Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

„Orūs namai“ senjorams siūlo bajorišką gyvenimo modelį 

2019 vasario 25 d. 10:26
"Orūs namai" jau veikia.
"Orūs namai" jau veikia.
Asmeninio archyvo nuotrauka

„Statybų etapas baigtas. Dabar prasidėjo kitas gyvenimo tarpsnis – bendruomenės kūrimo“, – „Lietuvos žinioms“ pasiteiravus apie sostinės „Orių namų“ likimą sakė jų įkūrėja Marija Bunkaitė. Pastarąjį kartą su ja kalbėjomės praėjusių metų pavasarį, pačiame kūrimosi įkarštyje.

Vilniaus Karoliniškių mikrorajone esančios patalpos po remonto pavirto į senjorų daugiabutį. Anuomet buvo planuojama, kad keturiuose atskiruose butuose apsigyvens keturi vyresnio amžiaus žmonės. Šiandien ketvirtasis butas kol kas tuščias – rezervuotas iki pavasario. Kituose trijuose dar spalį apsigyveno trys moterys. Tačiau viena jų naujuose namuose neliko – grįžo atgal į savo valdas. Po to, kai išvydo savo suremontuotus namus, negalėjo atsistebėti – dar niekada taip gražiai negyveno, tad padengė išlaidas ir grįžo atgal. „Jei ji ten laimingesnė – puiku. Iš čia kilo nauja mintis, gal reikėtų daugiau tokių remontų padaryti?“ – dar viena idėja dalijosi Marija.

Marija Bunkaitė - "Orių namų" šeimininkė. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Marija Bunkaitė - "Orių namų" šeimininkė. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Viskam savas laikas

Pašnekovės teigimu, būtų galima drąsiai imtis remonto darbų, padėti tiems senjorams, kurie turi kažkiek pinigėlių, bet patys tvarkytis nebeturi jėgų ir galimybių (rinkos kainomis neįpirktų tokių paslaugų). Ryžtingai nusiteikusi M. Bunkaitė tuoj pat ėmėsi planuoti konkrečius veiksmus: „Turime laisvą butą, galime atkraustyti senjorą pas save kokiam mėnesiui, kol vyks darbai. Yra tokia galimybė, jei yra norinčiųjų. Kodėl gi ne?“

Diena iš dienos žiūrint į atplyšusius tapetus – galima panirti į depresiją. „Kai kasdien matai tuos tapetus ir suvoki, kad dar ilgai ir nuobodžiai taip gyvensi, nes pats jų neužklijuosi, o su meistrais – brangu ir nepatikima... Apima milijonas baimių“, – supratingai į situaciją žvelgė pašnekovė.

Apgyvendinti laisvų butų M. Bunkaitė neskuba, nėra jokių įsipareigojimų ir terminų, streso taip pat. „Viskam savas laikas. Žinau, kad pirmoji bendruomenė neatsiras per pusę metų, vos spragtelėjus pirštais. Neturiu tokių lūkesčių – vis tiek bus ir rotacija, ir paieškos. Statybos stebuklingai lengvai praėjo, o dabar – kitoks periodas“, – kalbėjo ji.

Pirmiesiems gyventojams jokios atrankos nebuvo. Bandomuoju laikotarpiu (tris savaites) gyveno kaip viešbutyje, nemokamai, vėliau turėjo apsispręsti. „Be jokių nuomonių iš šalies“, – pabrėžė Marija ir pridūrė, kad ne į kalėjimą einama, – jei nepavyks prisitaikyti, visada galima sugrįžti.

"Oriuose namuose" jau įsikūrusios trys senjorės. / Asmeninio archyvo nuotrauka
"Oriuose namuose" jau įsikūrusios trys senjorės. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Bajoriškas gyvenimo būdas

Susitarimas paremtas nuoma. „Orių namų“ projekto iniciatorė sumanė, kad seneliai galėtų išnuomoti savo senuosius būstus ir keltis gyventi į būtent jiems įrengtus butus. Iš nuomos gaunamos pajamos visiškai padengia gyvenimo šiuose namuose išlaidas, todėl pensija lieka kitoms senjorų reikmėms.

Kaip pavyzdį, ji pateikė senovės aristokratų gyvenimo būdą: grafai, hercogai, bajorai turėdavo žemių, turto, ūkius – juos nuomodavo ir iš tų pajamų gyvendavo. Čia esą irgi panašiai, nuomoji savo butą ir „Oriuose namuose“ gyveni nemokamai. „Norisi, kad žmonės suprastų – turtas skirtas mums pagelbėti, o ne priešingai. Jei po truputį keistume tą postsovietinį mąstymą – būtų daug lengviau gyventi“, – įsitikinusi M. Bunkaitė.

Sunkiausia, anot jos, senjorus išjudinti pokyčiams. „Juodas darbas, žmonės linkę save nurašyti. Pasikeitimams padrąsina paprastas klausimas: kiek tikimasi gyventi? Žinoma, jei jauti, kad liko pratempti keletą metelių, tada gali sėdėti rankas sudėjęs. Bet jei žadi taip kentėti ištisą trisdešimtmetį? Juk kalbame apie pagarbą sau. Anksčiau nebuvo tokių galimybių, bet dabar... Norėčiau, kad mane išgirstų – galimybė viską pakeisti yra“, – tikino Marija.

Suprantama, išsikelti iš savo namų, kad ir kokie jie būtų nepatogūs, nėra paprasta. „Tačiau bėgant metams bus dar sunkiau, – aiškino M. Bunkaitė. – Tarkim, gyvenate ketvirtame aukšte, o namas be lifto. Į vonią įlipti nebeįmanoma, o dušo pasistatyti nėra nei jėgų, nei pinigų. Bėda, tačiau žmogaus pasitikėjimas savimi sumenkęs, apėmęs bejėgiškumo jausmas... Ar tai oru? Ar apie tokią senatvę buvo galvota?“

Apgyvendinti laisvų butų M. Bunkaitė neskuba, nėra jokių įsipareigojimų ir terminų, streso taip pat.

Saugo privatumą

Suteikusi peno pamąstymams M. Bunkaitė tęsė pasakojimą apie senjorų daugiabutį: vieno kambario butai yra pirmame aukšte, vieta patogi – kitoje gatvės pusėje įsikūrusi Karoliniškių poliklinika, netoliese vaistinė, veikia vietos turgelis, yra keli prekybos tinklai, vos už keliasdešimties metrų – maršrutinio transporto stotelė. Visa infrastruktūra pritaikyta senjorams. Šešiasdešimt penkeri, septyniasdešimt metų – tai amžius, kai dar gali viską pakeisti. M. Bunkaitės manymu, verta bent jau pamėginti.

Apie senjorų daugiabučio gyventojas projekto iniciatorė daug nekalba, – pabrėžė sauganti jų privatumą. Kol kas visi kartu bando kloti bendruomeniškumo pamatus. M. Bunkaitė save pavadino griežta namo pirmininke, kuri prižiūri tvarką. „Stengiuosi nelįsti be reikalo. Gyventojas lanko savanorė, tad pasitarti ar pasimokyti kaip naudotis telefonu yra su kuo“, – tikino pašnekovė.

Senjorų daugiabutis, pasak pašnekovės, toks pat kaip ir visi kiti daugiabučiai – kiekvienas čia gyvenantis turi savo privatų gyvenimą. „Tai tokie patys žmonės, su kuriais susidraugavęs gali kažką veikti, bet, aišku, tai nėra privaloma. Jei sutampa poreikiai, tuomet viskas gerai. Tai ne vaikų darželis, kur sakoma: dabar visi einame pietauti, o dabar – į kiemą. Kiekvienam savo“, – aiškino Marija.

Senjorams pritaikytuose namuose yra bendra erdvė, kur kaimynai gali susitikti neutralioje erdvėje, bendrauti, žiūrėti televizorių, užsiimti mėgstama veikla. „Dar pažindinimosi laikotarpis, – šypsodamasi kalbėjo M. Bunkaitė. – Gyvenimas juda pirmyn, mokaisi brėži ribas. Ar dešimtą vakaro galiu užsukti į svečius? Kada guliesi ir keliesi, kokią arbatą geri? Normalios santykių kūrimo stadijos.“

Prieš metus pradėtus darbus sėkmingai pavyko užbaigti. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Prieš metus pradėtus darbus sėkmingai pavyko užbaigti. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Iš dangaus nenukris

Socialinio projekto idėjos autorė įsitikinusi, jog jei už tavo durų verda gyvenimas – vienatvė negresia. Pradingsta ir nesaugumo, nerimo jausmas, kuris neretai apninka vyresnio amžiaus žmones: kas mane suras, kai numirsiu, kas iškvies greitąją pagalbą ir pan. „Žinoma, niekas neįpareigoja privaloma tvarka bendrauti. Nėra jokių „privalau“. Jei norime, susėdame kartą per savaitę, bet galime ir kasdien“, – apie susitarimus kalbėjo pašnekovė.

M. Bunkaitė ragino suprasti, jog norint artimo kokybiško santykio – jį reikia kurti. Bendruomeniškumo jausmas esą iš dangaus nenukris, tam reikia laiko: „Reti atvejai, kad pačią pirmą dieną susipažinus tampama seserimis ar broliais. Gali nutikti ir taip, bet tik laikas išmėgina santykius.“

Ateinančius porą metų „Orūs namai“ turės bandomojo daugiabučio statusą. Bus matyti, ar jau atėjo laikas plėstis. „Techninius dalykus tobulinti ir keisti nėra sunku. Jei reikia lentynos, kokio nors baldo ar fasadą apšiltinti, – viskas padaroma. Bet už vidinę atmosferą reikia prisiimti atsakomybę patiems“, – dėstė savo požiūrį M. Bunkaitė.

Tokių senjorų daugiabučių, pasak pašnekovės, galima sukurti daug (mechanizmas pats save išlaikantis), – tik reikia užauginti tokį poreikį, išdrąsinti žmones. „Visuomenėje stipriai įsišaknijęs požiūris – geriau jau be orumo, nevalgęs, bet savam bute. Buto niekas neatima – jis ir lieka nuosavybe, į jį niekas nesikėsina. Lieka kaip ramstis, didžiausias užnugaris. Gyvam esant, jokiu būdu savo buto niekam neperrašykite, – primygtinai skatino Marija. – Po mirties, testamentu – kaip išeina. Bet gyvam esant turi turėti svertą, pagrindinį ramstį savo gyvenime. Kaip jį išnaudosi – pasirinkimo laisvė.“

Iš pradžių atrodė - tai, ką užsimojo Marija Bunkaitė, ne moters pečiams. Bet "Orūs namai" veikia. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Iš pradžių atrodė - tai, ką užsimojo Marija Bunkaitė, ne moters pečiams. Bet "Orūs namai" veikia. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Rūpi vyresnių žmonių problemos

Iš nedidelio Žemaitijos Platelių miestelio kilusiai projekto sumanytojai ir vykdytojai Marijai empatijos netrūksta – visada skaudžiai išgyvendavusi senjorų problemas. Nuo pat vaikystės ją supo aplinka, kurioje buvo įprasta dalytis gerumu ir dėmesiu, besąlygiškai padėti kitiems. Šviesaus atminimo M. Bunkaitės mama, kaimelio gydytoja, visus pažinojo, visų problemomis gyveno: trečią nakties keldavosi ir važiuodavo pas sunegalavusią močiutę, gyvenančią pamiškėje, atokiau nuo kitų sodybų. „Buvo savaime suprantama, kad 24 valandas per parą turi atiduoti save kitiems – dėl kitų galima padaryti labai daug, net daugiau negu dėl savų“, – pasakojo M. Bunkaitė ir pridūrė augusi tarsi socialinio projekto viduje. Šeimyna gausi – tėvai, be dviejų savo atžalų, užaugino dar du įvaikius.

M. Bunkaitė neabejinga ir jautri socialinėms problemoms – ilgą laiką savanoriauja „Maisto banke“. „Mačiau, su kokiais sunkumais susiduria žmonės, jaučiau jų dėkingumą, kartais ir pyktį... Ilgainiui į priekabes nebekreipi dėmesio, nes supranti, kad tavęs tai tiesiogiai neliečia, – seneliai pyksta ant gyvenimo, kuris nenusisekė“, – svarstė ji. Žinoma, socialiai pažeidžiamų grupių yra ne viena – ir vaikai, ir neįgalieji, ir senjorai. Jei esi užaugintas jausti atsakomybę už silpnesnį, gali pasirinkti, kuo rūpintis. „Taip, vaikams irgi reikia pagalbos, bet jiems viskas dar priešaky. Tačiau ką daryti senjorui, kuris visą gyvenimą dirbo, visą save atidavė, ir galop – nieko nebeturi, jokių galimybių. Todėl ir norėjosi susitelkti į vyresnius žmones, į jų problemas“, – sakė M. Bunkaitė.

Paliko samdomą darbą

Vilniaus universitete ekonomikos studijas baigusi M. Bunkaitė prisipažino – su skaičiais nėra susipykusi. Buvo ir buhaltere, ir finansininke, ir administratore. Sulaukusi trisdešimt trejų suprato: atėjo laikas palikti samdomų darbuotojų gretas. Jos siekiamybė – daryti tai, ką nori, o į darbą eiti ne vien dėl pinigų. „Orių namų“ projektas, pasak jos, apima socialinę potekstę, asmeninius finansus ir meilę senjorams. Paklausta, ar neketina pasipelnyti iš pagyvenusių žmonių, M. Bunkaitė buvo atvira: nesavanaudiškumui įrodyti prireiks laiko. „Rūpi ne kaip iš to padaryti „biznį“, bet kaip versliai išspręsti problemą. Galiu pasakoti, kokia esu šventa, kad nieko nenoriu apgauti, muštis į krūtinę... Vis tiek turėsiu tai įrodyti veiksmais, o ne žodžiais“, – tvirtino Marija.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika