Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Choreografas Sidi Larbi Cherkaoui: žiūrėti į pasaulį aukštyn kojomis 

2019 sausio 22 d. 17:54
Choreografas Sidi Larbi Cherkaoui
Choreografas Sidi Larbi Cherkaoui
Franco Bonfiglio nuotrauka iš premio-europa.org

„Šoku todėl, kad nenoriu būti apibrėžiamas“, – teigia šokėjas, choreografas Sidi Larbi Cherkaoui, kuriantis Belgijoje. 2018 m. lapkritį, kai Sankt Peterburge buvo teikiami Europos teatro sąjungos apdovanojimai, jis tapo vienu iš „Naujosios teatro realybės“ prizo laureatų.

Savo darbuose belgų ir marokiečių šaknų turintis choreografas jungia įvairių kultūrų, religijų ir stilių elementus. Kaip choreografas Sidi Larbi Cherkaoui debiutavo 1999 m. šiuolaikiniame Andrew Wale´o miuzikle „Anonymous Society“. Šiuo metu jo kūrybos kraitėje – virš penkiasdešimties šokio pastatymų, nemažas kiekis apdovanojimų, tarp kurių – du „Olivier“ apdovanojimai (2011, 2014) ir trys „Ballet Tanz“ geriausio choreografo apdovanojimai (2008, 2011, 2017). Nuo 2015 m. Cherkaoui yra Karališkojo Flandrijos baleto meno vadovas.

– Neretai kritikai jūsų darbus pavadina scenoje verdančiu multikultūriniu puodu, ir ši charakteristika jau tapo štampu. Kaip pats apibūdintumėte savo darbų esmę?

– Visų pirma, manau, kad bet kokiam menininkui bet kurioje meno srityje niekuomet nėra smagu, kai jį kaip nors apibrėžia. Šoku todėl, kad nenoriu būti apibrėžiamas. Tačiau, be abejo, žmonėms reikia, kad save paaiškintum, pasakytum, kas esi, iš kur atėjai ir ką darai. Ką aš darau? Stengiuosi nenutolti nuo dalykų, kurie man rūpi, kuriuos myliu ir kuriuos, manau, esant gintinus. Dalykų, už kuriuos noriu kovoti. Tai gali būti įvairių kultūrinių dalykų mišinys, man rūpintys jų elementai, kurie yra mano paties dalis.

Kai dirbau su flamenko menininke María Pagés, man rūpėjo ne flamenko apibrėžimas, o judesys. Tad kai žmonės sako: „Jis miksuoja kultūras“, aš sakau: – „Ne, aš verčiu.“ Aš tai verčiu į šiuolaikinio šokio kalbą. Kartais verčiu dalykus iš kitos srities, pavyzdžiui, kovos menų arba flamenko, kurie gali būti suprantami kaip kitos kalbos dalykai, tačiau jaučiu, kad jie yra šiuolaikinės kalbos dalis. Kai tam tikri judesiai perkeliami į šių dienų kalbą, staiga jie tampa natūralūs, jie tampa ir jūsų kalbos dalimi.

– Kokie menininkai jus įkvepia?

– Didžiausia mano įkvėpėja – Kate Bush. Man labai patinka tai, kaip ji sukūrė savo santykį su išoriniu pasauliu, kaip ji augo su kiekvienu savo darbu, kaip sugebėjo neprarasti savasties, dirbdama su kitais menininkais. Manau, ji – įstabus, visapusiškas įkvėpimo šaltinis. Ji gali būti viskuo – nuo femme fatale iki komiško personažo ar raganos. Ji tokia visko pilna, tačiau be jokios cenzūros, turi humoro jausmą, yra labai sąmojinga ir protinga. Taip pat labai jautri, viską supranta ir jaučia. O tokiam būti labai sunku. Su šiais dalykais galiu tapatintis, nes šiuo požiūriu esu šiek tiek panašus.

– Jau ne kartą esate bendradarbiavęs ir su popscenos žvaigžde Beyoncé.

– Tikiu jos skleidžiama žinia, tuo, kaip ji gilinasi į itin asmeniškus dalykus. Man labai patinka, kaip ji suvokia savo kaip popmenininkės vaidmenį visuomenėje.

Jūsų choreografijoje medžiagos pasirinkimą ir traktavimą būtų galima pavadinti „eklektiškai kosmopolitišku“: dirbote su budistų vienuoliais, libaniečių dainininke Fadia Tom-El Hage, korsikiečių vokaline grupe „A Filetta“, o jūsų darbas „TeZukA“ įkvėptas japoniško manga žanro. Kaip Jums pačiam atrodo: ar jūsų kūryboje ir santykyje su ja yra autentiškos islamiškosios kultūros, kurioje buvote ugdomas drauge su flamandiškaja, elementų?

Pažvelkime, tarkim, į hiphopą – jį šoka daug šokėjų, turinčių marokietiškų, alžyrietiškų ar tunisietiškų šaknų, ir jie labai lanksčiai atlieka akrobatinius triukus, tarkime, lengvai persiverčia aukštyn kojom. Mano manymu, mūsų protėvių kultūra Šiaurės Afrikoje yra mūsų genų sąrangos dalis. Mums ta informacija lyg perduota, nors ir ne per mokymą.

Manau, tai labai arabiška tendencija – žiūrėti į pasaulį aukštyn kojomis. Taip pat ir judesio takumas. Dievinu tą tėkmę, kuri randama ir arabų rašte, kur raidės sujungtos, o žodžiai sumegzti. Tai, jog buvau mokomas skaityti iš dešinės į kairę, kartais man padėdavo pažvelgti į dalykus iš kitos perspektyvos.

Kai buvau vaikas, virš durų turėjome kaligrafiškai užrašytas Korano eilutes. Mėgau jų estetiką. Manau, mano arabiškajai daliai buvo įskiepytas tam tikras grožio pajautimas. Bet suvokimas to, ką manau esant grožiu, formavosi ir mano mamos dėka, o ji katalikė ir vesdavosi mane į Antverpeno katedrą, rodydama joje esančius paveikslus. Visgi yra daugybė dalykų, kurie mano tėvams nebuvo gražūs, tačiau aš pats išmokau juos vertinti. Manau, išties svarbu kvestionuoti tau bjauriai atrodančius dalykus, nes tai – prietarai.

– Pastatyme „Apocrifu“ (2009) kūno kalbą naudojate tyrinėti apokrifiniams religiniams tekstams. Kaip jums tai pavyksta?

– Šiame pastatyme esame trys šokėjai, visi išsilavinę labai skirtingose mokyklose. Dimitri Jourde yra cirko artistas, labiau judantis oru. Aš pats esu lyg skystas, vandens šokėjas, tad tampu sąsaja tarp kitų dviejų šokėjų, tarp mūsų atsiranda sinergija. Tai trilogija: mes esame trys muškietininkai ir, žinoma, atliepiame tris pagrindines religijas. Kiekvienas mūsų galiausiai įkūnija po vieną iš šių religijų ir kiekvienas turime vis kitą avatarą ir pagrindinę savo temą pastatyme. Kalbant apie visuotines temas šiame darbe, man labai patinka atstūmimo idėja. Visos šios religinės istorijos tam tikru metu buvo lygios, tačiau ilgainiui kai kurios buvo atstumtos, jų buvo atsisakyta. Mes, šokėjai, ypač šiuolaikiniame šokyje galime pajusti esantys lyg žinutės realybės paraštėse, tad asmeniškai galiu tapatintis su atstūmimo sąvoka.

– Interpretuoti meną galima daugybe būdų. Jūsų darbas „Puz/zle“ (2012 m.) gali būti suvokiamas ir kaip politinis kūrinys, tiesiogiai besisiejantis su Arabų pavasariu, kai arabų bendruomenės bando atrasti savo naujas tapatybes. Ar toks ir buvo sumanymas?

