Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Filmų herojai – šiuolaikiniai prancūzai 

2019 sausio 16 d. 10:26
„Sofiją Antipolis“
„Sofiją Antipolis“
Organizatorių nuotraukos

Sausio 24 d. Vilniuje prasideda „Žiemos ekranai“. Pristatome prancūzų kino naujienas, kurias bus galima pamatyti pagrindinėje festivalio programoje. Šiemet joje 14 filmų, kai kurie dar net nepasirodė Prancūzijos ekranuose. Jie turėtų sudominti ir prancūzų komedijų gerbėjus, ir tuos, kurie laukia jaudinančių meilės istorijų, ir art-house kino mėgėjus.

Tokiu galima laikyti ir antropologine fikcija pavadintą Virgilio Vernier „Sofiją Antipolis“ („Sophia Antipolis“, 2018). Jo veiksmas nukels į technoparką Prancūzijos pietuose. Žmonės čia ieško prasmės, socialinių ryšių, užsiima įvairia veikla, nuobodžiauja. Kas sieja jauną gražuolę, norinčią pasididinti krūtinę, vienišą našlę iš Vietnamo, įstojančią į hipnotizuotojo vadovaujamą sektą, fašistuojančius juodaodžius apsaugininkus, įkūrusius savigynos grupę, paaiškės tik šios įtemptos istorijos pabaigoje.

Sébastieno Betbedero dramos „Ulisas ir Mona“ („Ulysse & Mona“, 2018) veikėjas Ulisas baigė šiuolaikinio menininko karjerą. Jis nesupranta dabarties, nebetiki grožiu, todėl renkasi meditatyvų gyvenimą. Ulisas įsikuria su šunimi miško viduryje. Dailiųjų menų akademijos studentė Mona nusprendžia surasti Ulisą. Pasak režisieriaus, jis norėjo sukurti filmą, kurį būtų galima pavadinti susitikimų istorija.

Pagrindinis Antony Cordier, kurį vienas kritikas pavadino prancūziškuoju Wesu Andersonu, filmo „Gasparas vestuvėse“ („Gaspard va au mariage“, 2017) personažas, dvidešimt penkerių Gasparas (Félix Moati), seniai nebendrauja su šeima, bet negali atsisakyti dalyvauti tėvo vestuvėse. Lydimas Lauros (Laetitia Dosch), kuri sutiko vaidinti jo draugę, Gasparas vyksta į šeimos įkurtą zoologijos sodą, kurio gyventojai matė, kaip jis užaugo. Atsidūręs tarp erotinių nuotykių ieškančio tėvo, teisuolio brolio ir gražuolės sesers, tarp gyvūnų ir gamtos, Gasparas nesuvokia, kad siekia sugrįžti į paskutines savo vaikystės dienas.

„Ulisas ir Mona“
„Ulisas ir Mona“

Alexo Lutzo „Gy“ („Guy“, 2018) – tai mocumentary (tariamos dokumentikos) žanro filmas apie išgalvotą žvaigždę. Kadaise populiarus dainininkas Gy leidžia filmuoti savo kasdienybę jaunam režisieriui Gotjė ir nežino, kad tai jo sūnus. Netrukus turi pasirodyti naujas Gy albumas, todėl dokumentinis filmas turėtų jam pasitarnauti. Gy pristato režisieriui savo jauną ir buvusią žmonas, prisimena karjerą. Juokas čia nuspalvintas prisiminimų kartėlio.

Naujosios kartos prancūzų kino kūrėjai dažnai renkasi socialines temas, rodo problemas, kurios jaudina jaunimą. Elsos Diringer dramos „Luna“ („Luna“, 2017) veikėja Luna (Laëtitia Clément) dirba daržovių ūkyje netoli Montpeljė ir dėl Rubeno padarytų viską. Per Rubeno gimtadienį Luna stebi, kaip jis alaus buteliu išprievartauja nepažįstamą vaikiną. Šis vėl pasirodys Lunos gyvenime. Mergina jaučia kaltę, nors Aleksas (Rod Paradot) jos neprisimena. Netrukus Luną sužavės jaunuolio jautrumas ir dėmesys.

Thomas Lilti triptiko apie mediciną paskutinės dalies, komedijos „Pirmakursiai“ („Première Année“, 2018), veikėjai – du medicinos studentai. Antuanas (Vincent Lacoste) jau trečią kartą kartoja pirmąjį medicinos studijų kursą, Bendžamenas (William Lebghil) – tik įstojo. Vaikinai susidraugauja ir bando išsaugoti pusiausvyrą tarp kasdienybės iššūkių ir ateities vilčių kafkiškame medicinos studijų pasaulyje. Rodydamas, kaip absurdiškai sukonstruota sveikatos apsaugos sistema, režisierius kartu siūlo ir įtikinamą draugystės, tampančios vaistu nuo visų ligų, paveikslą.

„Gasparas vestuvėse“
„Gasparas vestuvėse“

Mikhaëlio Herso melodrama „Amanda“ („Amanda“, 2018) nukels į šių dienų Paryžių. Filmo herojui Davidui (Vincent Lacoste) – per dvidešimt, jis dirba dviejuose darbuose ir vengia galvoti apie ateitį. Viskas pasikeis, kai Davido seserį Sandriną nužudys islamistai, o jam teks rūpintis septynerių dukterėčia Amanda. Taip filme atsiras tėvystės tema, kurią režisierius plėtoja rodydamas personažų kasdienybę, jų klajones po Paryžių.

Nathano Ambrosioni filmo „Popierinės vėliavėlės“ („Drapeaux de papier“, 2018) veikėjas Vincentas pateko į kalėjimą vos aštuoniolikos. Dabar jam trisdešimt, jis išėjo į laisvę neturėdamas profesijos ir socialinių įgūdžių. Vincentas apsigyvena pas seserį, kuri sunkiai dirba, kad išgyventų, ir svajoja tapti menininke. Šarli pasirengusi padėti broliui.

Robert’o Bressono kūrybos įkvėpto Cédrico Kahno filmo „Malda“ („La prière“, 2018) veikėjui Tomui (Anthony Bajonas apdovanotas Berlinalės „Sidabriniu lokiu“ už vyro vaidmenį) – dvidešimt dveji. Jis narkomanas, kaltinamas ne vienu nusikaltimu, todėl renkasi galimybę gydytis nuo narkotikų priklausomybės kalnuose, kur įsikūrė buvusių narkomanų bendruomenė. Jie gydosi maldomis. Tomas ne iškart sugebės prisitaikyti prie griežtų bendruomenės taisyklių, bandys pabėgti, bet laikui bėgant atras tikėjimą, draugystę, meilę.

Debiutinio Marie Garel-Weiss filmo „Daugiau jokių vakarėlių“ („La fête est finie“, 2017) veikėjos – dvi narkomanės, tą pačią dieną atvykusios į detoksikacijos centrą ir tapusios neatskiriamomis draugėmis. Netrukus jas išmes iš centro ir Selestei su Sihema teks pačioms pradėti tikrą kovą, kurios tikslas – abstinencija, laisvė ir gyvenimas.

Pagaliau subręsti teks ir keturiasdešimtmečiam automobilių mechanikui Aleksui, gyvenančiam kartu su mama. Šis Julieno Guetta komedijos „Važiuojam, jaunuoliai!“ („Roulez jeunesse“, 2018) personažas kartą praleidžia naktį atsitiktinai sutiktos moters namuose, o ryte randa tik tris jos vaikus, nežinančius, kur dingo mama.

Marion Vernoux filme „Besmegenis“ („Bonhomme“, 2018) ironiškai pasakoja apie neįtikėtiną meilę. Merlinos ir Piotro gyvenimą pakeitė automobilio avarija. Patyręs smegenų traumą Piotras (Nicolas Duvauchelle) tapo nebeatpažįstamas. Jis gali nieko neprisiminti, gali būti abejingas arba hiperseksualus. Merlina (Ana Girardot) įsitikinusi, kad vienintelis vaistas – jos meilė vyrui.

Robyno Sykeso komedijos „Finalas“ („La finale“, 2018) veikėjas senelis Roberas (Thierry Lhermitte) serga Alzheimerio liga, todėl visa šeima juo rūpinasi. Kartą ši pareiga teks anūkui JB, kuris negali atsisakyti išvykos į Paryžių ir krepšinio varžybų, todėl į kelionę pasiims ir senelį.

Maxime’o Matray ir Alexios Walter komiška drama „Šviesiaplaukis gyvulys“ („Bêtes blondes“, 2018) gali šokiruoti neįprastomis scenomis, bet ko dar laukti, jei pagrindinis filmo veikėjas Fabjenas kadaise buvo televizijos sitkomų žvaigždė. Jis vis dažniau praranda atmintį nuo tada, kai dingo Korina, jo ekrano partnerė. Fabjeno nesujaudina ir Joni krepšyje tabaluojanti šio vaikino meilužio galva. Bet galbūt ji paskatins Fabjeną sugrįžti į praeitį?

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika