Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Grąžinkite mums Adomą Galdiką 

2015 sausio 8 d. 06:00
Adomo Galdiko kūryba gimtinėje dar nesulaukė tinkamo dėmesio.
Adomo Galdiko kūryba gimtinėje dar nesulaukė tinkamo dėmesio.
wikimedia commons.org nuotrauka

2014-ųjų gruodžio 7 dieną sukako 45 metai nuo Lietuvos grafikos tėvo, scenografo, tapytojo Adomo Galdiko (1893–1969) mirties. Giršinų vienkiemyje prie Mosėdžio gimusio dailininko atminimą gaubia anaiptol ne geranoriška tyla.

A.Galdiko talentą pripažino ir vertino garsiausi ano laiko dailės kritikai, mecenatai, pasaulyje išgarsinę tokius kūrėjus kaip Marcas Chagallas, Chaimas Soutine'as, Georges'as Braque'as, Pierre'as Bonnard'as. Paryžiuje ir Niujorke lietuvio kūriniai įvardyti pasaulinio masto tapyba. Anot jo bičiulio estų poeto, meno kritiko, čiurlionininko Alexio Rannito, A.Galdikas yra antrasis didis XX amžiaus lietuvių dailininkas po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Tačiau šis gimtinėje sulaukia deramo dėmesio, o A. Galdiko kūryba gana retai prisimenama.

Pastaruoju metu Druskininkų Vytauto Kazimiero Jonyno galerijoje (2013) teko matyti dailininko ekspoziciją „Vulkaniški proveržiai“, kurią nuodugniai apžiūrėjęs įsitikinau milžiniška A.Galdiko darbų įtaiga ir meistryste.

Nutylimas

Suprantama, „buržuazinio“, „dekadentinio“ abstrakčiojo meno nenorėjo suprasti ir pripažinti sovietiniai dailės funkcionieriai. A. Galdiko žmona Magdalena Draugelytė-Galdikienė, dovanodama Lietuvai vyro paveikslus, sumaniai abstrakcijomis jų neįvardijo, rinkosi neutralų kompozicijos terminą. Tačiau dėl kokių priežasčių A. Galdiko kūrybos nevertina nepriklausomybės laiko menotyrininkai? Kyla įspūdis, kad kai kurių jo nuopelnų, kūrybos ir biografijos faktų tiesiog nenorima pripažinti, jie tyčia nutylimi. O kartais akis bado apgailėtina žinių apie A. Galdiką stoka. Dejuojama, esą dailininko palikimas pernelyg gausus, neaprėpiamas ir nedokumentuotas, darbai nedatuoti...

Norėdamas daugiau sužinoti apie JAV mirusį dailininką, „Lietuvos žinių“ žurnalistas kalbino Vilniaus dailės akademijos (VDA) magistrantę, būsimą menotyrininkę Ievą Kuzminskaitę. Apsigynusi bakalauro darbą iš A. Galdiko kūrybos, ji yra kupina ryžto su šia asmenybe sieti ateities darbus.

Ieva Kuzminskaitė, apsigynusi bakalauro darbą iš Adomo Galdiko kūrybos, kupina ryžto su šia asmenybe sieti ateities darbus. /Alinos Ožič nuotrauka
Ieva Kuzminskaitė, apsigynusi bakalauro darbą iš Adomo Galdiko kūrybos, kupina ryžto su šia asmenybe sieti ateities darbus. /Alinos Ožič nuotrauka

Kaip Čiurlionis

1912–1917 metais A. Galdikas mokėsi grafikos Sankt Peterburge, barono Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokykloje, laisvu laiku lankė keletą tapybos studijų. Ypač domėjosi Michailo Vrubelio kūryba, atrado M. K. Čiurlionį. Vienas profesorius A. Galdiką pagyrė, esą šis piešiąs kaip Čiurlionis. Auklėtinis ne juokais įpyko – „koks čia dar Čiurlionis?“ – ir ėmė naikinti savo darbus. Tada perskaitė dėstytojo duotą nedidukę Boriso Lemano monografiją ir įsitikino, kad M. K. Čiurlionio kūryba jam išties artima. „Vėliau, grįžęs į Lietuvą, A. Galdikas padėjo kurti Čiurlionio muziejų, kreipėsi į Seimą, ragindamas išsaugoti jo palikimą. Tad šio menininko svarbos A. Galdikui niekaip nenuneigsi“, – tikino I. Kuzminskaitė. Anot jos, abu kūrėjus sieja simbolistiniai ryšiai, panteistinė, metafizinė gamtos pajauta. Deja, tokių saitų dabartiniai menotyrininkai nepripažįsta, vadina atsitiktine žaisme, sutapimu.

Spalvų odisėja

Nors studijų metais A. Galdikas pasirinko grafiką, didelių laimėjimų šioje srityje nepasiekė. Užtat išsiskyrė pedagoginiais gebėjimais, per 25 metus Kauno meno mokykloje išugdė visą plejadą garsių mokinių, lietuvių grafikos korifėjų: Viktorą Petravičių, Vytautą Kazimierą Jonyną, Telesforą Valių, Paulių Augių, Adolfą Vaičaitį, Petrą Tarabildą, Joną Kuzminskį.

Stipriausias įkvėpimo šaltinis A. Galdikui buvo gamta, o didžiausia aistra – tapyba. Kai tik galėdavo ir kur tik galėdavo, sprukdavo į gamtą, „gėrė“ ją visa esybe. O grįžęs namo ekstaziškai, ekspresyviai, taškydamasis spalvomis mėgino drobėse perteikti matytą grožį.

Visą gyvenimą A. Galdiko kūryba judėjo abstraktesnės raiškos link: pradėjęs realistiniais, simbolistiniais, impresionistiniais darbais, jis netrukus tapo neoromantinio ekspresionizmo dailininku. O gyvenimo pabaigoje po įvairių stilistinių metamorfozių ekspresionistinė maniera dar labiau keitėsi, virto lyriniu abstrakcionizmu. „Tikra spalvų odisėja“, – prisiminusi Charlotte Willard 1973 metų monografijos apie A. Galdiką pavadinimą, apibendrino I. Kuzminskaitė.

Adomas Galdikas. Kompozicija "Darbymetis", iki 1944 metų.
Adomas Galdikas. Kompozicija "Darbymetis", iki 1944 metų.

Žavėjosi Matisse'u

1921 ir 1923 metais A. Galdikas tobulinosi Berlyne. Į laikinąją sostinę parvežė Azijos meno pavyzdžių – bronzos skulptūrų, japonų graviūrų. „A. Galdikas visada domėjosi Tolimųjų Rytų menu, tapyba, ji darė įtaką jo drobėms. Tačiau to irgi nenorima pripažinti. Nors pats dailininkas apie tai kalba atsakydamas į JAV lietuvių žurnalo „Aidai“ klausimus“, – pabrėžė pašnekovė.

Trečiojo dešimtmečio viduryje A. Galdikas viešėjo Londone, Kopenhagoje, drauge su tapytoju Justinu Vienožinskiu gyveno Paryžiuje, lankė naujų meno krypčių parodas. A. Galdikas ypač domėjosi Henri Matisse'u, Vincentu van Goghu, Pauliu Gauguinu. „Tuo gerokai stebino J. Vienožinskį. Nes šis Paulio Cezanne'o apologetas H. Matisse'o dar nesuprato. A. Galdikas matė ir siurrealistų parodų, nors dabar teigiama, esą taip nebuvo. Tiesiog nesusipažinta su biografijos detalėmis“, – skėstelėjo rankomis I. Kuzminskaitė.

Dvasios būsenų tapymas

1931 metais garsaus moderniosios prancūzų dailės kritiko Waldemaro George'o (Jerzy Waldemar Jarociński) nuopelnu Paryžiaus galerijoje „Atelier française“ surengiama A. Galdiko paroda. Prancūzija įsigijo vieną autoriaus paveikslą, po du – Liuksemburgo ir Nacionalinis Rygos muziejai. Tad A. Galdikas tapo pirmuoju lietuvių tapytoju, pagarsėjusiu Paryžiuje. W. George'as parašė glaustą iliustruotą monografiją apie A. Galdiką knygoje „Šiuolaikiniai dailininkai“. Pabrėžė, kad autorius tapo ne gamtos paveikslus, o dvasines būsenas.

1937-ųjų Paryžiaus pasaulinėje parodoje už tapybos triptiką „Lietuva“ dailininkas pelnė Didįjį prizą, o už

Vinco Krėvės „Šarūno“ spektaklio dekoracijas – aukso medalį.

Per ekspresiją

Pasitraukęs iš Lietuvos 1944 metais A. Galdikas apsistojo Berlyne, vėliau laikinai gyveno Štadėje, Bukstehudėje. 1946-aisiais atvyko į Freiburgą, dirbo dailės ir amatų mokykloje. Miestas buvo atsidūręs Prancūzijos okupacinėje zonoje, jame vyko prancūzų meno parodos. „Tada A. Galdiko tapysena labai pasikeitė – tapo abstraktesnė. Nors M. Galdikienė teigia, esą dar Lietuvoje vyras pradėjęs tapyti kita maniera. Abstrakčių formų radimąsi reikėtų sieti su Vokietijoje atgimusios lyrinės abstrakcijos kontekstu“, – pabrėžė I. Kuzminskaitė. Tuo metu Vokietijoje ir Prancūzijoje vyko diskusija dėl naujų meno perspektyvų. Prabilta apie abstrakciją, vienintelę raiškos priemonę esant destruktyviai politinei ir socialinei pokario situacijai.

Freiburge A. Galdikas susipažino su A. Rannitu. „Gali būti, kad jų draugystė, pokalbiai apie M. K. Čiurlionį bus pastūmėję A. Galdiką labiau abstrahuoti vaizdinius. Abiejų menininkų kūryba išaugo iš simbolistinio prado. Tačiau A. Galdikas į abstrakčiąją raišką ėjo kitu keliu – per ekspresiją“, – aiškino I. Kuzminskaitė.

Adomas Galdikas. Kompozicija "Žalsva spalva". 1893-1969 metai. /Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus reprodukcija
Adomas Galdikas. Kompozicija "Žalsva spalva". 1893-1969 metai. /Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus reprodukcija

Pasaulio mastu

1947 metais, ieškodamas geresnių sąlygų kurti, A. Galdikas išvažiavo į Paryžių. Čia susipažino su kalbotyrininku Juliumi Greimu, menotyrininku Jurgiu Baltrušaičiu. Draugystė su W. George'u ir A. Rannitu tęsėsi. Talkinamas jų, dailininkas surengė itin sėkmingą parodą prestižinėje meno mecenato, prancūzų impresionistų rėmėjo Paulio Durand'o-Ruelio galerijoje. Į autorių dėmesį atkreipė autoritetingas prancūzų meno kritikas, Renesanso tyrinėtojas Andre Chastelis. „Prieš karą A. Galdikas buvo nacionalinis dailininkas, kuris garbino folklorą, mistinę gamtą. Tačiau per skaudžius karo išgyvenimus priartėjo prie tarptautinio lygio meno“, – taip lietuvį vertino A. Chastelis.

Kritikas L. Saurdy teigė, esą A. Galdiko spalvų efektai yra visiškai asmeniški, modernūs ir beveik pasiekia abstrakciją. J. Greimas pabrėžė, kad A. Galdiko tapoma gamta nebėra gamta, o abstraktus, mistinis jos konstruktas.

Modernizmo kūrėjams skirtų monografijų autorius, žurnalo „Ars“ redaktorius Raymond'as Cogniat tvirtino, kad Paryžiuje A. Galdiko sukurtos drobės yra ,,mistinė realistinė abstrakcija“. Tokios abstrakcijos, pasak jo, Paryžiuje nesama, esą dailininkas pasukęs į pasaulinio masto tapybą.

Niujorke

A. Galdikui gyvenant Paryžiuje prasidėjo galingas prancūzų lyrinės abstrakcijos sąjūdis. Autoriai gręžėsi nuo geometrinės abstrakcijos ir puoselėjo intuityvią, veržlaus potėpio, išraiškingos paveikslo faktūros tapybą. Tarp jų buvo ir A. Galdikas. Kai 1952 metais jis išsilaipino Niujorke, atsidūrė tapybos stilių įvairove pulsuojančioje meno scenoje. Tačiau lietuvių menotyrininkai gana mechaniškai dailininką priskiria Niujorko abstrakcionizmo mokyklai. „Nevalia nubraukti ankstyvojo kūrybos periodo ir sakyti, kad A. Galdikas, vos atsidūręs JAV, iškart tapo Niujorko meno mokyklos atstovu. Tarsi pamirštant simbolistines Sankt Peterburgo įtakas, taip pat Freiburgą ir Prancūziją, – aiškino I. Kuzminskaitė. – Būtent Amerikoje A. Galdikas galutinai įtvirtino savąją lyrizmu ir simbolizmu grįstą abstraktaus ekspresionizmo sampratą.“

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"