Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Agnius Jankevičius: „Mari Kardona“ – tai mizantropijos poema jausmams“ 

Aktorė G. Ladygaitė ir režisierius A. Jankevičius. 
Aktorė G. Ladygaitė ir režisierius A. Jankevičius. 
Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

„Jei žmogus stovi scenoje, vadinasi jam reikia atlikti vaidmenį. Jis turi gebėti savimi sukurti poveikio lauką, suformuoti iš savęs dirgiklį kito žmogaus vaizduotei, pojūčiams ir visai nesvarbu kiek jam metų. Kas ta patirtis? Tuos aktorius, kurie turi daug patirties galima atpažinti pagal jiems būdingus „štampus“ ir jie dažnai praranda motyvaciją,“ – sako spektaklio „Mari Kardona“ režisierius Agnius Jankevičius. 

Šis monospektaklis yra aktorės Gabrielės Ladygaitės diplominis darbas, kuris buvo pristatytas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventų festivalyje „Viskas“. Spektaklis pastatytas pagal Eleonoros Baker pjesę „Mari Kardona“. Teatrologė Kristina Apanavičiūtė laidoje „Avanscena“ drauge su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi ir aktore Gabriele Ladygaite dalinosi mintimis apie kūrybinį procesą ir iššūkius su kuriais teko susidurti statant monospektaklį „Mari Kardona“.

– Kaip pasikeitė Jūsų abiejų santykis nuo to laiko kai buvote dėstytojas ir studentė, o dabar drauge statote spektaklį ir esate kolegos? Ar jaučiasi kartų skirtumai?

Viktorijos Lankauskaitės nuotr.
Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Agnius Jankevičius: Niekaip nepasikeitė, nes aš nepaisau tokio dalyko, kaip subordinacijos. Yra viena labai gera mintis, pasakyta filosofo Arvydo Šliogerio: „Tokio dalyko kaip kartos nėra. Tai pramanystė“. Ir aš labai gerai suprantu, kodėl jis yra taip pasakęs. Žmonės, kaip individai kenčia nuo saviindentifikacijos, nuo amžino noro išsiskirti iš kitų. Man visai nesvarbu tokie dalykai kaip kartų skirtumai, nes aš tuo netikiu. Man svarbu yra vienintelis dalykas – ką aš kaip kūrėjas galiu duoti prieš mane esantiems žmonėms ir ką pats galiu pasiimti iš jų.

Gabrielė Ladygaitė: Mūsų santykis tikrai niekuo nepasikeitė. Aš nesuprantu, kodėl iki šiol visuomenėje žmonės yra skirstomi į kartas, statomi į tam tikrus rėmus. Juk kai prasideda kūryba, tokie dalykai pradingsta.

– Ar spektaklio kūrybiniame procese buvo temų, ties kuriomis Jūsų nuomonės išsiskyrė?

G. L.: Natūralu, kad kūrybiniame procese visada būna nedidelių nesutarimų ar atvejų, kai mūsų nuomonės išsiskiria. Tačiau aš manau, kai yra statomas spektaklis, mus vienija spektaklio idėja ir viena tiesa. Tuo bendru tikslu mes tikime, jo siekiame ir tai išsprendžia visus mūsų nesutarimus, jei tokių ir būna.

A. J.: Kadangi spektaklio statymo procesas yra gana ilgas laiko tarpas, tai pamenu, kad pačioje pradžioje buvo keletas nesutarimų. Vienas iš pagrindinių – Gabrielės buvimo scenoje būdas ir jo suvokimas. Ji bandė kurti vaidmenį pagal Stanislavskį, o aš bandžiau jai įrodyt, kad čia toks būdas netinka ir jis yra neprogresyvus. Ties šiuo dalyku mes labai ilgai diskutavome. Aš norėjau Gabrielei parodyt, kad tuos du dalykus galima sujungti, nes pagrindinis dalykas yra tai, kokiu būdu kreipiamasi į publiką. Ar ketvirtoji siena yra imituojama ar ne. Nuo to priklauso aktoriaus buvimas ir elgesys scenoje.

G. L.: Pamenu, kad iš pradžių aš labai nenorėjau priimti to, ką režisierius siūlė. Bet manau, kad tai buvo dėl patirties trūkumo. Tuo metu tai buvo pirmieji mano, kaip aktorės, žingsniai scenoje. Aš pilnai nesuvokiau kas yra monospektaklis, kad viskas priklauso nuo manęs pačios, o didžiausias mano scenos partneris yra žiūrovas. Pasiruošimas šiam spektakliui man buvo sudėtingas ir dėl pačios tam tikrų įpročių ar baimių. Tačiau nepaisant to, aš jaučiu, kiek daug mane šis spektaklis jau išmokė ir dar vis moko kiekvieną kartą užlipus ant scenos.

Viktorijos Lankauskaitės nuotr.
Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

– Ar jaunas aktorius, kuris neturi daug patirties režisieriui yra geras pasirinkimas?

A. J.: Niekada sau tokio klausimo nekėliau, nes nematau tam prasmės. Jei žmogus stovi scenoje, vadinasi jam reikia atlikti vaidmenį. Jis turi gebėti savimi sukurti poveikio lauką, suformuoti iš savęs dirgiklį kito žmogaus vaizduotei, pojūčiams ir visai nesvarbu kiek jam metų. Kas ta patirtis? Tuos aktorius, kurie turi daug patirties galima atpažinti pagal jiems būdingus „štampus“ ir jie dažnai praranda motyvaciją. Kadangi spektaklius aš režisuoju jau septyniolika metų, man yra tekę dirbti su aktoriais nuo pat jų karjeros pradžios ir aš labai aiškiai matau kaip jie kinta, keičiasi. Pastebiu kaip aplinka, naujas draugų ratas, nauji pomėgiai daro įtaką jo elgesiui scenoje. Šiais laikais retas žmogus geba išlaikyti savo autonomiją ir nepasiduoti aplinkos poveikiui.

Kaip ši tema yra aktuali režisieriui, aktoriui ir auditorijai?

G. L.: Šios temos aktualumo nereikia niekaip skirstyti. Neabejoju, kad ji yra aktuali visiems.

A. J.: Taip, Gabrielė yra visiškai teisi, ši tema yra aktuali ir suprantama visiems. Spektaklio istorija yra apie atstumtą žmogų, todėl ši tema yra pažįstama ir visada aktuali. Dieviškumas ir žvėris žmoguje visada gyvena kartu. Tokia yra prigimtis. Didelis menas yra sugebėti tą žvėrį sutramdyti arba nukreipti jo energijas pozityvesnėms energijoms. O atpirkimo ožys yra vienas iš to demono paleidimo būdų. Visa spektaklio medžiaga man atrodo kaip mizantropijos, nors kita vertus galėčiau tai pavadinti poema jausmams. Tai ką labiausiai saugoji, tai ko labiausiai bijai netekti.

G. L.: Nesinori taip sakyti, bet bijau, kad bus ir toliau taip su žmonėmis, kad visuomet reikės vieno atpirkimo ožio. Vien tam, kad tu pats pasijaustum daugiau galios turintis. Ir dažniausiai tie žmonės tai daro pasislėpę už savo religijos ar filosofijos, kad jaustųsi teisingesni kažkieno kito vardu. Linkėjimas kitam žmogui blogo man yra vienas baisiausių dalykų žemėje.

– Gabriele, galbūt spektaklyje yra frazė ar pasakyta mintis, kuri Tau pačiai yra labai svarbi?

G. L.: Taip, yra žodžiai, kurie man yra vieni svarbiausių spektaklyje. Pagrindinė veikėja savęs paklausia ir pati atsako: „Kas yra tiesa? Žiurkė yra tiesa. Ir jos nešvara“. Man tai labai gražus sąlytis su realybe. Mano nuomone, šiame jos atsakyme glūdi viena stipriausių spektaklio filosofijų.

– Kodėl šis spektaklis yra rodomos Kaune, Kauno miesto kameriniame teatre?

A. J.: Tam yra kelios priežastys. Viena priežastis, kad iš senesnių projektų su sindikatu „Bad Rabbits“ esu užmezgęs draugystę su Kauno miesto kameriniu teatru, kuri tęsiasi iki šiol. Aš kaip kūrėjas esu pažįstamas šiai teatro bendruomenei ir mūsų santykiai yra labai gražūs. Antra priežastis – tikriausiai, kad tai yra vienintelis teatras Kaune šiuo metu į kurį man yra malonu užeiti. Čia žmonės tiesiog dirba ir gerai atlieka savo darbą. Malonu, kad jei kažko paprašysi ar prireiks pagalbos, šiame teatre į tai bus atsižvelgta. Paskutinė priežastis – neslėpsiu, kad Vilniuje yra juntama truputį perdėta savisvarba. Žinoma, šiuo metu yra ir labai objektyvių priežasčių, kodėl spektaklis „Mari Kordona“ yra rodomas ne sostinėje. Beveik visi teatrai yra užsidarę remontui. Iš įprastai funkcionuojančių teatrų šiuo metu yra likę tik Rusų dramos teatras ir Operos ir baleto teatras.

Visą teatrologės Kristinos Apanavičiūtės pokalbį su režisieriumi Agniumi Jankevičium ir aktore Gabriele Ladygaite galite pasiklausyti ČIA.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika