Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Vertybės, Pseudo – žr. Švietimas 

2018 gruodžio 31 d. 10:00

Prieš šventes daug teko važinėti nuo parduotuvės iki parduotuvės visokių pirkinių. Bevažinėdamas klausiausi radijo.

Užkliuvo viena laida apie švietimą, kurios negirdėjau nei pradžios (per vėlai įsijungiau), nei pabaigos (atvažiavau iki HyperRimi ar pan. jai dar nespėjus pasibaigti) – net ne laida užkliuvo (negalėčiau pasakyti, apie ką tiksliai ji buvo), bet vienas momentas įstrigo taip, kad nešiojausi galvoje per visas šventes, varčiau ir šiaip, ir taip, ir štai nusprendžiau parašyti.

Vietoj šitų paniekintų XX amžiaus vertybių edukologai su tokiu įkarščiu, su kokiu Matrosovas metėsi ant ambrazūros, metasi ugdyti smagias, minkštas ir pūkuotas naujojo amžiaus vertybes, kaip kad kūrybiškumas, kritinis mąstymas etc.

Vienas kalbėtojas, žmogus, kaip atsimenu iš kitų jo pastabų, tikrai protingas, tarp kitko pasakė: „Štai latviai į savo nacionalinę švietimo strategiją įsirašė tokias vertybes, kaip darbštumas ir pareigingumas.“ [Čia pasigirdo tai, kas angliškoje scenografijoje vadinama sharp intake of breath – garsas, signalizuojantis, kad pašnekovai negali patikėti savo ausimis.]

„Neturėtume iš jų juoktis, – atsiprašinėjamai tęsė pašnekovas. – Kiekviena valstybė nusistato tas vertybes, kurios jai tuo metu atrodo aktualios.“

Kas šiame epizode tiek sprangaus, kad jis galėtų įstrigti kaip ašaka gerklėje per visas šventes?

Ogi ta numanoma sofistikuotų edukologų reakcija, į kurią laidos pašnekovas suskubo reaguoti, sakydamas: „Neturime iš jų juoktis.“ Suprask – tik vargšai latviai gali atlikti tokį solecizmą, kad DABAR, XXI AMŽIUJE! – dar įsirašytų tokias vertybes, kaip darbštumas ir pareigingumas.

„Mes, edukologai“, suprask, „juk žinome, kad šitos vertybės priklauso praeito tūkstantmečio fabrikiniam ugdymo modeliui, kaip ir drausmės bei mokytojo autoriteto sąvokos. Mes ugdysime VISAI KITAS, XXI amžiaus, „Geros mokyklos koncepciją“ atitinkančias vertybes, tokias, kaip kūrybiškumas, dialogiškumas, partnerystė, kritinis mąstymas. Palikime vargšams latviams kapanotis su darbštumu ir pareigingumu!“ (smirk, smirk, wink, wink).

Kad tokia edukologų ir švietimo ideologų, formuojančių dabartinės Švietimo, mokslo ir (sic!) sporto ministerijos veiklą, reakcija nėra iš piršto laužta, užtenka paskaityti bet kurį švietimietišką dokumentą. Kad ir tą pačią „Geros mokyklos koncepciją“. Ar bet kurį kitą, išleistą su ŠMM (dabar jau ŠMSM) aprobata.

Kur čia problema? Problema dvejopa.

Pirma: ar pareigingumo ir darbštumo vertybės tikrai nebereikalingos? Ar į mokslus ir į darbus iš mokyklos ateinantys jauni žmonės visi tiek darbštūs ir pareigingi, kad mokyklai šiukštu nebereikia šitų vertybių ugdyti? Akivaizdu, kad taip nėra, kad darbštumas ir pareigingumas yra problema, kad jų stinga. Kita vertus, tai modalinės vertybės – charakterio ypatybės, be kurių neišsiugdysi nei kūrybiškumo, nei kritinio mąstymo, nei beveik jokių kitų vad. „XXI amžiaus kompetencijų“. Galų gale, tai savybės, kurias mokykla per amžius ugdė ir kurias ji žino, kaip ugdyti. Tačiau tai, pasirodo, atgyvenę vertybės superdupersofistikuotų edukologų požiūriu.

Antra: vietoj šitų paniekintų XX amžiaus vertybių edukologai su tokiu įkarščiu, su kokiu Matrosovas metėsi ant ambrazūros, metasi ugdyti smagias, minkštas ir pūkuotas naujojo amžiaus vertybes, kaip kad kūrybiškumas, kritinis mąstymas etc.

Bėdelė ta, kad jie nelabai žino, kaip tai daryti. Mat visas jų pačių kūrybiškumas sueina į naujų įmantrių sąvokų kūrimą – pavyzdžiui, „asmenybės ūgtis“. Čia dabar toks naujas šiboletas, kuris tarsi savaime, pačiu savo atsiradimu turėtų spręsti mokyklos problemas.

Arba į tokių pastraipų apie mokyklos būklę rašymą: „Lietuvoje bendrojo ugdymo mokykla yra gana keblioje situacijoje – jai nuolat siūloma išganinga versmė, trykštanti gaivia srove, bet ji dažniausiai tebandoma įsukti į kokį nors sūkurį. Jis dingsta ir lieka tyvuliuojantis vanduo. [...] Blaškoma, stumdoma mokykla visgi juda – klypuodama, neretai remdamasi vadovų, pedagogų ir kitų asmenų sveiku protu, kartais pametusi ir pagrindą, ir orientyrą, spėriau ar lėčiau juda. Dar ne su ubago lazda, bet jau pasiramsčiuodama, paūdoma, patekdama į akivarus. O jie įtraukia, įsuka, jei tik nėra kūlgrindos, nuo kurios nedera nukrypti. Net ir tuo atveju, jei mokykla turi kūlgrindą, visgi ją reikia stiprinti, o gal netgi taisyti. Be ugdymo kūlgrindos gresia prapultis.“

Šita pastraipa atstoja mokyklos būklės analitinę apžvalgą moksliniame (moksliniame, Karlai!) leidinyje.

Arba va dar – štai kritinio diskurso pavyzdys, kuriame mokslinės monografijos tikslas apibrėžiamas taip: „Tikslas: nubrėžti Geros mokyklos kūrimo linkmes, kurios gali būti jos tapsmo slinktimis.“

Linkmės slinkties žlėgmens šlerpmes.

Ar gali mokytojai ugdyti TIKRĄ kūrybiškumą, TIKRĄ kritinį mąstymą, TIKRUS analitinius įgūdžius, kai jiems ugdymo etalonus užduoda ir juos pačius auklėja tokių mind-boggling metaforų kalviai? (Rusų kalba turi gerą neišverčiamą priežodį: ум за разум заходит).

Tai va, Lietuvos švietimo problemos nebus nė pradėtos spręsti tol, kol iš ŠMM ir jos įstaigėlių nebus iššluoti visi šitie pseudovertybių pseudodiskursai, pagrįsti tik jų vienų autoriams suprantamomis metaforomis.

Nesakau, kad reikia pulti ugdyti būtent darbštumą ir pareigingumą (nors nepakenktų) – ir kad čia kažkokia panacėja. Bet kol už ministrus amžinesni švietimo ideologai skęsta savo pačių metaforų akivaruose ir vaikščioja aplink savo bambą neatnarpliojamai susisukusio mąstymo kūlgrindomis, tol sveiko proto ir sveiko požiūrio į Lietuvos mokyklos problemas nesulauksime.

Mantas Adomėnas – Seimo narys, buvęs TS-LKD narys

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"