Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

„Vietų vardais į mus kalba pati Žemė“ 

2019 vasario 19 d. 18:50
Vietovardžių metams skirta paroda.
Vietovardžių metams skirta paroda.
LMA Vrublevskių bibliotekos archyvo nuotrauka

Vietovardžių metams paminėti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje iki kovo 29 dienos veiksianti mažoji trijų stendų paroda „Vietų vardais į mus kalba pati Žemė“ (Kazimieras Būga) pasakoja Lietuvos vietovardžių rinkimo ir tyrimo istoriją.

Bene pirmasis rinkti ir skelbti gyvosios kalbos vietovardžius pradėjo Vaižgantas. Jis juos rinko pagal tam tikrą metodiką, tvarkė ir skelbė žurnale „Dirva-Žinynas“ (1904 metais).

K. Būgos veikla

Į šį darbą greitai įsitraukė ir Kazimieras Būga. Dar prieš stodamas į universitetą 1905 metais, jis ragino pažįstamus rinkti ir jam siųsti savo gimtinės apylinkių vietovardžius. 1912 metai iš Lietuvos, Latvijos ir Prūsijos jau turėjo vien tik vandenvardžių sukaupęs apie tris tūkstančius.

1920 metais grįžęs į Lietuvą, K. Būga ėmė rašyti straipsnius į spaudą, kuriuose žodyno redakcijai prašė siųsti ne tik retesnius žodžius, bet ir vietovardžius, kitą kalbinę medžiagą. Dalis gautos medžiagos išliko ir saugoma LMA Vrublevskių bibliotekoje.

Per savo trumpą gyvenimą K. Būga surinko maždaug 75 000 kortelių su asmenvardžiais ir vietovardžiais, iš jų jo paties ranka užrašytų yra apie 35 000.

Po K. Būgos mirties vietovardžių rinkimu rūpinosi Švietimo ministerijos Valstybės archeologijos komisija. 1934 metais buvo parengta ir išleista Kazimiero Almino (Alminauskio) sudaryta instrukcija vietovardžių rinkėjams. Parengtas ir šioje instrukcijoje išspausdintas žemėvardžių surašymo lapas. Jis buvo išsiuntinėtas pradinių mokyklų mokytojams bei girininkams. Jie lapus užpildydavo ir grąžindavo Archeologijos komisijai. Iš viso taip buvo surinkta apie 15 000 vietų vardų.

Vietovardžių bylos

Gyvenamųjų vietų vardus tvarkė ir jų rinkimą (nuo 1935 metų) organizavo ir Vidaus reikalų ministerijos Pavardžių ir vietovardžių komisija (jai pirmininkavo Juozas Balčikonis). Šios Komisijos buvo sudarytos vietovardžių bylos, kuriose buvo nustatomos jų autentiškos lytys, kirčio vieta bei priegaidė, kirčiuotė.

1940 metais Lietuvai atgavus dalį Vilniaus krašto, Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyrius surinko ir sutvarkė jo vietovardžius. Buvo parengtas ir skelbiamas žodynas Vilniaus srities vietovardžiai.

Lietuvių kalbos institute sukaupta vietovardžių kartoteka, kurią sudaro 600 000 kortelių. Jos pagrindu leidžiamas didžiulis Lietuvos vietovardžių žodynas

Po karo vietovardžių rinkimas ypač pagreitėjo, 1958 metais Lietuvių kalbos institute įsteigus Toponimikos grupę. Ji po visą Lietuvą organizavo ekspedicijas vietovardžiams rinkti. Į vietovardžių rinkimą įsitraukė Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija (nuo 1976 metų), įvairios kraštotyros organizacijos ir pavieniai rinkėjai. Taip Lietuvių kalbos institute buvo sukaupta vietovardžių, surinktų ir gyvosios kalbos, kartoteka, kurią sudaro apie 600 000 kortelių. Jos pagrindu dabar rengiamas ir leidžiamas didžiulis veikalas – Lietuvos vietovardžių žodynas (jau išėjo trys tomai).

Gyvenviečių vardai

Pirmaisiais vietovardžių rinkiniais iš raštų galima laikyti įvairius gyvenamųjų ir negyvenamųjų vietų vardų sąrašus, sudarytus administravimo reikmėms. Iš jų ypač svarbūs leidiniai „Lietuvos apgyventos vietos“ (1925 m.), „Lietuvos TSR administracinis-teritorinis padalinimas“ (1949 m.), „Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas“ (1959 m.). Juose pateikti beveik visi Lietuvos gyvenviečių vardai.

Kitas istorinių vietovardžių šaltinis – rankraštiniai įvairaus laikotarpio dokumentai, saugomi archyvuose ir bibliotekose. Labai svarbūs ir žemėlapių vietovardžiai. Visi jie kaupiami Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Istorinių vietovardžių kartotekoje, kurioje jau yra apie 300 000 kortelių.

Vietovardžių tyrimas

Lietuvos vietovardžių tyrimo (toponimikos) pradininku laikytinas K. Būga. Pirmasis jo šios srities mokslinis straipsnis išėjo 1909 metais, o didesnė studija – „Ar galima įrodyti keltų pėdsakus baltų krašte“ („Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiet nachweisen?“) – paskelbta 1913 metais Krokuvos kalbiniame žurnale „Rocznik Slawistyczny“. Jame išnagrinėta per 60 Lietuvos ir Baltarusijos vietovardžių. K. Būga pirmąkart savo raštuose iškėlė mintį, kad dabartinės Baltarusijos žemėse anksčiau gyventa baltų. Apie tikrinius žodžius K. Būga rašė ir „Kalbos mažmožiuose“, kurie 1922 metaisbuvo surinkti ir paskelbti atskira knyga „Kalba ir senovė“.

Daug laiko vietovardžių tyrimams K. Būga skyrė 1920–1924 metais. Ištobulinęs tyrimo metodiką, jis toliau detalizavo ir grindė anksčiau skelbtas mintis. Jos išdėstytos straipsniuose „Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“ (1923 m.), „Lietuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje“ (1924 m.), „Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje“ (1924 m.) ir daugybėje straipsnių straipsnelių, skelbtų leidinyje „Tauta ir žodis“.

Į „Lietuvių kalbos žodyną“ K. Būga dėjo visus lietuviškus žodžius – ir bendrinius, ir tikrinius. Jis rašė: „Žodyno turiniu eina visi lietuvių kalbos žodžiai. Čia randa sau vietos ne tiktai bendriniai (apellativa) – akis, alus, akmuo..., bet ir tikriniai (nomina propria) vardai – Abrutis, Aguika, Alantas, Alsėdžiai...“ Taigi, į jį pateko, jam buvo renkami ir vietovardžiai.

Po K. Būgos mirties vietovardžius vienaip ar kitaip savo straipsniuose tyrė Juozas Balčikonis, Antanas Salys, Pranas Skardžius, Petras Jonikas. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvių kalbos institute įkūrus Toponimikos grupę (1958 m.) vietovardžiai imti tirti sistemiškai. Minėtini Broniaus Savukyno straipsniai apie ežerų vardų kilmę, Marijos Razmukaitės – apie gyvenamųjų vietų vardų kilmę ir darybą bei ypač Aleksandro Vanago monografijos apie lietuvių vandenvardžių vardus: „Lietuvos TSR hidronimų daryba“ (1970 m.), „Lietuvių hidronimų etimologijos žodynas“ (1981 m.), „Lietuvių hidronimų semantika“ (1981 m.). Vietovardžius taip pat tyrė ir Stanislovas Tarvydas, Jonas Jurkštas bei Bronius Kviklys.

Iš naujausių vietovardžių tyrimų minėtinos Jono Palionio, Simo Karaliūno, Laimučio Bilkio, Daivos Deltuvienės ir Vido Garliausko monografijos. Atskirų Lietuvos regionų vietovardžius tyrė Ilona Mickienė, Nijolė Taluntytė, Renata Endzelytė, Nerija Bartkutė-Jodelienė ir kt.

Parengė dr. Artūras Judžentis

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika