Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Čiurlioniukus stiprino kelionės upėmis ir kalnais 

2018 lapkričio 16 d. 15:12
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos choro vadovas Romualdas Gražinis inicijavo ne vieną choro tradiciją. /
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos choro vadovas Romualdas Gražinis inicijavo ne vieną choro tradiciją. /
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Legendinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos choras rytoj, lapkričio 17 dieną, minės įkūrimo 70-metį. Ta proga į koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje kviečiami visų kartų choro dainininkai.

Choro vadovas, jubiliejinės programos sumanytojas Romualdas Gražinis siūlo rytoj prisiminti netrumpą kolektyvo istoriją, sutikti seniai matytus draugus ir susiburti į jungtinį chorą. Drauge jie dainuos M. K. Čiurlionio harmonizuotas liaudies dainas, Ludwigo van Beethoveno „Fantaziją f-moll“ atliks su orkestru ir pianistu Andriumi Žlabiu. Pastarasis į koncertą ir savo alma mater atvyksta specialiai iš Niujorko.

„Įsivaizduokite, kaip žygyje – tamsoje prie laužo – skamba dainos. Visai kitaip nei tada, kai mokytojas liepia dainuoti.“

Nė vienas neaplenkė choro

Dauguma šiuo metu kuriančių muzikų yra M. K. Čiurlionio menų mokyklos absolventai. 70 metų gyvuojantis choras jiems tapo tramplinu į didžiąsias scenas.

R. Gražinis mokykloje dirbti pradėjo prieš 35 metus. „O jei skaičiuotume metus, kai mokiausi, tai tarsi neišeinu iš jos, – juokėsi jis. – Šiame chore užaugo ir atsiskleidė daug nuostabių žmonių. Vadinasi, čia jie gavo pagrindus, kurie vėliau tapo tvirta atrama jų kūryboje. Ryški buvo pirmoji choro laida: iniciatyvą kurti pareiškė dirigentas Jonas Aleksa, kompozitorius Feliksas Bajoras, vargonų žvaigždė Leopoldas Digrys, tyliai kantriai dirbo ir dabar arkikatedroje tebedirba vargonininkas Bernardas Vasiliauskas...“

1945 metais pradėjusioje veikti mokykloje choras suburtas ne iškart – 1948-ųjų spalį. Pirmasis jam vadovavo Pranas Sližys. Nors mokykloje dirbo trumpai, P. Sližys tapo garsiu choro dirigentu, apie kurį dažnai šnabždėtasi. „Jis nebuvo nomenklatūrininkas. Pasirinko vargonininko karjerą Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, subūrė chorą, kuriam vadovavo beveik iki išėjimo anapilin. Kai 1988 metais arkikatedra grąžinta tikintiesiems, P. Sližys tapo jos pagrindinio choro vadovu. Turbūt geresnės kandidatūros nebuvo galima sugalvoti“, – choro istoriją pasakojo R. Gražinis.

Paskui porą metų vadovu dirbo Benediktas Mačikėnas. „Matyt, pradžioje suaugusiesiems nebuvo lengva burti vaikus ir organizuoti jų veiklą. Kita vertus, pats laikotarpis buvo sudėtingas, spraudė į ideologinius rėmus, ir tai trukdė skleistis menui“, – svarstė pašnekovas.

Kalnai ir toliai

Du dešimtmečius (1952–1971) M. K. Čiurlionio menų mokyklos Choro skyriui ir chorui vadovavo dirigentas Antanas Jozėnas. Jis daugiausia dėmesio skyrė akademiniam būsimų specialistų rengimui, jų profesionalumui tobulinti. Tada moksleivių choro repertuare atsirado solidžių kūrinių.

A. Juozėną pakeitęs chorvedys Rimantas Zdanavičius dėmesį kreipė į meninę muzikavimo pusę. „Jis poetiškai, laisvai žvelgė į pasaulį. Kalnai ir toliai – R. Zdanavičius buvo vienas pirmųjų alpinistų, domėjosi mineralais, buriavimu. Jo platus akiratis praplėtė ir muziką studijuojančių jaunuolių horizontą“, – įsitikinęs Romualdas, tuo laiku pats dainavęs chore.

R. Zdanavičius su moksleiviais keliavo slidinėti – per Žemaitijos kalvas, savaitę praleido Karpatų aukštikalnėje. Kaip jis prisiminė, išvykoje dalyvavo trys dešimtys čiurlioniukų, o vienintelės traumos – skaudoki nudegimai nuo saulės.

1994 metais Rimantas išvyko į Ispaniją. Planavo ten dirbti vienus metus, bet gyvena iki šiol. Tada jo pareigas perėmė R. Gražinis, iki šiol besirūpinantis choru. M. K. Čiurlionio menų mokykloje Romualdas įkūrė ir jaunimo kamerinį mišrųjį chorą „Aidija“, dar vadinamą čiurlioniukų choro vyresniąja seserimi.

Čiurlioniukus stiprino kelionės upėmis ir kalnais

Seniai matyti kolegų veidai

Šią savaitę jau vyko jungtinio choro repeticijos. Rengtis šventei susirinko 80 buvusių ir esamų čiurlioniukų. Daugelis seniai matėsi – kalbėjosi, prisiminė tuos metus, kai patys mokėsi. Ko gero, į paskutines repeticijas suspės ir daugiau mokyklos auklėtinių.

R. Gražinis vardijo šiuo metu dirbančius muzikus: su juo klasėje mokėsi kompozitorius Šarūnas Nakas, dabar vedantis laidas apie muziką, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentas Julius Geniušas. „Mūsų kartą keitė kompozitorė Justė Janulytė, kurios kūriniai atliekami prestižiniuose festivaliuose. Toli į pasaulį nuskrido mano dukra Mirga Gražinytė. Jų pėdomis seka dirigentai Giedrė Šlekytė, Martynas Stakionis. Dar daug kūrėjų kils į panašias aukštumas“, – prognozavo choro vadovas.

Kaip gausus ansamblis tilps vienoje Filharmonijos scenoje? „Nusprendėme padainuoti ne iščiustytai ir tvarkingai (tada reikėtų bent po lygiai suskaičiuoti balsų grupes), o surengti nedidelę dainų šventę. Man ir kolegoms šis jubiliejus – laukta šventė. Pasiilgome seniai matytų veidų – tų žmonių, kurie atitolo nuo choro, o dabar atėję džiaugiasi: „Seniai nedainavau!“ – kalbėjo Romualdas.

70-mečio proga mokyklos koncertų salėje įrašytas ir išleistas albumas „Čiurlioniukų balsas“. Jame – glausta choro istorija. Romualdas susimąstė: garsaus lietuvių kompozitoriaus vardo mokykloje jie dainuoja per mažai jo kūrinių. Todėl su choro nariais grįžo prie M. K. Čiurlionio harmonizuotų lietuvių liaudies dainų.

Septynmyliai batai

Ne vienus metus gyva choro tradicija pavasarį vykti gastrolių. Čiurlioniukai keliauja, koncertuoja su užsienio kolektyvais, iš jų mokosi. Koncertinės išvykos tampa rimtu profesionalumo išbandymu.

Dažna tokia kelionė įvyko dėl ryšių, kuriuos tarptautiniuose festivaliuose ar svečiose mokslo institucijose užmezgė choro vadovas. Užsienyje visada gerai sutinkami B. Kutavičiaus ir Onutės Narbutaitės opusai. „Svarbu parodyti savo, lietuvišką, muziką – kuo gi skiriamės nuo kitų kraštų? Dažnai klausytojams ji padaro įspūdį. Galbūt daugiau lietuviškų kūrinių jie nebeišgirs, bet pojūtis liks“, – mąstė R. Gražinis.

Ne vienas mokinys svetur išvyko ir studijuoti. Minėtas dirigentas M. Stakionis įstojo į Hamburgo muzikos ir teatro akademiją. Nors į ją studijuoti simfoninio dirigavimo įprasta priimti vyresnius, patyrusius muzikus.

„Jis žingsniavo septynmyliais batais“, – mokinį gyrė mokytojas. Kaip žino, kada į klasę įžengia talentas? „Jei įžengtų koks švytintis žmogus ir savo šviesa perskrostų mus kaip žvaigždė, visiems būtų aišku: jis skries septynmyliais batais. Bet to niekam ant kaktos neparašyta. Kiekvienas talentas skleidžiasi po truputį, proceso metu“, – sakė Romualdas ir prisiminė, kaip J. Aleksa įstojo mokytis pas Antaną Budriūną. Šis studentui davė tris kūrinius, kuriuos jis turėjo pramokti ir atsiskaityti per kelis mėnesius. Jau į kitą paskaitą J. Aleksa atėjo pasiruošęs – viską išmokęs atmintinai.

Žemyn upe su dainomis

Kita tradicija – čiurlioniukų išvyka baidarėmis su R. Gražiniu. Pirmoji tokia kelionė įvyko prieš dešimtmetį. Dar nepatyrę baidarininkai planavo perplaukti Siesartį, Lakają, Žeimeną ir pasiekti Švenčionėlius. Pirmąjį vakarą mokiniai pasistatė palapines, užkūrė laužą ir... iki paryčių triukšmavo.

„Birželis, buvau pavargęs po mokslo metų. Švintant jie nuėjo miegoti, kelioms valandoms ir aš sudėjau bluostą, – atsiduso žygio sumanytojas. – Šeštą ryto pašokau, griebiau katiliuką su šaukštu ir puoliau žadinti: „Žygis prasideda – plaukiam!“ Ta dieną nuplaukėme dvidešimt kilometrų, rankose prisitrynėme pūslių. Vakare įplaukėme į Žeimeną – temo, ieškojome, kur sustoti, galiausiai įsikūrėme prie stataus kranto. Bet tą naktį visi ramiai sugulė miegoti.“

Po pirmos kelionės baidarininkai prisiekė niekada jomis nebeplauksią. Tačiau kitąmet entuziazmas atgijo. „Trečiame žygyje supratau, kad man nebėra ką veikti: pasiskirstę pareigomis vieni statė palapines, kiti rinko malkas, gamino pusryčius ar vakarienę. Įsivaizduokite, kaip žygyje – tamsoje prie laužo – skamba dainos. Visai kitaip nei tada, kai mokytojas liepia dainuoti“, – choristais žavėjosi R. Gražinis.

Muzikų šeima paaugo

Chore R. Gražiniui talkina chormeisterė Gitana Trimirkaitė, koncertmeisterė – jo žmona Sigita Gražinienė. Į M. K. Čiurlionio mokyklą jiedu atvedė savo vaikus. Mirga pirmiausia mokėsi dailės, vienuolikos pasuko į muziką. Paskui pianino klasės duris pravėrė jos jaunesnioji sesuo Onutė. Šiemet mokyklą baigė ir kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoti pradėjo Adomas.

Be to, vasaros pabaigoje Sigita ir Romualdas tapo seneliais. Atžalos susilaukė vyriausia jų dukra Mirga. „Išgyvenome lyg adventą – su žmona pas Mirgą nuvažiavome dešimčia dienų anksčiau ir dešimt dienų kantriai laukėme gimstant stebuklo. Tai buvo nuostabus metas pabūti su šeima. Kai sulauki savo vaikų, jauti vandenyną meilės, begalinę atsakomybę. Kai gimsta anūkas – meilė dar didesnė, tik atsakomybės – mažiau, todėl ir dar džiugiau“, – šypsojosi R. Gražinis.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika