Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

5 Kanų filmai – kurių praleisti negalima 

2019 vasario 19 d. 14:48
Organizatorių iliustracija

Tarptautinio Kanų kino festivalio istorija turtinga tiek įvykiais, tiek filmais. Čia nuo pat pirmųjų festivalio dienų raudonuoju kilimu žengia garsiausios pasaulio žvaigždės, nuo tokių legendų, kaip Sophia Loren, Grace Kelly, Alainas Delonas, Kirkas Douglasas ir Romy Schneider, iki šių dienų įžymybių – Nicole Kidman, Audrey Tautou, Michaelo Douglaso, Matto Damono, Ryano Goslingo ir kitų, sakoma pranešime spaudai. 

Prestižinis A klasės kino festivalis kiekvienais metais ir džiugina, ir stebina naujausiais kino kūriniais ir niekada neleidžia nuobodžiauti. Galimybė nukeliauti į šį festivalį suteikiama ir paprastam žiūrovui – tereikia priimti „European Film Challenge“ iššūkį, kurio metu reikia žiūrėti 10 europietiškų filmų ir dalintis šiomis peržiūromis socialiniuose tinkluose. Laimėtojas džiaugsis garsiausių režisierių filmais. O tuo tarpu dalinamės penkiais „Auksinę Palmės šakelę“ pelniusiais europietiškais filmais, kuriuos tikrai verta pažiūrėti.

Kvadratas (The Square, 2017)

Režisierius Rubenas Östlundas satyriškai vaizduoja šiuolaikinio meno institucijas, o per jas – dabartinę visuomenę. Tai novatoriškas, drąsus filmas apie šiandieną, apie dvasinę tuštumą, vartotojišką visuomenę, meno vaidmenį ir manipuliacijas.

Filmo herojus Christianas dirba šiuolaikinio meno muziejaus kuratoriumi. Jo užduotis – sugalvoti performansus, dažniausiai absurdiškus, šokiruojamus. Naujausias Christiano projektas – „Kvadratas“. Tai nedidelė aptverta erdvė miesto aikštėje, prie kurios pakabinta lentelė skelbia: čia – išskirtinė teritorija, pasitikėjimo ir rūpinimosi savo artimu šventykla.

Kaip apie šį filmą atsiliepė režisierius Pedro Almodóvaro „Jis – apie politkorektiškumo diktatūrą. Ši diktatūra tokia pat baisi ir grėsminga kaip bet kuri kita.“.

Adelės gyvenimas (Blue Is the Warmest Color, 2013)

Adelė pamažu atranda save ir įsimyli kitą merginą – mėlynplaukę. Šis filmas tai kelionė per vienos merginos kelių metų išgyvenimus – laikotarpį, kai ieškai savo tapatybės, ryšio su kitais ir savimi.

Filmas stebina neįtikėtinai įtaigia aktorių vaidyba, rodos, kur nors gatvėje stebėtumei žmones – tai taip natūralu ir nepriekaištinga. O ir aktorių vardai pažįstami Lietuvos žiūrovui – Adélei Exarchopoulos tai buvo įsimintinas debiutas, o Léa Seydoux juo išplėtė savo vaidmenų diapazoną.

Be galo intymus, artimas ir jautrus filmas tiesiog apie gyvenimą.

Organizatorių iliustracija
Organizatorių iliustracija

Baltas kaspinas (The White Ribbon, 2009)

Michael Haneke šiuo filmu tarsi užduodą klausimą, kodėl XX a. buvo kupinas tokių žiaurumų, kaip Antrasis pasaulinis karas. Atsakymų jis ieško 1913 m. mažoje Austrijos bendruomenėje. Ar būtent iš čia kilo tie žiaurumai?

Ramiai gyvenančią vietos bendruomenę šokiruoja sveiku protu nesuvokiami žiaurūs išpuoliai. Gydytojo žirgas krenta užsikabinęs už kelyje ištiestos vielos, kažkas dalgiu „nušienauja“ darže augančius kopūstus, barono sūnus pagrobiamas ir sadistiškai nubaudžiamas už prasižengimą. Kaimelio gydytojas, baronas ir pastorius mėgina sustabdyti plintantį žiaurumą.

Viso tokio iš pažiūros ramaus ir lėto filmo metu tvyro nerimas. Nors smurtas nėra matomas, bet jis nuolatos jaučiamas. Mandagumas ir tvarka dusina ir riboja, o drausmė veda prie pasipriešinimo.

Šokėja Tamsoje (Dancer in the Dark, 2000)

Larsas von Trieras ir Bjork – jau šie vardai yra argumentas, kodėl verta žiūrėti šį filmą. Bjork veikėja yra visuomenės paribiuose – ji emigrantė, darbininkė, vieniša motina ir dar, be to, akla. Tai be galo skaudus, jautrus, dramatiškas filmas. Nors pati istorija iš pažiūros rodosi labai paprasta, joje telpa giliausios žmogaus emocijos.

Ironiškai ir net žiauriai režisierius šiame filme suplaka melodramos, muilo operos, miuziklo, teisminės dramos žanrus. Ir kaip visuose savo filmuose pasitelkia aštrią provokacijos plunksną.

Padidinimas (Blow-Up, 1967)

Michelangelo Antonionio filmas apie žinojimą ir atsakomybę. Tai istorija apie fotografą, kuris fotografuoja manekenes. Sykį jis nufotografuoja porelę parke, grįžta namo ir pradeda didinti nuotraukas. Bedidindamas jis pamato keistų objektų: krūmuose pasislėpusį žmogų su pistoletu. Staiga žinojimas to, kas buvo tose nuotraukose, pasikeičia. Tai, kas buvo nematoma, tapo matoma.

Tai vienas įdomiausių ir stilingiausių režisieriaus darbų. Šis filmas kalba apie tuštumą, apie tapatybės paieškas, apie objektus.

Daugiau apie „European Film Challenge“:

https://europeanfilmchallenge.eu/

https://www.facebook.com/EUfilmChallengeLT/

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika