Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Faustas Latėnas: „Man reikia, kad mano muzika skambėtų“ 

Eglė Bertašienė,  mic.lt
2019 kovo 13 d. 15:31
Faustas Latėnas
Faustas Latėnas
BNS nuotrauka

Yra kūrinių, kurie, nepaisant bėgančių dešimtmečių, išlieka dėmesio centre: atlikėjai juos nuolat įtraukia į savo programas, o klausytojai visada entuziastingai į tą muziką reaguoja. Tokia nepaliaujamai kunkuliuojanti alchemija tarp atlikėjo ir klausytojo užkuria nenutrūkstantį ir itin gyvybingą muzikinį procesą, kuris yra tarsi idealus kompozitoriaus darbo įprasminimas. 

Fausto Latėno sonatos, rodos, taip ir gyvena – nuo pat jų sukūrimo 1977 ir 1978-aisiais, jos skamba visame pasaulyje, nuolat ieškoma jų natų, o autoriaus vis prašoma kūrinių versijų net ir mažiau populiariems instrumentams. Latėno sonatų sėkmei reikšmės neturi netgi faktas, jog pats kompozitorius jau seniai savo asmenines preferencijas yra atidavęs teatro muzikai, tad jo kamerinė kūryba tarpsta be kūrėjo įsikišimo ir pastangų. Natūralu, jog į šiuos iškalbingus reiškinius reaguoja muzikos leidėjai – Lietuvos muzikos informacijos centras kartu su redaktorių komanda parengė ir išleido Fausto Latėno Sonatą fleitai ir fortepijonui bei Rondo sonatą altiniam saksofonui (kartu su versija altui) ir fortepijonui. Naujosios natos buvo gera proga pakalbinti kompozitorių apie šiuos kūrinius, jau primirštą jų atsiradimo laiką ir, tikriausiai, mažai kam žinomas jų sukūrimo aplinkybes.

– Kompozitoriau, nors susitinkame teatre, tačiau kalbėsimės ne apie teatro muziką, o apie dvi ką tik išleistas Jūsų sonatas, kurios nuo scenos nenulipa jau keturi dešimtmečiai. Jei grįžtumėme prie tų sonatų ištakų – kūrėte jas būdamas Akademijos studentas ir tikriausiai tai tebuvo eilinių mokyklinių užduočių įvykdymas?

– Ne, niekada nekūriau muzikos kaip mokyklinių užduočių.

– Nejaugi nebuvo privalu parašyti sonatą, jog gautum parašą per kompozicijos egzaminą?

– Mano santykiai su profesoriumi Balsiu buvo labai kūrybiški – bendravau ne kaip studentas su profesoriumi, bet kaip kūrėjas su kūrėju. Ir jam už tai esu labai dėkingas. Jis netempdavo studentų ant savo kurpaliaus. Nors atnešdavau jam tikrai keistų dalykų, tačiau jis niekada nesakydavo, kad darau nesąmones. Pamenu, Jūzeliūno studentus vadindavome „ląstelininkais“, „molekulininkais“, klijuojančiais ląsteles, – bet o kur gi jie patys? Tuo tarpu Balsys, jei matydavo asmenybę, leisdavo jai visiškai atsiskleisti. Kūrėjas – jeigu jis kūrėjas – tai ir nuo 15 metų gali juo būti. Tuo metu labai trūko literatūros atlikėjams, jos tiesiog nebuvo. O pirmasis saksofono sonatos iniciatorius buvo Vytautas Mockūnas (šiandien gerai žinomo džiazo saksofonininko Liudo Mockūno tėvas – aut. past.). Tuo metu jau reiškėsi ir Labutis, Vyšniauskas, džiazas pakankamai visiems rūpėjo ir tai buvo savotiška laisvė, laisvas, nesuvaržytas buvimas už klasikos, o ir santvarkos, rėmų. Galima buvo išsilieti. Tai tokia iniciatyva ir buvo Rondo sonata altiniam saksofonui. Fleitos sonatos paprašė Rimantas Giedraitis, Sonata violončelei – irgi atskira istorija... Tai vis studentai, nuolat prašydavę muzikos, kurią galėtų groti. Ir taip sutapdavo pagal kompozicijos programą – štai sonata, po to dar kažkas... Tad tai nebuvo vien formalus mokslo užduočių įvykdymas. Kūrinys iš karto turi būti skirtas groti koncerte.

– O kaip gimsta naujos kūrinių versijos kitiems instrumentams – taip pat atlikėjų iniciatyva, ar jau Jūsų paties sumanymu?

– Kitų instrumentų atlikėjai vis prašo, ar nebūtų galima perdaryti, prašo ką nors sukurti ir jiems. Todėl altininkai, vis jaučiantys repertuaro badą, dabar turės ir versiją sau. Tomas Petrikis (altininkas, alto versijos redaktorius – aut. past.), puikiai išmano alto specifiką, labai daug man padeda – jis buvo ir vienas tų iniciatorių, klaususių, ar būtų galima padaryti Rondo sonatos versiją altui. Viską galima – mano Sonata violončelei turi versiją ir kontrabosui; norėčiau, kad ir tos natos būtų išleistos, nes kontrabosininkai irgi nieko neturi.

– Klausant Rondo sonatą saksofonui, tas sodrus instrumento tembras yra, rodos, neatsiejamas nuo lengvai džiazinės muzikinės kalbos. Ar versija altui neprarado to emocinio svorio, kurį pajėgus kurti tembras?

– Todėl altininkui tenka truputį kitoks uždavinys. Kadangi ir klasikiniai muzikantai kartais nori pašmaikštauti, padžiazuoti, o ne tik Bergą ar rimtą klasiką groti, tai jiems čia bus specifinė užduotis: reikės, kad tembras būtų šiek tiek džiazinis, vietomis perforsuotas, reikės kitokios atlikimo manieros. Tai nėra klasikinis alto skambėjimas – galima ir pavibruoti, ir detonuoti šiek tiek; toks pažaidimas, atsipalaidavimas.

– Koncertinių kamerinių žanrų Jūsų kūryboje labai sumažėjo, nepaisant to, kad atlikėjai vis nori ir prašo naujų Jūsų kūrinių.

– Visi nori, visiems reikia. Tačiau man pagrindinis rodiklis yra, kad kūrinys skambėtų, būtų atliekamas ir būtų reikalingas. Negalėčiau gyventi kamerinės muzikos kūrimo ritmu – tai būtų per lėta, pernelyg neaktyvu. Be to, man reikia, kad mano muzika skambėtų, kad ją grotų. Kai rašiau šias sonatas, negalvojau, kad jos bus tokios gyvybingos ir tokios patrauklios, reikalingos, kad taip įsitvirtins skambančios muzikos lauke. Man geriau aktyviai daryti vieną spektaklį, po to kitą spektaklį ar kiną. Iš tos muzikos irgi atsiranda daug idėjų, pavyzdžiui, turiu daug kompozicijų, kurios dar niekam negirdėtos. O Lietuvoje vyksta festivalinis gyvenimas, nes nėra pakankamai išprususių klausytojų. Atlikėjai groja daugiau klasikos, o šiuolaikinę muziką įdeda tik kaip duoklę. Negali būti, kad kūrinys liktų tik festivalinis. Nejaugi toks turi būti kompozitoriaus gyvenimas: kūrinys vieną kartą suskambėjo, tada kitą kūrinį padarai tik po metų-pusantrų. Man toks tempas netinka. Man patinka, kai mano muzika skamba ir Azijoje, ir Europoje, ir Amerikoje. Nesvarbu, kad spektakliuose – bet ji skamba, yra gyva ir aš gyvas kartu su ja. Ir dar koks nors studentas Tilto gatvėje zulina sonatą arba kvartetą kokiam nors konkursui. Man norisi skambėti ir aš radau tam tinkamą būdą. Visi teatro muziką vadina taikomuoju menu, tačiau tai nereiškia, kad tai yra antrarūšis dalykas.

– Ruošiant natas leidybai, buvo rengiamos ir naujos kūrinių redakcijos. Ar stipriai redaktoriai veikia – o gal net keičia – patį kūrinį, ar pasiduodate jiems?

– Būtent šiems savo sonatų redaktoriams[1] aš atsiduodu visiškai, nes jie groja ir žino apie tą kūrinį daugiau, nei aš pats. Tai idealus atvejis. Jie man skambina, sako: „Mes tau atnešim, parodysim“. Sakau: „Ką jūs man parodysit? Geriau sakykite, jog pasidžiaugti atnešite“. Parodyti man nereikia, nes aš visiškai jais tikiu – kaip ir jų grojimu. Tiek metų kartu, tad aš žinau, kad jie supranta, ką daro.

Fleitos sonatoje yra kadencija ad libitum. Gelgotas klausė, ar parašysiu ją. Bet gi jis pats turi savo sukurtų labai gerų kadencijų – net kelis variantus. Galima būtų buvę kelias jas net ir išleisti, būtų buvęs labai įdomus pasirinkimas ir didesnė intriga – galbūt kažkam pritrūks fantazijos pačiam improvizuoti ir apsiribos pora gamų aukštyn žemyn. O Gelgoto kadencijos – su prasme. Jei būčiau pats parašęs kadenciją, tai jau būtų atlikėjo suvaržymas. Galbūt jam visai kitaip norisi parodyti savo meistriškumą. Ad libitum visada yra pats geriausias sprendimas – leisk žmogui daryti ad libitum, pamatysi, koks jis yra.

– Klausant Jūsų sonatas, nereikia didelių pastangų, tam, jog iškiltų be galo ryškūs vaizdiniai. Ar ir Jūs kurdamas turėjote tam tikrus vaizdinius, sekėte jais, ar čia jau tik klausytojų vaizduotės padariniai?

– Vaizdinių neturėjau, turėjau labiau emocinę savijautą. Fleitos sonatos III dalį vadindavome „durnių maršu“ – tai šiek tiek paklaikusio žmogaus savijauta. Sonatų muzika išties sukelia tiek įvairiausių vaizdinių ir emocijų, kad pavadinimai negalėjo būti programiniai ir kažkur konkrečiai nukreipti. Jose iš tikrųjų labai tiksliai išlaikyta tradicinė klasikinė sonatos forma – aš įvykdydavau mokslo užduotis formos prasme, o muzikinę kalbą Profesorius priimdavo tokią, kokia yra.

– Tuo metu, veikiausiai, klausėtės daug džiazo – muzikinė kalba pilna jo intonacijų, ritmų.

– Tuo metu Lietuvoje buvo Čekasinas, Ganelinas, Tarasovas, Vyšniauskas... Ir aš pats su Petru [Vyšniausku] tuo metu daug bendravau, jau bandėme ir teatrui rašinėti. Taip, džiazas buvo ta muzika, kuri leido dvasiškai būti laisvam ir laisvėti. Be to, aš grodavau pianinu restoranuose – reikėdavo „prisidurti“. Grodavome sambas, bosanovas, improvizuodavome ir tai būdavo pats smagiausias vakaro momentas, kol išgėrę lankytojai nepradėdavo užsakinėti savo muzikos, o tu turėdavai vykdyti vestuvių muzikanto pareigas.

– Tačiau girdėti ne tik džiazas, bet ir raveliškos intonacijos, impresionistinės spalvos. Galbūt ir Ravelio tuo metu daug klausėtės?

– Klausydavausi daug ir visko. Patikdavo koks nors epizodas, motyvas, arba akordo skambesys, bet tuo metu tą panaudoti buvo nedrąsu – galvojau, negi dabar prie kiekvienos tokios panašios vietos reikia prirašyti a la Chopin ar kita? Tik dabar jau žinau, kad klausytojui visada gera, kai jis klauso klauso ir staiga – „oi, kažkas lyg tai žinomo!“. Tai kūrinio dramaturgija, kai skamba vienokia muzika ir kai atsiranda kažkas netikėto ir visiems girdėto. Sonatoje smuikui yra vienas momentas – du akordai, kurie yra absoliučiai čigoniškos, vengriškos harmonijos. Jis toks netikėtas ir toks šiltas, kad tai tarsi salelė, kurioje nebijai būti emocionalus, nebijai būti impresionistas, harmoniškas – po to vėl viskas byra, juda. Norėjosi įdėti į tą kūrinį tai, kas ir man tuo metu patiko, nes kiekvienas toks momentas yra susijęs emociškai. Man buvo gera tos muzikos klausant, tai nėra atsitiktinis ar formalus dalykas. Violončelės sonatoje bachiškas kanonas irgi nėra atsitiktinis.

– Lietuvoje šios sonatos labai populiarios, o kaip yra kitur? Ar Jus pasiekia žinios, kad jas groja, mėgsta?

– Jas groja, įsirašinėja, deda į Youtube. Poreikis yra didžiulis. Kad ir dabar, po koncerto Tel Avive, ar Maskvos Čaikovskio konservatorijoje, ateina atlikėjai ir sako: „Mes taip norime groti, čia tokia gera muzika! Ar galima būtų gauti natas?“

– Dėkoju už pokalbį!

[1] Sonatos fleitai ir fortepijonui redaktoriai – fleitininkas Giedrius Gelgotas ir pianistė Indrė Baikštytė, Rondo sonatos altiniam saksofonui red. – saksofonininkas Dominykas Grigaliūnas ir pianistė Indrė Baikštytė, alto versijos autorius / red. – altininkas Tomas Petrikis.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika