Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Fotografas Imantas Selenis Vilniuje atrado Havajus 

2018 gruodžio 16 d. 14:54
Fotografijos paroda "Hawaii“ sostinės meno galerijoje „Tsekh“ veiks iki sausio 14 dienos.
Fotografijos paroda "Hawaii“ sostinės meno galerijoje „Tsekh“ veiks iki sausio 14 dienos.
Asmeninio albumo nuotrauka

Į fotografijos pasaulį ryžtingai įsiveržęs Imantas Selenis pagal profesiją – teisininkas. Dažną lydinti frazė, esą iš meno neišgyvensi, jam yra daug kartų girdėta. Užtat ir pasirinkęs tai, kas „apsimoka“. Šiandien Imantas mėgsta sakyti, kad yra du jo gyvenimai – iki Londono ir po jo, nes ten pradėjo rimtai užsiimti mėgstama veikla – fotografija.

Sostinės meno galerijoje „Cechas“ („Tsekh“) ką tik pristatyta nauja fotografo I. Selenio paroda „Hawaii“. Čia autorius kalba apie gimtąjį Vilnių – tokį miestą, koks jis yra iš tiesų: įvarialypį, istorinį.

Aukščiau žemės

Imanto vaikystės dienos prabėgo sostinės Antakalnio rajone. Iki septynerių gyveno prie upės, vėliau šeima persikėlė į kitus namus – netoli miško. Gyvenimu „ant asfalto“ to nepavadinsi, – gamta visuomet buvo šalia, jos Vilniuje itin daug. „Tai bene žaliausias ir mažiausiai urbanizuotas miestas visoje Europoje. Prisimenu, kieme buvo gal dešimt slyvų medžių, kurie buvo mūsų laipynės. Sėdėdavome ant tų medžio šakų ir žaisdavome kortomis „virš žemės“ arba šiaip saulėgrąžas gliaudydavome“, – prisiminė I. Selenis.

Pavasarį kiemas būdavo nusėtas baltų žiedlapių. Imantas prisipažino mėgdavęs sėdėti balkone ir iš trečio aukšto stebėti tą vaizdą. „Bet atėjo metas slyvas iškirsti, nes jos buvo pasodintos ant šilumos trasos. Reikėjo vamzdžius keisti. Tai buvo labai didelis išgyvenimas visiems kiemo žmonėms. Slyvų buvo gaila“, – nostalgiškai kalbėjo pašnekovas.

Kartu su berniūkščiais Imantas trindavosi gatvėje. Mėgo eiti į statybų aikštelę, ten žaisdavo slėpynes arba mėtydavo iš paskutinio aukšto plytas į taikinį. Šalimais buvo Antakalnio klinikos, prasmukdavo į jų požeminius tunelius. „Augant tėvai vis plėsdavo teritoriją, kur galima nueiti, tad tikrai neblogai išlandžiojome savo rajoną“, – prisipažino Imantas ir po akimirkos pridūrė, kad tie atsiminimai, smalsumas ir dabar skatina domėtis, ieškoti vietų, naujų kadrų.

Tinkamoje vietoje, tinkamu metu

Dabar jau tiksliai nepamena – ar pats ėmė domėtis, ar senelio istorinės knygos paskatino gilintis į istoriją, graikų mitologiją. Norėjo būti archeologas. „Tik vėliau nesugalvojau, ką su tuo veikti, kaip iš to uždirbti pinigus. Todėl pasirinkau kitą profesiją“, – tikino pašnekovas.

Pasirinkimas buvo nedidelis – vengė matematikos. „Ji man baisiai nesisekė, nors gyvenime pasivijo mokytojos pranašystė. Ji dar mokykloje sakė: „Imantai, žinok gyvenime nuo matematikos nepabėgsi.“ Nepabėgau – vėliau padariau karjerą banke. Ironiška, bet labai įdomi patirtis“, – šypsodamasis tikino fotografas.

Teisė I. Selenį patraukė ir todėl, kad tai universalus, daug sričių liečiantis mokslas. „Juk teisė reguliuoja visas žmogaus gyvenimo sritis. Šios žinios ir dabar man padeda dirbant bet kokius darbus“, – aiškino jis.

Fotografija susidomėjo būdamas 25-erių. Pirmi bandymai, anot Imanto, buvo paprasti. Pradėjo nuo interneto fotobendruomenių, tokių kaip „Efoto“ ar „Fotokūdra“. „Mano istorijoje nėra to etapo – „tėtis padovanojo pirmą fotoaparatą, kai buvau dar mažiukas“. Fotografija buvo atrasta, nes pasitaikė tinkamoje vietoje, tinkamu metu“, – pabrėžė Imantas.

Fotografas Imantas Selenis Vilniuje atrado Havajus

Užtat I. Selenio mama jaunystėje mokėsi fotografijos, yra padariusi įdomių autorinių darbų. „Mama turėjo seną fotoaparatą „Zenit“, pro kurį, kaip pro žiūroną, mažas mėgdavau žiūrėti į pasaulį. Tačiau rimčiau juo niekada ir neužsiėmiau“, – pasakojo pašnekovas.

Šeimoje daug su menu susijusių žmonių. I. Selenio močiutė Vilniaus dailės akademijoje (VDA) dėstė piešimą. Tėtis – animatorius, o mama – tapytoja. Vyriausia sesuo – grafikė, baigusi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, VDA. Vidurinė sesė, kaip ir Imantas, pasirinko su menu nesusijusias studijas, tačiau ji visada gerai rašė, pati siuvosi drabužius, – turi išlavintą estetikos jausmą. „Visa aplinka stimuliavo norą kurti, domėtis menu, tai išaugo į norą fotografuoti“, – tikino fotografas.

O šiandien I. Selenio darbus į savo kolekciją įtraukė viena geriausiai vertinamų Lietuvos privačių meno kolekcijų „Lewben art foundation“. Jo pavardė atsirado tarp tokių fotografijos žvaigždžių kaip Vitas Luckus, Antanas Sutkus.

„Kai Vilniuje buvo didelis rūkas, per vakarą numyniau šešiolika kilometrų dėl tų kelių kadrų, kuriais dabar džiaugiuosi.“

Dėl gero kadro – 16 kilometrų

I. Selenis neretai pavadinamas meditatyviu miesto tyrinėtoju ir stebėtoju. Fotografas fiksuoja aplinkos, landšafto, architektūros fragmentus. Paklaustas, kaip jam pavyksta iki skausmo pažįstamas vietas parodyti visiškai neįprastai, I. Selenis atsakė, kad čia praverčia techninių savybių išmanymas: supratimas, kaip veikia šviesa, kompozicijos principų suvokimas, mokėjimas atvaizduoti. Ne mažiau svarbi estetika, matymo kampai.

Fotografas mėgsta prisijaukinti erdvę, tad medžiodamas kadrą į tą pačią vietą sugrįžta ne kartą. „Labai patiko pasakymas, kad geram gatvės ir miesto fotografui tereikia vieno svarbiausio dalyko – patogių batų. Nes judėjimas yra svarbiausias momentas šioje fotografijos srityje. Pavyzdžiui, prieš kelias savaites, kai Vilniuje buvo didelis rūkas, per vakarą numyniau šešiolika kilometrų – dėl tų kelių kadrų, kuriais dabar džiaugiuosi“, – sakė Imantas.

Trejus metus I. Selenis gyveno Londone. Teko daug patirti ir atrasti – nuo bankroto iki naujo savęs. „Londonas mane transformavo visais atžvilgiais. Ten dar yra likę dalis manęs – gyvenime svarbiausi žmonės, pas kuriuos stengiuosi bent porą kartų per metus sugrįžti, vietos, kurias mėgstu aplankyti“, – nuoširdžiai tikino pašnekovas.

Gyvendamas Londone ėmėsi fotografijos. Visko išmoko pats, padedamas sutiktų draugų. Pokalbiai, fotosesijos, paskolintos knygos... „Pirmosios parodos, pirmosios pažintys meno srityje ir kūrėjai, padarę didelę įtaką mąstymui, kūrybinei veiklai – viskas nutiko Londone. Atsitraukimas nuo Vilniaus privertė į miestą pažvelgti visai kitomis akimis, kitu žvilgsniu. Supratau, kad šitą miestą noriu labiau pažinti“, – nusiteikimo neslėpė I. Selenis.

„Pirmosios parodos, pirmosios pažintys meno srityje ir kūrėjai, padarę didelę įtaką mąstymui – viskas nutiko Londone.“

Pilkų dėžučių džiunglės

Jo manymu, miestas yra gyvas – keičiasi kartu su žmogumi. O architektūra – statiškai monumentali, nes per metus menkai tepakinta. Priešingai nei simbolinės prasmės, ateinančios su naujomis gyventojų kartomis. „Mano seneliams ir tėvams daugiabučių rajonai asocijuojasi su sovietmečiu. Brendau jau laisvoje Lietuvoje, tad man tai labiau kelia sentimentalius jausmus. Nors prisimenu laikus, kai būdavo komendanto valanda, – kiemai tiesiog ištuštėdavo“, – pasakojo fotografas.

Kartai, gimusiai po 1990-ųjų, I. Selenio žodžiais tariant, daugiabučių rajonai yra tiesiog pilkų dėžučių džiunglės. Tačiau būtent iš šios perspektyvos fotografui labiausiai patinka stebėti miestą. „Savita miesto metafizika. Nors fizinis miesto būvis ir kismas taip pat intriguoja“, – tikino jis.

Naujausia savo paroda „Hawaii“ fotografas siekia sukelti diskusiją. Pristatomos fotografijos – dokumentinės, tačiau spalvos pakeistos taip, kad atrodytų tarsi netikros (patobulintos realybės vaizdas).

Eksponuojami ne vien fotografijos darbai, bet ir instaliacija, kalbanti metaforomis. Tekstą sukūrė Karolis Kaupinis.

„Joje yra užkoduoti tam tikri simboliai. Juos kiekvienas galbūt suprantame individualiai dėl skirtingų patirčių, laikotarpių, kurių kontekstuose formavosi mūsų asmenybė“, – aiškino menininkas.

Todėl parodoje, pasak autoriaus, žiūrovui nepasiūlyta galutinė žinutė. „Hawaii“ šneka apie identiteto problemą ir empatijos jausmą.

Idėja kilusi tada, kai dėl vieno savo projekto apie Vilnių sulaukė kritikos iš gyventojų, esą užsieniečiams pristatė ne tik paradinę miesto dalį – Vilniaus senamiestį, bet ir rajonus, kurie daugeliui asocijuojasi su skurdu. Pastatai nugyventi, dvelkia sovietine okupacija ir priespauda.

„Visi tarsi sakė – negražu, čia ne mes, mes tokie nenorime būti. Supratau, kad tie žmonės nepriima rajono kaip savo identiteto dalies. Miestas, kuris atskleidžia juos ir jų buvimą – tai senamiestis, su visomis bažnyčiomis, atitolęs nuo rajono, kuriame visi tie žmonės greičiausiai užaugo ir gyvena, – aiškino I. Selenis. – Atmintis esame mes patys. Ir jei toje atmintyje ko nors trūktų, ji būtų ne visa. Taigi ir istorijos puslapiuose trūktų paveikslėlių, kurie mus apibrėžia, sieja į vieną visumą.“

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika