Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

GTČ. Džiazo epocha 

2017 vasario 18 d. 06:00
Vladimiras Čekasinas (kairėje), Viačeslavas Ganelinas ir Vladimiras Tarasovas (1981 metai). Jaunystės entuziazmas bėgant metams virto patirtimi, kuria jie dalijosi su jaunesniąja džiazo muzikų karta/Grigorijaus Talo nuotrauka
Vladimiras Čekasinas (kairėje), Viačeslavas Ganelinas ir Vladimiras Tarasovas (1981 metai). Jaunystės entuziazmas bėgant metams virto patirtimi, kuria jie dalijosi su jaunesniąja džiazo muzikų karta/Grigorijaus Talo nuotrauka
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Už lietuviškos džiazo mokyklos sukūrimą ir gyvenimo nuopelnus 2016 metų Nacionaline kultūros ir meno premija pagerbti jau legendomis tapę džiazo muzikantai – Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas. Trumpiau – GTČ. Šie metai kūrėjams atnešė ir šūsnį jubiliejų.

Kaip tik šiuo metu sukanka 45-eri, kai susibūrė trio GTČ, ir 30 metų nuo jų veiklos nutraukimo. Paskutinį kartą kartu scenoje muzikantai grojo prieš penkiolika metų Frankfurto knygų mugėje, o vakar, vasario 17-ąją, po penkiolikos metų pertraukos jų džiazo improvizacijos skambėjo Valdovų rūmų menėse Vilniuje. V. Tarasovui ir V. Čekasinui šie metai dar ir asmeninių jubiliejų metai: vasario 24 dieną V. Čekasinui sukanka septyniasdešimt, jo bendravardis Tarasovas septynių dešimčių jubiliejų minės birželio 29 dieną. Vyriausias GTČ narys V. Ganelinas septyniasdešimtmetį atšventė prieš porą metų.

Čiurlionis ir džiazas

Vasario 16-osios išvakarėse prezidentūros salėje per Nacionalinės kultūros ir meno premijos teikimo ceremoniją pasveikinti savo mokytojų ir bendražygių buvo susirinkę nemažai džiazo muzikos mėgėjų ir puoselėtojų – Liudas Mockūnas, Antanas Gustys, Judita Bartoševičienė, jaunieji džiazo muzikantai, atlikę publikai savo improvizacijas, kurios privertė iš vietos pašokti V. Tarasovą ir spontaniškai prisidėti prie džiazuojančio jaunimo išsitraukus iš švarko kišenės perkusiją.

Mažakalbis legendinio trio narys V. Čekasinas, kuriam rankos paspausti atėjo politikas ir muzikologas Vytautas Landsbergis, ta proga atskleidė netikėtą faktą – su profesoriumi juos sieja bendra muzikinė patirtis. „Buvau pakviestas kartu su V. Landsbergiu pagroti džiazo improvizacijų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių tema, taigi mes lyg ir kolegos“, – santūriai šypsojosi Lietuvos džiazo muzikantų mokytoju pakrikštytas V. Čekasinas.

Džiazo meistrų Viačeslavo Ganelino (kairėje), Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo viso gyvenimo nuopelnai įvertinti Nacionaline kultūros ir meno premija./Alinos Ožič nuotrauka
Džiazo meistrų Viačeslavo Ganelino (kairėje), Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo viso gyvenimo nuopelnai įvertinti Nacionaline kultūros ir meno premija./Alinos Ožič nuotrauka

Pastaraisiais metais nedažnas svečias Lietuvoje V. Ganelinas tikino, kad nors jau tris dešimtmečius gyvena Izraelyje, jo ryšys su Lietuva nenutrūkęs. „Manau, kad tai yra likimas – dažnai net nesusimąstome, kaip mūsų gyvenimo vingiuose susijungia svarbiausi mums dalykai. Pavyzdžiui, anksčiau nežinojau, kad mano pavardė – Ganelinas – ivrito kalba reiškia „dieviškasis sodas“. Tą sodą atradau tada, kai likimas vaikystėje atvedė mane į Lietuvą. Mane mokė pagyvenusi mokytoja, į kurios pirmąją muzikos pamoką atėjęs pamačiau raitelio ant žirgo skulptūrą. Dar nežinodamas, kad tai yra Lietuvos valstybės simbolis Vytis, jaučiau emocinį ryšį su šiuo raiteliu. Ši lietuvė moteris mokė mane laisvės: leido groti laisvai, taip, kaip jaučiu pats, nes net ir atlikdamas Ludwigo van Beethoveno kūrinius nesusilaikydavau neimprovizavęs“, – prisiminė V. Ganelinas.

Vėliau laisvės jis mokėsi iš kompozitoriaus ir muzikos pedagogo Antano Račiūno, kuris jaunam muzikui leido eksperimentuoti, kurti, įgyvendinti savo muzikines idėjas. Net ir palikęs sėkmingai besiklostančią muzikinę karjerą Lietuvoje ir išvykęs į Izraelį, V. Ganelinas, jo teigimu, ir toliau susidurdavęs su pusiau mistiniais įvykiais, susijusiais su Lietuva. Istorinėje tėvynėje dėstytojo darbą vienoje muzikos akademijų jam padėjo gauti iš Lietuvos kilęs šios aukštosios mokyklos prorektorius. „Šios begalinės ir nesibaigiančios sąsajos su Lietuva mano gyvenime yra visą laiką – esu kviečiamas į čia vykstančius muzikos festivalius, maestro Donatas Katkus yra užsakęs sukurti labai svarbią man pjesę. O kaip nepaminėti, kad GTČ trio susikūrė būtent Lietuvoje, nors dviejų narių – mano kolegų – gimtinės nutolusios viena nuo kitos per tris tūkstančius kilometrų. Tačiau mes susitikome čia, Lietuvoje, ir tas ryšys mus sieja, sies ir niekada nenutrūks“, – įsitikinęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Pokalbiai scenoje

Prestižinės premijos teikimo išvakarėse Lietuvos džiazo muzikantas, būgnininkas, perkusininkas, režisierius, instaliacijų autorius, pasaulinio garso eksperimentuotojas V. Tarasovas „Lietuvos žinioms“ sakė, kad visą gyvenimą grojo širdžiai mielą muziką negalvodamas apie galimus įvertinimus: „Mes, muzikantai, grojome ir grojame todėl, kad ta muzika gyvename, – tai meilė. Žvelgiant atgal, nostalgijos jausmas kyla ne pačiam mūsų trio, o mūsų jaunystei. Kita vertus, kiekvienas laikas turi savų privalumų. Jaunystės entuziazmas bėgant metams virto patirtimi, kuria dalijamės su jaunesniąja džiazo muzikų karta.“

Laukdamas naujo susitikimo su kolegomis scenoje pašnekovas prisiminė, kaip prieš penkiolika metų gavo pasiūlymą parengti džiazo programą Lietuvos stendui Frankfurto knygų mugėje, ir pamanė, kad tai puiki proga trijulei vėl susibėgti. Tuo metu GTČ pagrojo keletą koncertų – Londono festivalyje, Vilniaus filharmonijoje, Italijoje. „Leo Records“ išleido koncerto Frankfurte įrašą „15 Years Reunion“. Pasak V. Tarasovo, net ir nesimačius ilgus metus, muzikantams prieš koncertą nereikia jokių repeticijų – jie tiesiog susitinka scenoje, ir muzika liejasi tarsi savaime. „Džiazas – improvizacinė muzika, čia viskas kitaip nei klasikinės muzikos orkestre, kur kiekvienas repetuoja kompozitoriaus sukurtą partiją. Mes – patys sau kompozitoriai. Kadangi puikiai žinome džiazo abėcėlę, tad galime vienam pradėjus frazę ją pabaigti ir „kalbėtis“ toliau. Mūsų muzika ir yra kaip pokalbis: yra bendra tema, o kiekvienas mūsų sako tai, ką apie ją galvoja ir jaučia. Muzikuoti scenoje su tokiais meistrais kaip V. Čekasinas ir V. Ganelinas – grynas malonumas, nekantriai laukiu šios galimybės. Juokaujame tarpusavyje, kad mums tampa tradicija koncertuoti kartu kas penkiolika metų“, – teigė pašnekovas.

Prisiminimai – knygoje

Apie penkiolika metų trukusią GTČ trijulės kūrybinę ir koncertinę veiklą V. Tarasovas yra parašęs knygą „Trio“. Joje prisipažino, kad scenos kolegos niekada nebuvo artimi draugai, nuolat leidžiantys laiką kartu. „Buvome bičiuliai, bet ne tokie artimi, kad dažnai bendrautume, vaikščiotume vienas pas kitą į svečius gerti arbatos. Mūsų draugų grupės taip pat nesidubliavo. Visa ta informacija, kurią kiekvienas mūsų perimdavome iš savo draugų ir „perleisdavome“ per save, prasiveržusi scenoje duodavo nuostabių rezultatų. Tai, mano supratimu, didžiulis privalumas. Aš nuolat prisimenu tokius kolektyvus kaip „Art Ensemble of Chicago“ ar „The Modern Jazz Quartet“. Jų nariai bendraudavo tik scenoje. Abu juos teko regėti gyvai ir galiu pasakyti – įspūdis tiesiog nepakartojamas. Žmonės plaukioja muzikoje it žuvis vandenyje, gyvena joje ir kiekvienas į ją įdeda dalelę savęs. Pastaruoju metu visą šiuolaikinę muziką vadinu gobelenais. Kiekvienas savitas siūlelis, kiekvienas savitas ornamentas susipina į visumą nuausdami garsinį kilimą“, – tikino V. Tarasovas. Muziko knyga „Trio“ prieš kelis mėnesius išleista japoniškai. Tokijuje taip pat gyvuoja trio muzikos mėgėjų klubas.

Jau 45-eri, kai susibūrė trio GTČ, ir 30 metų, kai nutrūko jų veikla./GTČ archyvo nuotrauka
Jau 45-eri, kai susibūrė trio GTČ, ir 30 metų, kai nutrūko jų veikla./GTČ archyvo nuotrauka

Džiazo muzikanto teigimu, ir V. Ganelinas, ir jis pats bei V. Čekasinas visada turėjo papildomų kūrybinių nišų, ten išreikšdavo savąsias idėjas tiek prieš susikuriant trio, tiek jam egzistuojant. Kai dar nebuvo išsiskirstęs GTČ, muzikantas akylai stebėjo, kas dedasi pasauliniame improvizacinės muzikos lauke. „Turėjau visas Johno Coltrane'o, Ornette'o Colemano plokšteles. Jas buvau gavęs dar iš tų laikų, kai su Vladimiru Rezickiu grojau Archangelske. Gaudavome jų iš jūreivių, praėjus vos savaitei nuo oficialaus išleidimo! Vieni pirko džinsus, o aš pirkau plokšteles. Kiti muzikantai taip pat žinojo, kas dedasi aplink. Mes keitėmės įrašais, visi turėjo grotuvus, plokštelių, žmonės nebuvo atitrūkę nuo pasaulio. Nuostabu, kad drauge buvo ir klasikinė muzika, jos iki šiolei klausau su malonumu“, – prisiminė džiazo muzikantas.

Improvizacinio džiazo mokykla

Anot V. Tarasovo, lietuviška džiazo tradicija stipriai remiasi improvizacija. Būdami kartu scenoje ir vyresnės kartos, ir jaunesnieji džiazo muzikantai tarpusavyje bendrauja tarsi astraliniu lygmeniu, ne iš natų. Net susibūrę scenoje prieš koncertą pasitikrinti garso kokybės ir instrumentų dermės muzikantai dažniausiai taip įsijaučia, kad valandą ar daugiau groja tiesiog sau, mėgaujasi čia pat gimstančia muzika. Lietuviško džiazo grandas džiaugėsi, kad šią tradiciją puikiai tęsia jaunesni jo kolegos – L. Mockūnas, Janas Maksimovičius, Vytautas Labutis ir kiti.

„Nežinau, kiek čia mūsų trijulės nuopelnas, bet esame laimingi, kad stiprus lietuviškos džiazo mokyklos pagrindas yra improvizacinė muzika. Latvijoje ir Estijoje muzikantai groja labiau tradicinį džiazą arba fanko stiliaus muziką. Lietuviai džiazo muzkantai groja savitai, jie nekopijuoja amerikietiškų standartų, kuria naujas muzikos formas, pateikia ją įdomiai. Reikia pripažinti, jeigu muzikantas groja ne savo paties kuriamą muziką, tai iš karto akivaizdu. Gali groti taip, kaip grojama Teksase Amerikoje, bet kopija ir bus kopija“, – įsitikinęs V. Tarasovas.

Nors Lietuvoje vyksta nemažai džiazo festivalių, muzikas sakė apgailestaujantis, kad erdvės šiai muzikai mūsų krašte labai mažai. Festivaliai, anot jo, yra kartą per metus vykstantis muzikantų susibūrimas, to neužtenka, kad džiazas klestėtų. Yra keletas klubų, kuriuose kartais atliekamas džiazas, tačiau nei filharmonijoje, nei kitose koncertų salėse ši muzika neskamba. „Kultūros ministerijoje yra dvidešimt penkios komisijos, bet jose nėra nė vieno džiazo atstovo. Pinigų šiai muzikai skleisti taip pat neskiriama. Jeigu manęs paklaustų, kada pastarąjį kartą filharmonijoje grojo džiazo muzikantas, galiu atsakyti – tai buvo prieš dešimt metų, ir tai buvau aš“, – emocingai apie jaučiamą izoliaciją kalbėjo pašnekovas.

Regi pamainą

Nors ir sunkiai jo garbinama muzika skinasi kelią į oficialias kultūros erdves, V. Tarasovas prasitarė besidžiaugiantis augančia jaunąja džiazo muzikantų karta. Viltį, kad lietuviškas džiazas toliau gyvuos ir tobulės savita kryptimi jam teikia Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje Vytauto Labučio suburtas jaunimo džiazo ansamblis. Šioje muzikos mokykloje V. Tarasovas ir kiti GTČ nariai buvo pirmieji džiazo muzikos pedagogai. „Per pastarąjį „Mama Jazz“ festivalį mačiau V. Labučio suburto berniukų kvinteto pasirodymą – jie tiesiog puikūs. Antanas Gustys per jo „Vilnius Jazz“ festivalį organizuoja jaunųjų džiazo muzikantų konkursą, ten taip pat yra puikaus jaunimo, kuris fantastiškai improvizuoja. Tai iš tiesų labai džiugina ir suteikia viltį, kad Lietuvos džiazui viskas bus gerai“, – šypsodamasis tikino Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas V. Tarasovas.

***

Viačeslavas Ganelinas./Asmeninio albumo nuotrauka
Viačeslavas Ganelinas./Asmeninio albumo nuotrauka

Viačeslavas Ganelinas (g. 1944). Džiazo muzikantas, pianistas virtuozas, profesorius, šiuolaikinės ir akademinės muzikos kompozitorius, sukūręs muziką daugiau nei 60 kino filmų, parašęs tris operas (1977 metais Maskvoje profesorius Borisas Pokrovskis pastatė „Ruda melagė ir kareivis“), keletą baletų, tarp jų – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre „Baltaragio malūnas“, šešis miuziklus, daugybės džiazo kolektyvų įkūrėjas ir lyderis. 1961 metais pradėjo groti džiazo muziką, o būdamas 19 metų, 1963 metais, subūrė nestandartinį bigbendą.

1964 metais subūrė trio su Aleksandru Melniku ir Grigorijum Talu, 1967 metais trio su G. Talu ir V.Tarasovu, o 1971 metais „Ganelin trio“ (V. Ganelinas, V. Tarasovas, V. Čekasinas ), su juo apvažiavo visą Europą, Kanadą, Kubą, Pietų Ameriką, JAV.

Po fantastiško pasirodymo Berlyno festivalyje 1980 metais vokiečių džiazo kritikas Joachimas Berendtas apie trio muzikavimą rašė: „Didžiuliu siurprizu tapo „Ganelino trio“ iš sovietinės Lietuvos. Trys muzikantai, su užburiama energija grodami maždaug penkiolika instrumentų, sukelia klausytojams euforiją. Jie pademonstravo visiškai nevaržomą ir drauge organizuočiausią, patį profesionaliausią laisvąjį džiazą, kokį tik per daugelį metų yra tekę girdėti.“

Vienas žinomiausių kūrinių – nepakartojamas, jau gyva legenda tapęs pirmas lietuviškas ir, ko gero, geriausias bei populiariausias miuziklas „Velnio nuotaka“, kuris statomas ir iki šiol, nors sukurtas prieš 40 metų.

Vladimiras Čekasinas./Asmeninio albumo nuotrauka
Vladimiras Čekasinas./Asmeninio albumo nuotrauka

Vladimiras Čekasinas (g. 1947). Saksofonininkas, klarnetininkas, multiinstrumentininkas, kompozitorius, pedagogas, režisierius. Jis gimė Jekaterinburge (Rusija). Šešerių pradėjo griežti smuiku ir skambinti fortepijonu, nuo dešimties – pūsti klarnetą, nuo penkiolikos – saksofoną. 1965 metais baigė specialią muzikos mokyklą, o 1970 metais – Sverdlovsko konservatorijos klarneto klasę.

1971 metais tarptautiniame jaunųjų muzikantų festivalyje „Praha 71“ gavo pirmąją premiją. Ten pat įrašė pirmąjį diską „Susitikimas“. 1971–1987 metais V. Ganelino trio, GTČ narys. Nuo 1971 metų rengia programas su įvairiais tarptautiniais ir lietuvių ansambliais. Su V. Ganelino trio, savo kvartetais ir Lietuvos muzikos akademijos bigbendu (Čekasino bigbendas), kitais atlikėjais įrašė apie 60 džiazo muzikos albumų, koncertavo Europos šalyse, JAV, Kanadoje, Kuboje, Japonijoje, Indijoje. Rengia teatralizuotas džiazo programas, kuriose dažnai dalyvauja dramos aktoriai, šokėjai, pantomimos artistai. 1975–2002 metais dėstė Lietuvos muzikos akademijoje.

Lietuvos džiazo mokyklos kūrėjas išugdė daugelį Lietuvos džiazo muzikų, sukūrė originalią džiazo dėstymo metodiką. Kuria muziką teatrui ir kinui. Jo mokiniai yra Petras Vyšniauskas, V. Labutis, Gedminas Laurinavičius, Leonidas Šinkarenka, Neda Malūnavičiūtė, L. Mockūnas ir daugelis kitų džiazo meistrų.

Vladimiras Tarasovas/ Alinos Ožič nuotrauka
Vladimiras Tarasovas/ Alinos Ožič nuotrauka

Vladimiras Tarasovas (g. 1947). Pradėjo groti džiazą nuo 14 metų Archangelske, vietos jūreivių klube. 1961–1966 metais mokėsi Archangelsko aukštesniojoje muzikos mokykloje. 1966 metais pradėjo studijuoti Leningrado konservatorijoje, tačiau dėl džiazo propagavimo tais pačiais metais buvo pašalintas iš jos. Būdamas 20 metų 1967-aisiais persikėlė į Vilnių. Ėmė groti džiazą populiarioje „Neringos“ kavinėje kartu su V. Ganelinu ir kontrabosininku Grigorijumi Talu. Dirbo Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoniniame orkestre, valstybiniame pučiamųjų orkestre „Trimitas“.

Nuo 1970 metų drauge su V. Ganelinu dirbo Vilniaus statybininkų kultūros rūmuose, grojo duetu „Gintarinės triūbos“ festivalyje Kaune, taip pat džiazo festivaliuose užsienyje. Sverdlovske susipažino su saksofonininku V. Čekasinu. Kai šis 1971 metais persikėlė į Vilnių, susibūrė žymusis GTČ. Apie šį kolektyvą V. Tarasovas parašė autobiografinę knygą „Trio“ („Baltos lankos“, 1998).

Komponuoja muziką kino filmams, dramos spektakliams, šokio pastatymams, taip pat kuria vizualųjį meną, rengia personalines bei grupines parodas kartu su kitais menininkais. Nuo 1999 iki 2003 metų buvo Lietuvos rusų dramos teatro meno vadovas.

Festivalis atsirado iš liūdesio

„Su GTČ muzikantais bendraujame jau labai seniai. Įsimintiniausias koncertas, kai juos visus tris mačiau scenoje, buvo 1987 metais. Tai buvo atsisveikinimo koncertas Menininkų rūmuose, dabartinėje prezidentūroje. Prieš tai teko jų klausytis Bratislavos džiazo festivalyje. Tai buvo labai įspūdingas koncertas. Tarp viso to žvaigždyno, dalyvavusio festivalyje, trio iš Vilniaus klausiausi ypač pakylėtas. Tada po koncerto kalbėjomės su V. Tarasovu, šie prisiminimai paliko stiprų pėdsaką. Dabar jau galiu prisipažinti, kad po paskutinio GTČ koncerto 1987 metais mane apėmė didelis liūdesys, pamaniau sau: nejaugi po šio koncerto džiazo Vilniuje nebeliks? Buvo oficialiai paskelbta, kad tai paskutinis trio koncertas, daugiau jie drauge nebemuzikuos, – V. Ganelinas išvyksta su šeima gyventi į Izraelį. Tas emocinis sukrėtimas ir pastūmėjo mane rengti „Vinius Jazz“ festivalį. Tų pačių 1987 metų rudenį įvyko pirmasis „Vilnius Jazz“.

"Vilnius Jazz" sumanytojas ir rengėjas Antanas Gustys./Alinos Ožič nuotrauka
"Vilnius Jazz" sumanytojas ir rengėjas Antanas Gustys./Alinos Ožič nuotrauka

Pamenu, kad pagrindinis žinių apie GTČ veiklą šaltinis besidomintiems džiazu žmonėms buvo muzikologas Liudas Šaltenis, kuris tuomet kultūrinėje spaudoje daug rašė apie trio pasaulinius ir europinius turus, itin sėkmingą jų pasirodymą Varšuvos „Jazz Jamboree“ festivalyje. Mes, džiazo mėgėjai, buvome gerai informuoti apie GTČ pasiekimus.

Visi trys muzikantai ne kartą dalyvavo „Vilnius Jazz“ festivalyje, tik jau atskirai. Pirmasis V. Ganelino sugrįžimas į Lietuvą taip pat buvo pasirodymas mūsų festivalio scenoje 1997 metais. Tada jis dalyvavo su „Trio Aljansas“ projektu, kartu su Petru Vyšniausku ir Arkadijumi Gotesmanu. Tuo pat metu scenoje savo projektus pristatė ir V. Tarasovas, ir V. Čekasinas. Taigi po dešimties metų šie džiazo grandai vėl buvo vienoje scenoje, tik pristatė kiekvienas savo projektą. Mūsų festivalis duoklę jų nuopelnams Lietuvos džiazo kultūrai jau yra atidavęs anksčiau: 2012 metais prizą už nuopelnus Lietuvos džiazui gavo V. Tarasovas, 2013-aisiais – V. Čekasinas, o 2014-aisiais – V. Ganelinas. Po paskutinio GTČ trio koncerto Lietuvoje praėjo trisdešimt metų, pagaliau jie buvo įvertinti ir Nacionaline kultūros ir meno premija. Kadangi tai yra įvertinimas už viso gyvenimo nuopelnus, ačiūdie, šie labiausiai Lietuvos džiazui nusipelnę muzikantai sulaukė jo dar pilni kūrybinių jėgų ir sveikatos.“

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika