Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Bolševikus išspyręs kariuomenės vadas 

2018 balandžio 13 d. 12:00
Pirmasis vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas / 
Pirmasis vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas / 
archyvai.lt nuotrauka

1918 metais dar būta iliuzijų, kad Lietuvai gali neprireikti savos kariuomenės, nes nei žadama su kuo nors kariauti, nei mūsų valstybę kas nors turėtų pulti. Tačiau tikrovė buvo kitokia. Netrukus prasidėjo kariniai konfliktai, į istoriją įėję kaip Nepriklausomybės kovos.

Nepriklausomybės kovos – vienas kritiškiausių periodų ankstyvojo Lietuvos valstybingumo istorijoje, kai ką tik įsikūrusios valstybės nepriklausomybė anaiptol neatrodė kaip nekvestionuojamas faktas. „Lietuvos žinių“ skaitytojai jau buvo supažindinti su Lietuvos kariuomenės kūrimo istorija, tad šįkart prasminga pakalbėti apie žmogų, Nepriklausomybės kovų metais stovėjusį Lietuvos kariuomenės priešakyje, – pirmąjį Lietuvos kariuomenės vadą generolą Silvestrą Žukauską.

Ką reiškia per kautynes pasitikėti vadu, žino tik tie, kuriems teko tai išgyventi. Kai Silvestras. Žukauskas atvykdavo į frontą, visi tuojau pagyvėdavo, nuotaika pakildavo.

Keturi dešimtmečiai Rusijos kariuomenėje

Kiekvienas, susidomėjęs S. Žukausko biografija, turėtų pasijusti tarsi detektyvas – nėra aiškūs net esminiai faktai apie jo gimimo datą, vietą ar net kilmę. Dažniausiai nurodoma gimimo data – 1860 metų gruodžio 31 diena, tačiau S. Žukausko karinės tarnybos dokumentuose, kituose šaltiniuose pasitaiko ir kitų datų – 1861, 1864, 1865 metai. Ginčų taip pat kyla dėl gimimo vietos. Neabejojama, kad S. Žukauskas gimė nedidelėje gyvenvietėje Pakruojo apylinkėse, tačiau tiksli vieta istoriniuose šaltiniuose skiriasi: kartais nurodomas Dovainiškis, kartais – Paoškočiai. Tam tikrą vyraujančią interpretaciją nustato 1995 meais Dovainiškio kaime pastatytas atminimo paminklas, ant kurio užrašyta: „Šioje sodyboje gimė pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas gener. Silvestras Žukauskas (1860–1937).“ Klausimų kyla ir dėl jo kilmės. Regis, S. Žukausko tėvai Konstantinas ir Martina buvo bežemiai bajorai, tad būsimas generolas priklausė žemiausiam aristokratijos sluoksniui ir turėjo lenkiškų šaknų.

Pakruojo krašte Žukauskai neužsibuvo. Žinoma, kad Silvestras šešerius metus mokėsi Marijampolės berniukų gimnazijoje, o 1881-aisiais pradėjo tarnybą Rusijos kariuomenėje. Čia jis turėjo palankesnes pozicijas nei daugelis kitų to meto lietuvių ir lenkų, nes buvo protestantas (iš pradžių – liuteronas, po vedybų 1894 metais su Žozefina Hasfordaite – evangelikas reformatas). Ši aplinkybė leido S. Žukauskui siekti karininko karjeros Rusijos kariuomenėje, mat po 1863 metų sukilimo katalikų perspektyvos ir teisės buvo varžomos, jais nepasitikima, ir tai visų pirma lietė lietuvius bei lenkus.

S. Žukauskui pasisekė didelę dalį tarnybos praleisti Lietuvoje, o ne Rusijos imperijos gilumoje. Iš pradžių jis buvo paskirtas į 28-osios pėstininkų divizijos 112 pėstininkų Uralo pulką, dislokuotą Panevėžyje, vėliau – į Vilnių, Šiaulius ir tuometį Kauno priemiestį Šančius. Pirmą kartą ilgesniam laikui iš Lietuvos S. Žukauskas išvyko tik 1902 metais – į Ukrainą. Tuo metu jis jau turėjo kapitono laipsnį. Taigi karininkas, kuriam tada buvo per 40 metų, beveik visą gyvenimą praleido Lietuvoje, nors vargu ar galima tikėtis, kad jo aplinka buvo lietuviška. Nei kariuomenėje, nei miestuose lietuviai tuomet nesudarė daugumos, be to, beveik visą tą laikotarpį buvo draudžiama spauda lietuviškais rašmenimis. Tiesa, 1935 metais kalbinamas „Kario“ korespondento S. Žukauskas tvirtino, kad mokydamasis gimnazijoje gaudavo lietuviškų knygų, spausdintų Tilžėje, ir skaitydavo jas, tad nuo mažumės mokėjo lietuviškai.

S. Žukauskas nebuvo tik biuro karininkas, jam anksti teko įgyti tiesioginės kario patirties – 1904–1905 metais per Rusijos-Japonijos karą kovoti fronte Mandžiūrijoje. Už tai 1905-ųjų gegužę jis apdovanotas Šv. Stanislovo II laipsnio ordinu, vėliau – ir kitais valstybiniais apdovanojimais. Po karo, kuris baigėsi Rusijos pralaimėjimu, S. Žukauskas liko kariuomenėje. Daugiausia laiko praleido Užkaukazėje ir Ukrainoje, 1913 metais buvo pakeltas į pulkininkus. Kijevo apylinkėse sulaukė Pirmojo pasaulinio karo pradžios.

Prasidėjus visuotinei mobilizacijai S. Žukauskas buvo paskirtas 79-osios pėstininkų divizijos 314 Novooskolo pulko vadu. Dalyvavo keliuose mūšiuose dabartinės Lenkijos teritorijoje, o 1914-ųjų lapkričio 20 dieną kautynėse prie Čermino buvo sužeistas ir evakuotas gydytis. Per pusantro mėnesio pulkininkas pasveiko ir vėl tęsė kovos veiksmus.

1916 metų lapkritį S. Žukauskas pasiekė savo karjeros Rusijos kariuomenėje viršūnę – gavo generolo majoro laipsnį ir Šv. Georgijaus ordino kardą. Tai didžiulis įvertinimas tuometėmis sąlygomis. Be apdovanojimo, jam buvo įteiktas ir pulko karininkų laiškas-sveikinimas, kuriame šie rašė: „1914 metų spalio 15 dieną išėjus iš tvirtovės prasidėjo vargingas pulko kovų gyvenimas, pilnas skurdo ir neramumų. Jo liūdesį ir džiaugsmą Jūs visada dalijotės su mumis (...) Ir dabar dažnai senieji novooskolėnai (...) atsimena, kad tomis baisiomis minutėmis jų vadas buvo su jais kulkų ir sviedinių ugnyje, kautynių dundėjime, tarp vaitojančių sužeistųjų.“ Šis laiškas iš esmės charakterizavo S. Žukauską. Kaip vėliau liudijo daugelis bendražygių, vadas gerai suprato eilinius karius, drąsindavo juos savo buvimu mūšio lauke. Kitas šio karininko bruožas – įžvalgumas – atspindėtas Vytauto Bičiūno aprašytame epizode: po sėkmingos S. Žukausko divizijos kontratakos rusams pavyko įsitvirtinti Nemunėlio Radviliškyje, tačiau jis suprato, kad ilgai išsilaikyti nepavyks. Todėl paklaustas, kur įkurti štabą, atsakė: „Valtyje.“ Atėjus neišvengiamam metui palikti vietovę, S. Žukauskas ramiausiai persikėlė per Nemunėlį, tuo metu kitiems karininkams, apsistojusiems pačiame Nemunėlio Radviliškyje, teko trauktis kur kas sudėtingesnėmis sąlygomis.

Karjerą Rusijos kariuomenėje S. Žukauskas galutinai baigė 1917 metais, kai po bolševikų perversmo Petrograde jo daliniai pakriko, o ir pats generolas pasitraukė iš fronto.

Idealus kandidatas į Lietuvos kariuomenę

1917–1918 metais Lietuvos valstybingumo idėja jau buvo subrandinta, tad stengtasi sutelkti kuo daugiau asmenybių, kurios galėtų prisidėti prie šios idėjos įgyvendinimo. Karybos srityje S. Žukauskui – generolui, turinčiam beveik keturis dešimtmečius darbo kariuomenėje patirties, – neprilygo niekas.

Dar 1917-ųjų gegužę Petrograde buvo įkurta Lietuvių karininkų sąjunga. Rusijoje tarnavę kariai pamažu ėmė regzti planus plėsti savo veiklą, rengtis palankioms aplinkybėms ir grįžti į Lietuvą. Tuometę situaciją S. Žukauskas 1935-aisiais prisiminė taip: „Kai Rusijoje kilo revoliucija, visoms rusų imperijos tautoms buvo pripažintos tautinės teisės. Tada ir lietuviams leista steigti lietuvių kariuomenės dalis. Būdamas divizijos vadu, raginau visus lietuvius stoti į lietuvių dalinius. Tam reikalui net kunigo pagalba pasinaudojau (...), paprašiau jį, kad per išpažintį tartų lietuviams eiti į savo steigiamas dalis.“

Po perversmo Rusijoje kilus chaosui S. Žukauskas atsidūrė Kijeve. Ten generolui 1918-ųjų vasarą pavyko susitikti su Martynu Yču ir paprašyti, kad jam būtų leista prisidėti prie Lietuvos kariuomenės kūrimo. M. Yčas šį norą pažadėjo perduoti Valstybės tarybai ir patarė laukti atsakymo Kijeve. Tačiau laukti reikėjo ilgai, nes siunčiamos telegramos vis nepasiekdavo adresato – į Vilnių S. Žukauskas susirengė tik po pusmečio, 1918-ųjų gruodį. Čia generolui buvo pasiūlytos krašto apsaugos ministro pareigos, bet jas eiti sutrukdė šiltinė. S. Žukauskui teko gydytis Varšuvoje ir Gardine.

Derėtų paminėti, kad S. Žukausko biografijoje vis pasitaiko „kabliukų“, prie kurių itin kabinėdavosi jo oponentai (jaunieji karininkai Adolfas Birontas, Juozas Petruitis, Kazys Škirpa ir kiti). Prisiminta 1918–1919 metų sandūra, kai bolševikai puolė ir be pasipriešinimo užėmė didžiąją dalį Lietuvos teritorijos, o sausio 5 dieną įžengė į Vilnių. Kur buvo S. Žukauskas? Gardine arba Varšuvoje, kitaip tariant, ne vietoje. Nors tomis dienomis S. Žukauskas tikrai negalėjo vadovauti kariuomenei, nes gulėjo ligos patale, oponentams tai nerūpėjo. Pavyzdžiui, K. Škirpa atsiminimuose generolo atsilankymą Vilniuje aprašo taip: „(Žukauskas) pasisukinėjęs kelias dienas ir įsitikinęs, jog dar nieko gera nebuvo suorganizavę, vėl išvyko.“

Generolas Žukauskas

Nemažai S. Žukauskui kliuvo ir dėl kelių interviu lenkų spaudoje, mat reiškė palankumą lenkams. Oponentai taip pat prisiminė, kad jo įdukra ištekėjo už lenkų karininko okupuotame Vilniuje. Čia atsirado vietos kurti sąmokslo teorijas, kurias itin mėgo K. Škirpa. Kaip ten nutiko, dar panagrinėsime, tačiau svarbu užfiksuoti faktą, kad S. Žukausko kandidatūra (ar dėl asmeninių savybių, ar dėl solidaus amžiaus, jaunimo ambicijų, ar dėl kitų priežasčių) visiems tikrai nebuvo priimtina.

Sėkmingas kariuomenės vado debiutas

Vokietija, spaudžiama Antantės valstybių, davė įsakymą Lietuvoje likusiems kariniams daliniams ginti šalį nuo bolševikų. Kai prie vokiečių prisidėjo ir pirmi lietuvių savanoriai, 1919 metų vasarį-kovą padėtį fronte pavyko stabilizuoti, o krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis pakvietė iš ligos patalo pakilusį S. Žukauską grįžti. Atsidūręs Kaune jis balandžio 26 dieną buvo paskirtas Generalinio štabo viršininku, o netrukus – ir pirmu vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės vadu.

S. Žukauskas taip prisiminė tuometinę padėtį Kaune: „Atvykęs į Kauną susipažinau su kariuomene, frontu, šaudmenų ir ginklų, karininkų ir puskarininkių būsena. Įspūdis buvo ne per puikiausias, bet ir ne taip jau blogas pagal to meto aplinkybes. Didesnė Lietuvos ploto dalis buvo bolševikų užimta. Nors bolševikų kariuomenė buvo demoralizuota, ji buvo gerai ginkluota ir gausi. Nutariau paspausti bolševikus – pasisekė. Pasisekė ir toliau. Pirmasis pasisekimas pakėlė mūsų kariuomenės ūpą.“

Lietuvos kariuomenei, vadovaujamai S. Žukausko, pavyko keliomis ofenzyvomis nublokšti bolševikus tolyn nuo Kauno, tačiau kartu reikėjo stebėti įvykius ir pietuose, mat bolševikus išstūmę lenkai balandžio 19 dieną įžengė į Vilnių. S. Žukausko įsakymu lietuviai per porą savaičių užėmė Vievį, Širvintas, Giedraičius ir Ukmergę, taip atkovodami dalį šalies teritorijos ir priartėdami prie lenkų kontroliuojamos Lietuvos dalies. Puikiai suprasdamas, kad kariauti ir su lenkais, ir su bolševikais nėra šansų, S. Žukauskas nusprendė susitelkti į kovas su bolševikais ir koordinuoti veiksmus su Lietuvoje likusiu saksų pulku. Per vasarą iš esmės pavyko išstumti bolševikus iš dabartinės Lietuvos teritorijos, o galiausiai – net už Dauguvos. Rugsėjį S. Žukauską pasveikino prezidentas Antanas Smetona: „Dėkingumo jausmų pilna Tėvynė per mane taria ačiū Tamstai, Vyriausias Vade, ir visai mūsų kariuomenei.“

Tiek amžininkai, tiek istorikai pabrėžia faktą, kad generolas buvo karys, ne vien štabo operacijų planuotojas – jis stengėsi būti arti fronto, tarp kareivių. Karo istorikas Gintautas Surgailis S. Žukausko vadovavimą kariuomenei charakterizuoja taip: „Svarbiausia, kad kariuomenė, eidama į kautynes, generolu tikėjo. O ką reiškia per kautynes pasitikėti vadu, žino tik tie, kuriems teko tai išgyventi. Kai tik S. Žukauskas atvykdavo į frontą, tuojau viskas pagyvėdavo, pakildavo nuotaika. Generolas mokėjo prisiliesti prie kareivio sielos nedarydamas nuolaidų nei kariniams principams, nei viršininko autoritetui.“

Įtarimų šešėlis

Susidorojus su tiesioginiu bolševikų pavojumi, reikėjo tramdyti bermontininkus, įsisiautėjusius Šiaurės Rytų Lietuvoje. Vis dėlto S. Žukauskui jau nebuvo lemta tapti šio karo etapo vedliu. 1919 metų rugsėjo 26 dieną generolui teko palikti Lietuvos kariuomenės vyriausiojo vado pareigas, nes susiformavusi stipri opozicija įtarinėjo jį ryšiais su lenkų žvalgyba. Neva S. Žukauskas buvo susijęs su POW (Polska Organizacja Wojskowa) Lietuvoje rengtu perversmu.

Iš pareigų atleistas S. Žukauskas liko kariuomenės štabe, tad galima teigti, jog politinio elito pasitikėjimo neprarado. Tuomet jis daugiausia tvarkė administracinius, derybų reikalus, vyko į Berlyną. Tačiau netrukus generolas pasiprašė atostogų: jo šeima vis dar buvo Kijeve, o Ukrainą S. Žukauskas tikėjosi pasiekti per Vilnių. Nereikia nė sakyti, kokią „alergiją“ tai kėlė jauniems karininkams, ypač atsižvelgiant į tai, kad Vilniuje, pasak G. Surgailio, jis buvo itin populiarus, vadinamas lenku ir nuolat lankomas lenkų karininkų.

S. Žukausko poilsis nuo fronto truko vos pusmetį. 1920 metų pradžioje kilusiam Kauno įgulos kareivių sukilimui numalšinti vėl buvo pakviestas patyręs generolas. Vasario 23 dieną jis dar kartą tapo kariuomenės vadu ir ryžtingai likvidavo sukilimo padarinius, o didžiausius maištininkus atidavė Kariuomenės teismui. S. Žukauskas, siekdamas pakelti kariuomenės nusiteikimą, ėmėsi karių buities sąlygų gerinimo ir sugriežtino drausmę. Tačiau didysis išbandymas prasidėjo 1920 metų kovą, atsinaujinus karo veiksmams su Lenkija.

Tąsyk S. Žukauskas vėl žengė žingsnį, kuris smogė jo įvaizdžiui. Kai lenkai vis giliau veržėsi į Sovietų Rusiją ir artėjo Kijevo link, generolas pasiprašė atostogų: pagaliau turėjo galimybę parsivežti į Lietuvą šeimą. Vilniuje jam buvo pakištas pasirašyti straipsnis apie Lietuvos ir Lenkijos unijos reikalingumą, o tekstas paskui išspausdintas laikraštyje „Zjednoczna Litwa“. Straipsnio, plačiai aptariamo lenkų spaudoje, atgarsiai pasiekė ir Kauną. Pasipylė Lietuvos karininkų skundai, kvestionuojantys S. Žukausko lojalumą valstybei.

Tuo metu generolas atostogavo ir parsivežė šeimą iš Kijevo į Vilnių. Po kurio laiko jis vyriausybei pranešė nusprendęs pasitraukti iš pareigų. Generolo prašymas buvo patvirtintas 1920 metų birželio 14 dieną prezidento Aleksandro Stulginskio įsaku. Tačiau netrukus, po bolševikų puolimo lenkams traukiantis iš Vilniaus, S. Žukauskas vėl sugrįžo į Kauną ir atsidūrė kariuomenėje.

Kaune sklandė itin prastos nuotaikos: didelė dalis lietuvių pajėgų buvo sutriuškinta prie Seinų, dėl to krašto apsaugos ministras Konstantinas Žukas atleido iš kariuomenės vado pareigų Kazį Ladygą ir vėl paskyrė S. Žukauską (tiesa, vyriausiojo vado pareigas tuo metu ėjo pats K. Žukas). Vėliau išeivijos istorikas Antanas Rukša aiškino, nors gal kiek perdėdamas, kad Seinų katastrofos apskritai buvo galima išvengti, jei kariuomenei būtų vadovavęs S. Žukauskas, o ne K. Ladyga.

Matydamas, jog padėtis fronte krypsta lietuvių nenaudai, S. Žukauskas priėmė sprendimą atiduoti Vilnių be mūšio, taip tikėdamasis išvengti Seinų sutriuškinimo pasikartojimo. Be abejo, tai vėl paskatino nepasitenkinimą – kaipgi Vilnių galima atiduoti be mūšio?!

Vis dėlto kariuomenės atitraukimas davė laiko ir suteikė galimybę persigrupuoti. Lenkų puolimas buvo pristabdytas, o netrukus kilo garsieji Giedraičių ir Širvintų mūšiai. Tiesa, su jais S. Žukauskas nelabai turėjo ką bendra. Kaip teigia G. Surgailis, generolas jau prasidėjus Širvintų operacijai siuntė į frontą telegramas, iš kurių turinio matyti, kad jis nė nežinojo apie kautynes, net tuo metu medžiojo Rokiškyje su grafų Pšezdzieckių šeima. Šiaip ar taip, S. Žukauskas buvo paverstas viena kultinių šios pergalės mito figūrų, o 1927 metais už kautynes gavo aukščiausią valstybinį apdovanojimą – 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordiną. Paaiškinimą galima aptikti K. Žuko atsiminimuose: esą jis, pasitaręs su viceministru Jurgiu Byla, nusprendė nekelti skandalo ir vėl nepalikti kariuomenės be autoritetingo vado.

Prieštaringumo apogėjus ir karjeros pabaiga

Pasibaigus tiesioginiams karo veiksmams fronte S. Žukauską vėl pasivijo praeitis. Gandus apie jo lenkiškumą kurstė ir tai, kad teisiant POW narius Kaune generolas kai kuriems teisiamiesiems rodė savo palankumą ir bandė juos užtarti. Galiausiai S. Žukauskas buvo apkaltintas savivale kariuomenėje. Prisiminta ir tai, kad jis turėjo savybę vis dingti, kaip 1918-ųjų pabaigoje, ištraukta ir įdukros, ištekėjusios Vilniuje už lenkų karininko, korta.

Stiprus priešinimasis generolo asmenybei kariuomenėje galiausiai virto suformuluotais kaltinimais, kuriuos ištirti turėjo teisininkas ir būsimas premjeras Antanas Tumėnas. To pasekmė – A. Stulginskio įsakymu 1921 metų gegužės 29 dieną S. Žukauskas buvo atleistas iš kariuomenės vado pareigų. Po mėnesio jis išėjo į atsargą, tačiau ten neužtruko. Jau birželio 6 dieną A. Stulginskis vėl pakvietė S. Žukauską sugrįžti į kariuomenės vado postą. Šįkart generolas, išlaikydamas griežtą ranką, ėjo pareigas iki pat 1926 metų perversmo, kurį akivaizdžiai palaikė, – kairiųjų Vyriausybės reformos, kirtusios per karininkijos interesus ir įtaką, jo palankumo nesulaukė. Nors 1928 metais S. Žukauskas galutinai pasitraukė į atsargą, jis liko artimas prezidento A. Smetonos aplinkos žmogus. Taip pat nenutolo nuo kariuomenės reikalų. Kai 1937 metų lapkričio 26 dieną generolas mirė, kariuomenei ir Šaulių sąjungai buvo paskelbtas trijų dienų gedulas. S. Žukauskas palaidotas Kauno evangelikų kapinėse, tačiau jos sovietmečiu sunaikintos. Kur yra pirmojo Lietuvos kariuomenės vado palaikai ir šiandien neaišku.

Kai kas vis bando demonizuoti Silvestrą Žukauską, teigia, neva jis buvo kone lenkų agentas, kiti pro pirštus žiūri į visus mėginimus kritikuoti Lietuvos kariuomenės vadą.

Sunku nupiešti tikslų generolo S. Žukausko intelektinės biografijos eskizą. Skaitant pirminius šaltinius matyti, kad dauguma jų pernelyg persmelkti subjektyvumo ir tam tikro politiškumo, trukdančio vertinti istorinę tikrovę. Kai kas vis bando demonizuoti generolą, teigia, neva jis buvo kone lenkų agentas, kiti pro pirštus žiūri į visus mėginimus kritikuoti Lietuvos kariuomenės vadą. S. Žukauskas kartu su Povilu Lukšiu ir Antanu Juozapavičiumi buvo bene svarbiausios Nepriklausomybės kovų istorinio naratyvo figūros. Todėl bet koks šio karininko lenkiškumas dažniausiai vertinamas kaip „lenkų klasta“ ir manipuliacijos, kuriomis šie sugebėdavo pasinaudoti, nes S. Žukauskas esą prastai orientavosi politikoje. Tuo klausimu, K. Žuko žodžiais, jis buvo naivus kaip vaikas. Vis dėlto neatmestina, kad S. Žukauskas tikrai jautė simpatijų Lenkijai ir lenkams. Prisiminkime jo bajorišką kilmę, tą pačią medžioklę su grafų Pšezdzieckių šeima... Lenkų kultūra generolui buvo nesvetima, lenkai jį gerbė, tad natūralu, jog turėjo tam tikrų sentimentų, vylėsi geresnių tarpusavio santykių tarp abiejų šalių. Tačiau tai jokiu būdu neimplikuoja S. Žukausko neištikimybės Lietuvai.

Mažiausiai klausimų kyla dėl karinės generolo biografijos dalies – tai buvo žmogus, tris kartus (daugiau kaip šešerius metus) vadovavęs Lietuvos kariuomenei, tad Nepriklausomybės kovų istorija be S. Žukausko neįsivaizduojama.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika