Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Antano Sutkaus planeta Lietuva 

2018 lapkričio 17 d. 12:00
Kolegos Antaną Sutkų apibūdina kaip intelektualų, charizmatišką žmogų, atvirą ir smalsų fotografą, nesukantį galvos dėl tradicijų. /
Kolegos Antaną Sutkų apibūdina kaip intelektualų, charizmatišką žmogų, atvirą ir smalsų fotografą, nesukantį galvos dėl tradicijų. /
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Atidarant retrospektyvą „Kosmos“ Antanas Sutkus vadintas fotografijos meistru, metraštininku, grandu ir gigantu. Tyliai prie jo paprašyti autografo prisiartino jaunas fotografijos entuziastas. „Ar imate į rankas skaitmenį fotoaparatą?“ – pasiteiravo. Dabar A. Sutkus fotografuoja tik skaitmenine „Leica“. „O koks jūsų mėgstamiausias objektyvas?“ – vylėsi sužinoti jaunuolis. „Fotografas negali turėti mėgstamiausio. Tinka tas, kurį tuo metu turi po ranka“, – filosofiškai pamokė meistras.

Daugiau nei metus retrospektyvinę parodą rengė kuratoriai iš trijų šalių – Lietuvos, Vokietijos ir Prancūzijos. Trijose valstybėse ir bus rodoma „Kosmos“. Lietuvoje A. Sutkaus archyvas patikėtas jo kolegai Gintarui Česoniui. Vokietijoje lietuvio kūrybą populiarina Thomas Schirmböckas. Iš Prancūzijos į Nacionalinę dailės galeriją atvyko Jeanas-Marcas Lacabe. „Džiugina, kad A. Sutkaus vardas žinomas, – tikino pastarasis. – Atsitiktinai sutikau jauną žmogų ir jam pasakiau vykstąs į Vilnių atidaryti parodos. Jis susižavėjo: „Sutkus – nuostabu!“

„Naują albumą pamatęs Antanas Sutkus nudžiugo: „Aš – modernus fotografas!“

Jei sveikata leistų, parodoms viešint užsienyje ten pasisvečiuotų ir A. Sutkus. „Šiuo metu esu laikinai išleistas gydytojų su pasižadėjimu neišvykti, – juokavo 79-erių fotomenininkas, o klausiamas, ar ne per vėlai pasirodė retrospektyva, jis numojo ranka: – Ir laisvė į Lietuvą atėjo per vėlai.“

Pilnas gyvybės

„Įsivaizduokime vaikystę, praleistą vaizdingame Lietuvos kaime: tėvo savižudybė vos prasidėjus sovietų okupacijai, beviltiškos tiesos paieškos mokykloje, sunkus darbas durpynuose, krikščioniškas senelių auklėjimas ir užklupusi tuberkuliozė. Šie ir kiti asmeninio gyvenimo išbandymai paliko gilų pėdsaką A. Sutkaus kūryboje“, – pasakojo parodos kuratoriai.

A. Sutkus įsitikinęs: ne fotografai turi kalbėti, o jų darbai. Bet ėmė ir truputį jis papasakojo. Juk yra kita svarbi proga – leidykla „Steidl“ išleido albumą „Planet Lithuania“. Menininkas seniai svajojo, kad lietuvių fotografų darbus išspausdintų kuri nors Europoje žinoma leidykla. Tiesa, nesitikėjo, kad ta laimė teks jam.

„Gal leidėjas išjudins ir kitus fotografus, kurie prisimins savo archyvus? – mąstė Ericho Salomono premijos laureatas, pats rūpinęsis, kad ilgai archyve gulėję kadrai būtų tinkamai retušuoti, ir tęsė: – Mūsų ryšiai su Vokietija ir anksčiau, kai dar buvau Lietuvos fotografijos meno draugijos vadovas, buvo neblogi. Rytų Berlyne rengdavome susitikimus su Vakarais. Tai buvo neoficiali tarpinė stotelė perduoti mūsų kolekcijas fotografams iš Vakarų. O nuo 1991-ųjų draugavome su Prancūzų ambasada ir institutu. Jie atkūrė prarastas mano autorines teises – joms buvo priskirtas Henri Cartier-Bressono slapyvardis. Jau dvidešimtmetį Prancūzų institute gaunu naujausių Prancūzijos fotografijos klasikų knygų.“

Klasiku Antaną vadino ir J.-M. Lacabe. Jiedu susipažino 2011 metais. Jeanas-Marcas žinojo kelis lietuvio kūrinius: Jeaną-Paulą Sartre'ą, 1965 metais įamžintą Nidoje, pionieriaus portretą. „Nežinau, kodėl, bet jie man įsiminė. Pamačiau kūrinius, kurių autorius gebėjo parodyti politinę situaciją, anekdotiškai perteikti kasdienybę, žmonių jausmus ir polėkį, – gyrė parodos kuratorius. – Sakoma, kad A. Sutkus yra fotografas humanistas. Jis yra fotografavęs savo šeimą, jam rūpi, kaip perteikti žmogų. Jo darbuose tarsi užrašyta: „Tai – svarbu.“ Tas gyvybiškumas mane ir sužavėjo.“

Klaidusis „kosmos“

Paroda kaip gyvatė raizgosi po didžiąją Nacionalinės dailės galerijos salę. Kur tik žengsi, atsidursi praėjusiame Lietuvos istorijos laikotarpyje, klaidžiu labirintu – vis kitame istorijos puslapyje. „Lietuvos žmonės“ – ryškiausias A. Sutkaus ciklas. Jį fotografas kūrė nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigos. Šioje parodoje rodoma beveik 300 kūrinių ir dalis jų – niekur nematyti.

Kokios fotografijos bus eksponuojamos, nežinojo nė pats autorius. „Matau pirmą parodą, kurios kuratoriai – bendraautoriai, o svarbiausia – parodai atidavę daug savo laiko. Nors, žinote, man, senam žmogui, žodis „kuratorius“ primena sovietinius laikus ir saugumą, – pažymėjo A. Sutkus ir pridūrė: – Visada maniau, kad fotografija – tarptautinė kalba. Dabar pamačiau, kad visgi ją reikia versti kaip literatūrą. Postkomunistinę fotografiją, tekstus renkantis kuratorius turi būti vakarietis – tada paroda bus gerai išversta.“

Graikų kalba „kosmos“ reiškia daiktų ir laiko visumą – kažką daugiau nei paprastai galime pamatyti. Pasak parodos kuratorių, ši idėja atskleidžia A. Sutkaus fotografijų universalumą. „Ne viena karta su jomis užaugo, todėl nėra paprasta į A. Sutkaus kūrybą pažvelgti naujai, – neslėpė G. Česonis. – Daugelis aplankę Antano archyvą sutinka: tai – neaprėpiama daiktų ir laiko visata. Žiūrėdami į nuotraukas neretai pametame nuovoką, kas, kur ir kada nufotografuota. Taip paklaidinami ne vien žiūrovai. Nors iš tiesų, kaip ir Antano archyve, viskas turi savo vietą.“

Antano Sutkaus planeta Lietuva

Keli tūkstančiai vaikų

Pirmąją fotokamerą A. Sutkus įsigijo keturiolikos, pradėjo savarankiškai mokytis fotografuoti. Jau ankstyvuose jo darbuose matyti išlavinta akis – būsimas menininkas gebėjo įžvelgti ką nors neįprasto. Vėliau, kaip ir visi, buvo priverstas laikytis griežto realizmo, nors Antanui būdingesni meniniai ieškojimai. Apleidęs žurnalistikos studijas jis dirbo fotografu įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose, anksti pradėjo rengti personalines parodas, sugebėjo išsaugoti savitą braižą, jaunatvišką spontaniškumą ir kūrybinę laisvę.

Dabar A. Sutkus dažnai tapatinamas su garsiaisiais modernistais, apie kurių darbus anuomet nenumanė. O ir savųjų, deja, negalėjo publikuoti užsienyje. Šioje parodoje kadrus matome suskirstytus temomis: Komunistų partija, menininkų bendruomenė, lietus, grafika, knygos. Paskutinė dalis skirta Lietuvos žydams, išgyvenusiems getą. Visa kita vingiuoja vaizdinių upe. Naują albumą pamatęs A. Sutkus nudžiugo: „Aš – modernus fotografas!“

Ką archyve randa pats autorius? „Ir įdomaus, ir ko nesitikiu, – sakė jis, neseniai kaime aptikęs pamirštą lagaminėlį su negatyvais. – Man visi mano darbai geri. Kaip tam musulmonui, kuris turi penkis šimtus vaikų. Tik aš darbų turiu kelis tūkstančius.“

Ar iš anksto nujaučia, kurie vaizdai verti tapti klasika? „Tuo metu negali numanyti. Tai – kaip gerti vyną: fotografuoji ir dar norisi. Ar kam nors parodysi – kitas klausimas, – kalbėjo A. Sutkus ir vardijo: – Vitas Luckus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas – kadaise Vilnius buvo fotografijos meka.“

Prie sudužusios geldos

Nacionalinėje galerijoje rodoma ne vien A. Sutkaus, bet ir jo kolegos, bičiulio Jono Dovydėno paroda. A. Sutkus skaičiavo: sudėjus abiem fotografams – 158 metai. „Padalykite kaip jau norite, – juokavo Antanas, o po to surimtėjo: – Visada jaučiau Jono paramą ir globą. 1991 metais kartu apsilankėme Čikagos meno institute. Jie įsigijo pirmųjų mano darbų. Tada pradėjau tarptautinę karjerą.“

Man visi mano darbai geri. Kaip tam musulmonui, kuris turi penkis šimtus vaikų.“

Dar pagyvenęs pas Joną Antanas parengė parodą apie jo tėvą, rašytoją Liudą Dovydėną. Tai priminęs fotografas siekė pabrėžti paveldo svarbą. „Džiaugiamės MO muziejumi, bet MO yra pavyzdys to, ko Lietuvos valstybė nepadarė per savo nepriklausomybės laikotarpį. Nenupirkta daugybė lietuvių menininkų darbų. Tegu juos perka užsienyje, paplosime. „O aš, Antanai, geriau sudužusią žemaitišką geldą nupirksiu nei tavo fotografiją. Kai reikės, nuvažiuosiu į užsienį tavęs pasižiūrėti“, – man pasakė vienos garsios institucijos vadovas“, – stebėjosi A. Sutkus.

Jį žavi – vėlgi – Prancūzijos pavyzdys. Pirmieji į parodas ten suplūsta mokiniai. Kol prie muziejų ar galerijų durų rikiuojasi geltoni mokyklų autobusai, veikia ekspozicijos. „Galbūt ir mums reikėtų susirūpinti ne vien savo asmeninių pergyvenimų išraiška mene, bet ir edukacine jo jėga? Kuo auklėsime vaikus ir anūkus? Kartais, kai per televiziją pamatau kalbinamą jaunimą, klausiu žmonos: „O vidurinis išsilavinimas vis dar privalomas?“ Edukacija mums turėtų būti labai svarbi“, – mokė fotografijos klasikas.

Velniop ubagizmą

Retrospektyva – viena iš trijų tarptautinių parodų. Kaip pažymėjo Goethe's instituto Lietuvoje direktorius Detlefas M. Gericke, A. Sutkus žinomas vokiečių fotografų bendruomenei, todėl pernai jam ir skirtas E. Salomono apdovanojimas. Tačiau plačiajai visuomenei jis dar nėra pažįstamas. „Manau, per šią parodą lankytojai pažins Lietuvą, paskui – visas Baltijos šalis. Ne per blizgius kelionių vadovus, bet per dokumentinę fotografiją, kuri atspindi menininko, mylinčio savo šalies žmones, požiūrį“, – vylėsi D. M. Gericke.

„Menininkui tinka turėti keletą milijonų banke, automobilį ir porą namų. O ne galvoti, kaip sumokėti už šildymą savo dirbtuvėje.“

Kartą, skrisdamas į Braziliją, ir A. Sutkus patyrė, kas yra žinomumas. Jauna, menotyrą studijavusi oro uosto darbuotoja pasiteiravo Antano žmonos Rimos, ar kartais keleivis – ne garsusis Lietuvos fotografas? Taip Antanas visai kitame pasaulio krašte buvo atpažintas kaip žvaigždė.

„Gal menininkui tinka, sakykime, ne visai sotus gyvenimas?“ – išgirdęs aną istoriją spėjo vienas parodos lankytojų. „Pasakysiu jums: po velnių šitą menininkų ubagizmą, – pasipiktino A. Sutkus. – Menininkui labai tinka turėti keletą milijonų banke, automobilį ir porą namų. O ne galvoti, kaip sumokėti už šildymą savo dirbtuvėje.“

Sklandys legendos

A. Sutkus fotografuoja keliskart per metus. Pastarąjį kartą – per retrospektyvos atidarymą, taip pat sostinėje atidarant MO muziejų. „Norėjau padaryti keletą dokumentinių kadrų. Buvo atvykęs režisierius Peteris Greenaway – nufotografavau J.-P. Sartre'ą, reikėjo ir jį. Paskui užbaigti nuvažiavau į Lokarną“, – pasakojo fotografas.

A. Sutkus užsiminė jau galvojantis apie kitą parodą. Nors šiuolaikinis dėžučių, Rubiko kubų ir lego kaladėlių menas baigia „suvalgyti“ fotografiją. „Pats laikas kurti socialinę fotografiją. Aktualias temas renkasi jauni autoriai, jie fotografuoja gyvenimą net, sakyčiau, su optimizmu. Kol žmonės, menantys senus laikus, gyvi, tai įdomu – paskui sklandys tik legendos“, – įspėjo jis.

Retrospektyvos kuratoriai, rašę į „Planet Lithuania“ ir parodos katalogą, rašytojai bei Antano bičiuliai vis ieškojo, kaip pagarbiai apibūdinti šį didį fotografijos meistrą. O jis pats pasikuklino: „Talentingas žmogus nežino, kad jis talentingas. Apie tai sužino kiti, o jis ir miršta darydamas klaidas.“

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika