Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Aktorius Mindaugas Capas: kai publika kvėpuoja su tavimi 

2019 kovo 15 d. 15:27
Mindaugas Capas per jubiliejinį gimtadienį vaidino "Belaukiant Godo", o tada pasipylė kolegų sveikinimai.
Mindaugas Capas per jubiliejinį gimtadienį vaidino "Belaukiant Godo", o tada pasipylė kolegų sveikinimai.
Lauros Vansevičienės nuotrauka

Vilniaus mažojo teatro (VMT) aktoriui Mindaugui Capui kovo 13-ąją sukako 60 metų. Jis – Rimo Tumino mokinys, kartu su režisieriumi ir bendraminčiais aktoriais kūręs jau trisdešimtą sezoną gyvuojantį VMT. Šventės dieną po teatre vaidinto spektaklio jubiliato laukė siurprizas: kolegos atgaivino ir parodė ištraukas iš spektaklio „Čia nebus mirties“. Juo kitados prasidėjo VMT istorija, o M. Capui tuomet tebuvo 30.

– Spektaklio „Čia nebus mirties“ atsiradimo laikas sutapo su Lietuvos nepriklausomybės priešaušriu. Tai buvo unikalus režisieriaus R. Tumino darbas – šalis ėjo į laisvę, atsivėrė tremties tema, buvo 1988 –ieji... Praėjus trims dešimtmečiams jus pasveikino visų trijų kartų aktoriai, kurių jauniausiems dabar tiek, kiek tada buvo pačiam.

– Lenkiu galvą prieš savo kolegas, jog jie susirinko, kad rado laiko ateiti, pabūti, pasveikinti. Šis spektaklis yra visas prisiminimų pasaulis. Menu, kaip Sigitas Račkys spektakliui padovanojo lagaminą, kurį vienas žmogus parsivežė iš tremties. Čia pirmą kartą atlikome dainą „Mažam kambarėly ugnelę kuriu“. Su šiuo spektakliu laimėjome pirmąjį tarptautinį Baltijos šalių festivalį, vėliau mus įvertino norvegai, suomiai, estai.... Kai pradėjome rodyti festivaliuose, aktorius Jonas Braškys sakydavo: „Ir vėl išlaimėjom!„. Daug dalykų susigėrė į šį spektaklį ir išpulsavo atgal žiūrovui. Pamenu, kaip režisierius iškart po Sausio 13-osios įvykių nusprendė padovanoti „Čia nebus mirties“ Lietuvos gynėjams. Susirinko pilna salė. Pilnos salės rinkosi ir Kanadoje, Čikagoje – žiūrovai stojosi, plojo, verkė. Buvo gera žinoti, kad jie suprato mūsų žinią.

Jubiliejaus vakarą kolegos atgaivino ir parodė ištraukas iš spektaklio „Čia nebus mirties“. / nuotrauka
Jubiliejaus vakarą kolegos atgaivino ir parodė ištraukas iš spektaklio „Čia nebus mirties“. / nuotrauka

Apie laukimą

– Jubiliejaus vakarą scenoje vaidinote „Belaukiant Godo“. Šis R. Tumino spektaklis pagal Samuelį Beckettą rodomas nuo 2002-ųjų ir yra tiesiog, galima sakyti, pasmerktas sėkmei. Yra žiūrovų, kurie jį žiūri po septynis kartus. Ir kiekvieną kartą mato lyg pirmą...

– Prisimenu, kaip prieš premjerą dėl nugaros skausmų aš beveik negalėjau judėti, buvau visiškai surakintas, tačiau režisierius nieko apie tai nežinojo (teatre juk negalima sirgti!) ir nuolat davė vis naujas užduotis: „Poco, tu čia iki kelių mėšle“, „Poco, čia dumblas“, „Tu – rūke“. Nuo tada iki dabar šis spektaklis man kaip nepažįstami kalnai. Kiekvieną kartą. Tai spektaklis, kuris augina. „Belaukiant Godo“ – apie laukimą KAŽKO. Tikėjimą KAŽKUO.

„Teatras buvo tokia paslaptis, toks tolimas pasaulis. Ir man liepė į jį ruoštis.“

– O ko laukiate jūs?

– Laukiu, kol baigsis jubiliejaus šventimas, nurims sveikinimai, kai galėsiu pasidaryti kavos, sėsti į mašiną ir ilgai važiuoti: gal į Šilutę, gal į Klaipėdą... Muzikėlė, termosas ir aš vienas. Ir tada pabandysiu suprasti: kas aš , kur aš...

– Juk jūsų gyvenime tiek daug galimybių apie tai mąstyti. Kiekvieną kartą, kai repetuojate naujus vaidmenis pas R. Tuminą, Gabrielę Tuminaitę, Kirilą Glušajevą: Antono Čechovo „Vyšnių sodas“, „Trys seserys“, Nikolajaus Gogolio „Revizorius“, S. Becketto „Belaukiant Godo“, „Motina“ pagal Maksimą Gorkį ir Vaižganto „Dėdėse ir dėdieniese“. Sakykite, kuris paminėtųjų ypatingas, itin brangus?

– Kiekvienas aktorius turime po du-keturis spektaklius, kurie mums malonūs ir kurių mes laukiame. Man ypač brangus Gorodnyčiaus vaidmuo „Revizoriuje“. Tai naujas mano vaidmuo, jį perėmiau iš Evaldo Jaro. Dar suvaidinti tik du spektakliai, bet tikrai jaučiu, kad jis yra mano. Ten dar tiek galiu rasti įdomių dalykų! Iš man brangių vaidmenų paminėčiau Kazariną iš „Maskarado“. Jį ankščiau vaidino Regimantas Adomaitis. Negaliu nepaminėti Vasiljevo vaidmens „Motinoje“, Geišės Rapolo „Dėdėse ir dėdienėse“. Kai vaidinu Geišę, dažnai aplanko mintis, kad aš žinočiau, kaip gyventi tokiame pasaulyje.

Mindaugas Capas per jubiliejinį gimtadienį vaidino "Belaukiant Godo". / VMT archyvo nuotrauka
Mindaugas Capas per jubiliejinį gimtadienį vaidino "Belaukiant Godo". / VMT archyvo nuotrauka

Kad galėtų dirbti VMT

– Jūs žinotumėte, kaip gyventi Vaižganto aprašytame pasaulyje, bet tenka gyventi XXI amžiuje... Be teatro ir kino (vaidinote filmuose: „Arkliavagio duktė“, „Vartai į dangų“, „Mano Saračka“, „Lietuviškas tranzitas“, „Transsibiro ekspresas“, „Kapitono Blado odisėja“), jūsų gyvenime būta ir televizijos serialų („Šviesoforas“, „Mylimi“, „Prakeikti“, „Visi vyrai kiaulės“). Ar ilgesys gyventi geriau ir yra tas veiksnys sakyti „taip“ televizijos pasaulio pasiūlymams?

– Visada sakiau, kad galėčiau dirbti VMT, man reikia kur nors užsidirbti. Ir ne todėl, kad reiktų daugiau pinigų, o todėl, kad galėčiau gyventi ir išgyventi Vilniuje ir kad galėčiau dirbti VMT.

Aktorius Mindaugas Capas: kai publika kvėpuoja su tavimi

– Profesionalioje teatro scenoje esate jau 37 metus. Po studijų buvote paskirtas į akademinį (dabar – Nacionalinis dramos teatras). Vėliau kūrėte Mažąjį. Šiemet išvydome jus debiutuojantį naujai susikūrusio „Solo“ teatro spektaklyje „Lietuviškoji Nora“ apie Moniką Mironaitę. Neabejoju, jau perpratote daugybę teatrinių tiesų, sakykite, kas jums smagiausia ruošiantis susitikimui su žiūrovais, įžengus į tą sakralią scenos erdvę?

– Smagiausia, kai scenoje jauti, kaip publika kvėpuoja, mąsto kartu su tavimi, kai jautiesi, jog jie pas tave svečiuose. R. Tuminas yra pasakęs: „Žiūrovus, atėjusius į spektaklį, turi pakviesti į svečius. Tu negali prieš juos vaidinti. Jeigu pasikvietei, tai vaišini tuo, ką turi geriausio. Jeigu kas nors sugedo ar prikepė, turiu jam tai atvirai pasakyti“. Pastaraisiais metais supratau, kad į gyvenimą reikia žvelgti lengviau ir paprasčiau. Kad teatre reikia žaisti, improvizuoti, atsipalaiduoti ir suvokti, kad viskas pasaulyje jau sukurta ir pasaulio tu nenustebinsi. Yra Kuršių marios, bet yra ir vandenynai.

"Dėdės ir dėdienės". Mindaugą Capą dažnai aplanko mintis, kad jis žinotų, kaip gyventi tokiame pasaulyje. / Lauros Vansevičienės nuotrauka
"Dėdės ir dėdienės". Mindaugą Capą dažnai aplanko mintis, kad jis žinotų, kaip gyventi tokiame pasaulyje. / Lauros Vansevičienės nuotrauka

Pamario vandenys

– Vandenynai... Kokia taikli metafora žmogaus, kilusio iš Rusnės. Vanduo tikriausiai yra ta materija, kuri jus supo, formavo, augino. Kaip pamario vaikas sumanė tapti aktoriumi? Kodėl jis pasirinko ne jūras ir vandenynus, o teatrą?

– Mano vaikystė prabėgo ypatingoje vietoje, saloje, prie vandens: jei vestuvės, tai žmonės sėdi su vainikais prie kelto, laukia jaunavedžių. Jei nelaimės – rymo, kol parplukdys karstą. Visi kartu – ir laimėje, ir nelaimėje. Visas gyvenimas prie vandens, ant vandens. O mes, vaikai, taip laukdavom ledonešio, kai galėsime šokinėti nuo vienos ledo lyties ant kitos. Kiek nuskęsdavo, kiek visokių nelaimių. Iš tos nuolatinės baimės ir nerimo, kad nenuskęsčiau, mama net spyną ant kojos buvo užkabinusi... Buvau kokioje šeštoje klasėje, kai prirakino. Bet aš paslėpiau tą spyną po sportinėmis sesers kelnėmis ir vėl su vaikais ant ledo lyčių. O kartą mane pričiupo valtyje kažkur prie Kaliningrado sienos...

„Būna, teatro kasdienybėje nutinka šventė, vyksta teatras teatre. Viskas priklauso nuo žmonių. Nuo žmogaus.“

Vėliau mama iš Rusnės sumanė persikelti į Radviliškį. Ir ten aš, po aštuonių klasių, įstojau į Rokiškio kultūros mokyklą, kur sutikau vieną dėstytoją. Ji buvo baigusi aktorinį pas Vytautą Čibirą. „Mindaugai, skaityk, mokykis scenos kalbos, stosi į aktorinį“, – drąsino ji. Teatro sąvoka ir pagarba teatrui tais laikais buvo milžiniška. Teatras mums buvo tokia paslaptis, toks tolimas pasaulis. Ir man liepė į jį ruoštis. Atvažiavęs į Vilnių pamačiau – tas – to tėvas, kitas – ano.... O aš paprastas darbininko sūnus. Vėliau, tiesa, manęs paklausė, ar gali dokumentuose parašyti, kad aš valstiečio sūnus. Valstiečiai turėjo tam tikrą kvotą į tuometę konservatoriją. Sutikau. Valstiečio tai valstiečio. Juolab kad gražiai paprašė pats kurso vadovas. Vėliau sužinojau, kad per stojamuosius palikau įspūdį katedros vedėjai Irenai Vaišytei, kuri pasakė režisieriui Henrikui Vancevičiui: „Tu pažiūrėk, kaip tas vaikis klauso“. Ir priėmė! Gal ir įžvalgi buvo I. Vaišytė – iki šiol man įdomiau klausytis negu kalbėti.

Aktorius Mindaugas Capas prisipažino laukiantis, kol baigsis jubiliejaus šventimas, nurims sveikinimai, kai galės pasidaryti kavos, sėsti į mašiną ir ilgai važiuoti: gal į Šilutę, gal į Klaipėdą... / VMT archyvo nuotrauka
Aktorius Mindaugas Capas prisipažino laukiantis, kol baigsis jubiliejaus šventimas, nurims sveikinimai, kai galės pasidaryti kavos, sėsti į mašiną ir ilgai važiuoti: gal į Šilutę, gal į Klaipėdą... / VMT archyvo nuotrauka

Lankė bendrystės jausmas

– O kalbėti pastarosiomis dienomis teko daug: žiūrovams, kurie dalyvavo jūsų šventėje Vilniaus mažajame, kolegoms, draugams, kurie jus myli. Ar jau svarstėte, ką veiksite nurimus visoms šventinėms emocijoms?

– Planuoju kurią nors dieną nueiti pasėdėti ant kokio kalno. Aš turiu kalną, kur mane dažnai būdavo galima rasti... Tai vieta, į kurią važiuodavau pasėdėti po spektaklių. Iš tos vietos atsiveria labai graži panorama.

Scena iš spektaklio "Revizorius". Gorodnyčiaus vaidmuo aktoriui ypač brangus, nors jį atlieka visai neseniai. / Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka
Scena iš spektaklio "Revizorius". Gorodnyčiaus vaidmuo aktoriui ypač brangus, nors jį atlieka visai neseniai. / Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka

– Ar po spektaklių aktoriams nesinori pabūti, pasilikti, užtrukti teatre?

– Tai viena skaudžiausių man temų. Visada teatre po premjerų susirinkdavome į grimo kambarį. Visi ko nors atsinešdavome, pasisėdėdavome. Kartais tai trukdavo iki ryto. Išsisakydavome, išsikalbėdavom taip atvirai, kad net kildavo naujų temų, scenų. Kiek vakarų, kiek naktų prabūta, prakalbėta. Ypač tuo laikotarpiu, kai kūrėsi Mažasis teatras. O dabar viskas kitaip. Prieš kokius šešerius metus suvaidinau premjeriniame spektaklyje, tą vakarą atsinešiau sūrio, pora butelių vyno, planavau, kaip su kolegomis pabūsime... Atėjau į grimo kambarį – nieko nėra, nueinu į teatro kavinę – ir ten nieko. Klausiu budėtojo, kur visi?. „Visi išėjo“, – sako jis. Ir tada mane persmelkė mintis – čia jau ne teatro sala. Gyvas bendravimas išeina, traukiasi. Ir šito pasiilgstu. Pasikeitė laikai. Vieni kolegos po spektaklio lekia vesti kokį vakarą, kiti – negali pasėdėti, nes „su mašinomis“. Tretiems – nereikia. Neseniai keletas aktorių susirinkome R. Tumino sodyboje – pavakarojome kaip senais laikais. Vėl aplankė bendrystės jausmas. Pati matai, kokia atmosfera aplanko teatrą, kai nors vienai dienai grįžta R. Tuminas. Teatro kasdienybėje nutinka šventė, vyksta teatras teatre. Viskas priklauso nuo žmonių. Nuo žmogaus.

Mindaugas Capas speklaklyje "Čia nebus mirties". / Lauros Vansevičienės nuotrauka
Mindaugas Capas speklaklyje "Čia nebus mirties". / Lauros Vansevičienės nuotrauka

– Kaip manote, ar „Belaukiant Godo“ nėra apie Vilniaus mažąjį? Ar Godo tai nėra R. Tuminas, kurio Jūs, visi kurie kūrėte ir tebekuriate teatrą, laukiate?

– Kol lauki, tol esi gyvas. Pats laukimas ir yra tas didysis išgyvenimas. O laukdamas visko prisigalvoji – gal sugrįš ne tik R. Tuminas, kuris sukūrė mūsų teatrą, bet ir mus. Galbūt sugrįš ne tik jo spektakliai, bet ir ta dvasia, tie pasisėdėjimai. Išgersime vyno, o paskui pakėlę akis į dangų sau pasakysime: „O, net žvaigždės matyti kitaip!“

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika