Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Dingusi tapatybė „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ 

2018 birželio 20 d. 15:54
Lukas Malinauskas ir Taura Kvietinskaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotrauka
Lukas Malinauskas ir Taura Kvietinskaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotrauka

Martino Crimpo pjesę „Pasikėsinimai į jos gyvybę“ (spektaklio pavadinime virtusią į „gyvenimą“) sudaro septyniolika scenarijų teatrui, juose nežinomi veikėjai kalba apie niekada nepasirodančias moteris vardu Anė. Tekste su pasikartojančiais motyvais horizontalūs ir pasvirieji brūkšniai žymi kalbėtojų kaitą, nes personažų pjesėje nėra. 

Oskaras Koršunovas ir septyni aktoriai iš eilės ir pažodžiui pastatė visas pjesės dalis, išskyrus pirmąją su telefono autoatsakiklyje Anei paliktomis žinutėmis – atsiprašymais, nurodymais, pranešimais apie prekių užsakymus, grasinimais, kvietimais, meilės prisipažinimais ir kt., nes šie motyvai išplėtojami kitose dalyse. Su kalba ir forma eksperimentuojantis Crimpas 1997 m. sukurtos pjesės pradžioje pažymi: „Tegu kiekvieno scenarijaus žodžiai – dialogas – rutuliojasi atskiro pasaulio – sumanymo – fone, geriausiai atskleidžiančiame jo ironiją.“ Tokį atskirą pasaulį-foną dramaturgo žodžiams kiekvienoje scenoje ir sukūrė aktoriai ir režisierius.

Per ilgos siauros OKT studijos grindis nusidriekia virtinė laidų – tarsi žiūrovai sėdėtų už televizoriaus ekrano, kur, anot vienos pjesės veikėjos, yra tik „dulkės ir keletas laidų“, nors jo priekyje „viskas rodosi tikra ir gyva“ (scenografija – „random heroes“). Spektaklis prasideda ant sienos tiesiogiai transliuojamu veiksmu iš OKT kabineto, kur reklamos biuro darbuotojai pradeda kurti istoriją apie prabangiame Europos sostinės bute su vyresniu vyru besimylinčią moterį. Ant spintelės šalia jų lovos reklamos kūrėjai padės keletą patrauklių daiktų – troškimą žadinančių prekių, galinčių pakeisti neišsipildžiusius reklamos žiūrovo geismus ir suteikti apgaulingo saugumo.

Sodriai mėlyną kostiumą ir persikų spalvos marškinėlius vilkintis Artiomo Rybakovo personažas vadovauja kūrybininkams, per minčių lietų siūlantiems reklamos idėjas, kurias užsirašo Oskaro Vygonovskio veikėjas. Jis vilki kostiumų dailininkės Robertos Raubickaitės parinktus pilko džinsinio audinio drabužius, golfą, nešioja akinius ir atrodo stilingai, kaip ir Aido Jurgaičio personažas, prie šviesių džinsų ir „adidas“ sportbačių vilkintis šviesiai rudos odos spalvos striukę. Pastarojo mintys ir pasiūlymai atrodo lėkšti, priešingai nei komandos intelekto – Kamilės Petruškevičiūtės veikėjos, dėvinčios tamsiai raudoną originalaus kirpimo, plačių klešnių kombinezoną. Ant sofos sėdi nuobodžiaujančias gražuoles vaidinančios Taura Kvietinskaitė ir Žygimantė Jakštaitė. Viską iki pykinimo drebančia kamera filmuoja aktorius Lukas Malinauskas. Kamera juda nevaldomai, nuolat priartindama aktorių veidus ir detales: kitų spektaklių nuotraukas ar plakatus, nurodančius į OKT teatro istoriją. Pavyzdžiui, geltonas spektaklio „Shopping and fucking“ plakatas kabo virš klozeto, ant kurio dangčio Rybakovo veikėjas šniaukia kokainą. Netrukus aktoriai, perėję nedidelį koridorių, įžengia į žiūrovų erdvę – ką tik buvę ekrane atsiduria už jo, kur sąžiningai suvaidina kitus penkiolika Crimpo pjesės scenarijų, įvairiomis priemonėmis pasakodami apie skirtingas Anes.

Su personažais nuo pradžių kuriama distancija ir kūrybininkai net trumpai neatrodo kaip lydimi sėkmės, žavūs, sistemoje pripažinti žmonės – jiems trūksta patrauklios neigiamų veikėjų charizmos. Paviršutiniški kapitalizmo tarnai ir / ar aukos nežadina smalsumo.

Apie niekada nepasirodančią Anę nuolat kalba kiti, tarp jų mama ir tėtis, meno kritikai, tardytojai, pasieniečiai, reklamų ir filmų kūrėjai, persekiotojai, meilužiai ir draugai, kuriuos spektaklyje įkūnija tapatybę keičiantys aktoriai. Paslaptingoji Anė yra autoatsakiklio žinučių adresatė, filmo herojė, pilietinio karo auka, tipinė vartotoja, superžvaigždė, turistų gidė, automobilio markė, fizikė, teroristė, menininkė, mirusi pabėgėlės dukra, ateivių auka, paprasta merga, pornožvaigždė, pokalbių subjektas ir kt. Ji pasirodo plačioje geografinėje erdvėje – tolimuose žemynuose, Europos sostinėse ar Šiaurės Afrikos valstybėse. Jos amžius svyruoja tarp paauglystės ir keturiasdešimties metų. Visa tai apie Anę išvardijo Aleksas Sierzas, tyrinėjęs Martino Crimpo kūrybą ir parašęs knygą apie jo teatrą. Be to, būtent jis įtvirtino terminą in-yer-face, apibūdinantį britų dramaturgų kartą, kuriai kartais priskiriamas ir Crimpas, nors už pagrindinius krypties atstovus Sarah Kane ir Marką Ravenhillą yra dešimtmečiu vyresnis.

Pasak Sierzo, pagrindinis „Pasikėsinimų į jos gyvybę“ satyros taikinys – globalus kapitalizmas. Crimpas vienoje scenoje Anę paverčia automobilio marke, perteikdamas, kaip kapitalizmas įasmenina prekę kaip moterį, kad ši paskatintų vyrą vartotoją pirkti. Kaip ir pornografijoje, moteris pasirodo prieinama ir meilikaujanti vyriškajam ego. Moters kūnas ir jos seksualumas parduoda prekes. Pasak paties Crimpo, pjesės forma susilieja su turiniu būtent Anės virsmo automobiliu scenoje. Spektaklyje ši neišsiskiria – ekrane transliuojamas aktoriaus Aido Jurgaičio pasiruošimas viešam kalbėjimui, o tuo metu mažesniuose ekranuose rodomi archyviniai kadrai, kuriuose bendraudamas su vaikais šypsosi Adolfas Hitleris. Taip per asociacijas kuriamas punktyrinis pasakojimas apie kapitalizmo ir individą aukštinančią neoliberalią ideologijas.

Šias įkūnija „pupyčių“ atostogų vaizdai – ekranuose rodomos reklaminės išvaizdos moterų, pozuojančių įvairiose pasaulio šalyse, socialinių tinklų nuotraukos. Jose atsispindi prabangus tuštybės blizgesys ir nerimą keliantis perteklinis vartojimas. Šie vaizdai rodomi inscenizuojant pjesės dalį „Mama ir tėtė“: čiulba paukščiai, ant sienos projektuojamas medinis namas, apsuptas medžių, o ant suoliuko, apsigaubę rusvai pilkšvomis striukėmis, sėdi Mama (Kamilė Petruškevičiūtė) ir Tėtis (Artiomas Rybakovas). Jie bendrauja su savo dukra tik per nuotraukas ir pasakoja apie jos keliones bei aplankytas vietas. Jų Anė su raudona kuprine ant pečių įkūnija romantišką nuolat kelyje esančios klajoklės įvaizdį, galbūt ne ką mažiau apgaulingą nei „pupyčių“ atostogų vaizdai.

Spektaklio veiksmą filmuoja Lukas Malinauskas, kurio tapatybė atsiskleidžia iš kabineto aktoriams įžengus į vaidybos aikštelę. Jis dėvi odines kelnes ir korsetą, todėl atrodo tarsi užklydęs iš pogrindžio erotinio klubo. Dalyje „Keista!“ jis energingai surepuoja jam patikėtą „gabalą“ apie moterį, plastikiniuose maišuose per sieną vežančią savo vaiko palaikus. Tuo metu ekranuose rodomi archyviniai bombardavimo kadrai. Tačiau kaip ir daugelis projektuojamų vaizdų, pavyzdžiui, gatvės protestai dėl „Brexit“, neonacių eitynės ir kt., jie tampa labiau dekoratyvinę nei prasminę funkciją atliekančiu nuorodų rebusu. Kaip ir komišką efektą sukeliantis Rusijos vėliavos apvertimas ir kitoje jos pusėje atsivėrusios Europos Sąjungos žvaigždutės.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Spektaklyje kamera dažnai darosi agresyvi moterų atžvilgiu. Per daug priartėjusi ji tarsi atstoja „vyrišką žvilgsnį“ (male gaze), paverčiantį moters kūną geismo objektu. Kartą operatorius užgula Tauros Kvietinskaitės veikėją, apvynioja jos kaklą per grindis nusidriekusiais laidais ir iš arti filmuoja besipriešinantį prievartai jos veidą. Pasak Alekso Sierzo, Martino Crimpo kūrybos pasaulis yra profemistinis. Nors Crimpo pjesėse esama daug rimtų ir ironiškų užuominų į moterų judėjimą, „Pasikėsinimai į jos gyvybę“ nėra tik pasakojimas apie moters objektyvizaciją, t.y. jos pavertimą seksualinio geismo objektu. Pasak Crimpo, moteris pjesėje vaizduojama kaip objektas, bet su kraštutine ironija, todėl atskleidžia, kaip ji yra matoma mūsų kultūroje.

Crimpas ironizuoja ir dėl performatyvaus moterų meno, kai nyksta riba tarp meno ir gyvenimo, bei jo kritikos. Scenoje „Be pavadinimo (100 žodžių)“ trys meno kritikai (Artiomas Rybakovas, Oskaras Vygonovskis ir Aidas Jurgaitis) aptaria jaunos menininkės darbą: „Juk tai, ką mes čia matome, yra darbas mergaitės, kurią reikėjo ne priimti į meno mokyklą, o paguldyti į psichiatrijos skyrių.“ Tuo metu ekranuose pasirodo baltais ligoninės marškiniais vilkinti aktorė Greta Petrovskytė, vaidinanti Greis OKT spektaklyje „Apvalytieji“ pagal Sarah Kane pjesę. Šioje vietoje nurodoma į Charleso Spencerio Kane „Fedros meilės“ recenziją, kurioje jis parašė, kad kūrinys reikalauja ne teatro kritiko, bet psichiatro.

Eiliuotos pjesės vietos spektaklyje virsta muzikiniais intarpais, papildančiais skirtingų stilių scenų kaleidoskopą. Pirmoji daina „Kamera myli tave“ parodijuoja prastą popmuzikos klipą, kuriame keletą kartų pasikeičia pagrindinę atlikėją vaidinančios Žygimantės Jakštaitės kostiumai, kol ji lieka su mėlynu sceniniu maudymosi kostiumėliu, prieš tai akimirką virtusi undinėle. Ši veikėja pasirodo ten, kur vyksta vakarėlis. Įsimena sentimentalus jos monologas apie motinos ir reklaminę šeimą sukūrusio sūnaus susitaikymą, kurį ji sako stipriai apsvaigusi. Galbūt dėl prarajos tarp gyvenimo ir reklamos, realybės ir instagramo jauna moteris beatodairiškai linksminasi vakarėliuose?

Kitoje eiliuotoje scenoje „Paprasta merga“ Anės takios tapatybės idėja pasiekia viršūnę: ją apibūdina tarpusavyje nesusiję absurdiškiausi žodžiai – ji ir „cigaretė“, ir „keptuvėje taukai“, ir „karalaitė“, ir „gera investuotoja“, ir t.t. Spektaklyje Kamilė Petruškevičiūtė groja pianinu ir dainuoja Anės epitetus, pritariant Žygimantei Jakštaitei. Tai pati tikriausia ir jautriausia vieta. Petruškevičiūtės energija ir stiprus balsas jaudina. Po dainos einančioje dalyje kalbama apie bet kokiu oru dviračiu važinėjančią Anę, auginančią pomidorų daigus, o Artiomo Rybakovo personažas niekaip negali jos perprasti: kodėl ji tai daro? Kodėl vaikystėje miegojo vienoje lovoje su savo broliais ir seserimis? Petruškevičiūtės veikėjos atsakymas „Nes jie buvo neturtingi. Nes nieko neturėjo“ nuskamba kaip viena iš galimų pagrindinių spektaklio minčių.

Crimpo „Pasikėsinimuose į jos gyvybę“, pasak Alekso Sierzo, atskleidžiama, kaip pasitenkinimo kultūra ir materialia gausa besimėgaujančios socialinės klasės mato varguolius ir marginalus. Kapitalizmo, individualizmo, vartojimo ir prekių ženklų pavergtieji neturi nė lašo kairiosios užuojautos ir solidarumo su blogiau gyvenančiais, nes pastarųjų ekonominis išnaudojimas užtikrina pirmųjų gerovę.

Fragmentiškai, daugialypių prasmių pjesei spektaklio kūrėjai suteikė sceninę formą ir aplinkybes, tačiau atrodo, kad nutrūkus vėrinio siūlui pažiro karoliukai, kurių suverti ant vienos gijos nepavyksta. Ir spektaklio tapatybė yra tokia pat neapčiuopiama kaip ir Anės.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"