Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Baleto šokėjui teks veltis ir į kovų scenas 

2018 rugsėjo 7 d. 15:00
Princo Zygfrydo vaidmuo "Gulbių ežere" buvo vienas pirmųjų Jono Lauciaus sukurtų personažų./Martyno Aleksos nuotrauka
Princo Zygfrydo vaidmuo "Gulbių ežere" buvo vienas pirmųjų Jono Lauciaus sukurtų personažų./Martyno Aleksos nuotrauka

Artėjančioje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) premjeroje – Bélos Bartóko balete „Stebuklingas mandarinas“ – šoks jaunas, ketvirtą sezoną teatro trupėje pradedantis artistas Jonas Laucius. Jam patikėtas pagrindinis Mandarino vaidmuo.

Vasarą patyręs nedidelę kelio traumą „Graiko Zorbos“ repeticijose Klaipėdoje, J. Laucius jau intensyviai rengiasi „Stebuklingo mandarino“ premjerai (spektakliai numatyti rugsėjo 27, 28 ir spalio 11 dienomis).

– Kada jūs pirmą kartą tiesiogiai išvydote baletą?

– Mano močiutė, šokusi dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“, mane mažiuką vesdavosi į baleto spektaklius. Dažnai užmigdavau ir nieko konkretaus neprisimenu, nebent karštą šokoladą... Vis dėlto išgirdus kai kurių baletų muziką dabar tarsi pro rūką atmintyje išnyra pavieniai spektaklių vaizdiniai.

Jonas Laucius: „Lietuvoje dar trūksta kultūrinio supratimo, kad baleto menas tinka ir vyrams, jie scenoje – visaverčiai menininkai, o ne balerinų kilnotojai.“

– Ar močiutė ir į baleto mokyklą atvedė?

– Kai atėjo laikas leisti mane į mokslus, tėvai rinkosi iš stiprios gimnazijos Fabijoniškėse ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, kurią baigusi mano močiutė. Išties jos iniciatyva atsidūriau baleto skyriaus moksleivių atrankoje, nors senelis tam prieštaravo: norėjo, kad sportuočiau, mokyčiausi Jėzuitų gimnazijoje ir siekčiau „rimtos“ profesijos.

Bet man padarė įspūdį meno mokyklos rūmų didingumas: prisiskaičius knygų apie Harį Poterį, jie atrodė tarsi magiškasis Hogvartsas – paslaptingų koridorių pilna burtininkų mokykla. Vėliau, kai prasidėjo brendimas ir kūnas ėmė keistis, ne kartą buvo kilusi pagunda atsisakyti baleto ir dairytis kito užsiėmimo. Bet tada jau mano senelis tarė savo svarų žodį: „Jei pradėjai – nebesimėtyk, eik iki galo keliu, kurį pasirinkai.“ Ir tikrai, kai pats galutinai apsisprendžiau – baleto klasėje pradėjo geriau sektis, prasidėjo pirmieji scenos pasirodymai, gastrolės, aplodismentai.

O tada keturiese – Eimantė Šeškutė, Jeronimas Krivickas, Karolis Šemetas ir aš – išvykome į Šveicariją, į dvejų metų stažuotę Ženevos šokio centre . Sutikome šokio pedagogų iš įvairių pasaulio šalių, pavažinėjome po aplinkinių valstybių teatrus, dalyvavome artistų peržiūrose. Vėliau sprendėme, ką daryti: buvo variantas dar metus pasimokyti Maurice'o Béjart'o įsteigtoje Rudra Béjart šokio mokykloje Lozanoje ir tuomet pretenduoti į garsiąją to paties choreografo vardo baleto trupę. Tačiau apsisprendėme grįžti namo, į Lietuvą. Visi drauge atėjome dirbti į LNOBT, jau trejus metus čia šokame ir dėl to nė kiek nesigailime.

– Jau porą metų teatras nesulaukia nė vieno šokėjo vaikino iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos. Kaip manai, ką reikėtų daryti, kad daugiau berniukų Lietuvoje norėtų mokytis baleto?

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

– Lietuvoje dar trūksta kultūrinio supratimo, kad baleto menas tinka ir vyrams, jie scenoje – visaverčiai menininkai, o ne balerinų kilnotojai. Stereotipas, kad baletas yra moteriškas menas, pas mus dar labai gajus. Lietuvos berniukai, ekranuose stebėdami Joną Valančiūną, mieliau svajoja tapti gerais krepšininkais ir taip garsinti savo šalį. Mažam vaikui reikia pozityvaus pavyzdžio, į kurį jis galėtų lygiuotis. Reikia daugiau baleto meno reklamos.

Dar vertėtų suprasti, kad vaikui augant jo kūno fizinės proporcijos keičiasi. Aš, atėjęs į baleto mokyklą, tikrai nebuvau nei aukštesnis, nei lieknesnis už savo bendraamžius. O vienu metu kaip šokėjas net buvau ganėtinai apvalus. Tad nereikėtų baimintis dėl savo figūros trūkumų, jeigu turite noro šokti. Nuolatinis fizinis darbas baleto klasėje įpratina rūpintis savo kūnu ir įdiegia taisyklingą laikyseną.

– Kurie spektakliai buvo pirmieji?

– Pirmasis LNOBT scenoje atliktas vaidmuo buvo Princas baleto mokyklos „Pelenėje“. Princo amplua persekiojo ir atėjus dirbti į teatrą: iš pradžių gavau Karalaičio vaidmenį balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“, o tada Princo Zygfrydo vaidmeniu nėriau tiesiai į „Gulbių ežerą“...

Vėliau šokau baletuose „Bajaderė“, „Spragtukas“, „Don Kichotas“, „Korsaras“ ir daugelyje kitų. Lankadamą „Korsare“ pradėjau repetuoti kaip trečios sudėties šokėjas, bet galiausiai atsidūriau pirmojoje ir be keitimų šokau visuose premjeriniuose spektakliuose. Streso buvo, bet tokie išbandymai artistams padeda užaugti.

Dar šoku Mėlynąjį paukštį balete „Miegančioji gražuolė“, su juo mūsų trupė jau gastroliavo ir šį rudenį vėl gastroliuos Kinijoje. Jo vaidmuo man gerai pažįstamas nuo mokyklos Šokio teatro laikų.

– Spektaklius, kuriuos vardijote, galima vadinti klasikiniais baletais. Esate labiau klasikos šokėjas?

– Išties klasikinis baletas man galbūt artimesnis, nors nesibaidau ir šiuolaikinių kūrinių pastatymų: šokau Mauro Bigonzetti spektaklyje „Piaf“, Martyno Rimeikio spektakliuose „Visur, kur mes nebuvom“ ir „Procesas“. O dabar laukia Mandarinas iš „Stebuklingojo mandarino“, jį stato LNOBT baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras. Premjeros braižas iš dalies primena ankstesnius K. Pastoro pastatymus, bet turi ir netikėtų bruožų. Sakyčiau, šį kartą choreografas ypač akcentuoja personažų charakterius ir jų stotą.

– Baletas „Stebuklingas mandarinas“ po pasaulinės premjeros sukelto skandalo Kelne 1926 metais buvo uždraustas kaip amoralus. Ar žiūrovą, gyvenantį kone šimtmečiu vėliau, jame kas nors gali šokiruoti?

– Spektaklio personažai yra naktinio miesto gatvių gyvenimo atstovai: parsidavinėjanti mergina, jos klientai, suteneriai, pasiryžę kiekvienam nesumokėjusiam perrėžti gerklę... Todėl šiame balete smurto scenų daugiau nei meilės duetų, nors šių taip pat netrūksta. Štai Mandariną suteneriai daug kartų mėgina nužudyti, bet meilė ir galinga aistra moteriai padaro jį neįveikiamą.

Kovų scenos choreografiją išties padaro įdomesnę. Suvaidinti, kad kauniesi, balete nėra taip paprasta, kaip iš šono gali pasirodyti. Prireikia daug choreografinės išmonės ir geros žingsnelių technikos, kad tokia scena nenusiristų iki vulgariai imituojamų muštynių.

Jono Lauciaus jaunesniųjų broliukų tėvai kol kas nesiruošia vesti į baleto klasę.Asmeninio albumo nuotrauka
Jono Lauciaus jaunesniųjų broliukų tėvai kol kas nesiruošia vesti į baleto klasę.Asmeninio albumo nuotrauka

„Stebuklingo mandarino“ meilės duetai taip pat yra visiškai kitokie nei lyriniuose baletuose. Vietoj pakylėtos meilės čia – stipri žemiška aistra. Išvydęs baleriną, einu tiesiai link jos, neieškodamas aplinkinių kelių. Spektaklis nebus ilgas, tačiau itin koncentruotas. Jį galėsite žiūrėti kaip detektyvą, nuo kurio nėra kada atitraukti akių.

– Ko choreografas pageidavo iš jūsų vaidinamo personažo?

– Mandarinas – žmogus iš Rytų, didinga figūra, priklausanti senai gilių šaknų kultūrai. Privalau tai prisiminti darydamas kiekvieną judesį ir net ramiai stovėdamas scenoje, kad žiūrovas iškart pajustų, kuris iš vyrų čia stipriausias. Pasirodęs maždaug spektaklio viduryje, lieku scenoje iki pat finalo.

– Ne vieną gąsdina kalbos, kad atėję į LNOBT jauni šokėjai metų metus „neišlipa“ iš kordebaleto gretų. Jūsų istorija priešinga: vos trys sezonai teatre – ir jau visa puokštė svarbių vaidmenų.

Aukštas, atletiškas ir kartu gracingas šokėjas Jonas Laucius - Lankadamas balete "Korsaras".Martyno Aleksos nuotrauka
Aukštas, atletiškas ir kartu gracingas šokėjas Jonas Laucius - Lankadamas balete "Korsaras".Martyno Aleksos nuotrauka

– Turbūt atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu metu. Šokėjo profesijoje reikia ir sėkmės, ne viską lemia vien darbas. Bent mūsų trupėje nebėra griežto artistų skirstymo į solistus ir kordebaletą: visi gali bandyti rengti solines partijas ir demonstruoti pasiektą meistriškumą. Jei pavyks – anksčiau ar vėliau jie tuos vaidmenis scenoje atliks. Sudėtingiau būna tada, kai dėl traumų vaidmenį parengusių artistų išvis nebelieka, ir per kelias dienas ar savaitę tau tenka išmokti naują vaidmenį. Siekdamas tobulėti, tokių progų negali praleisti. Praėjusio sezono pabaigoje tokių netikėtumų turėjau nemažai.

– Nepaisydamas to, vietoj vasaros atokvėpio pasirinkote „Graiko Zorbos“ repeticijas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre...

– Šis baletas visada mane žavėjo, iš vyresnių kolegų esu girdėjęs apie jį daug gražių atsiliepimų. Be to, norėjosi padirbėti su rusų kilmės amerikiečių choreografu Lorca Massine. Tikėjausi, kad po sezono užteks jėgų dar vienai premjerai, tačiau kūnas, kaip sako šokėjai, „pradėjo byrėti“: rengdamas Džordžo vaidmenį, repeticijoje gavau kelio traumą. Laimė, po medicinos tyrimų paaiškėjo, kad diagnozė nėra pati blogiausia, kokia galėjo būti. Tiesiog teko daryti trijų savaičių pauzę ir paaukoti „Graiko Zorbos“ premjerinius spektaklius, kad išsigydęs galėčiau pradėti naują teatro sezoną Vilniuje.

"Suvaidinti, kad kauniesi, balete nėra taip paprasta, kaip iš šono gali pasirodyti", - apie Mandarino vaidmenį balete "Stebuklingas mandarinas" sakė Jonas Laucius.Asmeninio albumo nuotrauka
"Suvaidinti, kad kauniesi, balete nėra taip paprasta, kaip iš šono gali pasirodyti", - apie Mandarino vaidmenį balete "Stebuklingas mandarinas" sakė Jonas Laucius.Asmeninio albumo nuotrauka

– Jūsų draugė Giedrė Dapkutė baleto trupę paliko po pirmojo savo sezono teatre. Nebandėte jos sugrąžinti į sceną?

– Giedrė patyrė sudėtingą traumą per trupės gastroles Kinijoje ir suprato, kad artimiausiais metais vargiai begalės pretenduoti į didesnius scenos vaidmenis. Ji pati apsisprendė. Jau įstojo studijuoti pradinio ugdymo pedagogikos ir sėkmingai darbuojasi privačiame vaikų darželyje, kuriam vadovauja mano mama.

Tačiau šeimoje yra kita balerina – mano sesuo Viltė Lauciūtė. Ji šįmet – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus abiturientė, jai puikiai sekasi. Padėjau jai mokyklos egzaminų sesijoje pristatyti šokio duetus. Dar metai, ir Viltė greičiausiai taps mūsų teatro baleto trupės nare.

Turiu ir du jaunesnius broliukus: vienas – darželinukas, kitas pradeda lankyti pirmą klasę. Mūsų su Vilte pėdomis jie greičiausiai nepasuks, nes esame sutarę, kad šeimoje užteks dviejų baleto šokėjų. Bet mama dabar rengiasi mums visiems padovanoti dar vieną šeimos narį – pagranduką, ir kas žino, ar paūgėjęs jis nepanorės tapti baleto artistu.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"