Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Henrikas Gudavičius: vis ratu aplink Krūčių 

2018 lapkričio 12 d. 15:11
Po knygos pristatymo Varėnoje susitiko du varėniškių "Sidabrinės bitės" ženklo laureatai: etnokultūrinių tradicijų puoselėtoja Vanda Mockevičienė (kairėje) ir Henrikas Gudavičius. Dešinėje - Henriko dukra aktorė Elzė Gudavičiūtė. /
Po knygos pristatymo Varėnoje susitiko du varėniškių "Sidabrinės bitės" ženklo laureatai: etnokultūrinių tradicijų puoselėtoja Vanda Mockevičienė (kairėje) ir Henrikas Gudavičius. Dešinėje - Henriko dukra aktorė Elzė Gudavičiūtė. /
Brolių Černiauskų nuotraukos

Gamtininko ir publicisto Henriko Gudavičiaus dienoraščiai, sudėti į neseniai išleistą knygą „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus. Laiškai iš kaimo“, papildyti brolių Černiauskų fotografijomis, – ne tik gamtos artumoje, vienkiemyje gyvenančio žmogaus laiškai, bet ir jo kultūrinės įžvalgos, susitikimai su senaisiais Dzūkijos gyventojais.

„Iš žiniasklaidos esame susikūrę gan prastą Lietuvos vaizdą, o Henriko knyga yra tarsi vaistas nuo viso to erzelio, – Merkinėje (Varėnas r.) pristatydamas knygą sakė jos redaktorius Gediminas Kajėnas. – Jei kiekvienas parkas turėtų tokį šviesuolį, kaip Henrikas (knygos autorius – Dzūkijos nacionalinio parko ekologas – aut.), tai matytume daug platesnį XX-XXI amžiaus Lietuvos paveikslą. Autoriaus etnografinis pasakojimas rodo visiškai kitokią Lietuvą. Knyga skaitytojui suteikia daug džiaugsmo ir atgaivos.“

Pasak G. Kajėno, laiškus iš kaimo galima skaityti ir kaip romaną, nes pasakotojas – taip pat personažas, toks kaimo išminčius, rodantis pirštu į mėnulį ir priverčiantis drauge su juo daug kuo stebėtis. Jam užtenka savo krašto, savo žemės, savo paties išminto tako, kuriame kasdien gali kai ką nauja atrasti. Pritardamas Charlesui Darwinui, gamtininkas rašo: „... galima visą dieną keliauti nuo augalo prie medžio, nuo saulėtos smiltpievės prie pavėsingo urvo ir nenustoti stebėtis pasaulio tikslingumu bei tvarka. Jei viską sugebėsi pamatyti, užteks nueiti pusę kilometro per dieną.“

Gyventi senoviškai

H. Gudavičius, daugelio klausiamas, ką jam duoda tas nuolatinis bandymas sugrįžti į senovę, noras išsaugoti ne tik daiktus, ne tik pasakojimus, bet ir tų senų darbų įgūdžius, sakė, kad į šį klausimą atsako visa savo knyga. „Galiu pasakyti ir konkrečiai – taip gyvenant atsiranda pagarba aplinkai, – teigė jis. – Štai šienaudamas senoviškai aš nė vienos varlės nepapjaunu, nes jos spėja pabėgti. O pabandyk pasprukti, kai pjauna žoliapjovė. Važiuodamas dviračiu žalčio niekaip nepervažiuosi. Tai ir yra esminiai skirtumai.“

Kaip prisipažino knygos autorius, jam smarkiai įstrigę gražūs Rūtos Vėliūtės prisiminimų apie savo tėvą etnologą Norbertą Vėlių parašyti žodžiai: „Turėjo galimybę žemę prižiūrėti moderniau, bet visus lauko darbus vis tiek dirbo senoviškai: šienavo dalgiu, malkas pjovė pjūklu ir vis basas. Aš manau, kad tai buvo lyg ir koks kaimiško gyvenimo prisiminimas, jaunystės krašto ilgesio nuraminimas.“

Apie savo gimtąjį kaimą Henrikas taip pat ištarė: „Kai prisimenu tėviškę, – gražus buvo tas senovinis gyvenimas.“ (H. Gudavičius 1943 metais yra gimęs Žemaitijoje, Kelmės rajono Kalniškių kaime.) H. Gudavičius nesinaudoja mobiliuoju telefonu, nors ne vieną yra gavęs dovanų. 75-erių gamtininkui nieko nereiškia sėsti ant dviračio ir nuo Liškiavos, šalia kurios vienkiemyje jis gyvena, daugiau kaip 20 km atvažiuoti į Merkinę. Dzūkijos nacionalinio parko biologas Mindaugas Lapelė nesistebi, iš kur parko ekologas H. Gudavičius turi tiek jėgų kasdien dar ir po Dzūkijos pievas straksėti, – juk jaunystėje jis bėgiojo maratonus ir visada tilpdavo į kontrolinį laiką. Jis yra ir vienas tų, kurie dar prieš 50 metų su pirmaisiais žygeiviais šimtus žmonių vesdavo į vadinamuosius naktinius lunatikų žygius po gamtą.

Nusistebintiems jo gyvenimo būdu gamtininkas savo knygoje pataria: „...atsigręžus ne tik į savo praeitį, bet ir į tautos sukauptą išmintį, reikia suprasti štai ką: visada pasistenk kuo mažiau savo bėdų užkrauti kitiems. Nesvarbu, kiek tau metų, vis tiek viską pasidaryk pats. Ir kuo rečiau trukdyk gydytojus. Save privalai pažinti geriau nei geriausias gydytojas.“

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau
Liškiavos bažnyčios vargonininkas Jonas Kalpokas (Seklys) prie savo pirkios Aušrinės kaime.
Liškiavos bažnyčios vargonininkas Jonas Kalpokas (Seklys) prie savo pirkios Aušrinės kaime.

Nuotraukose – krašto metraštis

H. Gudavičiaus knygos bendraautorių fotomenininkų brolių Černiauskų nuotraukos nėra vien teksto iliustracijos, vien pasakojimo papildymas vaizdais iš kaimo. Su iškalbingais prierašais jos yra tarsi atskiros miniatiūros, kuriose užfiksuotos su senaisiais gyventojais pamažu išeinančio lietuviško kaimo akimirkos. Nuotraukose – jau keturis dešimtmečius trunkantis Dzūkijos gyvenimo stebėjimas, žavėjimasis kaimo žmonėmis, jų aplinka, darbais. Tai kartu ir savitas šio krašto kaimo gyvenimo metraštis.

Fotomenininkai nostalgiškai žvelgia į ištuštėjusius vienkiemius, žole užželiančius takus, vienišus kryžius palaukėse. Istoriškai vertingi lieka fotografuojamų žmonių ištarti kad ir keli sakiniai, pavyzdžiui, Liškiavos bažnyčios vargonininkas Jonas Kalpokas (Seklys), fotografuotas 2005 metais prie savo pirkios Aušrinės kaime, savo rezistenciją prisiminė labai konkrečiai: „Prie sienos šiaudų kūlius paleidom, tai Siaubas, Perkūnas ir Dūda su rūbais sukrito ir ilsisi, o man rūpi žinias Vanagui perduoti. Už terbukės – ir Merkinėn druskos pirkti. Eini pro gatvėj suguldytus ir sustot negali – kad neinsikerėtų. Partizanai taip liepė. Vanagui Maksimonyse žinias perdaviau, tai jo vyrai tąkart du žuvusius iš Merkinės pavogė ir per Nemuną perkėlę Siaubo vyrams atidavė.“

Kaip per knygos pristatymą sakė H. Gudavičius, jo ir fotomenininkų brolių Černiauskų panašus požiūris į pasaulį, panašus matymas. Prisimindamas, kaip Algimantas kartą apleistame vienkiemyje prie Grūdos fotografuodamas nukrito nuo tvarto lubų, Henrikas paaiškino: „Jam ir man apleista aplinka nėra tik apleista aplinka, tai – žmonių gyvenimas. Tie, kurie renka tautosaką, tyrinėja etnografiją, juos domina ir apleistos daržinės, ir tvartai, todėl mes ir susikalbame be žodžių.“

Vidinė šviesa

Ar ne keista, kad šita dažnai Dzūkijos darželiuose matoma gėlė yra kosmėja? O gal kartais žmogus, žiūrėdamas į žemę, galvoja ir apie dangų. 2010 metai.
Ar ne keista, kad šita dažnai Dzūkijos darželiuose matoma gėlė yra kosmėja? O gal kartais žmogus, žiūrėdamas į žemę, galvoja ir apie dangų. 2010 metai.

M. Lapelės įsitikinimu, knyga patraukia iš jos sklindančia vidine autoriaus šviesa. Nors H. Gudavičius knygoje cituoja Michailą Prišviną, bet tai tinka ir jam: Ir pačią niūriausią rudens dieną, sėdėdamas savo palėpėje, žvelgdamas pro langą į tamsius debesis ir krintančius šalto lietaus lašus, gali pamatyti daugiau šviesos, nei jos iš tikrųjų yra. Gali, jei tos šviesos atsinešei iš saulėtų vasaros dienų. Kiek atsinešei, tiek ir turi.“

Kartais aprašinėdamas gamtą autorius nuklysta į gilesnius pamąstymus, grybšteli tolimų gyvenimo prisiminimų. O kiek daug jo apkeliauta – Uralas, Altajus, Sachalinas išmaišytas. Ankstesnio gyvenimo kituose kraštuose patirtis bei mėgstamų rašytojų mintys H. Gudavičiaus laiškuose iš kaimo, regis, nardyte nardo tarp jo dabartinio gyvenimo vienkiemyje minčių, įžvalgų.

Lietuvių poetė Eglė Juodvalkė, atvykusi iš Kanados į Merkinės kryžių kalnelį, susitiko su Juozu Jakavoniu-Tigru. 2013 metai.
Lietuvių poetė Eglė Juodvalkė, atvykusi iš Kanados į Merkinės kryžių kalnelį, susitiko su Juozu Jakavoniu-Tigru. 2013 metai.

Darbuodamasis paties įveistame retųjų, vaistinių, nykstančių augalų sode netoli Krūčiaus upeliuko, dirbdamas visus kaimiškus darbus savo sodyboje, knygos autorius su meile žvelgia į kaimo žmonių gyvenimą: „Svarbu, kad tas amžinas darbų ratas nesustotų. Tai nėra dusinimasis, tai yra garbingas išbuvimas savo vietoje. Tegul valdininkai giriasi, kad eina pirmyn ir vis pirmyn, o mes, sodiečiai, eisim ratu. Kad nepamirštume, kas čia buvo vakar ir užvakar. Ir kai visi, einantys pirmyn, nebežinos, kaip reikia auginti runkelius, mes vis dar mokėsime tai daryti.“

Henrikas Gudavičius: vis ratu aplink Krūčių

Kartu su H. Gudavičiumi daug kelių po gamtą numynęs M. Lapelė, apibendrindamas kolegos ir bičiulio požiūrį į gyvenimą, jį palygino su japonų estetikos filosofija Vabi Sabi, reiškiančia kuklų paprastumą. „Vabi Sabi – tai intuityvus grožio suvokimas kasdieniniame pasaulyje. Pagal šią filosofiją tikrasis gyvenimas prasideda tik tada, kai atsisakai nereikalingo pertekliaus, kai gyvenimo esmę supranti paprasčiau, kai jautiesi laimingas gyvendamas pagal savo tikruosius poreikius ir tampi nepriklausomas nuo laikinų laimės akimirkų, – sakė M. Lapelė. – Taip ir gyvena Henrikas.“

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"