– Nepasakyčiau, kad toks buvo sumanymas nuo pat pradžių, bet jis išryškėjo dirbant prie pastatymo. Sąmoningai to nejaučiau, bet visa tai buvo tokie aktualūs dalykai, vykstantys mano gyvenime ir visame pasaulyje, kad jie save perteikdami tiesiog „pasinaudojo“ pastatymu.

Paskui, kai scenoje pamačiau personažo užmėtymą akmenimis, suvokiau, kad tai apie žmones, užmėtytus akmenimis Šiaurės Afrikoje už tai, kad miegojo su tais, su kuriais neturėjo miegoti. Leidau šiems dalykams likti pastatyme, bet tuo pačiu metu norėjau, kad „Puz/zle“, kiek įmanoma, neperteiktų ko nors konkretaus. Norėjau tiesiog leisti dalykams rutuliotis, būti sukurtiems, sugriautiems ir vėl pastatytiems.

Visuomet stengiuosi, kad mano šokėjai būtų iš įvairių laikotarpių. Požiūris į tai, ką darai, yra skirtingas, tačiau galiausiai žmonės vis tiek daro tą patį – griauna ir kuria. Taip žmonija gali palikti pėdsaką šioje planetoje.

Taip pat šiame pastatyme svarbus mūsų santykis su akmeniu žmonijos istorijos eigoje. Anksčiau gyvenome akmenyse, paskui iš jo statėme monolitus ir šventyklas. Statėme statulas ir stengėmės, kad akmenys būtų panašūs į žmones. Paskutinioji – grafičių menininkų – karta nebedirba su akmeniu, tačiau ant savo protėvių akmenų palieka ženklus. Tokia evoliucija yra politinė, bet kartu ji ir istorinė. Tad tai – istorijos interpretacija.

– Kaip manote, kokį vaidmenį tokiuose sukilimuose, kaip Arabų pavasaris, turi menas?

– Manau, kad menas sutelkia žmones draugėn. Beveik nesvarbu, ar jiems patinka tai, ką jie mato, ar ne. Šokio spektakliai man patinka tuo, kad 600 ar 1000 žmonių susirenka žiūrėti į tai, kas vyksta scenoje, o paskui jie kalbasi apie tą patirtį.

Kitas dalykas, kad menas nėra konkurencinis, pavyzdžiui, kaip sportas, kur reikia nugalėti. Menas suteikia galimybę tiesiog praleisti laiką kažką žiūrint. Jame – tik tokia patirtis, tačiau, mano manymu, toks laiko praleidimas yra išmintingas, gilus ir brandus. Tai stebėjimo, o ne teisimo menas.

Esu didelis žiūrėjimo ir suvokimo fanas ir suprantu, kad suvokti reiškia mokytis. Kažką matydamas, žmogus gali galvoti ir išsiugdyti kritinį mąstymą, o kartu ir mąstymo drauge su kitais gebėjimą. Meną matau ne tik choreografijoje, bet visur – kompiuteryje, drabužyje, automobilyje. Ta prasme menas ir gyvenimas yra labai susiję. Bet menas yra aukščiau už gyvenimą.

Pasirodydamas Tunise ir Maroke, kur mano darbus priima iš tiesų labai gerai, raginu visus palaikyti savo vaikus, jei šie nori užsiimti menais, nes gyvenimas toks, koks yra, – sudėtingas. Tad geriau daryti tai, kuo mėgaujiesi ir tiki. Taip aš noriu atiduoti duoklę savo bendruomenei, nes man išties labai pakelia dvasią žinojimas, kad jie didžiuojasi tuo, kas esu ir ką darau.

Pagal qantara.de ir aestheticamagazine.com parengė Diana Gancevskaitė

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika