Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Berlyne sukurtas spektaklis „Amžinoji Rusija“ atvyksta į Vilnių 

AUŠRA POCIŪTĖ, menufaktura.lt
2019 vasario 26 d. 20:32
Spektaklis „Amžinoji Rusija“. 
Spektaklis „Amžinoji Rusija“. 
Dorotheos Tuch nuotrauka

Garsi Rusijos teatro kritikė ir prodiuserė Marina Davydova Berlyno „HAU Hebbel am Ufer“ teatre 2017 m. pristatė savo pirmąją premjerą „Amžinoji Rusija“. Tai buvo projekto „Utopinės realybės“, skirto Rusijos Vasario revoliucijos 100-osioms metinėms, dalis. Didelio susidomėjimo ir pripažinimo sulaukusį spektaklį balandžio 12–14 dienomis į Vilnių atveža Lietuvos nacionalinis dramos teatras.

„Amžinoji Rusija“ yra Marinos Davydovos kuriamo diptiko apie Rusijos istoriją pirmoji dalis. Antrosios dalies premjera jau šių metų balandį įvyks „Thalia“ teatre Vokietijoje, šio spektaklio koprodiuseris – LNDT. Balandį Vilniaus žiūrovai turės galimybę apsilankyti „Amžinojoje Rusijoje“, o rudenį Lietuvos nacionalinis dramos teatras juos pakvies į antrąją diptiko dalį – spektaklį „Checkpoint Woodstock“.

„Amžinojoje Rusijoje“ žiūrovai tikrąja to žodžio prasme gauna galimybę įžengti į Rusijos istoriją. Didžiulė instaliacija suteikia progą atėjusiems judėti erdvėje ir laike ir taip pamatyti Rusiją iškart po 1917-ųjų metų, kai šalis išgyveno politinį, meninį ir seksualinį prabudimą. O vėliau, besivystant spektaklio dramaturgijai, keliauti iš vienos istorinės epochos į kitą, galiausiai suvokiant ne tik epochų skirtumus, bet ir istorijos cikliškumą. „Amžinoji Rusija“ bus parodyta „Menų spaustuvėje“ aštuonis kartus ir išdėstyta per daugumą jos erdvių.

Netradicinės formos spektaklis sulaukė teigiamų teatro kritikų atsiliepimų. Sergejus Ostrovskis savo recenzijoje rašė: „HAU kūrinys „Amžinoji Rusija“, į kurią bilietai buvo išparduoti dar prieš premjerą, yra apie ypatingą Rusijos ciklą, kai revoliuciją neišvengiamai keičia kontrrevoliucija. Spektaklyje naudojama Oskaro Wilde´o citata, kuri galėtų būti ir epigrafas: „Rusijoje įmanoma viskas, išskyrus reformas.“ „Amžinoji Rusija“ – mažas, sumanus spektaklis. Žiūrovai dalyvauja ture po Marinos Davydovos idėjas. Čia nėra aktorių, Rusijos istorijos ciklas papasakojamas naudojant scenografiją, rekvizitą, elektroninę muziką, filmuotą istorinę medžiagą ir meninių filmų ištraukas. Iš rusų kalbos verčiama į anglų bei vokiečių kalbas ir titrų puikiai pakanka, kad tiek rusų, tiek ne rusų publika juoktųsi tose pačiose vietose.“

Lietuvoje spektaklis vyks rusų kalba su vertimu į anglų ir lietuvių kalbas.

Marina Davydova įsitikinusi, kad vakariečiai mažai žino apie 1917-ųjų Rusijoje įvykusį bolševikų perversmą. Retas nusimano, kad iš tiesų buvo net dvi revoliucijos, ar žino, kad 1917 metų vasarį Rusija tapo bene laisviausia šalimi visame pasaulyje. Tuomet įdiegta rinkimų sistema, pasak Marinos Davydovos, neperdedant, buvo viena liberaliausių pasaulyje. Teisės, kurias moterys tada gavo Rusijoje, Jungtinėje Karalystėje buvo suteiktos tik 1930-aisiais, o Prancūzijoje dar vėliau – penktajame dešimtmetyje. „Tai buvo labai staigus šuolis iš archajiškumo, ir kuo jis buvo staigesnis, tuo stipresnis buvo ir sugrįžimas į archajiškumą“, – teigia menininkė.

Kalbant apie ryškią Rusijos nubudimo istoriją kyla klausimas, kodėl šių idėjų nepavyko įgyvendinti ilgalaikėje perspektyvoje. Šiuo darbu mėginama paaiškinti barbarišką sovietinio socializmo pokytį, kuris, po revoliucijos praėjus vos dešimčiai metų, baigėsi totalitarine diktatūra, meistriškai užmaskuota komunizmo šūkiais. Tampa akivaizdu, jog visa tai yra šimtas metų nostalgijos ikirevoliucinei Rusijos imperijai.

Pati Marina Davydova žiniasklaidai apie savo kūrinį sakė: „Tai yra ir parkūras, ir instaliacija, ir videoinstaliacija, bet iš tiesų visa tai yra tiesiog dalys tam tikro naujo estetinio fenomeno, kuriam pavadinimas greičiausiai dar nesugalvotas. Bent jau aš jo nežinau. Man svarbiausia, kad šiame projekte edukaciniai, analitiniai ir meniniai elementai susijungia į vieną visumą. Man „Amžinoji Rusija“ išauga ne tik iš įvairių parodų, spektaklių, performansų, kuriuos žiūrėjau dėl savo profesijos, bet taip pat ir iš mano dėstytojavimo patirties. Tam tikra prasme pradedu suprasti, kad paskaita irgi gali tapti meno kūriniu. „Amžinoji Rusija“ tampa naujokų iniciacija į kultūrą.“

Skeptikus, abejojančius ar teatro teoretikas gali sukurti gerą spektaklį, Sergejus Ostrovskis nuramina: „Neįprasta, kad teatro kritikui sektųsi režisuoti. Kennethas Tynanas, žymus Anglijos teatro kritikas, pastebėjo: „Kritikas yra tas, kuris žino kelią, bet nemoka vairuoti automobilio.“ Visgi tiek prodiuserių, tiek režisierės atvejais, Marinos Davydovos bandomasis važiavimas HAU teatre pavyko. Gilus ir dosnus šaltinis, kupinas temų, kas gi yra Rusija, palaiko ir maitina šį spektaklį.“

Spektaklio koncepcijos ir teksto autorė bei režisierė yra Marina Davydova, spektaklio scenografiją ir vaizdo projekcijas kūrė Vera Martynov, muziką – Vladimiras Rannevas. Spektaklį remia LR kultūros ministerija, Vokietijos užsienio ministerija. Projekto partneriai: Goethe Institut ir British Council Lietuvoje ir LR užsienio ministerija.

Po vieno iš „Amžinosios Rusijos“ rodymų „Menų spaustuvėje“ vyks susitikimas su režisiere. Kaip minėta, diptiko tęsinio – spektaklio „Checkpoint Woodstock“ – premjera Hamburge įvyks šių metų balandį, o rudenį spektaklį planuojama parodyti ir Lietuvoje. Žiūrovai kviečiami išsaugoti „Amžinosios Rusijos“ bilietus, nes pateikus juos, bus suteikiama nuolaida naujojo spektaklio bilietams. Daugiau informacijos LNDT pateiks savo interneto svetainėje www.teatras.lt

***

„Amžinoji Rusija“ – tai „HAU Hebbel am Ufer“ (Berlynas) sukurtas darbas, kurio premjera įvyko 2017 m. sausio 12 d.. Spektaklis sukurtas kaip dalis „Utopinių realybių“ projekto „100 dabarties metų“ bendradarbiaujant „HAU Hebbel am Ufer“ ir „Haus der Kulturen der Welt“ ir kuruojant „HAU Hebbel am Ufer“. Projektą finansavo Federalinės vyriausybės kultūros ir medijos komisaras.

Marina Davydova – teatro kritikė, istorikė ir prodiuserė. Ji dirbo vyr. tyrėja Meno studijų institute, dėstė Vakarų Europos teatro istoriją įvairiuose universitetuose ir rengė seminarus apie teatro kritiką Rusijos valstybiniame humanitarinių mokslų universitete. Marina Davydova parašė monografiją „Ende einer Theaterepoche“, kurioje apžvelgė pastarojo dešimtmečio Rusijos teatrą. Kritikė rašo straipsnius tokiems laikraščiams kaip „Izvestija“ bei yra žurnalo „TEATR“ vyr. redaktorė. Marina Davydova yra Maskvos NET-Festival režisierė, reguliariai rašo straipsnius svetainei Colta.ru ir kuravo Vienos festivalio 2016 programą.

Menininkė ir režisierė Vera Martynov nuo 2012 iki 2015 m. dirbo Maskvos Gogolio centro meno vadove. Po to ėmėsi labiau nepriklausomos veiklos teatruose, muziejuose ir galerijose. 2016 m. tapo „New Space Theatre of Nations“ meno vadove. Vera Martynov yra ne tik viena iš Dmitrijaus Krymovo laboratorijos steigėjų, bet ir dirba šios laboratorijos scenografe, kostiumų dailininke ir aktore. 2012–2013 m. ji dirbo Roberto Wilsono įsteigtame „Watermill Center“. Vera Martynov pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų – Prahos kvadrienalės premiją „Golden Triga“, Edinburgo tarptautinio meno festivalio premiją (kartu su Dmitrijaus Krymovo laboratorija) ir „Auksinės kaukės“ premiją už geriausią scenografiją.

Kompozitorius Vladimiras Rannevas baigė Sankt Peterburgo konservatoriją, 2003–2005 m. studijavo elektroninę muziką Kelno muzikos universitete. Vladimiras Rannevas gavo Gartow Stiftungo stipendiją ir laimėjo Ilinojaus universiteto Salvatore Martirano premiją bei Gianni Bergamo Klasikinės muzikos premiją. Jo opera „Blaubart – Hoffnung der Frauen“, sukurta pagal Dea Loher libretą, 2010 m. buvo parodyta Sankt Peterburge, o 2011 m. – Permėje. Opera „Two Acts“ (pagal Dmitrijaus Prigovo libretą) buvo rodoma Ermitažo muziejuje 2012 m. ir apdovanota didžiuoju prizu (SERGEJ KURYOKHIN šiuolaikinio meno premija). Rannevo muzika atliekama Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje, Japonijoje ir JAV.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika