Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Adomo Mickevičiaus palikuonio misija Lietuvoje 

2019 sausio 20 d. 11:30
Du kartus negavęs Lietuvos pilietybės Romanas Goreckis-Mickiewiczius sakė: "Aš neprarandu vilties. Tikiu, kad teisybė nugalės. O Lietuvoje gyventi man vis tiek labai patinka."
Du kartus negavęs Lietuvos pilietybės Romanas Goreckis-Mickiewiczius sakė: "Aš neprarandu vilties. Tikiu, kad teisybė nugalės. O Lietuvoje gyventi man vis tiek labai patinka."
Alinos Ožič nuotrauka

Jau dvidešimt metų Lietuvoje gyvenantis Romanas Goreckis-Mickiewiczius, garsiojo XIX amžiaus Lietuvos ir Lenkijos poeto Adomo Mickevičiaus (1798–1855) proproprovaikaitis, nepraranda vilties kada nors gauti Lietuvos pilietybę. „Aš kantrus, galiu ir palaukti“, – teigė jis. Mat jau du kartus kreipėsi į prezidentūrą ir sulaukė neigiamo atsakymo.

Paryžiuje gimusiam ir užaugusiam Romanui tik apmaudu, kad pilietybę, kaip jis pažymi, kartais gauna ir jokiomis giminystės šaknimis su Lietuva nesusiję žmonės, o jam, net turinčiam dokumentus, kad giminė (A. Mickevičiaus žento, Goreckių šeima – aut.) turėjo žemės Vilniaus rajone, du kartus buvo atsakyta. „Tačiau tikiu, kad teisybė nugalės. Žemės man nerūpi, nemėgstu ūkininkauti, esu verslininkas ir turiu iš ko gyventi“, – pasakojo R. Goreckis-Mickiewiczius, Lietuvoje turintis balnų žirgams gamybos įmonę ir savo produkciją realizuojantis Prancūzijoje.

Prieš įsikurdamas Lietuvoje Romanas šešerius metus gyveno Lenkijoje. „Man Lietuvoje labiau patinka. Mūsų giminė du šimtus metų gyveno Prancūzijoje, bet visada domėjausi Lietuva ir Lenkija. Kai tik atsirado galimybė gyventi Lietuvoje, aš ir atvažiavau. Mano senelis turėjo romantišką idėją – kad kada nors jo palikuonys atgautų giminės žemę netoli Vilniaus, Dusinėnuose. Mirdamas jis man pasakė, kad turiu važiuoti čia, kur mūsų giminės šaknys“, – kalbėjo pašnekovas.

„Mūsų giminė du šimtus metų gyveno Prancūzijoje, bet visada domėjausi Lietuva ir Lenkija. Kai tik atsirado galimybė gyventi Lietuvoje, aš ir atvažiavau.“

R. Goreckis-Mickiewiczius yra kilęs iš vyriausiosios A. Mickevičiaus dukros Marios linijos. Poetas su Celina Szymanowska (1812–1855) susilaukė keturių sūnų ir dviejų dukrų – Marios, Wladyslavo, Helenos, Aleksandro, Jano, Jozefo. „Šešis vaikus turinti šeima per beveik du šimtus metų dabar galėjo turėti apie 150 palikuonių, tačiau nutiko taip, kad dabar esu vienintelis. Mickevičių sūnūs vaikų nesusilaukė, Helena vaikų turėjo, bet vieni anksti mirė, kiti giminės nepratęsė“, – pasakojo R. Goreckis-Mickiewiczius.

Romano Goreckio-Mickiewicziaus namuose kabo šis proproprosenelio Adomo Mickevičiaus portretas (grafika pagal fotografiją). Poetas čia 1853 metais. / Asmeninio archyvo nuotraukos
Romano Goreckio-Mickiewicziaus namuose kabo šis proproprosenelio Adomo Mickevičiaus portretas (grafika pagal fotografiją). Poetas čia 1853 metais. / Asmeninio archyvo nuotraukos

Vedė savo mylimosios dukrą

Garsios šeimos istorija prasidėjo dar XVIII amžiuje, kai Vilnių palikęs A. Mickevičius 1824 metais išvyko į Sankt Peterburgą. Čia jis susipažino su garsia to meto pianiste, kompozitore Maria Szymanowska (1789–1831). „Kalbama, kad Adomas ir Maria buvo ne tik draugai, juos siejo meilės romanas, – sakė R. Goreckis-Mickiewiczius. – Tiesos mes nežinome, kaip ten buvo. Bet kalbama...“

Varšuvoje gimusi M. Szymanowska laikoma viena pirmųjų profesionalių fortepiono virtuozių Europoje, bene garsiausia pianiste prieš Fryderyko Chopino epochą. Ištekėjusi už Jozefo Szymanowskio susilaukė trijų vaikų: dvynių Helenos ir Romualdo bei Celinos. 1820 metais išsiskyrusi su vyru dar labiau atsidėjo pianistės karjerai. Koncertavo daugelyje Europos šalių. 1827 metais su trimis vaikais išvyko į Sankt Peterburgą, ten vadovavo garsiam miesto salonui, kuriame lankėsi to meto kultūros elitas. Ten ji susipažino su A. Mickevičiumi. Deja, 1831 metais Sankt Peterburge kilusi choleros epidemija nusinešė 42 metų Marios gyvybę. A. Mickevičius 1834 metais vedė jos dukrą Celiną, 14 metų už save jaunesnę. Jų sutuoktuvės įvyko Paryžiuje, po metų jiems gimė dukra Maria, paskui – dar penki vaikai.

Pulkininkas Antonis Goreckis, Adomo Mickevičiaus žento tėvas, vienas 1830-1831 metų sukilimo Vilniaus vadų. (Paveikslas tapytas jo tėvo Wladyslavo Goreckio.) / Asmeninio archyvo nuotrauka
Pulkininkas Antonis Goreckis, Adomo Mickevičiaus žento tėvas, vienas 1830-1831 metų sukilimo Vilniaus vadų. (Paveikslas tapytas jo tėvo Wladyslavo Goreckio.) / Asmeninio archyvo nuotrauka

A. Mickevičiaus žentas – iš Vilniaus

Maria, būdama 22-ejų,1857 metais ištekėjo už dešimčia metų vyresnio lenkų dailininko Tadeuszo Goreckio, kilusio iš Vilniaus apylinkių. Goreckių šeima į Paryžių iš Vilniaus buvo priversta persikraustyti po 1830–1831 metų sukilimo, kai carinė valdžia, sukilimui pralaimėjus, konfiskavo šeimos turtą ir žemę Dusinėnuose, netoli Vilniaus. Tadeuszo tėvas poetas, pulkininkas Antonis Goreckis buvo vienas šio sukilimo Vilniaus komisijos vadovų. „Sukilimo štabas buvo įsikūręs A. Goreckio, mano proproprosenelio (iš Goreckių giminės), namuose Vilniuje, Dominikonų gatvėje, – pasakojo R. Goreckis-Mickiewiczius. – Poetas A. Mickevičius Paryžiuje visada palaikė ryšius su iš Lietuvos kilusiais lenkais, todėl nekeista, kad ir dukra Maria pažinojo daug Lietuvos lenkų.“

„Iki dešimties metų, kai gyvenau pas senelį, miegodavau Adomo Mickevičiaus lovoje. Šalia ant sienos kabojo Vilniaus Aušros Vartų paveikslas.“

Paryžiuje T. Goreckis pasipiršo A. Mickevičiaus dukrai Mariai. Poetas jau buvo miręs. Iš pradžių šioms vedyboms prieštaravo jaunosios šeima, nes prieš tai ji buvo atsisakiusi tekėti už savo tėvo draugo Armando Levy. Tadeuszo konfliktas su Marios broliu Wladyslavu vos nesibaigė dvikova. Vis dėlto tragedijos išvengta, vedybos įvyko. Jie susilaukė keturių vaikų – Jerzio Wladyslavo, Ludwiko Adamo, Helenos ir Adamo.

„Tadeuszas buvo gana geras dailininkas, gaila, kad trumpai gyveno. Keletas jo paveikslų, žinau, yra Lietuvos nacionaliniame muziejuje“, – pasakojo R. Goreckis-Mickiewiczius. Būdamas vos 43-ejų Tadeuszas mirė nuo tuberkuliozės. Jis palaidotas šalia savo tėvo Paryžiuje. Likusi našlė Maria gyveno dar daugiau kaip 50 metų, iki 1922-ųjų.

Celina Szymanowska-Mickewiszowa su dukromis. Kairėje - Maria (g. 1835) ir Helena (g. 1840). Paveikslas tapytas lenkų dailininkės Zofios Szymanowskos-Lenartowicz . / Alinos Ožič nuotrauka
Celina Szymanowska-Mickewiszowa su dukromis. Kairėje - Maria (g. 1835) ir Helena (g. 1840). Paveikslas tapytas lenkų dailininkės Zofios Szymanowskos-Lenartowicz . / Alinos Ožič nuotrauka

Poeto palikimo nepriėmė

Tadeuszo ir Marios sūnus Ludwikas – Romano prosenelis. Deja, jis jo jau nepamena. Glaudus ryšys Romaną siejo su seneliu George'u (lenkiškai jis save vadino Jerzy), Ludwiko sūnumi. „Po Pirmo pasaulinio karo Lietuva mano seneliui buvo atidavusi giminės žemes Vilniaus apylinkėse, senelis vasaromis dažnai čia lankydavosi. Per sovietizaciją vėl viskas prarasta, – pasakojo Romanas. – 1959 metais mano senelis kreipėsi į Lietuvos SSR rašytojų sąjungą, norėdamas padovanoti A. Mickevičiaus palikimą, kurį saugojo savo namuose. Jis labai norėjo, kad viskas atitektų Lietuvai.“

Tačiau tada Romano seneliui, tiesioginiam A. Mickevičiaus proanūkiui, Rašytojų sąjungos pirmininkas Eduardas Mieželaitis atsakė, kad tokius klausimus gali spręsti tik Komunistų partija. Suprantama, komunistams net ir už dyką siūlyto jokio A. Mickevičiaus palikimo nereikėjo.

Tuomet garsaus poeto A. Mickevičiaus palikimą už gana didelę sumą (100 tūkst. dolerių) nusipirko Lenkija. „Iki dešimties metų, kai gyvenau pas senelį, miegodavau A. Mickevičiaus lovoje. Šalia ant sienos kabojo Vilniaus Aušros Vartų paveikslas, – pasakojo Romanas. – Pamenu, labai tada pykau ant senelio ir lenkų, kurie atėjo pasiimti poeto lovos. Vilniuje, A. Mickevičiaus muziejuje, šiuo metu yra tik keletas dar seniau mano prosenelio Ludwiko dovanotų eksponatų – stalas, kėdė.“

Pilietybės du kartus negavo

Pasakodamas šeimos istoriją Romanas prisiminė, kai dar Paryžiuje senelis jam pasakė: „Tu esi vienintelis, kuris po tiek daug metų, kai giminė Lietuvoje neegzistavo, nori ten grįžti ir jau gali tai padaryti, todėl imk ir antrą, Mickiewicziaus pavardę, gal tau tai padės.“ Tačiau, kaip prisipažino pašnekovas, Lietuvoje jis turėjo daug problemų.

Su garsia XIX amžiaus pianiste Maria Szymanowska Adomą Mickevičių siejo meilės romanas. Jai mirus poetas vedė jos dukrą Celiną. (Aleksandro Kokularo tapytas paveikslas.) / Asmeninio archyvo nuotrauka
Su garsia XIX amžiaus pianiste Maria Szymanowska Adomą Mickevičių siejo meilės romanas. Jai mirus poetas vedė jos dukrą Celiną. (Aleksandro Kokularo tapytas paveikslas.) / Asmeninio archyvo nuotrauka

„Du kartus kreipiausi į prezidentą Valdą Adamkų prašydamas Lietuvos pilietybės, bet du kartus man buvo atsakyta neigiamai, – pasakojo lietuviškai kalbantis R. Goreckis-Mickiewiczius. – Žinau, kad ne prezidento tai buvo sprendimas, o jo patarėjų. Ir supratau, ko mainais patarėjai iš manęs reikalavo. Aš nesutikau. Norėjau, kad viskas būtų pagal įstatymą, švariai. Todėl iki šiol pilietybės ir neturiu. Nors tada įsitikinau, kad ją gaudavo ir asmenys, jokiais giminystės ryšiais su Lietuva nesusiję. Man buvo labai nemalonu, bet vis tiek likau Lietuvoje. Na, man dzin, galiu gyventi ir be pilietybės, ir be giminės žemių. Aš kantrus, galiu ir palaukti. Žinau, kad teisybė vis tiek kada nors nugalės.“

Kita nemaloni istorija nutiko dėl A. Mickevičiaus fondo. „Aš esu prancūzas. Mano protėviai kovojo už Lietuvos laisvę, po 1830–1831 metų sukilimo buvo priversti išvykti iš Lietuvos. Mano tėvas Jules kreipėsi į prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską norėdamas įkurti A. Mickevičiaus fondą, kuris rūpintųsi poeto palikimu. Atsakymo nesulaukė. Tačiau toks fondas po pusmečio buvo įkurtas be mūsų. Man buvo nesuprantama, kad mes, palikuonys, net nebuvome informuoti, o nustumti nuo tokio fondo. Aš piktinausi, kad poeto vardas naudojamas be palikuonių sutikimo, dalyvavimo, kėliau bylą, bet pralaimėjau. Ir vis dėlto savo principų neišsižadu. Esu kovotojas“, – sakė Romanas.

Romanas su gyvenimo drauge lituaniste Jovita augina 14 metų dukrą Alexią. Ji turi Lietuvos ir Prancūzijos pilietybę. „Alexia yra pirmoji nuo XVIII amžiaus A. Mickevičiaus palikuonė, gimusi Lietuvoje. Kai jai reikėjo gauti pasą, neleido varde rašyti raidės x, o pavardėje – w. Nei ji, nei aš nesupratome, kaip taip gali būti. Vaikas eina gatve ir mato – Maxima su x raide, Swedbank – su w, o jai – negalima“, – pasakojo Romanas. Jis ieškojo teisybės, ir 2017 metais Vyriausiasis administracinis teismas nurodė Migracijos tarnybai išduoti lietuvišką pasą, kuriame būtų įrašytos šios raidės (ne pagrindiniame puslapyje). Alexia lanko Vilniaus tarptautinį prancūzų licėjų, kalba prancūziškai ir lietuviškai.

Misija Vilniuje

Prisimindamas garsų poetą A. Mickevičių ir jo maištingą dvasią (prasidėjus Krymo karui vyko į Konstantinopolį burti lenkų legionų kovai su carine Rusija – aut.) Romanas sakė: „Jei nori, kad kas nors keistųsi, reikia veikti.“

Pašnekovas prisipažino, kad gyvenant Lietuvoje jam visada nerimą kėlė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir jo lyderio Valdemaro Tomaševskio veikla. „Nors Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra normalūs, tačiau lietuvių ir lenkų mažumos santykiai dėl šio pono veiklos nėra geri. Ir suprantu kodėl. Jei šis nemalonus ponas yra didžiausio jūsų priešo draugas, kitaip ir negali būti. Jis trukdo normaliems santykiams. Gyvendamas Lietuvoje matau, kiek negatyvo ėjo iš šios partijos veiklos“, – kalbėjo R. Goreckis-Mickiewiczius.

Jo nuomone, alternatyva V. Tomaševskio bendraminčiams turėtų tapti į visuomeninį rinkimų komitetą „Vilniečių „Lokys“ susibūrę Lietuvai lojalūs lenkai ir lietuviai, norintys dalyvauti kovą vyksiančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose. „Mūsų sąraše – lietuviai, kurie myli lenkų kultūrą, ir lenkai, kurie yra lojalūs Lietuvai ir kurie nenori turėti jokių kontaktų su Kremliumi bei V. Tomaševskiu, – sakė Romanas. – Šioje veikloje matau ir savo kaip palikuonio giminės, dar XIX amžiuje kovojusios už Lietuvos nepriklausomybę, misiją. Juk lietuviai ir lenkai šešis šimtus metų normaliai sugyveno. Problemų atsirado tik po Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau tai toks trumpas laikotarpis, palyginti su tais šimtmečiais, kai santykiai buvo geri. Tad kodėl turime orientuotis į blogiausią, labai trumpą laikotarpį? Lietuvių ir lenkų santykiai gali būti geri.“

Paklaustas, kodėl visuomeninis rinkimų komitetas, kurio narys yra ir Romanas, pasivadino Lokio vardu, pašnekovas nusijuokė: „Žinote prancūzų rašytojo Prospero Merimee romaną „Lokys“? Lokys – tai Žemaitijoje gyvenęs grafas, pusiau vyras, pusiau lokys. Mūsų nariai – irgi tokie, pusiau lietuviai, pusiau lenkai. Lokys ramus gyvūnas, bet daro tvarką, jei kas nepatinka.“

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika