Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Dramaturgo žūtis: klaustukų tik daugėja 

2017 vasario 24 d. 11:30
Raimundas Samulevičius (1980 m.).
Raimundas Samulevičius (1980 m.).
Jonavos bibliotekos archyvo nuotraukos

Rašytojui, dramaturgui Raimundui Samulevičiui (1937–1981), kurio pjeses statė garsusis Juozo Miltinio vadovaujamas Panevėžio dramos teatras, šių metų rudenį būtų suėję 80 metų. Jo tragiška žūtis 1981-ųjų vasario 2 dieną pačiame Vilniaus centre, sovietinio saugumiečio bute, iki šiol kelia daug versijų, spėlionių, kuria, o kartais ir skleidžia neįtikimų gandų. Apžvelgsime faktus ir detales, kurios verčia įvairiai interpretuoti įvykį.

Tada niekam nebuvo paslaptis, kad tragedija nutiko įtakingo saugumiečio Henriko Vaigausko brolio bute. O pats būsto Gedimino prospekte, virš Centrinio knygyno, savininkas Ričardas Vaigauskas, kaip tuomet kalbėta, buvo Sovietų Sąjungos ambasadorius kažkurioje Azijos šalyje. Vėliau tapo aišku, kad jis taip pat priklausė KGB struktūroms. Teismas nusprendė, jog rašytoją netyčia nušovė jį į Vilnių iš Kauno atvežęs kaimynas Aurelijus Bacevičius, minėto R. Vaigausko žentas, kai abu užsuko į uošvio butą parsigabenti neva kažin kokio kilimo. Po ranka esą kaip tik pasitaikė matomoje vietoje padėtas užtaisytas revolveris. A. Bacevičius palaikė ginklą žaisliniu, sumanęs „pagąsdinti“ R. Samulevičių nusitaikė tiesiai šiam į akį ir spustelėjo.

Ir ginklas, ir kulka buvo tikri...

Naujas mitas

Po tragedijos, kuri sukrėtė to meto kultūros žmones, praėjo daugiau kaip 30 metų. Tačiau iki šiol liko daug neatsakytų klausimų, įvykiui paaiškinti trūksta logikos. Dar keisčiau, kad pateikiant jį kaip „šiuolaikinį“ detektyvą kuriami nauji mitai. Per vieną kelionę į Samulevičių memorialinę sodybą Jonavos rajone iš gidės teko išgirsti, jog tragedija nutiko „Rinkimų komisijos pirmininko Vaigausko svainio bute“. Nesigilinant į faktus tuo galima ir patikėti. Tačiau trumpoje R. Samulevičiaus biografijoje, pateikiamoje internete, parašyta: „Nušautas saugumiečio Ričardo Vaigausko bute.“ Akivaizdu, kad svainio pavardė negalėtų būti tokia pati. Bet žvelgiant į tragediją paviršutiniškai kuriamas naujas mitas.

Taigi kas tas R. Vaigauskas ir kaip jis susijęs su nužudytu prozininku R. Samulevičiumi? Ar dramaturgas galėjo kuo nors užkliūti KGB? Ar KGB galėjo elgtis taip įžūliai, kad žmogžudystę įvykdytų saugumiečio bute?

„Samulevičių namai buvo laisvos minties, šilto bendravimo ir žmogiško pasibuvimo namai.“

Laiškas grasintojui

Per minėtą ekskursiją į Samulevičių memorialinę sodybą gidė ištarė frazę, kuri būtų galėjusi sudominti teismą: „Sodyboje saugome R. Samulevičiaus laišką savo grasintojui. Rašytojas ne kartą yra sulaukęs grasinimų susidorojimu.“ Paklausus, už ką, gidė ėmė svarstyti, kad „jis buvo laisvos sielos, ne visada rašė taip, kaip tada reikėjo“. Tačiau iš tikrųjų nežinoma, nei už ką, nei kas dramaturgui grasino.

Galima spėlioti ir priežasčių ieškoti kūryboje. R. Samulevičius yra parašęs istorinę pjesę apie Barborą Radvilaitę „Karūna ir smėlis“. Būtent tą patį 8-ąjį dešimtmetį dėl kūrybinės laisvės varžymo statant spektaklį „Barbora Radvilaitė“ režisierius Jonas Jurašas buvo priverstas emigruoti. Galbūt cenzoriams užkliuvo Raimundo drama apie Barborą? Tada suprantama, kodėl laiškas grasintojui neatsidūrė byloje.

Tačiau rašytoją pažinojęs ir 1981 metais jo pjesę „Erškėtrožės rudenį“ Panevėžio dramos teatre statęs režisierius Raimondas Polis nemano, kad sistemai būtų labai trukdžiusi menininko kūryba. „Raimundas nebuvo disidentas ar mėgėjas aštriai politikuoti. Jo kūryba labiau impresionistinė, – kalbėjo R. Polis. – Na, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija Raimundas domėjosi, rinko medžiagą Varšuvos archyvuose.“

Iki šiol liko daug neatsakytų klausimų, įvykiui paaiškinti trūksta logikos.

Samulevičių sodyba

R. Samulevičių nuo vaikystės supo daug žinomų to meto kultūros žmonių, pradedant motina – dailininke animaliste Stase Samulevičiene (1906–1988), kurios kurti kailiniai dirbiniai Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1935 metais buvo įvertinti aukso medaliu. Tuo metu garbingą apdovanojimą jaunai menininkei įteikė ir prezidentas Antanas Smetona, pats atvykęs į Samulevičių namus Žaliakalnyje, Vaisių gatvėje.

Dramaturgo žūtis: klaustukų tik daugėja

Prieš Antrąjį pasaulinį karą S. Samulevičienė su vyru Vaclovu įsigijo sodybą netoli Kauno – Jonavos rajone, Prauliuose. Joje buvo pastatyta atskira klėtelė vyro broliui dailininkui Antanui (Samulevičiui) Samuoliui (1899–1942). Čia žymus lietuvių ekspresionistas nutapė ne vieną paveikslą. Deja, tuo metu pats Samuolis buvo nesuprastas ir neįvertintas. Dabar jo darbai saugomi Nacionaliniame Konstantino Mikalojaus Čiurlionio dailės muziejuje. Įdomu, kad garsiajam paveikslui „Geltona moteris“ pozavo S. Samulevičienė.

Klėtelė neseniai atstatyta. Prieš metus atnaujinta visa memorialinės Samulevičių sodybos ekspozicija. Menininkų vienkiemis dabar priklauso Jonavos krašto muziejui.

Tuberkulioze sirgęs dailininkas prieš Antrąjį pasaulinį karą išvyko gydytis į Šveicariją, Leisino kurortą. Prasidėjus karui ir nutrūkus ryšiams su Lietuva namo grįžti nebegalėjo. Mirė 1942 metų vasario 9 dieną. Deja, jo kapas Leisine sunyko. Kauno Petrašiūnų kapinėse, Samulevičių šeimos kapavietėje, jam pastatytas kenotafas.

Rašytojo žūtis – viena didžiausių neįmintų mįslių.

Kelionės į užsienį

Suprantama, kad į literatūrą linkęs Raimundas, nors ir nespėjęs pažinti dėdės, ėmėsi rašyti monografiją apie jį, o 1976 metais lankėsi Šveicarijoje, tikėdamasis rasti tėvo brolio kapą. Daug kam skaitant R. Samulevičiaus biografiją užkliūva ši detalė. Įdomu, kaip jį išleido į užsienį? Beje, būta ir daugiau Raimundo išvykų svetur – į Lenkiją, Čekoslovakiją, nors tuo metu leidimus keliauti gaudavo tikrai nedaug kas. Ne vienas garsus žmogus, tuo laikotarpiu vykęs į užsienį, dabar sulaukia klausimo, ar nebendradarbiavo su KGB?

Žvilgtelėjus į A. Samuolio paveikslus nesunku įsivaizduoti, kad jų darbininkiška tematika galėjo palengvinti sūnėno komandiruotės tvarkymo dokumentus. Gana vargingai gyvenęs dailininkas dažniausiai tapydavo savo aplinką, šeimos skurdą, natiurmortus ir Žaliakalnio žmones. Anot menotyrininkų, vaizduodavo nenudailintą Kauno darbininkų gyvenimą.

1973 metais R. Samulevičius jau buvo baigęs Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institutą. Į Šveicariją jis vyko ne šiaip, o kaip į komandiruotę, būdamas jaunas rašytojas, studijavęs Maskvoje. Galima tik numanyti, kiek pažįstamų R. Samulevičius turėjo Sovietų Sąjungos sostinėje. O pažintys tuo metu lemdavo daug ką. Studijuoti jį įkalbėjo rusų rašytojas, teatrologas Vladimiras Pimenovas, su kuriuo susipažino Latvijoje vykusiame dramaturgų seminare.

Pirmąją apysaką, kai Raimundui tebuvo 17 metų, išspausdino Jonavos rajono laikraštis. Nors jis gimė Kaune, vaikystę praleido Jonavos rajone, Prauliuose, pas senelę, mamos mamą. Jonavoje baigė ir vidurinę mokyklą. 1997 metais vienai miesto progimnazijų suteiktas R. Samulevičiaus vardas.

Apie likimo spąstus

Savo prisiminimuose R. Samulevičius yra rašęs, kad jo dramų Lietuvos režisieriai kratėsi, nesuprato, išskyrus vieną kitą, pastatytą Panevėžio dramos teatre, kuriam tuomet vadovavo J. Miltinis. „Nesuprato ir kritikai. Beveik kiekviena pjesė buvo įnirtingai puolama ir niekinama“, – guodėsi rašytojas. Tačiau jo dramas statė Rusijos, Suomijos, Armėnijos, Ukrainos, Lenkijos teatrai.

„Raimundas labai mėgo bendrauti, buvo lengvai pažintis mezgantis žmogus. Kai dirbau Jonavos rajono laikraštyje, dažnai pas mus užeidavo, atsinešdavo savo kūrinių, – pasakojo R. Samulevičių pažinojęs ir knygą apie jį („Likimas, paspendęs spąstus“, 2008) išleidęs Juozas Kundrotas. – Raimundo pažinčių ratas buvo labai platus. Jis bendravo su daugeliu dailininkų, rašytojų.“

Prisimindamas tragediją J. Kundrotas sakė, kad tuomet daug kas netikėjo, jog Raimundo mirtis buvo atsitiktinė. „Gal R. Samulevičius, turėjęs gausybę pažįstamų ir bendravęs su daugeliu to meto kultūros žmonių, domino saugumo struktūras? Žurnalistas Bronius Juršė, dabar jau miręs, atkakliai bandė kapstytis, aiškintis, kaip tai galėjo nutikti. Tačiau viskas nuėjo į nebūtį“, – apgailestavo jis.

Laisvos minties namai

Dar daugiau pažinčių turėjo visoje Sovietų Sąjungoje ir už jos ribų spėjusi pagarsėti rašytojo motina. S. Samulevičienės pasakų vaikams knygelės iliustruotos pačios menininkės kurtais žaislais. „Padaužiukai“, „Broliai nykštukai“ ir kitos buvo leidžiamos daugelyje šalių, o pūkuotukų parodos rengiamos Paryžiuje, Budapešte, Londone, Poznanėje, Maskvoje ir kitur. Žaislų ir knygelių kūrėja 1977 metais Varšuvoje apdovanota „Šypsenos“ ordinu už nuopelnus vaikams.

Prie knygelių leidybos prisidėdavo ir sūnus – fotografuodavo joms iliustracijas. Nuo pat pirmų pažinties su Raimundu dienų R. Polis pajuto stiprų motinos ir savo šeimos nesukūrusio sūnaus ryšį. „Jie buvo labai vienas kitam atsidavę“, – sakė režisierius.

„Samulevičių namai buvo laisvos minties, šilto bendravimo ir žmogiško pasibuvimo namai. Pas dailininkę animalistę Kaune lankėsi ir garsusis lėlių teatro Maskvoje įkūrėjas Sergejus Obrazcovas. Tai šis lėlininkas padėjo S. Samulevičienei surengti jos kurtų kailinių šlamučių parodą Maskvoje“, – atskleidė menininkus pažinojusi Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto docentė dr. Jolanta Mažylė (Varapnickaitė). Pasak jos, Samulevičių namuose Kauno Žaliakalnyje rinkdavosi ne tik žymūs Lietuvos, bet ir Rusijos inteligentai. Šeima bičiuliavosi su garsaus rusų rašytojo ir vaikų poeto Sergejaus Michalkovo artimaisiais. Žaliakalnyje dar prieš emigruodamas į JAV yra viešėjęs ir garsus rusų teatro bei kino režisierius Andrejus Končialovskis (kito garsaus režisieriaus ir aktoriaus Nikitos Michalkovo brolis). Samulevičiai puikiai pažinojo ir Maskvos leidinio „Literaturnaja gazeta“ redaktorių.

„Šeimos pažįstamus rusų inteligentus buvo galima apibūdinti kaip šiek tiek disidentuojančius, – sakė R. Polis. – S. Samulevičienės, labai stiprios, valingos asmenybės, kuri vienintelė drįsdavo pakritikuoti ir gana aštriai pakalbėti, privengdavo net J. Miltinis.“

Daugelio manymu, Raimundo išvykas į užsienį galėjo lemti tiesiog geros pažintys su įtakingais kultūros ir meno veikėjais Maskvoje. Prisiminkime, kad ir Orvidų sodybą nuo sunaikinimo išgelbėjo rusų menotyrininko pastangos bei ryšiai Maskvoje.

Sistemos filtrai

Vis dėlto smalsu, kokia buvo vykstančiųjų į užsienį patikra. Teiravomės istoriko, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario Arvydo Anušausko. „Suprantama, norintis išvykti asmuo turėdavo pereiti kelis filtrus. Pats žemiausias iš jų – darbovietė ar deleguodavusi organizacija, paskui – saugumas. Trečias filtras – išvykų į užsienį komisija, egzistavusi prie Komunistų partijos Centro komiteto. Ji dar kartą peržiūrėdavo ir atsijodavo „nepatikimus“ kandidatus, – aiškino A. Anušauskas. – Šiek tiek kitokia tvarka galiojo tiems, kurie į užsienį būdavo komandiruojami mokslo reikalais. Jiems tekdavo pereiti vieną pagrindinių – saugumo – filtrų. Vadinamųjų nepatikimų žmonių ir turinčių giminystės ryšių su tremtiniais, politiniais kaliniais stengtasi apskritai neišleisti.“

Paklaustas, ar asmuo, norintis vykti į užsienį, privalėdavo bendradarbiauti su KGB, A. Anušauskas atsakė, kad absoliutaus reikalavimo nebuvo. „Tačiau iki kokių 1975 metų tokio bendradarbiavimo sunkiai pavykdavo išvengti, – teigė jis. – Vėliau, nuo 1975-ųjų iki maždaug 1980 metų, į pavienes komandiruotes jau lengviau išvykdavo ir nebendradarbiaujantieji su KGB.“ Po 1980 metų, pasak A. Anušausko, keliauti į užsienį tapo dar lengviau ir neturintiems „intymių“ ryšių su saugumu.

Rafinuota gynyba

„Raimundo mirtis sukrėtė ne tik šeimą, bet ir bičiulius, kurie visuomet rasdavo kelią į svetingus namus Kaune, Vaisių gatvėje, – pasakojo J. Mažylė (Varapnickaitė). – Po tragedijos ten, atrodė, dar labiau plūdo lankytojai. Visi norėjo užjausti vienišą, netekties prislėgtą motiną. Per susitikimus neišvengdavome kalbų apie nelaimę. Pamenu tokią detalę: pasibaigus teismui S. Samulevičienė baisėjosi rafinuota žudiko gynyba. Tuo metu net nesidomėjau, kas gynė tą asmenį, kuris paspaudė Raimundui į akį nutaikyto pistoleto gaiduką. Dar prisimenu, kaip mama Stasė pasakojo, kad ją aplankė šeima, kurios bute įvyko nelaimė. Mane, tuo metu studentę, labai nustebino netektį išgyvenančios motinos begalinis žmogiškumas, gebėjimas įsijausti į kito žmogaus būseną ir nelaimę. Jokių blogų jausmų šeimai, kurios bute užgeso jos vienturčio sūnaus gyvenimas, moteris nejautė.“

Pasak A. Anušausko, tais laikais nemažai žmonių žūdavo neaiškiomis ar įtartinomis aplinkybėmis. „Minimu atveju aplinkybės aiškios, tačiau niekas negali paneigti, jog tai galėjo būti tik tam tikra priedanga“, – svarstė jis.

Po sūnaus žūties S. Samulevičienės prašymu keletą mėnesių pas ją gyvenęs R. Polis prisiminė tuo metu motinos iškeltą versiją: esą Raimundas netyčia nugirdo pokalbį telefonu apie kažin kieno korupcinius reikalus, ir dėl to jo reikėjo atsikratyti.

Trūksta logikos

„Ta žūtis – viena didžiausių neįmintų mįslių“, – pabrėžė J. Mažylė (Varapnickaitė). Į dabar dažnai keliamą klausimą, ar tai ne KGB darbas, jos manymu, atsakyti labai sunku, nes istorijoje nėra jokių logikos jungčių.

„Po tragedijos buvo visokių spėlionių ir kalbų, – prisiminė docentė. – Tačiau jei saugumiečiai būtų norėję atsikratyti Raimundo, būtų sugebėję tai padaryti neutralioje aplinkoje. Panašiai kaip nužudė kunigus Juozą Zdebskį, Bronių Laurinavičių. Tokiam nusikaltimui, manau, tikrai nebūtų rinkęsi aukšto rango saugumiečio buto pačiame Vilniaus centre. Šiaip, žinoma, pasjansas gana įdomus žvelgiant iš laiko perspektyvos. Esama dramaturgijos žmonių vaizduotei. Juk dabar visiems žinoma, kad abu broliai Henrikas ir Ričardas Vaigauskai buvo KGB veikėjai, kad žudiką gynė advokatas Kazimieras Motieka, o bylą tyrė tardytojo karjerą pradedantis Egidijus Bičkauskas. Pastarieji – Nepriklausomybės Akto signatarai...“

Abiejų brolių Vaigauskų biografijas galima rasti puslapyje kgbveikla.lt. Šiandien jau žinoma, kad vienu metu R. Vaigauskui teko saugoti represinio režimo aukų kapavietę Tuskulėnuose.

Tyrėjo sąžinė rami

R. Samulevičiaus nužudymo bylą tyręs E. Bičkauskas „Lietuvos žinioms“ tvirtino: „Tuo metu dirbau prokuratūroje, buvau ypač svarbių bylų tardytojas. Tyriau tikrai labai atidžiai, įvairiais aspektais. Jokio spaudimo niekas man nedarė. Galiu atsakingai pareikšti, kad tai buvo netyčinis nužudymas. Mano sąžinė rami. R. Samulevičius buvo nušautas iš mažo kalibro revolverio, net markę atsimenu – „Gecado“. Iš pažiūros ginklas atrodė tarsi žaislinis, blizgančio balto nikelio būgneliu. Tarsi gražus suvenyras.“

Nors visi liudijimai, kaip teigė E. Bičkauskas, rodė netyčinį nužudymą, tiriant bylą visiems buvo keista, kad armijoje tarnavęs A. Bacevičius nesuprato, jog rankoje laiko tikrą ginklą. „Iš pažiūros jis gal ir panašus į žaislinį, suvenyrinį, tačiau iš svorio galima suprasti, kad revolveris tikras, – kalbėjo E. Bičkauskas. – Vis dėlto aplinkybių, kurios leistų įtarti tyčinį ar politinį nužudymą, kaip kam nors gali atrodyti, nebuvo. Saugumo pėdsakų tikrai neradau.“

Kad tai buvo tiesiog nelaimingas atsitikimas, E. Bičkauską įtikino ir kitas liudytojas – literatūros kritikas Jonas Lankutis, su kuriuo žūties akimirką Raimundas kalbėjo telefonu. „J. Lankutis pasakojo girdėjęs, kaip su R. Samulevičiumi kartu buvęs jo draugas priėjo ir pasakė: „Pažiūrėk, ką radau.“ Paskui išgirdo šūvį ir pokalbis nutrūko“, – aiškino jis. Su Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku Zenonu Vaigausku, kaip patikino E. Bičkauskas, ši istorija neturi nieko bendra, giminystės ryšių nėra.

Prisipažinęs, kad visų detalių gali tiksliai neatsiminti, E. Bičkauskas teigė, jog R. Samulevičius ir jį į Vilnių atvežęs A. Bacevičius buvo geri draugai, beveik vienmečiai. Tai tarsi turėtų įrodyti, kad vyrai nekonfliktavo. „Man ir šokėjai Norvaišos yra paliudiję, kad jie bičiuliavosi“, – pridūrė E. Bičkauskas.

Menininkų šeimą pažinojusi J. Mažylė (Varapnickaitė) patikslino: R. Samulevičius ir A. Bacevičius tikrai nebuvo vienmečiai, o juo labiau – bičiuliai. „A. Bacevičius buvo gal 20 metų jaunesnis, neseniai grįžęs iš armijos. Todėl man keista, kad taip neatsakingai elgėsi su ginklu, – pabrėžė ji. – Be to, kai toks amžiaus skirtumas, bičiuliais galima būti tik turint tų pačių pomėgių, interesų. O jų pomėgiai skyrėsi. A. Bacevičius buvo kaimynas, kurio paslaugų menininkų šeima dažnai prašydavo.“ Samulevičiai turėjo automobilį, tačiau nė vienas jų nevairavo. Tą dieną A. Bacevičius vežė rašytoją į televiziją pasirašyti kažkokios sutarties.

Po baltąja obelimi

Raimundo, kaip ir dailininko A. Samuolio, gimtieji namai – Kaune, Žaliakalnyje, Vaisių gatvėje. Savo kiemo obelį dailininkas yra įamžinęs paveiksle „Baltoji obelis“. Taip vėliau sūnėnas pavadino ir knygą apie dėdę dailininką. Paveikslo reprodukcija – jos viršelyje. Rašytojui žuvus knygą baigė jo motina.

„Apskritai S. Samulevičienė buvo tarsi geležinė ledi, labai stipri moteris. Per sūnaus laidotuves ji į kapus nevažiavo. Kai vėliau paklausiau, kodėl, atsakė: „Nenorėjau, kad kiti matytų mano ašaras“, – prisiminė R. Polis. Pasak jo, Samulevičių namo Žaliakalnyje kieme tebeauga obelis – ta pati, kurią prieškariu nutapė A. Samuolis.

„Lietuvos žinioms“ pavyko susisiekti su A. Bacevičiaus žmona Nijole. Pasiteiravus, koks jos sutuoktinio likimas, moteris papasakojo: „Vyras miręs. Teismas jam buvo skyręs 4 metų laisvės atėmimo bausmę Kai aplankiau jį įkalinimo vietoje Sibire, jau buvo labai silpnos sveikatos. Grįžęs patyrė dvigubą infarktą ir mirė.“

Paprašius prisiminti, kaip A. Bacevičius galėjo tikrą revolverį palaikyti žaisliniu, moteris kalbėjo apie visai kitokį ginklą, nei minėjo bylos tyrėjas E. Bičkauskas. Dar vienas mitas?

„Tai buvo net ne ginklas, o startinis pistoletas, – tvirtino Nijolė. – Pataikyti iš jo į žmogų beveik neįmanoma, nes kulkos trajektorija neprognozuojama. Toks pistoletas tuo metu buvo visiška naujovė. Net 30 metų patirtį turintis snaiperis iš tokio ginklo nesugebėtų pataikyti į žmogų. Be to, žiūrint į startinį pistoletą, kulkos lizde nematyti. Balistai pateikė išvadas, bet jomis niekas nenorėjo tikėti. Žmogaus žūtis buvo visiškas atsitiktinumas, tragedija, už kurią mano vyras ir atsėdėjo.“

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika