Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KULTŪRA IR ŽMONĖS

„Didysis artilerijos menas“: atgimimas po 368 metų 

Pirotechninis slibinas – K. Semenavičiaus sugalvota šventinio stalo puošmena.
Pirotechninis slibinas – K. Semenavičiaus sugalvota šventinio stalo puošmena.

1650 m. Amsterdame, kai artilerijos mokslas dar tik skynėsi savo kelius, pasirodė pirmasis šios srities vadovėlis „Artis Magnae Artilleriae“, o jį parašė Lietuvos bajoras Kazimieras Semenavičius. Knyga tapo bestseleriu, kaip dabartiniais laikais sakoma, buvo išversta į pagrindines Europos kalbas, vėliau ja (ypač ten aprašytomis raketomis) domėjosi netgi Jungtinių Amerikos Valstijų agentūra – Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA), o šiemet šis veikalas pagaliau išleistas ir lietuviškai. 

Nuostabus protas

Kas tas Semenavičius, apskritai, kodėl turėtų dominti tokia sena knyga, gyvenant „iPhone“ ir Wi-Fi laikais, – šitaip svarstyti gali dažnas šiuolaikinis žmogus, bet yra kelios svarbios priežastys, kodėl šis leidinys įdomus ir aktualus kiekvienam lietuviui šiandien.

K. Semenavičius su savo veikalu į Europos karybą suformavo požiūrį, kuriuo vadovaujamės ir šiandien, kad ginklas yra priemonė taikai siekti.

Pirmiausia todėl, kad K. Semenavičių nori pasisavinti kaimynai baltarusiai, panašiai kaip karalių Mindaugą, Vytautą Didįjį, Barborą Radvilaitę ir kitus iškilius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) asmenis, o tai neabejotinai liudija K. Semanavičiaus didingumą ir svarbą, juk bet ko kaimynai nesigviešia, pvz., Marytės Melnikaitės. Ir jiems visai nesvarbu, kad pats K. Semenavičius ant savo knygos viršelio parašė, kad yra Equitis Lithuani – lietuvis bajoras.

Antra, šis XVII a. gyvenęs lietuvis bajoras buvo toks kietas inovatorius, kad jo darbai, netgi praėjus keliems šimtams metų, atkreipė raketų mokslo ir net pačios NASA dėmesį. „Ištobulinus jo pateiktos raketos idėją atsivėrė keliai į kosmosą, o prieš keletą metų Semenavičiaus veikalo iliustracijos buvo eksponuojamos NASA muziejuje Hiustone. Tai rodo šios iškilios asmenybės pripažinimą pasauliniame kontekste dar ir šiandien“, – teigė šios knygos redaktorė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus (VDKM) Karybos istorijos skyriaus vedėja Lina Kasparaitė-Balaišė.

Trečia, K. Semenavičius yra Lietuvoje jau seniai išnykusio kilmingųjų (bajorų) karininkų luomo atstovas ir, be abejo, šiais laikais, kai buvusi Lietuvos švietimo ministrė rašo „ačių“, negali nestebinti savo apsiskaitymu ir neeiline erudicija: lotyniškai jis rašė taip, kad, pasak knygos vertėjo Sigito Lūžio, kai kur jo tekstas skamba kaip grigališkasis choralas, be to, savo veikale jis cituoja 200 autorių, tarp kurių antikos klasikai Ovidijus, Horacijus, Aristotelis, Seneka, Renesanso mokslininkai Agrikola, Betinis, Galilėjus, o kai pasakodamas apie artileriją bei pirotechniką pritrūksta lotyniškų žodžių, vartoja vocas barbaris – vokiečių, italų, prancūzų, lenkų, hebrajų ir kitas kalbas. Beje, veikalas iliustruotas jo paties piešiniais ir brėžiniais.

Visoje knygoje lyg gyvybiškai svarbi arterija – kilmingojo karininko garbės linija, nusakanti tarnystės savo tėvynei svarbą ir karybos etiką suvokiant karininko pašaukimo ir atsakomybės naštą.

„Veiklas persisunkęs kariškio garbės supratimu, kad karas gali būti tik garbingas ir sąžiningas, kad karo dalyviai visada turi suvokti, jog teks duoti ataskaitą prieš Aukščiausiąjį. K. Semenavičius su savo veikalu į Europos karybą suformavo požiūrį, kuriuo vadovaujamės ir šiandien, kad ginklas yra priemonė taikai siekti“, – sako knygos vertėjas S. Lūžys.

Ir dar viena „smulkmena“. K. Semenavičius buvo artilerijos profesionalas, tikrų tikriausias genijus, nes jo knyga tokia išsami, kad primena enciklopedinį žinyną ir netgi vadinama artileristų Biblija. Akivaizdu, kad šis žmogus tikrai išmanė, ką rašė, nes artilerijos meną pažinojo iš praktikos.

„Dalyvavome daugybėje garsių apsiausčių Belgijoje lavindami karinę praktiką ir atlikdami su ja susijusias praktikas bei artileristo tarnybą, daugelį dalykų užsirašėme, kai kuriuos patys išradome, kai kuriuos iš kitų išmokome“, – apie save knygoje pasakojo autorius. Taigi ne veltui jis buvo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) artilerijos vado pavaduotojas. Be abejo, K. Semenavičius gerai išmanė ir to meto mokslinę literatūrą, kaip pats mini vadovėlio įvade, perskaitė visus (kiek tik pateko į jo rankas) autorius, tiek senesnius, tiek šiuolaikinius, kurie ką nors rašė apie pirotechniką, bet remdamasis jų darbais nesisavino svetimų minčių ir nurodė tikruosius autorius: „Neneigiame, kad čia yra daugelis dalykų, kitų išrasti: juk nesu toks neteisingas ir begėdis, kad norėčiau kitų darbais, tartum savo, naudotis, ir jais šlovę pasisavinti.“

Knygoje nagrinėjamos temos išnarstytos detaliai, pateikiant pavyzdžius ir tiksliausius patarimus, kaip pasigaminti ir sviedinius, ir užtaisus, ir raketas, ir fejerverkus. Juos perskaičius dar ir šiandien galima susigundyti pasigaminti dirbtinių ugnių su gintaro žvaigždėmis ar net barokinį ugnimi spjaudantį drakoną šventiniam stalui puošti (rašydamas apie karą ir artileriją, autorius nepamiršta baroko epochoje mėgiamų pramogai ir pompastiškiems triumfams skirtų fejerverkų ir kitų pirotechnikos gaminių).

K. Semenavičiaus asmenybė net ir šiandien žavi bei stebina: kiek daug gali tilpti viename žmoguje, nes jis, pasak VDKM istorikės Kristinos Petrauskės, išmanė ne tik artileriją, bet ir aritmetiką, geometriją, mechaniką, statiką, hidrauliką, pneumatiką, buvo civilinės ir karinės architektūros (fortifikacijų) specialistas, turėjo chemijos, filosofijos, lipdybos, raižymo, graviravimo ir liejybos žinių bei įgūdžių.

Itin įspūdingas Aidos Janonytės sukurtas lietuviškojo vertimo dizainas: kiekvieno atvarto kairėje pusėje yra originalaus leidinio lotynų kalba faksimilės, o dešinėje – lietuviškas tekstas.
Itin įspūdingas Aidos Janonytės sukurtas lietuviškojo vertimo dizainas: kiekvieno atvarto kairėje pusėje yra originalaus leidinio lotynų kalba faksimilės, o dešinėje – lietuviškas tekstas.

Tai buvo nuostabus, smalsus protas, sukaupęs daug žinių, išbandęs ir sukūręs, nors neturėjo nei Wi-Fi, nei „iPhone“.

Garsiosios K. Semenavičiaus raketos

Labiausiai K. Semenavičių išgarsino ir skaitytojus sudomino veikalo pirmosios dalies III knyga apie raketas ir jų pagalbinius mechanizmus. Ten pateikti XVII a. naudotų ir naujo tipo raketų (daugiapakopės, veikiančios po vandeniu, netgi varomos lynais) aprašymai: jų gamybos ir konstravimo principai, praktinio pritaikymo galimybės ir autoriaus siūlymai, kaip jas tobulinti, be to, K. Semenavičius viską grindė matematiniais skaičiavimais ir fizikos dėsniais.

„Mokslo istorikai kaip vieną didžiausių to meto naujovių nurodo K. Semenavičiaus su brėžiniais aprašytą nuosekliojo jungimo daugiapakopės raketos principą, kuris vėliau buvo ištobulintas tik XIX a. Būtent daugiapakopės raketos atvėrė kelius į kosmosą, – šio leidinio lietuvių kalba įžangoje teigia VDKM istorikė K. Petrauskė. – Ne mažiau svarbus indėlis į artilerijos mokslą buvo jo aprašyti raketos aukščio bei reaktyvinės tūtos pločio santykio nustatymo principai, nurodytas raketų stabilizavimo sparneliais būdas, siekis visuotinai sunorminti matavimo vienetų sistemą. K. Semenavičiaus ir jo išradimų įtaka artilerijos ir karo mokslui buvo milžiniška, jo knyga net du šimtmečius buvo naudojama kaip pagrindinis artilerijos vadovėlis Europoje, iki pat XVIII a. neatsirado jokio kito veikalo, kuris pralenktų jį.“

Pats K. Semenavičius, regis, per daug nesureikšmino raketų, sakydamas, kad visuotinis ir tobulas pirotechnikos pažinimas yra susijęs ne vien tik su raketomis, nes jų darymo būdas yra tik viena mažutė tokio Didžiojo meno detalė.

Savo knygoje jis pateikė ironišką pasakojimą apie raketas – veikiausiai pompastiškas pramogas ir fejerverkus dievinusioje baroko epochoje jos kai kam padėdavo nepelnytai pakilti į karjeros aukštumas: „Man kitados buvo leista pažinti vieno Didžio Valdovo artilerijos viršininką (kurio vardo šioje vietoje aš pagailiu, nors jis manojo niekada nepagailėtų), kuris laikė labiausiai įgudusiais ir labiausiai išlavintais artilerijoje ir priimdavo pas valdovą tarnauti ir priskirdavo prie artileristų būrio tik tuos, kurie darė geriausias raketas, dargi tuo pagrindu valdovo akivaizdoje daug gyrėsi jų neprilygstamu meno išmanymu. Tačiau ne taip seniai galbūt suprato, kad raketos vien tik linksmina ir yra veikiau girto Bakcho ir pasileidusios Veneros negu kruvino Marso žaibai, iš tikrųjų jos nei gąsdina priešą, nei jį nugali; kai tie, kuriuos išmokė tokiu mastu daryti raketas, visiškai nevertindami ir apleidę visas karo mašinų išdėstymo ir naudojimo pagal meno taisykles pratybas, kai aplinkybės pareikalavo ir reikėjo dažnomis atakomis naikinti priešą, pasirodė, kad yra neverti net ir to vardo, kurį jiems buvo suteikęs toks didis meistras, o patsai, nenorėdamas dalyvauti tokiame linksmame ir vertame plojimų spektaklyje, slėpdamasis už 40 mylių nuo scenos sienų ir pylimų aptvare ir, būdamas saugus nuo bet kokio pavojaus grėsmės, saldžiausiai ūbavo – laimingas, kuris toli nuo rūpesčių.“

Ko gero, susidūrimas su šiuo Didžio Valdovo artilerijos viršininku pačiam K. Semenavičiui lėmė karininko karjerą ATR.

Iš kairės: Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius prof. dr. Arūnas Augustinaitis, knygos redaktorė Lina Kasparaitė-Balaišė ir vertėjas Sigitas Lūžys.
Iš kairės: Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius prof. dr. Arūnas Augustinaitis, knygos redaktorė Lina Kasparaitė-Balaišė ir vertėjas Sigitas Lūžys.

Paslaptingas lietuvio bajoro gyvenimas

Nors „Didysis artilerijos menas“ savo laiku tapo tarptautiniu moksliniu bestseleriu, skaitomu visoje Europoje, apie patį autorių iki šiol žinoma labai mažai, nėra jokio jo atvaizdo, išlikusio iki šių dienų, tiksliai nežinoma nei jo gimimo, nei mirties data.

Spėjama, kad K. Semenavičius gimė apie 1600 m. Žemaitijoje, Raseinių apylinkėse, gana neturtingų smulkiųjų bajorų šeimoje, kurios nariai, kaip tuomet buvo įprasta, dažniausiai pasirinkdavo karinę tarnybą.

Taip pat yra žinių, kad K. Semenavičius studijavo Vilniaus universitete, išlikę keli faktai apie jo, kaip artileristo, karjerą ATR ir užsienyje. „1632–1634 m. jis dalyvavo Smolensko kampanijoje ir tuo metu vykusioje Belo apsiaustyje, kuriai vadovavo Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila. 1644 m. K. Semenavičius dalyvavo Ochmatovo mūšyje prieš Krymo totorius, o 1645 m. ATR valdovo Kazimiero Vazos iniciatyva buvo išsiųstas į Nyderlandus pasisemti Vakarų Europos karo meno naujovių Frederiko Henriko Oraniečio kariuomenėje ir, kaip rašo pats autorius, dalyvavo itin smarkiai fortifikuoto Hulsto miesto apgultyje (ten įsitvirtinusiems ispanams teko pasiduoti po 28 dienų)“, – pasakojo istorikė K. Petrauskė.

Grįžusio į ATR K. Semenavičiaus laukė karjeros šuolis, kurį netrukus sutrikdė konfliktas su artilerijos generolu. „1648 m. K. Semenavičiui grįžus į ATR, karalius jį paskyrė Lenkijos artilerijos generolo Kristupo Arciševskio pavaduotoju ir išsiuntė jį malšinti Bogdano Chmelnickio vadovaujamo kazokų sukilimo – K. Semenavičius vadovavo Lvovo ir Pilavcų apylinkėse valdovo artilerijos dalinių perdislokavimui. Ir nors karinė kampanija vyko sėkmingai, bet asmeninis konfliktas su K. Arciševskiu, pasižymėjusiu karštu būdu, trukdė K. Semenavičiaus darbą, taigi kiek vėliau naujasis ATR valdovas Jonas Kazimieras Vaza leido jam išvykti į Nyderlandus ir paruošti publikuoti savo knygą. Į Amsterdamą jis išvyko 1649 m., o 1650 m. knyga jau buvo išleista“, – pasakojo istorikė K. Petrauskė.

Paskutinės žinios apie autorių – 1651 m. artilerijos vadovėlio vertimo į prancūzų kalbą dedikacija. Manoma, kad tais pačiais metais jis ir mirė.

K. Semenavičiaus mirtis užminė daug mįslių – iki šiol sklinda legendų apie sąmokslą ir pražuvusį antrosios veikalo dalies rankraštį.

Gal tai naujas detektyvas prof. Liudui Mažyliui

Skaitant „Didįjį artilerijos meną“ nekyla abejonių, kad K. Semenavičius mėgo žaisti su ugnimi ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, nes su tikro mokslininko aistra ėmėsi atskleisti labai kruopščiai saugotas artilerijos meno paslaptis ir jas patyrinėti atidžiau.

„Mūsų artileristams įpročiu tapo tai, kad artilerijos paslaptis, jų mokytojų ar kitų šiam menui atsidavusių žmonių jiems patikėtas ir duotas kaip tam tikrą glaudesnės draugystės užtikrinimo ženklą ir dargi labai dažnai įsigytas už didelius pinigus, laiko slaptai ir tyliai, kad kas nors galbūt paslapčiomis ar viešai užvaldęs paslapčių užrašus, jokiu būdu nesužinotų to, ką jie patys taip labai buvo slėpę, visas medžiagas, kurios naudojamos artilerijoje, taip pat tikslias jų svorių ir matų proporcijas, paprastai pažymi tam tikrais slaptais ženklais, kuriuos jie patys be vargo išgalvoja“, – rašė K. Semenavičius ir ironizavo, kad dauguma tų paslaptingų užrašų, kuriuos jis kruopščiai ištyrė, jam pasirodė esantys labai jau lengvo turinio, o garsiosios paslaptys dažniausiai buvo kupinos vien tik miglų bei kliedinčių galvų dūmų pūtimo ir labai panašios į išpūstus burbulus – jau geriau būtų rašę mažiau ir tik tai, ką buvo tikrai išbandę.

Deja, „Didžiojo artilerijos meno“ antroji dalis taip ir nebuvo išspausdinta, rankraštis netikėtai pranyko, o pats K. Semenavičius, veikiausiai mirė praėjus vos metams po knygos pasirodymo.

Pats K. Semenavičius artilerijos meno subtilybes aprašė nuodugniai ir plačiai, tiksliai nurodydamas visas medžiagas, jų kiekį ir santykį (kalbant apie sprogiuosius mišinius). Pirmąją traktato dalį sudaro 5 knygos: Pirmojoje knygoje nagrinėjamos patrankos, jų kalibravimas ir konstrukcijos, metalo lydiniai ir jų savybės; Antrojoje knygoje aprašytas parakas ir kitos cheminės medžiagos, naudotos artilerijoje ir pirotechnikoje, kitas knygas jis skyrė jau minėtoms raketoms ir pirotechnikos prietaisams, naudotiems pramogoms: fejerverkams, dirbtinėms ugnims ir jų instaliacijoms, nepamiršdamas paminėti ir karo tikslams naudotų granatų bei sviedinių.

Pasirodžius „Didžiojo artilerijos meno“ pirmajai daliai, netrukus dienos šviesą turėjo išvysti ir antroji – apie tai pranešė pats autorius, minėdamas rankraštį, sudarytą iš 7 knygų, kuriose turėjo būti aptarti pabūklai ir jų atsiradimo istorija, mortyros, petardos, pabūklų lafetai, požeminės minos, iš žemių supilti pabūklų įtvirtinimai, arsenalų, kuriuose laikomos karinės mašinos bei pirotechnika, statyba ir pristatytas pa-slaptingas K. Semenavičiaus išradimas – universalus pirotechnikos įrankis.

Deja, „Didžiojo artilerijos meno“ antroji dalis taip ir nebuvo išspausdinta, rankraštis netikėtai pranyko, o pats K. Semenavičius, veikiausiai mirė praėjus vos metams po knygos pasirodymo.

Istorikai neturi duomenų, kas nutiko K. Semenavičiui, kokios buvo jo mirties aplinkybės, bet iki mūsų laikų sklando legenda apie kraupų kerštą. „Pasakojama, kad K. Semenavičius mirė nuo ginkladirbių ir pirotechnikos gildijų pasamdyto žudiko rankos – tai buvo kerštas už norą paviešinti jų meistrystės paslaptis. Būtent šios gildijos, anot legendos, pasirūpino, kad pradingtų knygos antrosios dalies rankraštis“, – sakė istorikė K. Petrauskė.

Per knygos lietuviško vertimo pristatymą VDKM Kaune kalbėdamas Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius prof. dr. Arūnas Augustinaitis vylėsi: gal prof. Liudas Mažylis vėl sės į traukinį ir Fortūnos lydimas suras pradingusį rankraštį kur nors Nyderlanduose.

O tikrasis detektyvas, kuris iš tiesų gali tai padaryti, sėdėjo vos pastebimas salės pakraštyje. Tai – Amerikos lietuvis, mokslo istorikas, buvęs ilgametis Niujorko politechnikos universiteto profesorius Romualdas Šviedrys, ne vienerius metus intensyviai sekantis K. Semenavičiaus pėdsakais, ieškodamas informacijos Nyderlandų ir kitų šalių archyvuose, bibliotekose.

Profesorius 2006–2007 m. parengė ir, UNESCO skyrus paramą, įgyvendino projektą „Lietuvos mokslininkai – pasauliui“, kurio tikslas – supažindinti visuomenę su pasaulinės reikšmės LDK mokslininkais, ypač tais, kurie Lietuvoje nepelnytai pamiršti ar iki šiol yra mažai žinomi, nors svarbiomis švietimo ir mokslo reformomis pasižymėjo visame pasaulyje, atliko reikšmingų mokslinių atradimų, juos itin vertino užsienio šalių valdovai ir mokslo žmonės. Taigi nenuostabu, kad į profesoriaus taikiklį pateko ir K. Semenavičius. Naujausios informacijos gijos apie „Didžiojo artilerijos meno“ autorių prof. R. Šviedrį nuvedė į Didžiąją Britaniją, kur Londono bibliotekoje esančiuose XIX a. anglų kolekcininko rinkiniuose jam pavyko aptikti 70 puslapių tekstą, skirtą fortifikacijoms. Mokslininko teigimu, galima manyti, kad tai yra viena „Didžiojo artilerijos meno“ antrosios dalies knygų. Tikėkimės, kad sulauksime ir daugiau įdomių tyrinėjimų apie paslaptingą K. Semenavičiaus gyvenimą ir jo knygos antrosios dalies rankraščio likimą. „Per naujienų apie Semenavičių pristatymą man gali prireikti asmeninės apsaugos“, – paslaptingai šypsodamasis sakė prof. R. Šviedrys, matyt, archyvuo-se aptikęs tikrai netikėtų faktų.

Lietuviško knygos atgimimo kalviai

1650 m. pasaulio šviesą išvydęs „Artis Magnae Artilleriae“ buvo išverstas į prancūzų, vokiečių, olandų ir anglų kalbas – pagrindines XVIII a. Europoje, o XX a. – ir lenkų. Viena veikalo dalis (apie raketas) buvo išversta į rusų kalbą, o 1971 m. iš šio rusiško teksto – ir į lietuvių (tuo pasirūpino Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams Adolfas Ivaškevičius).

Taigi prireikė 368 metų, kad visas K. Semenavičiaus veikalas būtų išleistas lietuviškai, be to, tai sutapo su jubiliejiniais metais – atkurtos Lietuvos kariuomenės 100-mečiu. Kad lietuviška knyga virstų kūnu, idėjos iniciatoriai Krašto apsaugos ministerijoje (KAM) ir VDKM nuo 2015-ųjų nerimo kelerius metus. Titaniško darbo išversti per 300 puslapių lotyniško teksto ėmėsi Vytauto Didžiojo universiteto lotynų kalbos specialistas Sigitas Lūžys. Jis dirbo dvejus metus, stengdamasis ne tik tiksliai išversti itin sudėtingą mokslinę kalbą, bet ir perteikti paties autoriaus rašymo stilių.

Semenavičius – tai autoritetas, didysis kalibras, autorius, kokių reta, o jo kny-ga galėtų būti suvokiama kaip karybos, artilerijos, pirotechnikos Biblija.

„Vien ką reiškia baroko epochos tekstas – ilgi sakiniai ir periodai, bet jis yra aukščiausios prabos, nors pats autorius sako, kad jis – ne Ciceronas ir jo kalba kariška, bet tekstas vietomis suskamba kaip grigališkasis choralas. Kaip vertėją užmuša pirmieji knygos skyriai, susiję su matais, jų įvardijimais, pavadinimais – tekstas lotyniškas, bet jis vartoja ir graikiškus, hebrajiškus, prancūziškus, ispaniškus, vokiškus, lenkiškus, lietuviškus terminus – vocas barbaris.

Dar vienas dalykas, kuriuo Semenvičius užmėto vertėją, šiek tiek prispaudžia ir suglumina, yra citatos, o jų – gausybė, ir reikia į kiekvieną įsigilinti, suprasti, ką norima pasakyti. Taigi pirmiausia teko žemai nusilenkti pačiam Semenavičiui ir pasistengti, kad knygoje išliktų jo tekstas, jo braižas, jo žvilgsnis, jo žodis, nesvarbu, kad pamautas ant lietuviško liežuvio. Semenavičius – tai autoritetas, didysis kalibras, autorius, kokių reta, o jo knyga galėtų būti suvokiama kaip karybos, artilerijos, pirotechnikos Biblija“, – apie vertimo subtilybes pasakojo S. Lūžys.

„Didysis artilerijos menas“: atgimimas po 368 metų

Lietuvišką „Artis Magnae Artilleriae“ vertimą išleido KAM, VDKM istorikai parengė įžanginius tekstus ir asmenvardžių rodykles bei terminų žodynus, kad tekstą būtų lengviau suprasti šiuolaikiniam skaitytojui. Prie šios knygos leidybos prisidėjo daug darbščių žmonių: redaktorė Lina Kasparaitė-Balaišė, rengėja Justina Nenortaitė, kalbos redaktorė Sigita Meškinienė, talkino ir būrys konsultantų: Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas doc. dr. Eugenijaus Saviščevas, Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos specialistas Jurgis Norgėla, Vytauto Didžiojo universiteto prof. habil. dr. Vytautas Levandauskas, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro specialistas Almantas Kulbis.

Itin įspūdingas lietuviškojo vertimo dizaino sprendimas: kiekvieno atvarto kairėje pusėje yra originalaus leidinio lotynų kalba faksimilė (faksimiles pateikė Vilniaus universiteto biblioteka), o vientisą kūrinį kartu su lietuvišku tekstu ir originaliomis K. Semenavičiaus iliustracijomis sumaketavo talentinga šios knygos dailininkė – KAM bendrųjų reikalų departamento Vaizdinės informacijos skyriaus grafikos dizainerė Aida Janonytė.

Šis darbas vertas medalio knygų vertėjų ir dizaino kategorijose, renkant metų geriausius, o „Artis Magnae Artilleriae“ pasirodymas lietuvių kalba – neeilinis įvykis.

„Tai žaibiškas ir fantastinis darbas, be jokių, kaip suprantu, atidėliojimų ir diskusijų, kurioje aikštėje pastatysime Semenavičiaus veikalą, jį reikia versti Kaune, Vilniuje ar Raseiniuose – tiesiog turime baigtą rezultatą ir šio projekto dalyvius, netgi didvyrius, šiandienos kultūros kontekste, – sakė prof. dr. A. Augustinai-tis. – Kalbėdamas apie šią knygą kaip mokslininkas galiu pasakyti, kad tai yra unikalus 360 metų lietuviško mokslinio bestselerio kelias laike ir erdvėje. Tai – labiausiai skaitomas ir perkamas lietuviškas mokslinis veikalas, išvertas į daugybę kalbų, turėjęs daugybę leidimų ir nepraradęs aktualumo beveik per 4 šimtmečius. Dėl to mūsų universitetas ir pasirinko K. Semenavičiaus vardą kaip inovacijų simbolį, o šiandien autorius sugrįžo į Lietuvos kultūrinę erdvę tikrąja šia žodžio prasme.“

Kaip sukelti lietų ir ugninį debesį

Siekiant Raketose, joms degant, sukelti Lietų ir ugninį debesį bei gausias žėrinčias kibirkštis ir ilgus bei plačius spindulius, paprastai į Raketų mišinius pridedama maži kiekiai arba sutrinto į miltus stiklo, ar geležies pjuvenų, arba medžio pjuvenų. Tuo metu Raketų ugnyse gali būti pavaizduojamos ir įvairios spalvos. Būtent, jeigu į kokį nors mišinį įmaišysi tam tikrą dalį Kamparo, jis duos baltą, blyškią ir pieno spalvos ugnį, Kanifolija – rausvą arba rudą, Siera – žydrą, Amonio Druska – žalią, Stibis – kruviną, šviesiai raudoną, geltoną arba buksmedžio spalvos, Dramblio Kaulo Nuograndos – sidabrinę ir skaisčia baltą, bet šiek tiek melsvoką arba švino spalvos, Gintaro Nuograndos – geltoną ir citrininę, pagaliau kieta laivinė Derva – juodus, tamsius dūmus, užtemdančius ir ugnį. \

SEMENAVIČIUS, Kazimieras. Didysis artilerijos menas. Vilnius: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2018. 1 d., III kn., X sk., p. 289.

Dovilės Andrijauskaitės nuotr.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika