Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Visuomenės protestas prieš rinkimus 

2018 gruodžio 11 d. 06:00

Savaitgalį Vilniuje vykusi protesto akcija „Paskutinis skambutis“ sulaukė neįprastai daug žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio. Žiniasklaida iš esmės gana palankiai vertino mokytojų reikalavimus padidinti jiems algas, o visuomenė tarsi pasidalijo į dvi stovyklas. Kodėl taip atsitiko?

Vieši visuomenės protestai Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, yra gana retas reiškinys, todėl kiekvienas jų turėtų būti vertinamas kaip svarbus įvykis. Mūsų visuomenė pastaruosius dešimtmečius yra pasyvi. Sąjūdžio kūrėjai, kiti aktyvūs to meto įvykių dalyviai stebisi, kad tai – ta pati tauta, kuri prieš 30 metų visuomeniniu aktyvumu nustebino pasaulį. Paskui tarp valdžios ir piliečių atsivėrė didelė praraja, ir nenorima išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko.

Kai prieš beveik septynetą metų kelių sričių aukšto lygio profesionalai – mokslininkai ir visuomenininkai (tarp jų buvo ir politologų, ir sociologų, ir konstitucinės teisės bei viešosios komunikacijos specialistų) pateikė paraišką parengti išsamią studiją apie tai, kodėl Sąjūdžio Lietuva tapo pasyviąja Lietuva, tokia iniciatyva buvo atmesta.

Lietuvos valdžia dažnai bijo ne tik visuomenės protestų, bet net ir dialogo su visuomene. Pagal tokio dialogo lygį Lietuva, palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, yra ant žemiausiųjų laiptelių, jos valdžia dažnai yra arogantiška. Arogancija, nenoru kalbėtis su mokytojais ar studentais, dėstytojais pasižymėjo ne tik dabar jau buvusi švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė. Ant pirštų būtų galima suskaičiuoti, kiek buvo nearogantiškų, į dialogą linkusių švietimo ir mokslo ministrų.

Matyt, pirmasis – Aurimas Juozaitis, už nugaros turėjęs dar labai gyvą ir aktyvų Mokytojų sąjūdį, idealizmu šiek tiek panašų į tą mokytojų komandą, kurią ant kojų dabar sukėlė, subūrė ir bendram tikslui nukreipė Andrius Navickas. Arogancija tikrai nepasižymėjo ministrai Zigmas Zinkevičius, Algirdas Monkevičius. Labai atsiprašau kitų ministrų, jei kurio nors dabar nepaminėjau.

O vienas labiausiai „pasikėlusių“ ir kartu bene daugiausia žalos švietimui padariusių ministrų buvo liberalas Gintaras Steponavičius ir jo komanda. Tai dabar tarsi ir užmirštama. Tačiau tada buvo uždarinėjamos kaimo mokyklos, ištuštėjo universitetai, buvo įvesta bankų kreditų sistema – bankų paskolos tarsi virvės užveržė jas ėmusiems studentams kaklus. Būtent tada jie ėmė rinktis studijas užsienyje, kur mokslas nemokamas ir politikai studentų sąskaita nesudarinėja sandėrių su bankais.

Kadaise ir man kartu su dar vienu Sąjūdžio kūrėjų, Nepriklausomybės Akto signataru Romualdu Ozolu teko vykti į Zarasus ginti mokytojų, kur A. Navickas jau tada buvo sukėlęs bendraminčius. Tiesa, tuomet jis buvo regiono mokytojų aktyvumo variklis, o šiandien tai jau tapo nacionaline politika.

Šio visuomenės protesto autoriai mitinge labai teisingai atsiribojo nuo įvairių partijų atstovų kalbų, bet taip ir nesugebėjo vienodai visų jų įvertinti. Todėl aikštėje prie Vyriausybės rūmų patogiai jautėsi opozicinių partijų politikai, kurie ir savo šalininkus mobilizavo atvykti iš kitų miestų.

Dabartinis visuomenės protestas vyksta net trejų rinkimų išvakarėse. Po kelių mėnesių – savivaldos rinkimai, paskui – rinkimai į prezidento postą, kur Vyriausybės vadovas įvardijamas kaip vienas iš galimų kandidatų ir favoritų. Vyriausybei dabar suduotas toks smūgis, kad jis ne tik gali būti išverstas iš premjero posto, bet ir atsisveikinti su viltimi tapti potencialiu kandidatu į prezidentus. Argi tai ne politika?

Jei kritika mitingų organizatorių kalbose skambėtų kaip įvairių kadencijų valdžios (įskaitant, aišku, ir šios) blogų darbų vertinimas, tai būtų labai svarbus postūmis aiškinantis, kas Lietuvoje buvo padaryta neteisingai ir ką būtina taisyti. Ir tai būtų labai svarbus visuomeninis, pilietinis veiksmas. Beje, jis dar galbūt gali toks tapti.

Lietuvos valdžia dažnai bijo ne tik visuomenės protestų, bet net ir dialogo su visuomene.

Bent jau man, dėstytojui ir politologui, aišku viena – Lietuvos valdžios taip „nuskalpavo“ inteligentiją, kad neįvardijus įvairių valdžių visų šių darbų kaltininkų (o svarbiausia – nenumačius kelių, kaip turi keistis požiūris į tai), šalis risis į degradaciją. Tuomet nieko nepakeis net rinkimai – tiesiog A politikų grupę pakeis B politikų grupė.

Visą protestų vienpusiškumą, žvelgdami per savo politinių simpatijų ar antipatijų prizmę, mato Lietuvos žmonės. Todėl visuomenė ir tapo nevieninga, vertindama „Paskutinį skambutį“. Valdančiųjų partijų šalininkai jį vertina neigiamai, o opozicinių partijų atstovų – teigiamai. Trūksta bendros jungiamosios grandies, kad galėtume pasakyti, jog šis protestas kilo dėl įvairių valdžių blogos politikos. Jis rengiamas tik tam, kad pagaliau valstybėje kas nors imtų keistis.

Ir norėtųsi, kad bent dėl esminių valstybei klausimų užmirštume tuos partiškumus.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"