Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Fotografas Klaudijus Driskius. Laisvės kovotojų portretai 

2018 rugpjūčio 5 d. 09:14
Klaudijus Driskius
Klaudijus Driskius

„Apie kiekvieno šių žmonių gyvenimą būtų galima parašyti istorinį romaną,“ – teigia fotografas Klaudijus Driskius šiais metais pristatęs Lietuvos partizanų ir ryšininkų dabarties portretų knygą bei parodą „Laisvųjų testamentai“. Knygoje publikuojami 83 laisvės kovotojų portretai ir trumpos jų istorijos, atskleidžiančios autentiškas pasipriešinimo, meilės ir kančios istorijas.

Kaip knygos pratarmėje rašo filosofas Vytautas Ališauskas, „moterys ir vyrai, tyliai žvelgiantys iš šių puslapių, pačiu savo buvimu, savo praeities pasakojimais ir kasdienos paprastumu nesileidžia įtraukiami į ideologines grumtynes, į moralizuojančius graudinimus, anot kurių, visi žuvusieji yra lygūs, į svarstymus apie ginkluotojo priešinimosi prasmę ir etinį pateisinamumą. Tie žmonės tiesiog yra. Savo visą gyvenimą jie atidavė Lietuvai. Paprasčiau sakant – mums“.

Apie laisvės kovotojų portretavimą bei jų istorijas fotografą Klaudijų Driskių kalbina Gediminas Kajėnas.

– Kaip susidomėjote laisvės kovų istorija?

– Nuo jaunystės mane domino mūsų valstybės, tautos, mano krašto istorija. Dar dirbdamas anuometinėje spaudoje, iš komandiruočių sugebėdavau parsivežti ne tik darbui reikalingą medžiagą, tačiau ir fotografijų, kurių tuometiniuose leidiniuose negalėjau publikuoti. Žinoma, kalbu ne būtinai apie laisvės kovotojų, bet apskritai charakteringų žmonių portretus. Šios fotografijos man buvo brangesnės už visas kitas.

Mano kūrybinėje biografijoje ir knyga „Laisvųjų testamentai: Lietuvos partizanų ir ryšininkų portretai“ nėra atsitiktinė, ji pratęsia anksčiau pasirodžiusias dvi knygas. Pirmoji – „Sutemų keleiviai“, skirta Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanams. Gyvenimo kelias mane suvedė su partizanu Andriumi Dručkumi, per visą sovietmetį išsaugojusį unikalią rašytinę Lokio rinktinės štabo medžiagą – įsakymus, atsišaukimus, spaudą, fotografijas. Būtent ši medžiaga ir sugulė į minimą knygą, kurios bendraautoriumi tapau ir aš.

Antrojoje knygoje – „Balys Vaičėnas. Partizano sąsiuviniai. Lokio rinktinės vado dienoraštis, laiškai, manifestaciniai tekstai“ – iš nebūties prikeltas Aukštaitijos partizanų vado Balio Vaičėno-Liubarto-Pavasario dienoraštis, rašytas kasdien 7 metus nuo 1944 iki žūties 1951 m. Savo turiniu šis dienoraštis gerokai skiriasi nuo Liongino Baliukevičiaus-Dzūko ar partizanų kapeliono Justino Lelešiaus-Grafo dienoraščių. Prie šios knygos dirbo 23 įvairių sričių žmonės, mat dienoraštis rašytas ranka, nemažai vietų buvo sunkiai perskaitomos ir dėl laiko paliktų žymių, tad darbui teko pasitelkti net ir teismo ekspertizės centrą. Tokiu būdu mes kruopščiai rekonstravome šį autentišką Balio Vaičėno liudijimą, vildamiesi, kad šis darbas bus atspirtis tolimesniems mokslinimas tyrinėjimams. Jo dienoraštis buvo išleistas 2013 metais, praėjus 62 metams nuo paties partizano žūties mūšyje 1951 m.

– Šios dvi Jūsų knygos buvo darbas su archyvais, istorine medžiaga. Na, o kaip atėjote iki minties įamžinti šiandien tebegyvenančius laisvės kovų dalyvius? Ar neapėmė jausmas, kad šis darbas stipriai pavėluotas, juk daugelio kovotojų jau nėra tarp gyvųjų?

– Ne vienas ir ne du man sakė: „Klaudijau, kur tu buvai prieš 2, prieš 5 metus… O jei būtum atvažiavęs prieš 8 ar 10 metų…“ Aš juos nuramindavau sakydamas, kad susitikome dabar – svarbiausiu mums metu ir turime padaryti tai, ką privalome. Todėl esu įsitikinęs, kad niekur nepavėlavau, nors puikiai suprantu, kad laikas bėga negailestingai… Štai ir dabar iš 83 knygos herojų 17 jau yra iškeliavusių amžinybėn. Tiesa, aplankyta ir nufotografuota buvo kiek daugiau nei 100 žmonių, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių į knygą sudėjau 83 istorijas.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

– Įdomu, kokios aplinkybės nulėmė tokią atranką?

– Sakoma, kad laikas nenumaldomai bėga užmarštin, daug kas pasimiršta, tačiau liudininkų daugėja… Rengiant knygą, reikėjo remtis sveiko proto nuovoka, kad joje atsidurtų tik tai, kas išties buvo.

Sutikau ir tokių žmonių, kurie dėl savo amžiaus jau nebegalėjo kalbėti arba buvo praradę atmintį, todėl negalėjome užrašyti ir jų istorijų. Šiuo atveju pačiai knygos struktūrai prie kiekvieno herojaus man buvo būtini trys elementai: jų pačių trumpa istorija, anų dienų fotografija bei dabarties portretas. Jei bent vieno iš šių elementų nebuvo, tokio herojaus tekdavo atsisakyti.

Fotografas Klaudijus Driskius. Laivės kovotojų portretai

Kita vertus, šia knyga aš nesiekiau sudaryti baigtinio šių dienų laisvės kovotojų sąvado. Iš esmės tai yra mano kelionė, mano ieškojimai ir mano atradimai. Žinoma, tarp herojų yra ir visiems žinomų laisvės kovotojų, kurie ir šiandien reprezentuoja laisvės kovas. Tačiau net ir tyrinėtojai pripažino, kad kai kuriuos iš šių kovotojų jie mato pirmą kartą.

– Kaip Jums pavyko tokius atrasti? Beje, iš istorikų teko girdėti, kad yra laisvės kovotojų, kurie apie savo pokario patirtis iki šiol atsisako kalbėti.

– Man taip pat teko sutikti kelis tokius, kurie sakė, jog dar per anksti, nors jau ketvirtį amžiaus esame laisvi… Gerai, kad tokių buvo ir yra vienetai, kitaip mes apie tai išvis nebūtume pradėję kalbėti.

Na, o laisvės kovotojų atradimo būdai buvo patys įvairiausi. Vienas jų – oficialūs Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio dalyvių sąrašai. Tačiau daugiausia rėmiausi laisvės kovų dalyviais ar šia mūsų istorija besidominčiais žmonėmis, gyvenančiais Lietuvos regionuose, kurie patys gerai pažįsta partizanus bei jų rėmėjus. Tokiu būdu turėjau savotišką rekomendaciją, dėl kurios ir nauji herojai lengviau mane prisileisdavo, atidarydavo duris, išsipasakodavo, atsiverdavo. Beje, tai taip pat padėjo ir išvengti galimų atsitiktinių žmonių patekimo į šį leidinį.

Ne kartą besikalbant ir patys herojai užvesdavo visiškai nežinomu keliu, nurodydami jų pažįstamus partizanus ar ryšininkus, duodami jų telefonus ir net patys paskambindami ir užtardami mane. Tad šioje kelionėje netrūko nei iššūkių, nei netikėtų dovanų.

Tiesa, neapsiribojau Lietuvos teritorija, domėjausi ir žmonėmis, kurie dėl įvairių aplinkybių atsidūrė kituose kraštuose ir pasiliko ten gyventi. Taip, pavyzdžiui, Latvijoje atradome vieną paskutinių partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto ryšininkių Leonorą Grigalavičiūtę. Buvome nuvykę ir į Lenkiją ieškodami žmogaus, gelbėjusiam mūsų partizanams pakeliui į Vakarus, deja, šiek tiek pavėlavome. Prakalbinome partizanų ryšininkę, po sovietinio lagerio likimo vingiais patekusią ir net 50 metų pragyvenusią vakarų Vokietijoje.

– Jūsų, kaip fotografo užduotis, visų pirma, buvo nufotografuoti laisvės kovotojų portretus. Tačiau knygoje lygiai taip pat svarbi ir žodinė dalis, pačių herojų papasakotas jų istorijos fragmentas. Ar nuo pat pradžių turėjote tokią viziją?

– Žinoma, kaip fotografas aš mąstau vaizdu, tačiau suprantu, kad šiai temai, o kartu ir šių žmonių gyvenimams, yra būtinas žodis. Tad teko klausytis nesibaigiančių ir kvapą gniaužiančių jų istorijų. Kartais atsivėrimui – tiek žodiniam, tiek ir vizualiniam – užtekdavo vieno karto, kartais vykdavau du ar net tris kartus. Apie kiekvieną šių herojų galima rašyti knygą, tačiau šios knygos paskirtis kiek kitokia: per skirtingus žmones ir jų likimus trumpomis istorijomis papasakoti mūsų pokario tragizmą, o kartu ir laisvės kovotojų pasišventimą.

Vis dėlto sudėtingiausia situacija buvo su trečiuoju elementu – herojų jaunystės fotografijomis iš partizaninio ar tremties laikotarpio. Nedaugelis turėjo tokių nuotraukų dėl labai suprantamų priežasčių… Todėl teko daug laiko praleisti Lietuvos ypatingajame archyve, Genocido aukų bei regionų muziejuose, o taip pat ieškoti fotografijų išsibarsčiusiuose šeimų archyvuose.

Šio leidinio tikslas – įamžinti istorijas ir veidus žmonių, kurie pokariu gyveno nelegaliai, už laisvę kovėsi ginklu ar bent aktyviai padėdavo ginklo broliui priešintis Lietuvos okupacijai. Taip aš siekiau išreikšti pagarbą žmonėms, kurie labai sudėtingu laikotarpiu saugojo mūsų valstybės tęstinumą.

– Kas jums asmeniškai yra brangiausia susipažinus su šitiek žmonių, įspūdingomis jų istorijomis bei likimais?

– Savo gyvenimais šie žmonės man dar kartą patvirtino, kad kova už laisvę jiems buvo labai konkreti. Kartu ir sukrėtė tai, kad didžioji jų dalis į šią kovą ėjo apsisprendę labai sąmoningai, puikiai suvokdami, kodėl tai daro ir net kas jų laukia. Jie kasdien gyveno šalia mirties ir žinojo, kad žus kaip ir jų broliai, seserys ir draugai. Ačiū Dievui, šie žmonės išgyveno ir sulaukė labai garbaus amžiaus, nors visi kaip vienas nežino, kodėl būtent jiems tai buvo lemta…

Kai susipažinau su šiais kovotojais bei jų istorijomis, supratau, kad tiek fizinės, tiek dvasinės, tiek emocinės žmogaus galimybės yra beribės. Tai be galo tvirtos asmenybės, kurios ir šiandien mums tebeliudija, kas laisvė yra brangiausia, ką turime.

Beje, šiandien šie žmonės gyvena labai skirtingai: kai kurie jų vieniši dienas leidžia mažyčiuose butuose, kiti apsupti vaikų, anūkų ir proanūkių džiaugiasi prabangiuose šiuolaikiškuose namuose. Tačiau visi jie yra laimingi, puikiai suvokdami, ką darė anuomet ir ką, esant būtinybei, darytų šiandien.

– O kaip Jūs pats manote, kur slypi šitokio apsisprendimo, tvirto žinojimo pagrindas? Iš kur tai kyla? Gal patys laisvės kovotojai Jums į tai atsakė?

– Panevėžyje gyvenantis partizanas Bronislovas Juospaitis-Direktorius man labai aiškiai atsakė į tokius esminius klausimus, kaip: „Kodėl pasirinko tokį gyvenimą? Kodėl priešinosi ginklu? Kodėl, net ir žinodamas, kuo viskas gali baigtis, tęsė kovą?“ Visų pirma, kaip teigė Bronislovas, jis išaugo tokioje šeimoje bei mokyklos aplinkoje, kur buvo puoselėjama meilė savai Tėvynei, savam kraštui, savam vienkiemiui, saviems namams. Kitas labai svarbus dalykas – tai tikėjimas į Dievą. Šie du dalykai – meilė tėvų žemei ir tikėjimas Dievu – yra pats pagrindas, ant kurio ir laikėsi anų dienų jauno žmogaus auklėjimas bei dorovinis ugdymas.

Prasidėjus priverstinei mobilizacijai į Raudonąją armiją, tokiems jaunuoliams net nereikėjo nurodymų iš šalies, kaip jie privalo elgtis – tarnystė svetimos valstybės kariuomenėje jiems buvo visiškai nepriimtina. Kita vertus, jie jau buvo matę pirmosios okupacijos siaubą, trėmimus į Sibirą. Štai todėl nelegalus gyvenimas, pavojus, kankinimų ar žūties grėsmė jiems neatrodė tokia pavojinga, kaip savo idealų išdavystė ar mirtis Sibire.

Ir dar vienas svarbus aspektas: prieš juos kovotojų kelią rinkosi jų artimieji, vyresnieji gimnazijos draugai bei kaimynai, tad stoti į priešingą pusę jiems buvo paprasčiausiai nepriimtina.

– Apsisprendimas kovai – tai viena, tačiau visą savo gyvenimą šie žmonės buvo priversti gyventi su to laiko siaubu, praradimais, sulaužytomis jaunystėmis, lagerio bei sovietmečio patirtimis. Viena Jūsų knygos herojė net prisipažino, kad gyvenimas jai buvo ištisinė žaizda… Kaip įmanoma su visu tuo gyventi?

– Žinoma, jaunystės patirtys labai giliai įsirėžė šių žmonių atmintyje: ne vienas pasakodamas apsiašarodavo, rodydavo savo žaizdas bei randus. Visa tai yra jų gyvenimo dalis, to jau niekas negali nei pakeisti, nei iš jų atimti. Beje, vienas partizanas iš Dzūkijos pasakė: „yra dalykų, vaikeli, apie kuriuos aš niekam nepasakosiu ir kurių niekas niekados nesužinos…“

Į šį laikotarpį turime žiūrėti kaip į karą, todėl negalime suabsoliutinti, kad visi kovotojai buvo didvyriai, o visi priešai – niekšai. Visko buvo… Tačiau patys laisvės kovotojai dažniausiai nesureikšmina tų dienų įvykių, gyvenimo bunkeriuose, apie kovas ar sužeidimus šiandien pasakoja kaip apie pačius kasdieniškiausius dalykus.

Pastebėjau, kad gyvenimo negandas daugeliui jų padėjo ištverti tikėjimas. Net ir sunkiausiomis aplinkybėmis, kritiškiausiais gyvenimo momentais jie pasinerdavo į maldą ir vildavosi, kad galiausiai vis tiek gėris triumfuos, Lietuva bus laisva, net jei jie patys to ir nesulauks.

– Beklausant partizanų liudijimų, didžiausią nuostabą man visuomet kėlė jų pasakojimai apie pasirengimą mirti. Užspeisti bunkeryje ar atsidūrę apsuptyje dažnas jų buvo pasiruošęs geriau žūti, nei likti gyvam. Tai sukrečiantis pasakojimas, turint galvoje, kad didžiausias žmogaus instinktas yra išgyventi…

– Partizanas Jonas Kadžionis apie tai pasakė paprastai: „Žinoma, kad mes bijojome mirties ir labai norėjome gyventi, juk buvome jauni, svajojome apie šeimas, savo vaikus, normalų gyvenimą. Bet didžiausia mūsų baimė buvo patekti priešui į rankas gyviems, nes iš savo vadų jau buvome girdėję, ką saugumiečiai daro su paimtais gyvais laisvės kovotojais…“ Sykį atsidūręs apsuptyje atviroje aikštelėje ir pamatęs, kad išeities nėra, jis jau buvo pasirengęs mirčiai ir rengėsi nusišauti. Tačiau kaip tik tuomet pamatė properšą apsupties žiede ir drąsiai vadui pasiūlė išbandyti paskutinę galimybę. Sumaniai atsišaudydami jie sėkmingai pasitraukė…

Arba štai kita istorija: užspeisti bunkeryje be jokios vilties pasitraukti partizanai nusprendė pasiduoti ir atlaikyti visus būsimus kankinimus. Tiesa, ne visiems jų pavyko tęsėti bunkeryje duotą žodį.Tad aplinkybės buvo labai įvairios, o noras gyventi – begalinis. Tačiau juos visus vienijo laisvos Lietuvos vizija. Paradoksalu ir tai, kad asmeninė laimė jiems buvo antroje vietoje. Šiandienos žmogui toks gyvenimo planas turbūt atrodytų sunkiai suprantamas.

– Savo fotografijose šiuos žmones vaizduojate labai kasdieniškai, net šmaikšiai, išvengdamas patosinio heroizavimo.

– Kadangi pas juos lankiausi, daug bendravome, norėjau juos parodyti kasdieniškus, natūralioje jų pačių aplinkoje. Ne su vienu teko smagiai pavaikščioti besikalbant ir besifotografuojant. Kiekvienas tas susitikimas buvo unikalus ir nepakartojamas kaip ir jų gyvenimai, todėl ir fotografijos – visokios: ir žaismingos, ir santūrios, ir liūdnos, ir dramatiškos.

Kaip jau minėjau, į savo praeitį, aktyvų priešinimąsi okupacijai daugelis jų žiūri labai paprastai, kaip į savaime suprantamą veiksmą – jie ir patys to neherojizuoja.

Pamenu, viena parodos lankytoja atkreipė dėmesį į tai, kad dalis fotografuojamų moterų yra apsirengusios gėlėtomis suknelėmis. Ji paklausė, kaip man pavyko jas taip aprengti? Savo automobilyje aš nesivežioju rūbų spintos… Knygos moterys taip ir gyvena – gėlėtos tarp savo gėlių. Laimingos moterys ir laimingi vyrai, sulaukę tokio garbingo amžiaus savo namuose, atkurtoje savo valstybėje, už kurią kovėsi.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"