Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Berlyno dienoraštis. Apsisprendę berlyniečiai ir jų knygos 

Asmeninio albumo nuotraukos

Važiuodama atostogauti į Austriją skaitinius susimečiau greitai ir paskutinę minutę, rinkausi knygas labiau atsižvelgdama į jų storį ir svorį, nei turinį ir dar kartą įsitikinau, kad ponas Atsitiktinumas yra geriausias konsultantas. 

Sumetė į vieną lagaminą šveicarų klasiką Maxą Frischą, kurio romanas „Homo Faber“ buvo išleistas net gūdžiais tarybiniais metais masiniu tiražu ir šiuolaikinį austrų rašytoją Robertą Seethalerį, kurio naujausias romanas „Laukas“ jau septynias savaites pirmauja „Der Spiegel“ bestselerių sąrašo viršuje.

Ir vis tik abu autorius labai daug kas sieja – visų pirma, abu rašė vokiškai, abu labai taupiai naudoja žodžius, abu rašo iš vyriškos perspektyvos ir abu autoriai buvo ir yra tapę apsisprendusiais berlyniečiais. Taip taip, berlyniečiai plačiai naudoja terminą Wahlberliner, kuris reiškia berlynietis pagal pasirinkimą. Ir taip, šis miestiečio tipas gal netgi dažnesnis ir ne mažiau reikšmingas už tuos, kurie čia gimę ar atblokšti darbo reikalų.

Maxas Frischas gyveno dešimt metų Vakarų Berlyno Friedenau rajone, visai šalia Giunterio Graso. Bendravo ir su Rytų Berlyno rašytojais ir netgi dalyvavo Leipcigo knygų mugėje. Prieš ketverius metus pagaliau išleisti jo Berlyno dienoraščiai, kuriuos jis buvo uždraudęs publikuoti anksčiau nei praeis dvidešimt metų po jo mirties.

Juose daug asmeninės informacijos, autoriaus refleksijų, bet taip pat ir daug informacijos apie keisto miesto keistą politinį ir literatūrinį gyvenimą. Net sakyčiau, jis kaip koks K.O.Knausgardo pirmtakas, nagrinėdamas savo asmeninį gyvenimą, puikiai atskleidė ir to meto visuomenės aktualijas. Literatūros kritikai netgi sako, kad jo dienoraščiai yra vertingesni už jo romanus.

Homo Faber herojus Valteris Feibelis yra toks klajojantis keistuolis, jis bando pasaulį apskaičiuoti, paaiškinti logiškai, bet nuo pat pradžių aišku, kad taip nebus, jo gyvenimas bus pilnas keistų sutapimų ir nepaaiškinamų atsitiktinumų. Net keista, kad toks plataus požiūrio romanas su ne itin moraliu, nežinančiu ko nori ir dažnai neišsiblaivančiu pagrindiniu veikėju, primenančiu dabartinių hipsterių gyvenimo būdą, pasirodė tarybiniais metais dvidešimt penkių tūkstančių egzempliorių tiražu.

Skaitant pagalvojau, kad gal dabartiniam nežinančiam kur pasidėti jaunimui ar vidutinio amžiaus krizių kamuojamam skaitytojui šis romanas netgi gerokai aktualesnis, nei anais, uždarais laikais, kur visi buvome atitverti sienomis ir suspausti į dėžutes. Romanas parašytas gražia literatūrine kalba, daug gražių minčių, žaidimo žodžiais, palyginimų. „Ji mirė tą pačią vasarą ir aš pamiršau ją, kaip pamiršti žmogus vandenį, kuriuo kažkur esi malšinęs troškulį“. Knyga visai ne atostoginė. Skaitosi ji nesunkiai, bet visa persmelkta to egzistencinio liūdesio ir žinojimo, kad laimingos pabaigos čia nebus. Kaip ir R.Seethalerio romanas. Jos abi sudrumsčia, turi vis stabtelt, pamąstyti, palaukti kol viduje viskas nurims ir nusistovės. Abiejose knygose daug mirties, bet abiejose kalbama apie gyvenimą. Robertas Seethaleris yra austras, bet jau dvidešimt metų gyvena Berlyno Kreuzberg rajone.

Jo naujausiame romane visi personažai mirę, o veiksmas vyksta mažo miestelio kapinėse, kur visi pasakoja savo istorijas. Kiekviena istorija visai kitokia, ji papasakota netgi visai kitokiu stiliumi ir knyga net galėtų būti laikoma apsakymų rinkiniu. Kai kurie miestelėnai nuosekliai papasakoja savo gyvenimo ir mirties istoriją, o kai kurie – tik keliais sakiniais mažą epizodą. Sofija pasako tik vieną žodį – idiotai. Bet įsiskaitęs supranti, kad jie vis tik tarpusavyje susiję ir jei skaitytum atsitiktine tvarka, tos sąsajos būtų sunkiau užčiuopiamos. Svarbiausia knygoje – ne atskiri miestelėnų paveikslai, bet atkurta išgalvoto miestelio Paulštato atmosfera. Po ketvirto pasakojimo pradedi ją matyti, po šešto – jausti. Suprasti tuos skirtingus žmones ir įsijausti į jų skirtingus prisiminimus. Romanas neilgas, autorius ne daugžodžiauja, bet skaityti greitai nesinori. Po „Viso gyvenimo“ sėkmės net neabejoju, kad romanas greitai pasirodys ir lietuviškai...

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"