Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Agnės Kondrataitės artimųjų biustams prireikė ir molio, ir aukso 

2018 lapkričio 25 d. 06:00
Agnės Kondrataitės kurti skulptūriniai biustai visiškai priešingi nusistovėjusiam supratimui - nerealistiški, abstraktūs.
Agnės Kondrataitės kurti skulptūriniai biustai visiškai priešingi nusistovėjusiam supratimui - nerealistiški, abstraktūs.
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vilnietė keramikė Agnė Kondrataitė žiūrovams pristatė dešimt portretinių biustų, dedikuodama architektūrinę instaliaciją artimiesiems, – kiekvienam atskirai. Ekspozicija „Mes“ – tai jaunosios kartos menininkės apmąstymai apie savo buvimą tarp artimųjų, jau išėjusių ir tebesančių šalia. Praeityje ir šiandien.

Menininkės keraminės skulptūros – vienetinės, rankų darbo, grubios tekstūros. Meistrė nenaudojo gipsinės formos, taip siekdama vizualizuoti giminingumą. Tačiau, kaip sakė A. Kondrataitė, lipdydama iš molio ji turi būti pasiruošusi netikėtumams: traukiant gaminius iš krosnies, lūkesčiai ne visada pasiteisina. „Rezultatas kaskart skirtingas. Kai kurie biustai buvo numanyti vienaip, o išėjo visai kitaip. Tokio paties kūrinio iš viso neįmanoma padaryti net ir labai norint“, – aiškino keramikė, dirbanti su baltuoju, raudonuoju moliu, įvairiomis glazūromis.

Juo labiau neatkartosi spalvų, jų susiliejimo. A. Kondrataitė visų biustų plokštumas dengė auksu, kad išryškintų vizualinius savo šeimos panašumus ir skirtumus. „Tai to aukso kitur visai neliko... Bet mane džiugina eksperimentai“, – prisipažino ji.

A. Kondrataitės kurti skulptūriniai biustai visiškai priešingi nusistovėjusiam supratimui – nerealistiški, abstraktūs. Giminaičiams iškelta gana nelengva užduotis – įžvelgti vienam kito veido ir būdo bruožus. Pašnekovė neneigė – atpažinti savo atvaizdą prireikia fantazijos.

Norėjo įamžinti savo senelius

Menininkei artima renesansinė, klasicizmo estetika. „Be portretinių artimųjų biustų to meto interjerai tiesiog neįsivaizduojami. Gaila, dabar to nėra“, – apgailestavo A. Kondrataitė.

Idėja atgaivinti jau primirštą tradiciją menininkei kilo tada, kai jos seneliai vienas po kito paliko šią ašarų pakalnę. „Pradėjau mąstyti apie mirtį, gyvenimo trapumą. Seneliai liko mintyse, todėl pamaniau, kad reikėtų juos kaip nors įamžinti – gal nulipdyti“, – sumanymo ištakas prisiminė pašnekovė.

Taip A. Kondrataitė sukūrė ištisą seriją keramikos darbų – portretinių biustų. Sostinės Vokiečių gatvėje įsikūrusioje Dailininkų sąjungos galerijoje ką tik veikė autorės personalinė paroda „Mes“. Jau penktoji.

Paklausta, ar, jos manymu, pavyko sėkmingai visus atvaizduoti, menininkė nedvejodama patvirtino: „Taip.“ Tačiau iš artimųjų sulaukusi ne tik džiaugsmingų atradimo šūksnių, bet ir abejonių. „Savęs neatpažinęs vienas giminaičių klausė, ar čia tikrai jis. Sulaukęs teigiamo atsakymo, negalėjo patikėti: „Tu sakai, kad čia aš?! Su barzda? Taigi čia ne barzda, o žandas nudribęs. Na, gal ir tavo tiesa...“ – juokėsi perpasakodama pokalbį A. Kondrataitė.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Būtų įdomu išgirsti šviesaus atminimo senelių nuomonę. Ypač senelio, kuris vis stebėjosi, kiek anūkė galinti studijuoti. „Sakydavo: kiek gali mokytis, eik dirbti – žiūrėk, pusseserė dirba pardavėja, – į praeitį nusikėlė keramikė. – Pamatęs mano darbus (jis toks prie liaudies meno) nepatenkintas mosteldavo ranka, maždaug „ai, kas čia per nesąmonės“.

Agnės Kondrataitės artimųjų biustams prireikė ir molio, ir aukso

Kartą išsitraukęs tikrovišką molinę stirniuko figūrėlę anūkei pareiškė: „Jeigu tu man tokį patį padarysi – įrodysi, kad moki lipdyti.“ Kad seneliui įrodytų gebanti suvaldyti molį, Agnė padarė tokią pat figūrėlę ir iš senelio sulaukė gero žodžio: „Moki, moki.“ – „Jei jis būtų gyvas, tai nežinau, kaip reaguotų pamatęs savo biustą. Sakytų: kokį čia pabaisą padarei?“ – juokėsi neklaužada palikuonė.

2005-aisiais A. Kondrataitė Vilniaus dailės akademijoje baigė keramikos bakalauro, 2007-aisiais – magistrantūros studijas.

Šiandien menininkė aktyviai dalyvauja tarptautinėse parodose, projektuose, kūrybinėse dirbtuvėse. Ypač sėkmingai debiutavo 2012-aisiais Kroatijoje vykusiame tarptautiniame postmodernios keramikos festivalyje „Ceramica Multiplex“. Iš 125 dalyvių ji buvo vienintelė Lietuvos atstovė.

Analizavo žmogaus figūrą, judesį

Neįtikėtinas sutapimas – A. Kondrataitės tėvai, brolis bei gyvenimo draugas – architektai. Iš vaikystės atsineštas vaizdas išliks visam laikui. „Abu tėvai turėjo braižybos lentas: vienas viename kambaryje, kitas – kitame. Na, ir sėdėdavo palinkę su tais rapidografais, net savaitgaliais“, – pasakojo ji.

Nors ir paskendę darbuose, tėvai visada atrasdavo laiko savo atžaloms – kartu lankydavosi parodose, koncertuose, kituose renginiuose.

„Norėjau parodyti, kad skulptūros nebūtinai turi būti realistiškos, paminklinės – jos gali būti abstrakčios.“

Vaikystėje A. Kondrataitė norėjo būti kostiumo dizainere-modeliuotoja. Lankė siuvimo kursus, siūdavosi drabužius, visokius švarkelius. Agnė tikino, jog dabar niekaip tokie neišeitų. „Nežinau, kas nutiko, bet aukštesnėse klasėse tiesiog pamiršau, kad norėjau būti modeliuotoja“, – prisipažino pašnekovė.

Kai mama Agnei pasiūlė lankyti keramikos užsiėmimus, ji mielai sutiko. „Keramikė Nora Blaževičiūtė mane paruošė stojamiesiems (be keramikos pamokų, lankiau piešimą, tapybą). Taip ir užsikabinau“, – apie rimtesnę pažintį su keramika kalbėjo menininkė.

Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos ugdytinė sutelkė dėmesį į žmogaus figūrą, ėmė analizuoti judesį. Ir ne veltui – per stojamuosius merginai teko piešti, anot jos, „patį sunkiausią biustą“, kuris įprastai skiriamas būsimųjų architektų įgūdžiams išbandyti. Visus savo šešerius studijų metus paišė žmogų. Nenuostabu, kad griežtos studijinio piešimo taisyklės darė poveikį tolesnei menininkės kūrybai.

Dabar A. Kondrataitė pati veda keramikos kursus suaugusiesiems. „Kodėl tik suaugusiesiems? Nes jie tikrai žino, ko nori, o su vaikais sudėtingiau – gal tėvai verčia... Negali žinoti“, – šypsodamasi svarstė ji.

Sukosi iki išnaktų

Ne paslaptis, iš meno išgyventi sunku. Tačiau A. Kondrataitė pasidžiaugė jau septynerius metus išsilaikanti iš savo veiklos, jai pavyksta išvengti finansinių duobių.

Anksčiau trisdešimt šešerių menininkei yra tekę imtis ir kitokių darbų (baldų salone, braižyti brėžinius). Vienu metu netgi manė pereiti prie interjero dizaino (specialybės žinių sėmėsi kolegijoje, bet vėliau mokslus metė). Tačiau visą laiką turėjo savo studiją ir vakarais užsiimdavo keramika. „Pastebėjau, kad sukuosi iki išnaktų, o ryte juk į darbą! O darbe sėdžiu ir mąstau apie keramiką, ar grįžusi suspėsiu ką nors nuveikti. Savaitgaliais taip pat naktinėju iki trečios valandos. Nusprendžiau mesti darbą. Išmokau taupyti“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.

Molis, anot A. Kondrataitės, plastiškas, todėl jame galima palikti savo įspaudą, pirštų atspaudą. „Bet keramikos kūrinys nėra amžinas – sudūžta. Tačiau čia irgi yra savų pliusų: jei kas nors sudaužo patinkamą puoduką – vėl grįžta pas mane“, – juokavo Agnė.

Menininkė norėtų savo kūrybą parodyti ir už Lietuvos ribų. Ji įsitikinusi, kad tai pavyks. Tačiau šiandien labiau rūpi neatlikti darbai – ant sienos kabo ilgiausi sąrašai. „Reikia padaryti tą, aną... Atlieki ir išbrauki – esi kaip koks fabrikas. Tai truks kone iki gruodžio vidurio“, – aiškino keramikė ir pridūrė, kad pagalbininkų ji neieškanti, įpratusi dirbti viena. Ir likimą dar žada patampyti už ūsų.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"