Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Ilgai lauktas Godo pasirodė nuogas 

2018 lapkričio 27 d. 15:59
Paroda „Colored Nymphes & Titans“ („Spalvingosios nimfos ir titanai“)./
Paroda „Colored Nymphes & Titans“ („Spalvingosios nimfos ir titanai“)./
Romo Jurgaičio nuotrauka

Sostinės Užupio rajone atidaryta nauja kultūros erdvė – GODÒ galerija. Pirmąją parodą „Colored Nymphes & Titans“ („Spalvingosios nimfos ir titanai“) joje rengė menininkų grupė. Jie nuvyko į etnografinę sodybą Estijoje. Dailininkas Rimvydas Pupelis-Muta drobėje spaudė kūnų parašus. Jo modelius – merginas-teptukus – fotografavo Saulius Kreišmonas. Filmuotą medžiagą sumontavo šio kolega fotomenininkas Romualdas Požerskis.

Nuotaikingos nimfos šoka ir kikena – vilioja menininką ir žiūrovą. „Pradžioje norėjau jas pavadinti mūzomis. Paskui paskaičiau, kad mūzos – nekaltos, o nimfos – subrendusios vilioklės. Tai buvo arčiau tiesos“, – atidarydamas parodą pasakojo R. Požerskis.

Nuogo kūno atvaizdai uždengė visas galerijos sienas. O žemutinės salės televizoriaus ekrane linksminasi dailios „padažytos“ damos. „Nuogas kūnas dažnai suvokiamas kaip intymus, privatus objektas, į kurį žiūrėti nejauku, drįstame žvelgti vogčiomis. Bet, kai kūnas tampa menu, jį stebėti, juo grožėtis pasidaro paprasta ir natūralu, nelieka nieko gluminančio ar provokuojančio. Kūnas yra skirtas menui, o menas – kūnui“, – paaiškino galerijos įkūrėja Lina Mrazauskaitė.

Nimfos ir titanai

Ekspozicijoje – ir Linos sesers, tapytojos Ingos Mrazauskaitės paveikslas „What‘s on your tong, god?“ Pasirodo, visa menininkų kompanija buvo pažįstama. „Tapiau nuogą kūną – šovė mintis – o jei tapyčiau ant nuogo kūno? – prisiminė Inga. – Paskambinau Sauliui, pasidalijau. Jis yra žmogus, mokantis įgyvendinti idėjas. Išvykome į plenerą, eksperimentavome – visi skirtingai ir savaip įsivaizdavome tapymo ant kūno procesą.“

Į dirbtuves Estijoje atvykęs S. Kreišmonas dvejojo: kaip reikės dirbti R. Požerskio draugijoje ir kartu su tokiu meistru? „Jis – didžiausias autoritetas. Nestabdė mūsų, priešingai, sakė: „Daryk toliau“, – kalbėjo fotografas ir sambūrio „Trys dienos“ įkūrėjas. – Nuostabiai praleidome laiką – vos spėjau visa tai fiksuoti. Kai kuria penki žmonės, visi juda, nelaukia, jų nepaprašysi sustoti ar atsukti laiką atgal. Bet, jei nėra jaudulio, nėra ir nuotraukos.“

„Daugelį „neįmanomų“ darbų atlikome mes su mama. XVIII amžiaus galerijos sienos pamatė daug reiklių XXI amžiaus moterų rankų darbo.“

R. Požerskiui kūno menas – nesvetimas. Jis – dažnas svečias festivalyje „Burning Man“ („Degantis žmogus“). Šis vasaromis vyksta Nevados dykumoje JAV. „Kūno spalvinimas – labai senas. Prieš tūkstančius metų jį dažydavo pagonys, aborigenai ir indėnai. Jiems tai buvo būdas perteikti informaciją. Iki šiol Indijoje per Velykas vyksta Holi šventė, jos metu dažomi kūnai. Tai – jaunystės, prisipažinimo meilėje, atgimimo ir vaisingumo simbolis“, – vardijo fotomenininkas.

Dirbtuvės Edeno sode

„Labai gražu, kai kūnas padengtas spalva. Ir dar gražiau, kai ta spalva kūnas pulsuoja“, – klausiamas, kaip kilo mintis kurti ištapytų kūnų monotipijas, sakė R. Pupelis.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Etnografinėje sodyboje jis prisijungė prie Romualdo ir Sauliaus. Inga ir Donara Manuk ten viešėjo anksčiau. Prieš išvažiuodamas Rimvydas pasižiūrėjo, ką kolegos sukūrė dirbtuvių metu. Dailininką apėmė ilgiausia jo gyvenime nemiga – tą naktį neužmigo ištisas penkiolika minučių. „Pagalvojau, kad padarėte viską, kas įmanoma. Jau reikia išvažiuoti, bet ką man veikti? – į bičiulius kreipėsi jis. – Tada atsivėrė dangus, pasirodė saulė. Žalia žolė, balta paklodė, daug dažų. Pradėjome lakstyti ir kurti – kilo vajus kaip Williamo Shakespeare‘o teatre.“

Godo vardas galerijos pavadinime – ne atsitiktinis, skolintas iš literatūros klasikos. L. Mrazauskaitė vylėsi: „Tikiuosi, čia ateis žmonės, kurie mums taps lemtingi. Jie kalbės išskirtinėmis temomis, savitu būdu, pasirodys tinkamu metu ir padiktuos reikiamus atsakymus“.

Godo išsirinko Užupį

– Meno istoriją pasukote netikėta linkme: nuo 1953 metų nesulaukiamas Godo ėmė ir pasirodė Užupyje. Kada kilo mintis kurti galeriją? Kiek laiko užtruko, kol atėjo Godo? – kalbėjomės su galerijos įkūrėja Lina Mrazauskaite.

– Mintis kurti galeriją, regis, kilo seniau nei pati maniau. Kai kurie žmonės, sveikinę įgyvendinus svajonę, lyg ir neturėjo apie ją žinoti. Matyt, nuo studijų laikų, kartais pati to nepastebėdama, kalbėjau apie šią, tada atrodė, utopinę idėją.

Samuelio Becketto pjesėje Godo laukimas – tarsi beprasmiškas: išgelbėtojas neateina, pats turi gelbėtis iš savo būties. Žmogus iš prigimties linkęs laukti, tik tas laukimas nebūtinai turi būti pasyvus. Ir aš, matyt, laukiau ir ieškojau žmonių, iš kurių galėčiau pasimokyti drąsos bei veiklumo. Prieš pora metų pasijutau pakankamai tvirta ir pasiryžau: atidarau galeriją. Reikėjo tik rasti tam tinkamas erdves ir įsikurti.

O šią filosofiją noriu skleisti ir toliau – kiekvienas galerijoje pristatomas menininkas, tiksliau – kiekvienas lankytojas gali būti tas lemtingas, mistinis Godo.

– Ar tiesa, kad susidūrei su keblumais registruojant galerijos pavadinimą? Valstybės institucijoms atrodė nepakankamai aišku, kad kalbama apie S. Becketto Godo. Absurdiška, bet kad pateisintum tokį galerijos vardą, pati turėtum vadintis Goda?

– Net ne Goda, o Godo. Valstybinė lietuvių kalbos komisija atmetė pavadinimą, esą tai – ne bendrinės lietuvių kalbos žodis, o nelietuviški žodžiai gali būti vartojami tik tais atvejais, kai tai yra savininko vardas ar pavardė. O jei Godo vartojamas kaip literatūros personažo vardas, jis turi būti labiau atpažįstamas, pavyzdžiui, „Beketiškasis Godo“. Buvau raginama nekovoti su vėjo malūnais ir pasirinkti kitą įmonės vardą. Bet žinojau: tai bus pirmoji kova dėl galerijos, kurią ketinau laimėti.

– Su kokiais dar, ne biurokratiniais, iššūkiais susidūrei?

– Daug jėgų išeikvojo techniniai klausimai, kai specialistai atsisakydavo imtis vieno ar kito darbo. Jie sakydavo, kad senovinėse patalpose juos atlikti per sudėtinga. Daugelį „neįmanomų“ darbų atlikome mes su mama. XVIII amžiaus galerijos sienos pamatė neįtikėtinai daug reiklių XXI amžiaus moterų rankų darbo.

Kaip Havanoje ar Paryžiuje

– Žaviesi turkų rašytojo Orhano Pamuko įkurtu „Nekaltybės muziejumi“ Stambule. Ar keliaujant aplankytos galerijos padėjo suformuoti ir GODÒ galerijos viziją?

– Taip, iki šiol didžiausią įspūdį paliko Kubos sostinėje Havanoje aplankyta meno erdvė „Fabrica de Arte Cubano“. Grupė iniciatorių seną fabriką prikėlė antram gyvenimui. Vienu metu ten eksponuojami paveikslai, juvelyrikos dirbiniai, vyksta koncertai, paskaitos, veikia baras, keistų prekės ženklų parduotuvėlės. Ten nėra galerijoms dažnai būdingos tylos ar susikaustymo. Gurkšnodami kokteilius lankytojai sukinėjasi po meno erdves, šnekučiuojasi. Tiesa, mane riboja mažesnė erdvė, bet pagrindiniai principai išliko: galerijoje jaukiai skambant muzikai kviečiu svečius pasivaišinti kava ar vynu, ateityje norėčiau rengti poezijos skaitymus, kamerinius muzikos vakarus ar diskusijas.

„Kai kūnas tampa menu, jį stebėti, juo grožėtis pasidaro paprasta ir natūralu, nelieka nieko gluminančio.“

Skersai ir išilgai maišydama Paryžių įsitikinau, kad nebūtina, jog galerijose būtų didelės ekspozicijų salės. Aplankiau daug miniatiūrinių galerijų, įsikūrusių prestižinėse miesto vietose. Tai mane nuramino: ne galerijos dydis lemia, ar ji bus lankoma.

– Sostinėje atsidaro tai viena, tai kita nauja kultūros erdvė. Profesionalų padedami į meną gręžiasi verslininkai ir mokslininkai. Kas skatina imtis kultūros, netipinės, ne verslo planu paremtos veiklos?

– Renkantis veiklą man visada buvo svarbesnė emocinė, ne finansinė grąža. Ir šįkart nusprendžiau išbandyti tokią veiklą, kur sudėtinga sudaryti aiškų verslo planą, yra nemažai nežinios, tačiau mainais galima gauti visa tai atperkančios patirties. Tikriausiai dėl panašios priežasties į meną gręžiasi ir minėti verslininkai bei mokslininkai. Manau, meno kolekcionavimas ar kitoks investavimas į jį jiems teikia pasitenkinimo. Tvirtai tikiu, kad jei esi užsidegęs, tai ir netipinėje srityje gali rasti būdų sėkmingai verstis.

– Kokius meno kūrinius pati renki?

– Matyt, esu prasta pirkėja – ilgai svarstau, ar darbas tikrai yra tas. Neseniai įsigijau fotomenininkės Rominos Ressia kūrinį „Bubble Gum“. Gėda pasakyti, bet dėl šios fotografijos iš proto ėjau ketverius metus. O susigriebiau tik tada, kai dauguma galerijų buvo išpardavusios beveik visus kūrinio egzempliorius. Kita vertus, auga noras pasiduoti spontaniškai užgaidai, nemanyti, kad darbai ant namų sienų turės kabėti amžinai.

Ilgai lauktas Godo pasirodė nuogas

Prisidėjo visa šeima

– Tavo sesuo Inga – dailininkė. Neišvengiamai tapote šeimos galerija?

– Prie galerijos atsiradimo prisidėjo visa šeima. Inga padeda pažinti meno užkulisius, skleidžia žinią apie galeriją savo aplinkoje, visada pasikliauju jos skoniu. Ji ir supažindino su sambūrio „Trys dienos“ įkūrėju S. Kreišmonu, su kuriuo greitai radome bendrą kalbą bei entuziastingai pradėjome ruoštis pirmajai parodai. Mama buvo neįkainojamas ramstis ruošiant galeriją atidarymui, be jos būčiau prapuolusi. O tėtis buvo tas žmogus, kuris labiausiai pastūmėjo imtis svajonės – galima sakyti, jis buvo mano „idėjinis variklis“.

– Ar rengiant pirmą parodą, renkantis menininkus, „žaidė“ asmeninės simpatijos?

– Simpatijos mene turbūt neišvengiamos. Turiu galvoje simpatiją autorių darbams, polėkiui, gebėjimui eksperimentuoti. Tuomet atsiranda ir palankumas autoriui kaip asmeniui, o tai padeda kartu dirbti. Tikiuosi, su šiais menininkais ateityje dar nuveikti šį tą įdomaus.

GODÒ galerija įsikūrė prie Užupio angelo. Netoli dirba ir grafikė Kristina Norvilaitė-Geniušienė, į savo dirbtuves-galeriją įsileidžia smalsius praeivius ir turistus. Kaip lietuvių meną pristatysi svečiams iš užsienio? Ką garsinsi?

– Norėčiau koncentruotis ne vien į lietuvių meną – tikiuosi pritraukti ir įdomių kūrėjų iš užsienio. Šiandien yra daug būdų apie save pasakoti ne tik į Lietuvą užsukusiems turistams, bet ir užsienyje gyvenantiems meno mėgėjams. Pasinaudojant specializuotomis internetinėmis platformomis nebėra sunku prekiauti visame pasaulyje. Tam žadu skirti daug dėmesio.

– Atsakingos pareigos: jeigu kurį rytą neateisi į darbą atrakinti galerijos durų, sakysime, vėl nesulaukėme Godo?

– Juk jei Godo ateis kasdien, galbūt nustosime jo laukti?

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"