Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Gražina Sviderskytė: pasaulį galima kišenėje nešiotis 

2019 sausio 4 d. 21:00
Gražina viename paplūdimių Victorijoje (Kanada), 2018 m.
Gražina viename paplūdimių Victorijoje (Kanada), 2018 m.
Asmeninio albumo nuotrauka

Žurnalistė, buvusi Lietu­vos televizijos informacinių laidų ve­dėja, dokumentinių filmų kūrėja, istorijos mokslų daktarė Gražina Sviderskytė, kuri sutiko duoti interviu „Draugo“ laikraščiui ir papasakoti apie pastarųjų metų savo intensyvų gyvenimą tarp dviejų šalių – Lietuvos ir Kanados. 

Gražina Svi­derskytė gyvena dviejose vietose: Vil­niuje ir Victorijoje, Britų Kolumbi­jo­je, Kanadoje. Vilniuje Gražina dirba du darbus, kaip ir visi Lietuvos piliečiai, moka mokesčius ir ilgam parvažiuoja į Victoriją, kur sparčiau šaknis leidžia jos sūnus.

Kanadoje veikli moteris pamažu įsitraukia į visuomeninę veiklą.

„Kai esu Victorijoje, dieną planuoju taip: rytą ir vakare, kai Lietuvoje darbo valandos, intensyviai „gyvenu“ Vilniuje, tai yra, susirašinėju, keičiuosi dokumentais ir kitaip bendrauju, o vidudienį ir popietę, jei reikia, labiau užsiimu Victorijos reikalais. Gal tai ir atrodo šiek tiek neįprasta, tačiau yra bent dvi priežastys, dėl kurių tame neįžvelgiu nieko ypatingo. Pirma, vis daugiau žmonių visame pasaulyje dirba namuose (vyksta toks kryptingas eko-judėjimas, kad mažėtų automobilių spūsčių bei kitų sąnaudų biurams), ir aš jau seniai esu viena iš jų, nes ir Lietuvoje mano darbo kabinetas buvo namuose, Vilniuje.

Antra, dėl ryšių technologijų ir globalizacijos seniai svarbu ne tai, kur esi, o tai, ką darai. Pavyzdžiui, kol dirbau iš namų Lietuvoje, teko megzti bendrą projektą su dokumentininkais Čikagoje, leisti bendrą knygą su Nyderlanduose gyvenančiu dailininku, kurti multimedijų projektą su Argentinoje, Ukrainoje ar kitur keliaujančiais kolegomis ir pan. Dėl to įsikūrusi Victorijoje nepatyriau ypatingo pokyčio ar trikdžių. Tik truputį kitaip planuoju darbus beveik priešingose laiko zonose“, – pasakoja Gražina Sviderskytė.

„Draugo“ laikraštis su skaitytojais dalijasi G. Sviderskytės interviu apie pastarųjų metų intensyvų gyvenimą tarp dviejų šalių – Lietuvos ir Kanados.

– Kokie keliai ir kokiomis aplinkybėmis apsigyvenote Victorijoje?

– Profesiniai keliai nuo seno vesdavo į JAV, o mano a. a. vyro šeima ir plati giminė gyveno Kanadoje. Mano sūnus nuo trejų metukų įprato skristi tai į JAV, tai į Kanadą. Šios dvi valstybės nebuvo svajonių šalys ar pan., bet per keliolika metų po truputėlį tapo svarbia gyvenimo dalimi.

Gražina Sviderskytė (priekyje) su VDKM restauratoriais saugyklose prie ekspozicijai ruošiamų Lituanicos nuolaužų. 2012 m./ Asmeninio albumo nuotrauka
Gražina Sviderskytė (priekyje) su VDKM restauratoriais saugyklose prie ekspozicijai ruošiamų Lituanicos nuolaužų. 2012 m./ Asmeninio albumo nuotrauka

Kai sūnus paaugo, neberadau priežasčių priešintis giminaičių raginimams persikelti už Atlanto: kodėl gi nepasukus dar vienu likimo vingiu? Man nesvetimas polinkis pastebėti galimybes ir įgyti naujų patirčių. Be to, nesu baisiai sėsli: nematau problemos ar juolab grėsmės išvykti, grįžti, vėl kur nors iškeliauti. Galiu patikinti, kad pernelyg nesuku sau galvos, ar įsikursiu visam laikui svetur, ar grįšiu į Lietuvą. Man brangi ir ši svetinga žemė. Man pasaulis yra platus ir atviras, o gyvenimas – dažnai nenuspėjamas.

– Lietuvos visuomenei Jūs žinoma kaip televizijos žurnalistė, viduriniosios ir vyresnės kartos žmonės pamena Jus kaip LNK žinių vedėją. Kas nutiko, kad vieną dieną nusprendėte užverti televizijos duris ir imtis istorinės dokumentikos?

Turiu patikslinti: istorijos dokumentika buvo mano pagrindinis darbas televizijoje. 2002–2009 m. sukūriau net 20 feature formato dokumentinių filmų, ir būtent tai vainikavo karjerą TV. Nors pelniau CNN apdovanojimą už naujienų reportažus, dokumentika buvo prasmingiausia ir geriausia, ką pavyko nuveikti per 20 metų. Tai patvirtino gausūs apdovanojimai (už filmus pelnyti visi pagrindiniai profesiniai įvertinimai, kokie tik teikiami Lietuvoje) ir lig šiol užduodami klausimai: nors praėjo jau kone dešimt metų, manęs vis dar paklausia, kokį dokumentinį filmą kuriu šiuo metu…

Kad ir kaip atrodytų keista, dokumentikos sėkmė gal ir pranašavo karjeros pabaigą: mačiau ribas, kiek galėčiau plėtoti kūrybą Lietuvoje, ir baisiai nenorėjau amžiams įstrigti be galimybės tobulėti. Tačiau galiausiai iš televizijos išstūmė visai kitas dalykas: profesinės etikos pažeidinėjimai, su kuriais negalėjau taikytis, peržengė ribas. Komercinei televizijai buvau reikalinga kaip žinių laidos „veidas“, tačiau mano profesiniai principai jai buvo svetimi. Kai nuo politinių užkulisinių žaidimų (kai į žinių tarnybą, pavyzdžiui, nežinia kaip patenka vaizdo kasetė su įrašu, ir jį naudojant neviešinama jos kilmė) reportažuose buvo nusivažiuota net iki vaikų pornografijos vaizdų, teliko išsiskirti. Po pastarojo įvykio nedvejodama atsistatydinau, nors mane mėgino sustabdyti, siūlydami didesnę algą. Turiu pabrėžti, kad man tai nebuvo nei paprasta, nei lengva, nei smagu, – tarsi šokti nuo uolos. Palikti televizijos netroškau, nes aš moku, galiu ir vis dar noriu dirbti šį darbą. Tačiau kolegų ir administracijos etinė laikysena bei darbo metodai nepaliko pasirinkimo.

Jūs istorijos mokslų daktaro laipsniui gauti Vilniaus universitete gynėtės darbą „S. Dariaus ir S. Girėno byla: istorinis vyksmas, traktuotė, naratyvo kaita“. Viename interviu spaudai sakėte, kad tai buvo labai įdomus ir įtraukiantis darbas, nors pirminės šio tyrinėjimo užuomazgos lyg ir nevedė į akademines aukštumas. Įdomu, kokie mokslinio tyrinėjimo laukai atsivėrė apie šiuos, taip lietuviams gerai žinomus didžiavyrius, kad tai tapo pirma rimta mokslų studija?

2014 m. Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje pristatant knygą vaikams./ Elenos Lamsodytės nuotrauka
2014 m. Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje pristatant knygą vaikams./ Elenos Lamsodytės nuotrauka

Nors pati savo darbą vertinu labai kritiškai, disertacijos mokslinis vadovas prof. Zenonas Butkus, gynimo procedūros metu kalbėdamas iš tribūnos, pasakė, kad atliktas „titaniškasdarbas“. Konsultantas doc. Nerijus Šepetys yra minėjęs, kad parašiau „tris disertacijas vienoje“, o oponentas dr. Darius Staliūnas atsiliepime teigė, kad seniai buvo skaitęs tokį detalų darbą. Be to, disertacija buvo pagerbta ir Lietuvos mokslų akademijos premija. Taigi trumpai atsakyti negaliu: tyrimo laukų, kaip sakote, atverta aibės, ir jų nepavyktų apsakyti interviu. Užtat džiugu pranešti, kad, kolegų istorikų ir leidybos profesionalų paraginta, disertacijos pagrindu parašiau monografiją. Leidyklos „Aukso žuvys“ leidžiama knyga „Lituanica: nematomoji pusė“ bus pristatyta vasarį Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje. Kovo mėnesį planuojamas knygos pristatymas Čikagoje, Balzeko lietuvių kultūros muziejuje.

– Be šio mokslinio darbo garsiesiems lakūnams esate pastačiusi dar vieną literatūrinį paminklą. Tai vaikams skirta knyga „Darius ir Girėnas. Istorija ir legenda“. Kaip gimė šio darbo mintis?

– Nors ši knygelė irgi pelnė įvertinimą (apdovanota International Board on Books for Young People Lietuvos skyriaus premija), nesu linkusi jo sureikšminti. Tai yra kuo paprasčiausias pasakojimas jauniausio amžiaus skaitytojams. Už pasakojimą kone svarbesni dailūs knygos paveikslėliai. Teksto paprašė leidykla „Baltos lankos“, nes jų netenkino pirminis, kito autoriaus sukurtas variantas.

– Kokia šiuo metu yra Jūsų veikla? Galbūt yra ateities kūrybinių sumanymų, kurie jau greitu laiku bus pradėti įgyvendinti?

Šiuo metu įpusėjau podoktorantūros tyrimo projektą Vilniaus universitete, Istorijos fakultete. Para­šius disertaciją, kurios herojai buvo du tautos didvyriai, sudomino herojaus fenomenas. Man parūpo, paprastai tariant, herojų socialinės gamybos procesas, kuris neretai būna ir politizuotas: kaip asmenybės paverčiamos didvyriais, kodėl jų įvaizdžiu manipuliuojama ir mulkinant mases į valias naudojamasi. Tuo pačiu norėjau geriau suprasti, dėl kokių prie­žas­čių išgyvename vadinamąjį postheroizmo perversmą, kai tradicinių didvyrių postamentai dūla, aureolės dingsta, kyla monumentų karai ir ki­ti nesutarimai.

Buvo daugiau nei įdo­mu atrasti, jog Vakarų valstybėse, pirmiausia JAV, kaip tik jau keliolika metų formuojama nauja tyrimų sritis, kuri taip ir vadinasi – heroism studies. Vienas aktyviausių šios tarp­disciplininės veiklos iniciatorių ir tel­kėjų – legendinis Stanfordo universiteto prof. Phillip Zimbardo, dar sep­tintajame dešimtmetyje pasaulyje iš­garsėjęs vadinamuoju „Stanfordo eks­perimentu“. Mane stulbina suta­pimas, kad apie šį eksperimentą aš sužinojau ir visam gyvenimui įsimi­niau dar būdama moksleivė sovie­tų Lietuvoje. Apie unikalų tyrimą, kuris be gailesčio demaskavo žmoguje tū­nantį blogį, man tuomet papasa­kojo Tėtis – teisininkas, advokatas iš pa­šaukimo.

Taigi pastaruoju metu Ph. Zimbardo su kolegomis siekia at­skleis­ti priešingą žmogiškumo pu­sę – gėrio, tiksliau, nesavanaudiškos ir pasiaukojamos elgsenos potencialą. Tai yra tik viena naujųjų studijų kryp­tis, jų yra bene dešimtys. Ži­no­ma, galėčiau banaliai pasijuokti, kad heroizmo genas, deja, kol kas neatras­tas. Bet rimčiau vertinant, istorikų, filosofų, sociologų ir psicho­logų atlie­kami tyrimai daro nemenką įspūdį. Gal tai atspindės ir būsimi mano straipsniai. Tokia intelektuali disku­sija būtų pravarti Lietuvoje, kur postheroizmo simptomai ir aktualijos aki­vaizdūs, tik kol kas nespėjama jų įvardyti ir svarstyti.

Disertacijos gynimo metu VU Istorijos fakultete, 2016 m./ Asmeninio albumo nuotrauka
Disertacijos gynimo metu VU Istorijos fakultete, 2016 m./ Asmeninio albumo nuotrauka

– Jeigu reiktų apibūdinti keliais žodžiais gyvenimą Kanadoje, koks tai būtų naujos aplinkos įvertinimas?

– Turbūt nuskambės šiek tiek grubiai, bet esminis skirtumas arba naujas potyris yra toks: čia beveik visai nepatiriu ir nejuntu agresijos. Van­couverio sala yra ypatingas didelės šalies kampelis: nepaprastai gražus ir taikingas. Jei kitur Kanadoje, tar­kime, Toronte, galėjai palikti namo duris nerakintas prieš dešimtmečius, tai čia taip saugu ir ramu buvo dar prieš keliolika metų.

Gražina Sviderskytė JAV nacionaliniame archyve College Park, Maryland, 2013 m./ Asmeninio albumo nuotrauka
Gražina Sviderskytė JAV nacionaliniame archyve College Park, Maryland, 2013 m./ Asmeninio albumo nuotrauka

Žinoma, kaip kitur, taip ir čia apstu problemų ir rūpesčių. Gyvenimas keičiasi greitai ir dramatiškai: beveik kurortinė zo­na, kone ištisas draustinis tampa vis tankiau gyvenamas, miestai plečiasi, gyvenimas brangsta, daugėja bena­mių, eismas intensyvėja, kelių tink­las tankėja ir taip toliau. Sėslesni sa­los gyventojai dūsauja, kad idilė bai­gia išnykti. Tačiau man, atvykėlei, aki­vaizdu, kad čia dar galima patirti seną gerą patogumą, kai žmonės vie­ni kitiems paslaugūs ir malonūs, tausoja savo ir kitų gerovę: paprastai ta­riant, niekas nelipa ant galvos, nesistumdo ir nepalydi keiksmais, kiek­vie­nam užtenka dėmesio ir erdvės.

Be to, didelį įspūdį daro sociokul­tūri­nė sistema, įtraukianti bendruo­meni­nė veikla, aktyvūs socialiniai tink­lai: yra begalė progų savanoriauti, telktis ir kartu kurti gerovę. Vil­niu­je į talką, būdavo, kaimynų ne­pri­sišauksi. Nors čia irgi taip nutinka, bet aktyvių žmonių nepalyginamai daugiau, ir savitarpio pagalba dar egzistuoja. Taigi nepuoselėju utopijos ir nesitikiu idilės, bet džiaugiuosi mažais, pozityviais dalykais ir prisidedu kiek galiu, kad jie tęstųsi, o ne nyktų.

VU Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas įteikia mokslų daktarės diplomą. 2016 m./ Asmeninio albumo nuotrauka
VU Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas įteikia mokslų daktarės diplomą. 2016 m./ Asmeninio albumo nuotrauka

– Kokių labiausiai dalykų pasiilgstate iš lietuviškos aplinkos?

– Iš pradžių atrodė taip: Vilniuje pa­­likau Mamą ir… Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Per antrąjį teatro sezoną Victorijoje tapau prakutusia spektaklių lankytoja, ir kultūros ilgesį apmaldžiau. Abu su sūnumi tik kartais tepasiilgstame vilnietiško „ėjimo į teatrą“ ritualo: mat, kaip be­žiūrėtum, Victorijoje daug kas vyksta paprasčiau, nebūtinai pakylėtai, be spindesio ir ceremonialų. Tačiau kal­bant iš esmės, dabar labiausiai tepa­siilgstu Lietuvoje likusios Ma­mos: šio ryšio niekas niekada ir nie­kur ne­pakeis. O visi kiti ir visa kita, kas ma­no širdžiai artima ir miela, bent iš da­lies yra pasiekiama ranka: juk, tobu­lėjant ryšių technologijoms, pasaulį galima kišenėje nešiotis.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"