausmo ir pykčio kauksmas genocido akivaizdoje. Tai vienas iš kilniausių kada nors sukurtų filmų. [...] Claude’as Lanzmannas kalba apie neįkainojamą Dievo dovaną, kuri atskiria žmogų nuo gyvulio. Kuri paverčia mus žmogiškomis būtybėmis ir suteikia vilties„.

Per meno dienas įvyko ir Steveno Spielbergo filmo „Šindlerio sąrašas“, ir Andrzejaus Wajdos juostos „Didžioji savaitė“ lietuviškos premjeros, o šiuos abu režisierius Lanzmannas nelabai mėgo. Atvykęs į Skalviją ir bendroje afišoje pamatęs jų premjerų anonsą, labai susijaudino, visas perbalęs netikėtai man pareiškė, kad vienoje programoje su šių režisierių filmais jis atsisako dalyvauti. Žinojau apie šią Lanzmanno antipatiją, bet tokios reakcijos nesitikėjau. Staiga pykčio perkreiptu veidu jis šoko prie manęs ir taip skaudžiai dūrė pirštu į pilvą, kad net susiriečiau. Žiūrovų susitikimas su Lanzmannu ir jo filmu pakibo ant plauko. Susitvardęs ilgai aiškinau, kad norėjau parodyti skirtingus, net konfrontuojančius kūrėjų požiūrius į Holokausto tragedijos atskleidimą mene. Pagaliau neištvėręs pridūriau: „Lietuva jau demokratinė valstybė.“ Režisierius pamažėle atvėso... Ir premjera vis dėlto įvyko.

Savo „kietą“ charakterį Lanzmannas pademonstravo, dar prieš atvykdamas į Vilnių. Kategoriškai pareikalavo, kad jam ir Brigite Jaque užsakyčiau prašmatniausius apartamentus Stiklių viešbutyje. Patikrinęs rezervuotus kambarius, liko patenkintas...

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Vilniaus kino centre Skalvija dokumentinį filmą „Shoah“ rodėme dvi dienas, maždaug po keturias su trupučiu valandos, po to vykdavo ilgi pokalbiai. Filmo peržiūroje ir diskusijose dalyvavo, aktyviai joms „diriguodamas“, pats režisierius.

Skalvijos salė buvo sausakimša. Žmonės sėdėjo net ant grindų. Norinčių pamatyti filmą ir susitikti su jo autoriumi antplūdis buvo toks didžiulis, kad Centro darbuotojai vos suvaldė žiūrovų srautus. Kilus tokiam ažiotažui, filmu susidomėjo Lietuvos televizija, kreipėsi į autorių, prašydama leidimo parodyti filmą visai Lietuvai. Apie tai man papasakojo pats Lanzmannas. Sakė, sutiktų su „Shoah“ premjera televizijoje, jei filmas būtų nupirktas ir iš pradžių rodomas Lietuvos kino teatruose. Pasak režisieriaus, televizijos vadovybė žadėjo tuo pasirūpinti. Po to stojo tyla.

Praėjo du dešimtmečiai. Per tuos metus nuolat jaučiau, kad kažkur ne taip toli, Paryžiuje, gyvena ir nenuilstamai kuria šis nuostabus žmogus. Tragiška asmenybė, visada nepatenkinta savimi, žiauriai reikli sau ir kitiems. Ir štai jo nebėra...

Per Meno dienas duodamas interviu kino kritikei Živilei Pipinytei, jis prisiminė tuos, su kuriais draugavo, kurie buvo jam labai artimi – Frantzą Fanoną, Jeaną-Paulį Sartre’ą, Nelsoną Mandelą... Simone’ą de Beauvoir, su kuria dešimt metų kartu gyveno, bet ir išsiskyrę jiedu liko geriausi draugai: „Ji buvo svarbi mano gyvenime, ji formavo mano asmenybę. Buvo tikra konstruktorė [...]. Jeigu ji dabar atvyktų į Vilnių, ji pamatytų čia viską. Ji išgremžtų visą miestą – pasiimtų žemėlapį ir metodiškai tyrinėtų vieną kvartalą po kito.“ Ji, kaip ir jis, jeigu ką mylėjo, tai amžinai, jeigu nekentė, tai iki mirties...

Claude’as atgulė Monparnaso kapinėse, šeimos kape, greta praėjusiais metais negailestingos ligos palaužto dvidešimt trejų metų sūnaus. Netoliese ir kito mylimo žmogaus – Simone’os de Beauvoir – amžinojo poilsio vieta.

Laidotuvės įvyko dieną prieš Prancūzijos nacionalinę šventę – Bastilijos paėmimą. Karstą lydėjo Ministras pirmininkas Edouard’as Philippe’as.

Šį menininką daug kas prisimena ir Lietuvoje...

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"